Laisvės premijos laureato Antano Terlecko kalba, pasakyta iškilmingame Laisvės gynėjų dienos minėjime

Autorius: Data: 2013-01-14, 11:31 Spausdinti

„Ekscelencija Lietuvos Respublikos Prezidente, gerbiamieji ponios ir ponai!

Susirinkome į šiuos istorinius rūmus paminėti mūsų tautai tragiškų įvykių. Širdingai dėkoju Lietuvos Respublikos Seimui nusprendusiam ta proga įteikti man garbingą Laisvės premiją. Šios premijos įteikimą suprantu, kaip Lietuvos laisvės lygos įvertinimą ne tik mano paties, bet visų lygos narių – gyvųjų ir jau išėjusiųjų.

Vengdami okupacinės valdžios represijų mes ne tik nefiksavome narystės, bet kartu kovojome už laisvę. Dėkoju visiems kovos draugams, laikiusiems save Lietuvos laisvės lygos nariais. Taip norėčiau, kad šioje šventėje dalyvautų pati artimiausia, ištikimiausia mano bendražygė, geriausia patarėja, kasdieninis ramstis visuose varguose – mano žmona Elena. Deja, jos nebėra. Nebėra ir Vlado Šakalio, nuostabų humoro jausmą turėjusio žmogaus, įveikusio SSRS Suomijos sieną ir pasiekusio Švediją. Nebėra Jono Pratusevičiaus, kuris, būdamas 15 metų, išėjo kovoti su pavergėjais, o suimtas iškalėjo 14 metų. Nėra buvusio tremtinio Jono Gelažiaus ir daugelio, daugelio kitų.

Iš savo tėvo, Pirmojo pasaulinio karo invalido 1945 m. gegužės 9 d., tai yra karui jau pasibaigus, išgirdau tokius žodžius (cituoju aukštaitiškai): „Aik, sūnau, balševikų mušti. Aičiau aš, bet esu invalidas ir negaliu“. Mūsų apylinkėse 1941 m. birželio 14 d. buvo masiškai tremiami patys neturtingiausi valstiečiai, jų maži vaikai. Taip buvo sėjama baimė, kad tokio likimo sulauks bet kuris, reikalauta visiško paklusnumo. Tėvuko paragintas nutariau tapti partizanu, tačiau manęs miško broliai nepriėmė, buvau per jaunas. Jų vadas per mano draugo brolį, partizaną Bronių Avižienį patarė man 17-mečiui rinktis ne šautuvą, bet knygas ir pasakė: „jeigu vaikai žus, neliks ir mūsų tautos“. Krivasalio vyrai išėjo į mišką 1944 m. rudenį kartu su Šiškinių ir kitų apylinkių kaimų vyrais, krivasaliečiai kovėsi su reguliariąja NKVD divizija, garsiąja nuo 1945 m. kovo 11–12 d. Kiauneliškių mūšyje Labanoro girioje. Mūšis baigėsi kai apsupti NKVD kareivių paskutiniai likę 7 gyvi partizanai susisprogdino bunkeryje. Žuvo apie 100 vyrų. Tarp jų keli mano draugai, kai kurie jaunesni už mane. Tame mūšyje į čekistų rankas pateko sunkiai sužeistas mokyklos draugas Liudas Malakauskas. Mano klasės draugas Algirdas Paznėkas išmesdavo iš bunkerio čekistų įmestas granatas. Daug tų granatų išmetė, bet viena sprogo jo rankose. Tai buvo vienas didžiausių mūšių tuometinio Lietuvos ginkluoto pasipriešinimo istorijoje. Krivasalyje po karo neliko šaukiamojo amžiaus vyrų. Apie 1953 m. partizaninis karas buvo nuslopintas.

Sovietinė valdžia veikė mūsų tautos protus ir dvasią, siekė pavergti ne tik kūną, bet ir sielą, pratino prie vergovės mūsų vaikus. Priešinausi tam, todėl daugiau kaip 11 metų praleidau sovietiniuose lageriuose, kalėjimuose, tremtyje. Prisimenu paskutinį atsisveikinimą su motina 1979 m. spalio viduryje. Ji prašė irgi aukštaitiškai: „Untaniuk, nelysk tu kalėjiman, palauk kol aš numirsiu“. Mane areštavo spalio 30 d., o motiną amžinybė pasikvietė kitų metų vasario 19 d.

Sovietmečiu dažnas klausdavo manęs: kam to reikia? Gyventum sau ramiai, kaip dauguma, reikia tik prisitaikyti. Net atgimimo metu spaudoje teko skaityti, kas bus su mūsų Lietuva, jeigu raudonoji armija išsinešdins iš Lietuvos. Kartais išgristu klausimą, ar už tokią Lietuvą kovojome? Ir sau, ir kitiems atsakau: pasvėrus labai sunkias valstybės kūrimosi aplinkybes svarbu įvertinti tai, ką turime, nenusivilti ir žengti pirmyn.

Prisimenu sovietmetį, kai 1985 m. liepos 30 d. buvau laikinai išleistas iš tremties į tėviškę palaidoti mirusio brolio Jono. Į pačias laidotuves nespėjau, nes kelionėje buvau tyčias užlaikytas. Pasimeldžiau tik prie jo kapo. Netrukus atėjo laikas grįžti į saulėtą Magadaną. Laukė dvi baisios šaltos žiemos. Norėdamas nusipirkti bilietus ne kartą stovėdavau pusdienį kasose ir kiekvieną kartą sužinodavau, kad bilietų į Magadaną vis nėra ir nėra. Tuo pačiu metu buvau  spaudžiamas milicijos, kodėl negrįžtu į tremtį. Už tai buvo grasinama nauja byla. Čekistų užsakyta beprotybės karuselę baigė pati KGB, jos kapitonas Antanas Bimbiris , kuris taip kalbėjo: „Nevaidink, Antanai, didvyrio. Galėtume pasilikti Lietuvoje. Už tai tau tereikėtų skleisti nuomonę, kad beprasmiška kovoti su tokia galinga valstybe, kaip Sovietų Sąjunga. Mes nereikalaujame iš tavęs nei formalaus prašymo, nei slapyvardžio.“ Atsisakiau tokio pasiūlymo ir greitai vėl atsidūriau tremtyje. Manau, kad ne vienas tuo metu susilaukė panašių siūlymų. Ar visi jie atsisakė, nežinau. Manau, kad su daugeliu mes šiandien prasilenkiame gatvėje ar Seimo rūmuose. Prieš keletą metų buvo atvirai kalbama, kad svetimos valstybės žvalgybos agentai dažnai vaikščioja po šiuos rūmus. Vadinasi, nieko aš neperdėjau.

Nevilties, beprasmybės, menkavertiškumo nuotaikų tikrai daug. Ar tai ne jų veiklos rezultatas, kad Lietuvoje patriotizmas paverstas vos ne keiksmažodžiu? Nedrįstame ištarti žodžio Tėvynė. Sovietmetyje pripratome prie sąvokų „kraštas“, „respublika“, „šalis“.

Brangūs Lietuvos žmonės, tie, kurie šiandien dažnai mini tuos žodžius „Lietuvos žmonės“, žinokite, kad 1949 m. šie žodžiai buvo privalomi sakyti CK nutarimu. Tad galvokite kalbėdami. Žinokite, kad aš, išgirdęs tuos žodžius, išjungiu televiziją. Tikiuosi, ateis laikas eteryje dažnai girdėti žodžius tėvynė, Lietuva, valstybė, tautiečiai, Lietuvos piliečiai. Juk sinoptikų pranašaujama saulė gali nušvisti ir čia, ne tik Respublikoje, šalyje ar krašte. Saulė šviečianti, lengviau prisiminsime, kad turime valstybę, o ne šalį.

Dar 1926 m. profesorius Stasys Šalkauskis straipsnyje „Lietuvių tautos ugdymo uždaviniai“ kalbėdamas apie gerąsias lietuvio valstiečio savybes sielojosi dėl blogųjų. Išmintį lietuvis kartais supranta kaip atsargumą, atsisakymą nuo drąsių sumanymų ir ateities perspektyvų. Buvęs baudžiauninkas linkęs lenktis prieš jėgą, turtą ir grasinti silpnesniam, kai yra pats gavęs galios ir pralobęs. Filosofas kalbėjo ir apie inteligentijos ištižimą, išsilaisvinimą gavusios Rusijos savybes. Tokie inteligentai užaugo nuolatinėje pozicijoje valdžiai. Jie užsikrėtė nihilizmu, savo kultūros ir tradicijos neigimu. Rusijos kino režisierius Aleksandras Sokurovas, analizuodamas pasaulio diktatūrų priežastis, teigė, kad didžiausias demokratijos priešas – žmonių noras paklusti. Daugumai tai patogiausia. Taip nusikratome atsakomybės naštos. Žmonės nieko taip nebijo, kaip atsakomybės. Ypač, atsakomybės už savo valstybę. Imama dusinti bet kokią teigiamą iniciatyvą. Kaune keliamos bylos vaikams už kreida užrašytą šūkį „Tiesos“. Nejau taip bijome to žodžio, kad pradėjome kovoti su vaikais? Dar nesenai guodėmės, kad mūsų inteligentai neaktyvūs. Lyg tyčia tokių atsirado turinčių ką tautai pasakyti ir norinčių tai pasakyti, tik kalbėti nebuvo kur. Televizijos kanaluose neatsirado vietos. Užtenka vietos gąsdinimams, šokiams, netikroms nuotakoms, greitųjų kreditų reklamoms, kurios kvailina piliečius ir net priverčia bėgti iš Lietuvos. TV ekranai užteršti visokiais senais ir naujais rusiško imperializmo kalambūrais. Po ilgos pertraukos vėl mums peršamas „naftalinis“ Štirlicas ar panašūs į šį dabartiniai supermenai, ginantys Maskvos interesus. Taigi, norintys prabilti garbūs piliečiai pasirinko gatvę, bet ir ten, pasirodo, negalima. Ne tik negalima, bet ir griežtai draudžiama. Kas žino, gal buvę signatarai su buvusiais ministrais pradės valstybę griauti, o juk visiems aišku, jei įstatymas varžo teigiamas pilietines iniciatyvas, vadinasi, toks įstatymas paseno ir jį reikia keisti, o ne tampyti po teismus.

1957 m. buvau teisiamas už tai, kad neva dalyvavau kuriant pogrindinę organizaciją „Nacionalinis liaudies frontas“. Iš tiesų buvo tik užsiminta apie jo kūrimą. Aš atsisakiau dalyvauti. Tai nesutrukdė nuteisti mane ketveriems metams. Norėčiau, kad tokios bylos būtų pamirštos kartu su sovietmečiu. Deja, savo absurdiškumu į manąją labai panaši Eglės Kusaitės byla. Rusijos propaganda tvirtina, kad būtent Baltijos ir Lenkijos valstybėse netrukdomi rengiami teroristai. Tokius mitus kurdami Maskvos ideologai rado draugų Lietuvoje ir dar kokio rango. Už mūsų mokesčių mokėtojų pinigus griebtasi teroristinės veiklos imitacijos. Išprovokuojama jauna, menką gyvenimo patirtį turinti mergina. Toliau įvykiai rutuliojasi taip, kad kyla pavojus, jog paaiškės sumanytojo spektaklio absurdas. Keisčiausia, kad šiame teatre kai kurios struktūros savo vaidmenis atlieka kartu su pasaulyje susikompromitavusia ne vieno teroristinio akto organizatore, garsiąja Rusijos FSB. Absurdiškiausia, kad spektaklis vyksta Lietuvos – Europos Sąjungos ir NATO narės teritorijoje. Užsienio žvalgybos agentai tardo Lietuvos pilietę. Šį spektaklį derėtų nedelsiant baigti. Jei kam nors labai patinka bendradarbiavimas su FSB, tegul ir renkasi tokį darbą, tik ne Lietuvoje, o čia leiskime dirbti savo valstybei nuoširdžiai atsidavusiems darbuotojams, bet tokie kažkodėl atleidžiami ir tampomi po teismus. Dėl to gėda mums visiems.

Kartoju dar kartą – E. Kusaitę palikime ramybėje. Rūpintis savo piliečių, taigi ir Eglės gerove, yra pati svarbiausia valstybės funkcija. Didžiosios Britanijos laikraštis „Financial Times sumanė Vakarams atskleisti okupuotų Baltijos valstybių padėtį. Tokių drąsių ir sąžiningų žurnalistų, kaip Deividas Sateris tais laikais buvo reta arba jų neišleisdavo į Pabaltijį. 1977 m. vasario 16 d. jis atvyko į Vilnių susitikti su vietiniais rezistentais. KGB nutarė šį susitikimą sutrukdyti. Pirmiausia, milicija  Lenino prospekte prie KGB rūmų sulaikė į pasimatymą su manimi skubantį Kęstutį Jokubyną, apkaltino jį taupomosios kasos apiplėšimu. Šį rezistentą, praleidusį 17 metų lageriuose ir 4 metus tremtyje, iškratė, atėmė D. Sateriui skirtą tekstą. Akistatoje KGB „liudininkai“ (patys čekistai) patvirtino, kad jis tikrai dalyvavo plėšiant kasą ir nužudant apsaugos milicininką. Sutartu laiku nesulaukęs K.Jokubyno D. Sateris iškvietė taksi ir paprašė vairuotojo nuvežti į Nemenčinės plentą, kur tuomet gyvenau. Išlipęs iš automobilio žurnalistas desperatiškai bandė surasti mano namą, kol pagaliau sužinojo atsidūręs prie Vilniaus-Kauno autostrados. Supratęs apgaulę D. Sateris tik 22 val. su jau su paleistu Kęstučiu mane pasiekė. Virš mano buto KGB buvo susukęs savo agentų lizdą su visa pasiklausymo ir įrašymo aparatūra. Tai gerai žinojome, bet laiko susirasti saugią vietą pokalbiams neliko. Mes vasarą išeidavome slapta pasikalbėti į mišką, o tada buvo žiema. Nusprendėme, kad tegul įrašinėja. Mintis apie Lietuvą dėsčiau kartu su K. Jokubynu, J. Sasnausko draugais, moksleiviais, kurie buvo po 30 metų jaunesni už mane, garsiai, aiškiai be dviprasmybių, o Deividas jas užrašinėjo. Taigi diktavom žurnalistui ir KGB mikrofonams.

Nesuprantu, kodėl visokių pasiklausymų taip bijoma dabar, kodėl aukščiausieji mūsų valstybės pareigūnai, pajutę, kad yra sekami, nutyla ar kalba puse lūpų. Visuomenininkas, paviešinęs patį pasiklausymo faktą, yra kaltinamas vos ne valstybės išdavimu, neva viešinti dabar ne laikas. Bet juk terorizuojami mūsų tautos išrinktieji atstovai.

Aš su draugais, žuvusių partizanų giminės, kiti rezistentai rašėme ir reikalavome, o vėliau Seime buvo priimtas nutarimas, kad būtina surasti žuvusių laisvės kovotojų palaikus, bet iki šiol nieko nedaroma. Net Seime buvo priimtas nutarimas, bet nieko nedaroma, elgiamasi kaip caro laikais. Caro laikais nušautus arba pakartus sukilėlius irgi slėpdavo nuo visuomenės. Buvusiuose KGB rūmuose kalėjau tris kartus. Kartu kalėję draugai klausė, ką darysime su KGB kalėjimu Vilniuje, kai Lietuva pats laisva? Tikėjome, kad tai bus Kovų muziejus, tačiau dabar tik keliose tardytojų kabinetuose yra Genocido muziejus. Didžiąją pastato dalį užima teismai. Neseniai paaiškėjo, kad mūsų valdžiai to per maža. Prašau valdžią, kad rūmai būtų išsaugojami pagal savo paskirtį.

Labai gaila, kad valdžios atstovai daug ką stengiasi kurti Lietuvoje, kad būtų taip, kaip Sovietų sąjungoje. Kas sugalvojo mūsų VSD paversti panašų į KGB, kas jiems prisiuvo antpečius, o vadovams netgi generolo laipsnį, kas baigusį Maskvoje karinę politinę akademiją Liną Petronį paskyrė Lietuvos valstybės saugumo vienos ar kitos valdybos viršininku, o paskui pasiuntė kandidatu į Lietuvos Seimo narius? Kas? Ogi generolas J. Jurgelis. Susipažinkite su juo.

Kiek žinau, atominės jėgainės projektavimui, senosios uždarymui skirtos milijardinės lėšos. Panašu, kad kai kurie  rankas jomis jau pasišildė. Dabar ateina kita atsiimti savo dalies. Aš tikiu, kad šie nauji žmonės bus tikri Lietuvos patriotai ir neveiks kaip buvę. Labai ačiū“.

Antanas Terleckas

2013 01 13, LR Seimas

Voruta. – 2013, vas. 2 nr. 3 (767), p. 13.

Sausio 13-oji , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra