Laisvės troškulys… Nepriklausomybei – 21-eri

Autorius: Data: 2011-03-01, 12:58 Spausdinti

Laisvės troškulys… Nepriklausomybei – 21-eri

Ona MAŽEIKIENĖ, Vilnius

Prisiminimai ir pamąstymai

Lietuva ant didžiojo kelio…

Lietuvai (geografine ir kultūrine prasme) esant išskirtinėje vietoje tarp Rytų ir Vakarų, jos istorija, pasak poeto Justino Marcinkevičiaus, buvo nelengva, erškėčiuota ir kruvina… Skaudžiausia – netekti Laisvės. Po Abiejų Tautų Respublikos padalijimų, (1795) Lietuva patekusi į Rusios imperijos sudėtį, neteko ne tik laisvės, bet ir savo vardo – vadinta Šiaurės vakarų kraštu. 120 metų Lietuvai teko kovoti už Vardą, Laisvę ir Tikėjimą: vyko du (1831 ir 1863) sukilimai, Kražių skerdynės (1893), 40 metų (1864–1904) tęsėsi kova už lietuvių spaudos lotyniškais rašmenimis susigrąžinimą, vyko nacionalinis judėjimas, Valančiaus blaivybės sąjūdis. XX amžiuje Lietuva pergyveno du Pasaulinius karus ir du kartus atkūrė Nepriklausomybę…

Pirmoji Lietuvos Respublika (neskaitant Abiejų Tautų Respublikos) paskelbta 1918 m. vasario 16 d., gyvavo 22-ejus metus. Porą metų dar teko kovoti su išorės priešais. Nugalėjusi bermontininkus, Rusijos ir Lenkijos armijas, Laisvės įkvėpta Lietuva sėkmingai kūrė savas valstybinės struktūras: kariuomenę, teismus, įvedė piniginį vienetą – litą, įsteigė Kauno universitetą, kitas aukštąsias mokyklas ir, iki Sovietų Sąjungos okupacijos (1940), sėkmingai vystė ekonomiką ir kultūrą. Okupantai pradėjo žiaurias žudynes (Rainiai, Panevėžys ir kt.), 1941 metų birželį organizavo pirmąjį, patį žiauriausią, žmonių vežimą į ledjūrį, į Sibiro platybes, iš kurių daugeliui nebuvo lemta sugrįžti. Okupanto siekta pirmoje eilėje sunaikinti valdžios vyrus, kariškius ir Lietuvos šviesuomenę: kunigus, mokytojus, kultūros darbuotojus. Trėmimą sustabdė prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas. Vėl netektys…

Po karo, sugrįžus sovietams, Lietuvoje dar 10 metų (1944–1955) vyko karas po karo – žūtbūtinė partizaninė kova už Laisvę. Žuvo patys gabiausi jauni vyrai, kurių kūnai okupantų bei vietos išdavikų buvo mėtomi miestelių turgaus aikštėse, žiauriausiai niekinami ir po to užkasami šiukšlynuose. Šitą žinau ne iš knygų, o tuos žiaurumus mačiau savo dar jaunomis akimis. Okupantai sunaikino Lietuvos Respublikos struktūras, kultūros organizacijas, viską, ko buvo pasiekta per Nepriklausomybės metus ir Maskvos pavyzdžiu sukūrė sovietinę „tvarką“. Prasidėjo varymas į kolchozus – kaimo žmonėms baisi trauma – viskas atimta: žemė, gyvuliai, padargai – kaip gyventi…? Vėl tęsiami masiniai gyventojų vežimai į Sibirą (vėl tūkstančiai žmonių nesugrįžo), vykdytas fizinis bei dvasinis Tautos naikinimas. Tęsėsi ilgi okupacijos metai, kurie, pasak prof. Vytauto Landsbergio, „uždėjo pančius ir ant smegenų“, o tai jaučiama iki šiol.

Gyvenimas okupacijoje

Į okupaciją žmonės reagavo nevienareikšmiai: vieni prisitaikė, kiti kolaboravo, o dar kitus Laisvės troškulys kankino visus okupacijos metus. Pastarieji niekada nesusitaikė su prarasta Laisve, veikė pogrindyje, buvo persekioti, sėdėjo ir mirė kalėjimuose, kentėjo tremtyje arba gimtinėje pasirinko mirtį (Mindaugas Tomonis, Romas Kalanta). Sovietmečiu man atrodo (gal klystu?) kažkiek lengviau buvo dirbti techniškų sričių žmonėms, tuo tarpu humanitarų, ypač istorikų darbas buvo pragariškas, nes kiekviename žingsnyje teko matyti, girdėti, o neretai ir pačiam sakyti netiesą arba pusinę tiesą. Apskritai, per visus nelaisvės metus, mąstančiam ir nepraradusiam sąžinės, dvasinių, moralinių vertybių žmogui buvo be galo sunku gyventi nuolatiniame melo liūne.

Per sovietmetį Lietuva žiauriai nukraujavo tiek tiesiogine, tiek moraline prasme. Likusiems reikėjo gyventi, reikėjo dirbti. Bandyta Tiesą reikšti netiesiogiai, tarp eilučių, ezopine kalba, sugalvoti „nekaltą“ temos pavadinimą, parašyti marksistinę-lenininę citatą (vadinamą „perkūnsargį“) ir pavykdavo nuveikti nemaža gerų darbų (Česlovas Kudaba, Vytautas Merkys, Antanas Tyla). Rašytojams teko prisidengti istorinėmis analogijomis (Justinas Marcinkevičius, Juozas Grušas). Tada taip norėjosi Tiesos žodžio, kurį garsiai buvo galima išgirsti nebent teatre, klausantis (jau A † A) J. Marcinkevičiaus skaitomų posmų Menininkų rūmuose, Palangoje arba žiūrint poemas-dramas „Mindaugas“, Mažvydas“, „Katedra“ teatre.

Tenka pripažinti, kad nemaža „liaudies masių“ dalis sovietmetį vertino skirtingai savaip… kas norėjo, galėjo vogti daug ir iš visur: gamyklų, kolchozų. Žodžiai – vogti, vagis nebuvo vartojami, juos pakeitė „pasidariau“, „sukombinavau“, o tokie žmonės vadinti „mokantys gyventi“. Paneigus Dievo buvimą (negaliojo Dešimt Dievo įsakymų) kitos dvasinės, moralinės vertybės pamažu sunyko ir blogiui neliko jokių stabdžių. Dėlto, ne kurie, prisiminę „pasidarymą“ iki šiol besiilgi sovietinių laikų. Įpročiai greitai nedingsta, neveltui egzistuoja posakis „įpratimas – blogiau prigimimo“.

Laisvės prošvaistės ir siekiai…

Dėsninga, kad imperijos žlunga pačios – iš vidaus – kad sovietų imperija slenka link žlugimo buvo jau aišku, bet, kad taip staiga sugrius – netikėta. Atgauti Nepriklausomybę reikia sulaukti momento, kada imperija pati imtų braškėti. Taip įvyko po Pirmojo pasaulinio karo, kada buvo atstatyta Nepriklausomybė, taip klostėsi ir XX a. 9-ojo dešimtmečio viduryje. Sovietų Sąjungoje „brandus socializmas“ „subrendo“ į stagnaciją ir prasidėjo valstybinė krizė: vešėjo korupcija, masinės valdiško turto vagystės, alkoholizmas ir t. t. Propaganda apie „gerėjantį gyvenimą“ jau nepadėjo. 1985 m. SSRS KP generalinis sekretorius Michailas Gorbačiovas, pradėjęs valdyti, padėtį suprato, suprato, kad reikia kažkiek keistis ir paskelbė viešumą („glasnost“), o 1987 m. ekonomikos ir visuomenės pokyčius apibūdino terminu – persitvarkymas („perestrojka“).

Lietuvos inteligentija pasinaudojo viešumo ir persitvarkymo šūkiais ir spėriai pradėjo organizuoti konferencijas, susitikimus, o juose drąsiau ir garsiai kalbėti apie supuvusią sovietinę sistemą, ėmė kelti esamas negeroves, kalbėti apie suverenitetą, (žodžio nepriklausomybė pradžioje dar vengta), o Laisvės ir Nepriklausomybės troškulys buvo begalinis. Įstaigose, organizacijose ėmė organizuotis Sąjūdžio grupelės. Dirbau Lietuvos (dar TSRS) Istorijos ir etnografijos muziejuje (LIEM nuo1992 m. LNM). Pasinaudoję viešumu, su keletu muziejaus kolegų, įkūrėme Sąjūdžio grupelę. Istorijos skyrius surengėme naujų parodų: „Iš Vilniaus praeities…“ (veikė 1988-1992), „Lietuvos jaunimo organizacijos XX a. I p.“ (1989), „Lietuva tremtyje“ (1989 06 12-10 10). Iškėlėme temas ir eksponatus, kurių anksčiau rodyti neleido. Vilniuje vyko daugybė įvairų renginių, į kuriuos gaudavome kvietimus, skambučius arba žodinius pranešimus ir bėgome visur dalyvauti, pasiklausyti.

Konferencijos, susitikimai, pokalbiai tęsėsi nuo 1985 m. iki 1990 m. Susirinkimuose gausiausiai dalyvavo įvairių sričių humanitarai, menininkai, mokslininkai. Po ilgų melo metų, garsiai išgirstas tiesos žodis buvo kaip stebuklas… Kai kurias kalbėjusiųjų mintis tada užsirašiau į knygelę. (Tekste kalbėtojų minčių neišskyriau kabutėmis, nes tai ne citatos iš sinchroninio įrašo, o tik užsirašytos mintys).

1985 gruodžio 25-ąją (per šv. Kalėdas) įvyko konferencija tema: „Grožis ir antikos filosofija“. Tuometinis VU asistentas Rimantas Jankauskas kalbėjo apie prievartos ideologiją ir tvarką (gr. „kosmos“). Kasdienio gyvenimo tvarka – valdymo pasekmė. Žmogus – visų vertybių matas (Pitagoras), žmogaus dorovė, dorovinės idėjos nekintančios. Žmogaus veikla sistemingai turi siekti bendro tikslo. Platono kultūros modelis vėliau deformavosi. Tiesos idėjos nėra, kai paneigiama religija.

Klubas „Talka“ organizavo konkrečią pagalbą: tvarkė senąsias Rasų kapines, Tolminkiemį, padėjo kasinėti Žemutinės pilies teritoriją ir kita. Daug buvo kalbėta ekologijos klausimais. Prof. Vaidotas Antanaitis (1986 01 17) pasakojo apie ekologinę padėtį, žemės taršą. Tanklaiviai išsiplauna naftą išpildami į jūrą. Mikrobiologė Irena Eitmanavičiūtė kalbėjo apie dirvožemio užterštumą, besaikį trąšų naudojimą. Mokslo istorikų sekcijos susirinkime (1986 11 27) keltos Kultūros ekologijos problemas. Ekologinė kultūra sudėtinė kultūros dalis. (?) Šalavėjus kalbėjo, kad viskas priklauso nuo kultūros: kaip visuomenė veikia gamtą, taip gamta – visuomenę. Prof. Česlovas Kudaba pasidžiaugė, kad jau prabyla kolektyvinis protas. Esame praradę ryšį su žeme, ekologijos egzamino neišlaikome. Sugriovėme šeimą, jeigu nemylime tėvų, ką tada galime mylėti?! Kęstutis Labanauskas sielojosi dėl parkų suniokojimo. Apie mokslo technikos paminklus ir jų apverktiną būklę pasakojo (tuomet dar doc. dr.) Libertas Klimka. Lietuvos istorijos ir etnografijos muziejuje (1987 03 12) kalbėjo Algirdas Gaižutis tema: „Kultūros palikimas, išsaugojimas ir vertinimas“. Stagnacija – kultūringo žmogaus prestižo smukimas. Humanitaro padėtis sudėtinga. Požiūris į kultūros statusą turi keistis. Svarbu suvokti nacionalinės kultūros politiką.

Architektų sąjungoje 1987 m. kovo 31 d. Napaleonas Kitkauskas pasakojo apie Gedimino kalno tvarkymo problemas. K. Labanauskas priminė aplink esančius želdinius, apie Botanikos sodą, Sereikiškių parką, siūlė pagalvoti apie istorinio pavadinimo sugrąžinimą. Ingė Lukšaitė pabrėžė, kad visa teritorija yra istorinis paminklas. Šioje teritorijoje neturi būti jokio restorano, nes tai būtų girtų smarvė, o Vilnelė virstų kanalizacijos grioviu ir neužteks tvorų apsaugoti kalno. Romas Batūra pažymėjo, kad pilių teritorija svarbus istorijos, gynybos ir kultūros centras.

Labai dažni susirinkimai vyko tuometiniuose Meno darbuotojų rūmuose. (dabar Prezidentūra). Kalbėta ekologijos, meno, dvasingumo, kultūros, švietimo temomis: „Ekologinė kultūra“, „Dvasingumas ir dvasia“, „Menas turi būti gražus“, „Menas ir žmogaus išlikimo problema“.

1987 m. balandžio 3 d. Marcelijus Martinaitis sakė, kad menas pastebi deformuotą žmogų, o kas jį surinks? Didžiausias žmogaus atvaizdas religija, mes išgyvename sunkų adventą ir kas pakeis beširdžio pasaulio širdį?, – sakė Kazys Saja. Ž. Jackūno nuomone menas yra toks, koks yra žmogus, kokia visuomenė. Vanda Zaborskaitė teigė, kad menas gali sukrėsti žmogų, literatūra gali prikelti iš snaudulio, tik svarbu asmenybė, kuri tą meną kuria. Vertybės yra krikščioniška kultūra. Mečio Laurinkus nuomone kultūros krizė – sergantis žmogus. Tik menas gali sąžiningai fiksuoti situaciją. Leonarda Jekentaitė sakė, kad būti žmogumi reikia drąsos, tikėjimo ir tiesos. Užmirštas menas gyventi ir būti žmogumi… Romualdo Ozolo teigimu, menas nėra tikslas, o priemonė, tikslas – yra gyvenimas.

1987 m. balandžio 28 d. buvo kalbėta tema „Asmenybė mene ir menas asmenybės gyvenime“. Meilė Lukšienė manė, kad menas vienintelis galintis padėti žmogui surasti save. Asmenybė turi būti pati laisva. Č. Aitmaovas – viduje yra laisvas. Eduardas Vilkas teigė, kad viskas vyksta evoliucijos būdu. Išgyvena ne patys geriausi. Biurokratinis auklėjimas nepasiekia asmenybių, o priešnuodis – ironija. Ekonomistui prieštaravo Saulius Žukas. Jis nesutiko su ironijos toleravimu. Kur tada ironijos ribos? V. Zaborskaitės nuomone, menas priklauso nuo asmenybės, o didelis talentas – nekvestionuojamas. „Asmenybė ir jos problemos“ (1988 03 24) Romas Žibaitis (?) kalbėjo, kad visuomenė nesveika: didžiuliai skaičiai alkoholikų, socialinė patologija. Etninio auklėjimo destrukcija. Kaip dabar suprantama dorovė? Doroviškas žmogus – tai savarankiškas žmogus – asmenybė. Dorovė turi kurti žmogų, netik jo elgesį. Mes viską užteršėme, nes nėra moralės. Tradicijų stoka, kur jos? Pokariu vyko struktūrų laužymas. Sulaužėme viską, kas natūralu. Asmenybės ugdymas yra kad žmogus būtų savarankiškas, apsisprendęs

„Menas ir kultūros atsinaujinimas“ (1988 03 30) Ž. Jackūnas sakė, kad, esame praradę nacionalinį savitumą. Pokaris Lietuvoje stipriai nukapojo ryšius su nacionalinėmis tradicijomis, o jos – nacionalinės kultūros ramstis. R. Ozolas klausė kas atsitiko pokariu? Ir pats atsakė: išsišaudė, susvetimėjo, gyventa baimės situacijoje, žmogus, nuvarytas nuo žemės, prarado viską. Tipiškiausias Eduardo Mieželaičio „Žmogus“. Literatūra nesusiorientavo, bandė orientuotis tik J. Marcinkevičius, tai – literatūros viršukalnė. Irenos Kostkevičiūtės nuomone, labai svarbu iškelti ir atitiesinti iškreipus faktus. Asmenybę mėto konjunktūra. Labai svarbu kritikas, kuris turi idealą. Vienas iš tokių – Vytautas Kubilius, nors jį mušė visada, bet jis turi siekius… Buvo kritikų, ėjusių su konjunktūra. V. Kubilius teigė,- kultūra – tai dialogas, o kol yra monologinis kalbėjimas, visuomenė lieka stebėtoja. Balys Sruoga pats su savim diskutavo ir tai labai svarbu kultūringam žmogui. Reikia išmokti abejoti ir savimi, – sakė kritikas. R. Ozolas kalbėjo, kad cenzorius ir mokytojas slypi mumyse, daugeliu atvejų mes dar patys sau – nesavi. Tikslas buvo už mūsų, o ne mumyse. Gražina Mareckaitė prasitarė, kad būtų gerai jeigu žmogus bent nemeluotų…

Susirinkimų ir kalbų siekiant Nepriklausomybės būta daug. Paminėjau tik keletą pasakytų minčių. Manau, kad dauguma jų, apskritai, nesenstančios ir labai tinkančios šiandienai.

Atgimimas ir Sąjūdis

Laisvės ištroškusi Tauta pakilo keistis…Atgimimas ir Sąjūdis kūrėsi kartu. Tai buvo nuostabūs metai, o prabėgus daugiau dviems dešimtmečiams jau tapo malonia istorija. Tada buvo toks stiprus dvasinis pakilimas, norėjosi Laisvės, norėjosi veikti, nors dar buvo okupacija, bet baimės nebuvo.

Pirmas susirinkimas oficialaus Sąjūdžio įkūrimo tikslu vyko diena anksčiau (1988 06 02) Verkių (Mokslininkų) rūmuose, tema – „Ar įveiksime biurokratiją?“ Ekonomikos klausimais kalbėjo Jokūbas Minkevičius, Kazimieras Antanavičius, Kazimiera Danutė Prunskienė, Romualdas Ozolas. K. Antanavičius klausė ar turėsime drąsos vadovautis savo protu? Liaudies planai –grynai biurokratiniai lozungai. Biurokratinis aparatas nevykdo konstitucijos, tik iš bendro katilo nori kuo daugiau nugriebti. Kas tai daro? Pavardžių sakė neminėsiąs, nes gali negrįžti namo…. K. Prunskienės nuomone ekonomika atsimuša į sieną. Vien ekonomika nejungia žmonių, reikia vienyti ekonomiką ir tautinius klausimus. Mes galime turėti tokią Vyriausybę, kokios mums reikia. R. Ozolas manė, kad reikia įveikti beprotybę. Biurokratizmas mūsų kasdiena, nėra vienijančios jėgos, o karštakošiškumo neturėtų būti. Zigmas Vaišvila pasiūlė sekti estų pavyzdžiu, ryt susirinkti į MA salę ir garsiai pasakyti kaip kovoti su biurokratija. Su ta mintimi tą vakarą išsiskirstėme.

Rytojaus dieną Mokslų akademijos didžioji salė buvo sausakimša. Numatyta tema – „Socialistinė-ekonominė persitvarkymo programa“. Pirmininkavo akademikas E. Vilkas. Jis iš baimės ar požiūrio (?) neleido kalbėti ne į temą ir siūlė baigti bei nutraukti posėdį, tačiau niekas neklausė ir į tribūną ėjo Bronislovas Genzelis, Arūnas Žebriūnas, Vytautas Landsbergis, Alvydas Medalinskas, Zigmas Vaišvila… Visi siūlė steigti Sąjūdį ir pradėjo siūlyti kandidatus į Sąjūdžio Tarybą. 1988 m. birželio 3 dietą – laikoma Sąjūdžio įkūrimo diena. Sąjūdžio Tarybos pirmininku buvo išrinktas prof. V. Landsbergis. Tarybai dar ilgokai teko grumtis su kompartija.

1988 m. spalio 22-23 d. Sporto rūmuose įvyko Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (LPS) steigiamasis suvažiavimas. Turėjau garbės dalyvauti, nes (suteikti vestibiuliui tautinę atmosferą) iš muziejaus buvau paskolinusi keletą pirmosios Lietuvos Respublikos eksponatų ir iš jų, su dailininku Jonu Varnu, padarėme parodėlę. Įspūdingiausiai atrodė Pirmosios tautinės krepšinio olimpiados (ilgai nematyta) trispalvė vėliava. Sporto rūmai buvo sklidini žmonių. Suvažiavimą pradėjęs poetas Justinas Marcinkevičius kalbėjo, kad pagaliau atėjo ta diena sujungti savo galią ir jėgas Lietuvos atgimimui. Pagaliau supratome, kad vargas tautoms, kurių istorija ir kalba nutyla… Paskiau vyko sveikinimai ir daug daug kalbų…

Žmonių vienybė buvo didžiulė, o valia išreikšta LPS organizuotuose masiniuose mitinguose: Gedimino a. (1988 06 24) susitikime su XIX sąjunginės konferencijos delegatais; protesto mitingas Vingio parke (1988 08 23) – pasmerktas Ribentropo-Molotovo paktas; mitingas Kalnų parke (1989 03 08) – uždraudus televizijoje „Atgimimo bangą“, o kovo 28 d. įvyko žmonių susitikimas už Radijo ir televizijos rūmų durų. Pasitinkant Pirmosios Respublikos vasario 16 d. metines (1989 m. ) LPS garsiai prabilo apie Nepriklausomybės atkūrimo prielaidas.

Ne tik Lietuvos, bet ir Pasaulio žmonijos atmintyje įstrigo negirdėtas istorinis įvykis – Trijų Baltijos valstybių gyva žmonių grandinė – „Baltijos kelias“, vykęs 1989 m. rugpjūčio 23 d. Nepakartojamas ir žodžiais nenusakomas jausmas. Su šeima važiavome „Žiguli“ Ukmergės keliu. Mašinų buvo tiek daug, vos judėjome, užkaito variklis. Toliau judėti nebuvo kur. Pakelėje gražiai išsirikiavo mašinos, o žmonių – keletas eilių, daugelis su vėliavėlėmis. Susikibome už rankų, atrodė visi esame seniai pažįstami, bendraminčiai ir laimingi… Virš žmonių galvų, skrisdamas lėktuvas, mėtė gėles… Trimis kalbomis skambėjo daina „Bunda jau Baltija“… Buvo nepaprastai gera…

Nepriklausomybė atstatyta…

Sąjūdžio vadovybė žvelgė į priekį ir mąstė apie būsimos Nepriklausomos valstybės ateitį. Mitinge Katedros a. (1990 01 11) buvo kalbėta apie Nepriklausomybės siekį – kas pavogta, turi būti grąžinta. Baltijos valstybių sąjūdžiai parengė bendrą deklaraciją, teikė bendrus trijų valstybių deputatų pareiškimus Antrajam SSRS deputatų suvažiavimui. Atėjo 1990-ųjų kovo 11-oji diena, kurios vakare Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba išsprendė klausimą „Dėl Lietuvos Nepriklausomos Valstybės atstatymo“, o žmonės, aikštėje arba prilipę prie radijo, laukė galutinio sprendimo ir labai džiaugsmingai sutiko žinią – Lietuva vėl Laisva ir Nepriklausoma. Tą patį vakarą LR AT pirmininkas V. Landsbergis kreipėsi į pasaulio tautas pranešdamas, kad paskelbė Nepriklausomos Lietuvos tęstinumą, sugrįžta į laisvųjų pasaulio šalių šeimą ir tikisi jų paramos.

Svarbiausias žingsnis žengtas, bet laukė rūpesčiai kaip atsilaikyti… SSRS vadovas M. Gorbačiovas siunčia telegramą, kad per tris dienas Lietuvos AT nutarimai būtų atšaukti, atseit jie neturi juridinės galios ir prieštarauja SSRS liaudies deputatų nutarimams bei konstitucijai. V. Landsbergis atsakė, kad SSRS liaudies deputatų nutarimas Lietuvai neturi teisinio pagrindo (Vytautas Landsbergis „Kovo vienuoliktoji prieš dvidešimt ir šiandien“, 2010, p. 42, 48). Toliau sekė kiti M. Gorbačiovo grasinimai, ekonominė blokada. Nepilnai po metų, Sausio 13-ąją, buvo bandyta Lietuvą sutraiškyti tankais. Atsilaikėme. Deja, pergalė buvo aplaistyta krauju.

Šiemet Seime tikrai labai gražiai buvo paminėtas Sausio 13-osios tragiškų įvykių 20-metis. Dėkojame Lietuvos nacionalinei televizijai už įvykių priminimą.

Pasitvirtino Vydūno mintys: „Toji tauta yra stipresnė, kuri daugiau skleidžia žmoniškumo šviesos. <…> Tokios tautos, nors ir pavergtos, išlieka, o jų vergėjai pranyksta. Tokios tautos yra nesunaikinamos…“

Po pergalių ir švenčių – kasdienybė…

Didžiulė šventė – atkurta ilgai laukta Nepriklausomybė. Po švenčių ateina kasdienybė. Dar tada prof. V. Landsbergis sakė, kad nebus lengva ir klausė: „ar ištversime“? Minia šaukė – ištversime! Pažadus greitai užmiršome. Buvome atpratę patys galvoti, tačiau norėjome visko greitai čia ir dabar bei, kad valdžia viską duotų. Užmiršome ir tai, kad ilgus socializmo metus parduotuvėse matėme tik tešmenis ir kanopas, stovėjome kilometrinėse eilėse prie visko, o Laisvė – galėjo būti tik mintyse… Žinoma, gyvenimas yra sudėtingesnis negu kai kas tikėjosi ir norėjo greito, ypač materialaus, pagerėjimo. (Apie dvasinius dalykus, deja, susirūpinimas buvo mažokas). Visi suprantame, kad ne viskas gerai, kaip norėtume. Bet nėra taip ir blogai, kiek dėl visko verkiama…, kartais bėdojame visai dėl nereikšmingų dalykų. Po ilgų metų nepriteklių ne vienam labai norisi greitai, daug ir visko turėti bei nesvarbu kokiais metodais tuos turtus įgyti. Daugeliu atvejų veiklos metodai, deja, – nesąžiningi. Akivaizdi netiesa labiausiai žmones ir piktina. Vyresnieji yra išmokę tenkintis tuo, kiek turi. Jaunesnieji nori visko greičiau. Materialus turtas yra labai laikinas: šiandien jo gali turėti daug, o ryt – gali nebelikti nieko arba jau nebereikės… Mūsų tėvų senelių amžiuje taip būta – ir nekartą.

Pasižvalgykime kaip per dvidešimtmetį pasikeitė Lietuva, išgražėjo miestai, išaugo naujų kaimo sodybų. (Yra ir apleistų…, betgi viskas, kaip ir žmonės, sensta.) Išleista ir puikių leidinių, vyko įdomių prasmingų renginių. Paminėjome dvi svarbias valstybines sukaktis: Lietuvos valstybės tūkstantmetį (2009 m.) ir Žalgirio mūšio pergalės 600 metines (2010 m.). Gaila, kad žiniasklaida gražius dalykus dažnai praleidžia negirdomis, daugiausiai mato vien blogį, o kai kurios televizijos laidos tiesiog varo į neviltį. Nejaugi žiniasklaidos kūrėjai neranda, nenori, ar nesugeba sukurti įdomių temų, daugiau rodyti protingų, darbščių žmonių, gražių šeimų, iš kurių galėtume pasimokyti. Bet ne! Kaip nusitvers Garliavos „didvyrius“, apsivogusią „žvaigždę“ arba kitokį skandalą ir volioja metais per visus kanalus su prieštaringomis „informacijomis“. Nesupranti tų laidų prodiuserių, kurie už pinigus leidžiasi taip save žeminti: arba jie tingi, arba daugiau nieko nesugeba?!. Žiniasklaidos priedermė visuomenę informuoti ir be abejo kultūringai, teisingai rašyti ir kalbėti apie vešiančias blogybes.

Sutinku, kad esama daug neteisybės, kuri atsiranda praradus Sąžinę, o dėlto gimsta kitos blogybės: korupcija, didelė socialinė atskirtis, emigracija. Sovietmečiu neleido niekur išvažiuoti. Dabar važiuoja kas kur nori. Tikrai ne visi išvyko dėlto, kad prarado darbą, o norėdami greičiau prasigyventi. Ir tai puiku! Tikėkime, kad bent dauguma iš jų, pamatę „sviesto“ sugrįš… kaip paukščiai pavasarį… Tėvynės patriotų, kurie buvo išugdyti prieškario Nepriklausomybės metais – neliko, nes fiziškai jau nebeliko jų kartos… Koks išauga žmogus – priklauso nuo tėvų ir mokyklos. Dabar šeimos yra tokios, kokios yra (arba jų išvis nėra). Patriotizmas – pats žodis nuvertintas. Jeigu nemylime savo Tėvynės, tai ir bėgame paskui didesnius pinigus. Reikėtų valstybei susirūpinti jaunimo patriotiniu auklėjimu, nes nuo to priklauso Tautos būtis…

Džiaugiuosi, kad esme laisvi ir nepriklausomi. Esu optimistė ir tikiu, kad galime gyventi žymiai geriau, bet tam reikia Doros, Sąžiningo Darbo, Tikėjimo, Tiesos ir Teisingumo, kurių šiandien daugiausiai trūksta… O tai irgi priklauso nuo kiekvieno iš mūsų… Nugalėję išorės priešą, nugalėkime blogį ir dvasinį skurdą savyje. Tiek skaudulių išgyvenusi Tauta pesimizmui neturi pasiduoti… Jeigu nepatinka viena ar kita valdžia – jos juk neamžinos. Amžina yra Lietuva. Mylėkime Nepriklausomą Tėvynę Lietuvą ir tikėkime jos ateitimi…

Nuotraukoje: O. Mažeikienė

Voruta. – 2011, kov. 26, nr. 6 (720), p. 12.

Voruta. – 2011, bal. 9, nr. 7 (721), p. 12.

Istorija , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra