Laisvės kryžkelės. Šiaurės Rytų (Karaliaus Mindaugo, Kalnų) partizanų sritis

Autorius: Data: 2011-03-07 , 09:33 Spausdinti

Laisvės kryžkelės. Šiaurės Rytų (Karaliaus Mindaugo, Kalnų) partizanų sritis

Šiaurės Rytų (Karaliaus Mindaugo, Kalnų) partizanų srities įkūrimo ištakos – Vytauto partizanų apygarda.

1944 m. rudenį ir 1945 m. pradžioje būsimosios Vytauto apygardos teritorijoje Šiaurės Rytų Aukštaitijoje, kaip ir visoje Lietuvoje, formavosi partizanų rinktinės, pavieniai būriai. 1945 m. pavasarį susikūrusios Sakalo, Šarūno ir Gedimino rinktinės buvo išblaškytos gausių NKVD pajėgų.

Masinio NKVD dalinių siautimo sąlygomis 1945 m. rugpjūčio mėnesį iš išlikusių Liūto, Lokio ir Tigro rinktinių, veikusių Utenos, Zarasų ir Švenčionių apskrityse, buvo suformuota 3-ioji LLA Vytauto apygarda, kuriai iki 1947 m. pavasario vadovavo Jonas Kimštas-Dobilas, Žalgiris. Tai buvo viena kontroversiškiausių asmenybių Lietuvos partizaniniame judėjime.

J. Kimštas gimė 1911 m. sausio 9 d. Vilniuje. 1936 m. baigė Karo mokyklą ir buvo paskirtas 1-ojo pėstininkų pulko ryšių kuopos būrio vadu. 1939 m. spalio 19 d. jam suteiktas leitenanto laipsnis ir paskiriamas mokomosios kuopos būrio vadu. Sovietams okupavus Lietuvą ir likvidavus Lietuvos kariuomenę, J. Kimštas, kaip ir daugelis kitų karininkų, pateko į 29-ąjį sovietinį šaulių korpusą ir buvo paskirtas būrio vadu 179-ojoje šaulių divizijoje 234-ajame šaulių pulke, tačiau kilus Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karui iš sovietinės armijos pasitraukė. 1941 m. tarnavo Savisaugos daliniuose, vėliau dirbo Darbo biržoje Vilniuje, o 1943-iaisiais Trakų apskrities valdyboje skyriaus viršininku. 1944 m. vasario 16 d. J. Kimštas įstojo į Vietinę rinktinę ir buvo paskirtas 7-os kuopos vadu.  

Sovietams reokupavus Lietuvą, J. Kimštas įstoja į pirmųjų partizanų gretas. Jau 1944 m. spalio mėn. suburia partizanų junginį „Vytautas“ ir jam vadovauja. Nuo 1945 m. balandžio 5 d. – „Tigro“ rinktinės vado B. Kaletkos padėjėjas, o šiam žuvus 1945 m. birželio 15 d. tampa rinktinės vadu, slapyvardžiu Dobilas. 1945 m. liepą J. Kimštas tampa 4-osios LLA Vytauto apygardos vadu, koordinavusiu partizanų veiklą Utenos, Zarasų, Švenčionių bei Rokiškio rajonuose.

1947 m. sausio 12 d. provokatoriaus Juozo Markulio-Erelio, veikusio BDPS vardu, J. Kimštas paskiriamas Šiaurės Rytų Lietuvos partizanų srities vadu, slapyvardžiu Žalgiris. Tų pačių metų birželio 4 d. Šimonių girioje jam surengtoje pasaloje suimama J. Kimšto žmona – partizanų ryšininkė, kuri verčiama prikalbinti vyrą legalizuotis. 1947 m. liepos 20 d. Žalgiris išleidžia įsakymą sričiai, kuriame įsako visiems jo vadovaujamiems partizanų vadams nutraukti visus ryšius su J. Markuliu ir jo vadovaujamomis struktūromis – J. Kimštas jau buvo galutinai įsitikinęs J. Markulio išdavyste.

1948 m. pabaigoje Dūkšto miške įvykusiame Vakarų ir Rytų Lietuvos partizanų susitikime J. Kimštas išrinktas Vyriausiosios ginkluotųjų pajėgų vadovybės štabo viršininku, o tų pačių metų lapkričio 23 d. jam suteiktas Laisvės kovotojų majoro laipsnis. 1950 m. kovo 13 d. LLKS Tarybos prezidiumo pirmininko Jono Žemaičio-Vytauto J. Kimštas paskirtas Tarybos prezidiumo nariu ir III sekcijos (Rytų Lietuvos srities) vadu (slapyvardžiu Žygūnas). Tų pačių metų gegužės 30 d. pakeltas į Laisvės kovotojų pulkininko leitenanto laipsnį ir paskirtas LLKS tarybos prezidiumo pirmininko pavaduotoju.

1952 m. birželio 7–9 d. įvykusiame Šiaurės Rytų partizanų vadų sąskrydyje vadovavimą III sekcijai perėmus Juozui Šibailai-Merainiui, J. Kimštas vėl patvirtinamas srities vadu. Rugpjūčio 14 d. Šimonių girioje įvykusiame Vytauto apygardos būrių vadų susitikime J. Kimštas-Žygūnas LLKS Rytų Lietuvos srities štabo viršininku paskyrė Bronių Kalytį-Siaubą, nežinodamas, kad Siaubas jau buvo užverbuotas MGB (agentūrinis slapyvardis Ramojus), o šiam rekomendavus srities žvalgybos viršininku paskyrė S. Šimkų-Klajūną (MGB agentūrinis slapyvardis Šturmas). Būtent šie agentai išvilioję į susitikimą Vytauto apygardos štabe pakeliui J. Kimštą nuginklavo, suėmė ir perdavė MGB. Po itin žiaurių kankinimų bei nepaliaujamo šantažo (MGB rankose buvo ir visa J. Kimšto šeima) buvęs srities vadas palūžo ir rugsėjo mėnesį, galbūt dar ir manydamas, kad žinantys apie jo suėmimą partizanai jau turėjo pakankamai laiko palikti senuosius bunkerius ir įsirengti naujus, sutiko bendradarbiauti su saugumiečiais (agentūrinis slapyvardis Jurginas). J. Kimštas saugumiečiams nubraižė jam žinomų Raguvos miške partizanų slėptuvių išdėstymo schemą, asmeniškai buvo MGB vedliu partizanų naikinimo operacijose Raguvos ir Alantos miškuose. Dėl to čia esančiuose bunkeriuose žuvo apie 20 laisvės kovotojų. 1953 m. birželio mėnesį J. Kimštas dar buvo aktyviai naudojamas KGB, siekiant tardymo metu paveikti Lietuvos partizanų vadą Joną Žemaitį-Vytautą. Mirė J. Kimštas Vilniuje 1974 m. kovo 22 d.

Tačiau grįžkime atgal prie Šiaurės Rytų Lietuvos srities partizanų centralizacijos ištakų.

1946 m. spalio 1 d. Sudalaukio kaime žuvo Vytauto apygardos vadas Bronius Zinkevičius-Artojas. Gana ilgai naujasis apygardos vadas nebuvo paskirtas, nes srities vadas J. Kimštas-Žalgiris buvo užsiėmęs partizanų centralizacijos klausimais, be to, atėjusi žiema laikinai paralyžiavo partizaninį sąjūdį, nutrūko ryšiai tarp partizanų junginių.

1947 m. vasarą J. Kimštas Vytauto apygardos vadu paskyrė buvusį Liūto rinktinės vadą Vincą Kaulinį-Miškinį, Utenį. Liūto rinktinės vado pareigas pradėjo eiti Jonas Morkūnas-Viesulas, Šiaurys, Vėjas, jis žuvo 1949 m. rugsėjo 28 d.

Vincas Kaulinis gimė 1912 m. Utenos apskrities Biliūnų kaime. 1937 m. baigė policijos mokyklą, buvo policijos vachmistras, 1941 m. sukilimo dalyvis, vokiečių okupacijos metais dirbo Vilniaus rajono policijos viršininku, nuo 1944 m. – partizanas.

Tapęs apygardos vadu, jis padėjo daug pastangų kurdamas organizacines apygardos struktūras, vadovaudamas rinktinių veiklai (tuo metu Vytauto apygardoje kovojo maždaug 900 partizanų). Šis darbas vyko nenutrūkstamai, nes, vos suformavus štabus, ateidavo žinia, kad jie jau sunaikinti, o trūkstant pareigūnų apygardos štabo darbuotojams dažnai teko eiti ir rinktinių štabų darbuotojų pareigas. Tačiau energingo vado pastangomis apygarda buvo visiškai valdoma ir veikė kaip vieningas kovinis dalinys.

Nuo pat antrosios sovietų okupacijos čekistai pradėjo V. Kaulinį medžioti. 1945 m. spalio 1 d., išduotas savo globotinio Nikolajaus Smerdovo, V. Kaulinis su kovos draugais buvo apsuptas Kaliekių kaime. Tąkart pavyko ištrūkti iš čekistų padegto namo.

1946 m. kovo 19 d. V. Kaulinį su 7 partizanais spec. preparatu apnuodijo geležinkelio darbininkas Vincas Samavičius, tačiau O. Kutkaitės ir A. Vaškelio sumanumu ir rizika partizanai buvo išgelbėti.

Norėdami išsiaiškinti partizanų vado slapstymosi vietas, čekistai nuolat siuntinėjo į jo veiklos rajoną įvairius savo šnipus bei provokatorius – medicinos seseles, kurios vežiojo vaistus, žadėjo parūpinti ginklų ar šaudmenų.

1947 m. vasarą Vytauto ir Algimanto apygardų vadai buvo pakviesti į partizanų vadovybės pasitarimą Vilniuje ir vos ne vos išsigelbėjo iš saugumo agento Juozo Markulio-Erelio paspęstų spąstų. Tik įšokęs į Nerį ir nuplaukęs pasroviui kelis kilometrus, V. Kaulinis ištrūko iš čekistų nagų. Iš dalies V. Kaulinio pastangomis Aukštaitijoje buvo atskleista išdavikiška J. Markulio veikla. Po šio epizodo daugelis partizanų vadų pasistengė nutraukti visus iki tol buvusius ryšius su čekistų statytiniu.

1948–1949 m. V. Kaulinis daugiausia slapstėsi nuošaliame Aknystėlių kaime, Juozo Baliūno sodyboje. Su juo dažniausiai vaikščiojo partizanai Kirvis, Sauliukas, Ūsas, Šiaurys. Tuo metu partizanai jau buvo netekę daugelio savo vadų, o enkavėdistų siautimai dar labiau sustiprėjo. Miškuose ir kaimuose atsirado Sokolovo smogikų būriai, čekistai suaktyvino ir savo agentūros veiklą.

Tiek Vytauto, tiek Algimanto partizanų apygardų vadai suprato, jog reikia kurti bendrą partizanų vadovybę, kad galėtų geriau koordinuoti savo veiksmus ir taip išvengti kuo daugiau priešo smūgių. Dėl vieningo vadovavimo partizaniniam sąjūdžiui 1948 m. gegužės 10 d. jie kreipėsi į Žemaitijos partizanų vadą Joną Žemaitį-Vytautą. Tačiau dėl čekistų siautimo ir agentų suaktyvėjimo šie tikslai buvo sunkiai įgyvendinami.

1948 m. rudenį į Nolėnų kaimą pas giminaičius, tarsi slapstydamasis nuo sovietinio saugumo persekiojimo, atvyko Lietuvos kariuomenės pulkininkas Liudas Šimonėlis. Tame pačiame name buvo partizanų slėptuvė, kurioje tuo metu buvo ir V. Kaulinis su kovos draugais. Apie atvykusį svečią sodybos šeimininkas Alfonsas Bivainis-Klimašauskas pranešė vadui. Po keleto pokalbių V. Kaulinis parodė L. Šimonėliui vyriausiosios pogrindžio vadovybės programų projektus, klausinėjo patarimų, dalijosi patirtimi. L. Šimonėlis patarimų negailėjo, žadėjo parūpinti ginklų ir reikiamų dokumentų. Šis pulkininkas tuo metu jau buvo užverbuotas čekistų agentas, slapyvardžiu „Šilaitis“.

Atvykęs į eilinį susitikimą su pulkininku V. Kaulinis kartu su penkiais kitais bunkeryje buvusiais partizanais Jono Šimonėlio sodyboje (Utenos apskr. Leliūnų vlsč. Nolėnų kaime) buvo apsupti dar naktį. 1949 m. kovo 24 d. rytą prasidėjo kautynės, namas užsiliepsnojo. Išbėgę į lauką partizanai pateko į kryžminę ugnį. Vieni žuvo nuo priešo kulkų, kiti nusišovė ar susisprogdino patys. Šiose kautynėse žuvo: Vincas Kaulinis-Miškinis, Vytauto apygardos vadas ir Rytų Lietuvos srities vado pavaduotojas, Albertas Guobužas-Šamas (g. 1928 m.) iš Gaspariškių kaimo, atlydėjęs vadą iš jo būstinės Aknystėlių kaime, broliai Alfonsas (g. 1922 m.) ir Bronius (g. 1927 m.) Bivainiai iš Luknių kaimo, ryšininkas Domas Sirutis iš Luknių kaimo, Vytautas Pakalnis (g. 1927 m.) iš Kirklių kaimo ir Napalys Valančiūnas (g. 1926 m.) iš Galelių kaimo.

Po V. Kaulinio-Miškinio žūties čekistai pasigyrė net Maskvai, akcentuodami šios operacijos eigą. Apygardos vado žūtis buvo labai skaudus smūgis Rytų Lietuvos partizanams ir Vytauto apygardai, iki tol netekusiai daugelio geriausių pareigūnų bei vadų. Naujuoju apygardos vadu tapo Bronius Kalytis-Siaubas, Liutauras, Leopardas, vėliau tapęs Sokolovo agentu-smogiku…

1997 m. (po mirties) Vytauto apygardos vadui ir Šiaurės Rytų partizanų srities vado pavaduotojui Vincui Kauliniui-Miškiniui pripažintas Kario savanorio statusas, 1999 m. jam suteiktas Vyčio Kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinas.

Vienas labiausiai nusipelniusių Lietuvos partizaniniam judėjimui Šiaurės Rytų partizanų srities vadų buvo Antanas Slučka-Šarūnas, srities vado pareigas ėjęs J. Kimštui-Žalgiriui užsiimant visos Lietuvos partizanų centralizacijos reikalais.

Jis gimė 1917 m. balandžio 19 d. Troškūnuose, Anykščių valsč., Viktorijos ir Pranciškaus Slučkų šeimoje. Sulaukęs 16-os metų įstojo į pranciškonų vienuolyną Kretingoje, tačiau vėliau pasirinko pasauliečio kelią ir 1937 m. savanoriu įstojo į Lietuvos kariuomenę, tarnavo 5-ajame pėstininkų pulko sunkiųjų kulkosvaidžių kuopos minosvaidžių būryje. Čia jam suteiktas viršilos laipsnis. Sovietams okupuojant Lietuvą ir likviduojant Lietuvos kariuomenę buvo paskirtas į sovietinės armijos geležinkelio dalinį Vilniuje, tačiau kilus karui iš ten pasitraukė. Vokietmečiu dirbo Panevėžio – Švenčionių geležinkelio ruožo komendantu. Buvo įstojęs į Vietinę rinktinę, tarnavo Marijampolės pulke, tačiau likvidavus rinktinę grįžo į Troškūnus.

1944 metų vasarį Lietuvos kariuomenės viršila A. Slučka Troškūnų miestelyje suorganizavo 20–25 ginkluotų vyrų būrį, kurio užduotis buvo atremti rusų desantininkų bei raudonųjų partizanų puldinėjimus ir plėšikavimus netoliese buvusiuose kaimuose. 1944 metų pabaigoje, prasidėjus antrajai rusų okupacijai, jis kartu su broliais Stasiu, Jonu ir Broniumi, kaimynais broliais Jonu, Albertu ir Vytautu Stanevičiais, Antanu Pasmoku, Povilu Tumkevičiumi, Povilu Jočiu ir kitais patraukė į Šimonių girią, tapo Lietuvos partizanais.

Algimanto apygarda įkurta 1947 m. gegužės 1 d. Rytų Lietuvos srities partizanų vadų sprendimu iš Panevėžio ir Rokiškio apskrityse veikusių partizanų junginių, kurie priklausė Vytauto apygardai. Algimanto apygardą sudarė trys rinktinės: Šarūno, Kunigaikščio Margio ir Žalioji. Apygardos teritorijoje, Šimonių girioje, bazavosi srities vadovybė, būdavo rengiami srities vadų sąskrydžiai.

Būtent Šarūnas drauge su Vytauto apygardos vadu V. Kauliniu-Miškiniu 1947 m. vasarą Vilniuje išvengė išdaviko J. Markulio paspęstų spąstų.

A. Slučka-Šarūnas Šiaurės Rytų partizanų srities vadu paskirtas 1948 m. rugpjūčio 4 d.  įvykusiame srities vadų pasitarime (tame pačiame pasitarime sričiai buvo suteiktas Karaliaus Mindaugo vardas), o vadovavimą Algimanto apygardai perėmė Antanas Starkus-Blinda, Montė. A. Slučka pertvarkė srities organizacines struktūras pagal LLKS statutą, kuopas reorganizavo į tėvūnijas, patikslino jų ribas, išplėtojo organizacinį sektorių bei legaliai gyvenančių, tačiau užsiimančių pogrindine veikla rėmėjų tinklą.

A. Slučka-Šarūnas žuvo 1949 m. spalio 28 d. Andrioniškio valsčiaus Butkiškių vienkiemyje įrengtoje štabavietėje kartu su žmona poete Joana Railaite-Neringa ir partizanu Juozu Jovaiša-Lokiu. Remdamiesi MGB agentų surinktais duomenimis bei iš suimtų partizanų kankinimais išgautais parodymais, okupantai tiksliai nustatė gerai užmaskuoto srities štabo bunkerio vietą. Kaip ir visi partizanų bunkeriai, taip ir šis buvo pritaikytas tik slėpimuisi. Gynybinėms kautynėms tokių požeminio tipo bunkerių panaudoti neįmanoma. A. Slučka-Šarūnas kartu su savo adjutantu Baliu Žukausku, tarnavusiu tarpukario Lietuvos kariuomenės pionierių dalinyje, planavo dar prieš žiemą įrengti ilgą slaptą evakuacijos iš bunkerio tunelį. Tačiau nespėjo… Spalio 28-osios rytą gausios čekistų pajėgos apsupo Jovaišų sodybą, sulaikė visus šeimos narius ir pradėjo bunkerio bei partizanų likvidavimo operaciją. Supratę, kad pateko į beviltišką padėtį, bunkeryje apsupti partizanai sunaikino su savimi turėtus dokumentus ir susisprogdino. Jų palaikus emgėbistai išvežė į Kauną, tačiau jų palaidojimo vieta ir šiandien nežinoma. Apie tai pasakoja buvusios srities štabo bunkerio laikytojos, partizanų ryšininkės ir rėmėjos seserys Bronislava Jovaišaitė-Pačinskienė ir Leonora Jovaišaitė.

1997 m. gruodžio 22 d. A. Slučkai-Šarūnui pripažintas Kario savanorio statusas (po mirties). 1998 m. gegužės 19 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu jis apdovanotas Vyčio kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinu (po mirties). Jam suteiktas partizanų pulkininko laipsnis.

Neįmanoma kalbėti apie Šiaurės Rytų partizanų srities istoriją, nepaminint vieno iškiliausių Lietuvos partizanų vadų Juozo Šibailos-Merainio asmenybės.

Jis gimė 1905 m. kovo 18 d. Alytaus apskrities Vadėnų kaime. Baigęs Alytaus mokytojų seminariją mokytojavo Alytaus ir Ukmergės apskrityse. Buvo Šaulių sąjungos narys, apdovanotas Vytauto Didžiojo 2-ojo laipsnio ordinu. 1944 m. įstojo į generolo Povilo Plechavičiaus Vietinę rinktinę.

Partizanas – nuo 1944 m., buvo Didžiosios Kovos apygardos B rinktinės štabo viršininkas, redagavo rinktinės leidinį „Tėvynė šaukia“. Nuo 1948 m. vasario mėn. dirbo Rytų Lietuvos (Karaliaus Mindaugo) partizanų srities štabe. Po metų kaip šios srities atstovas deleguotas į kuriamą partizanų vyriausiąją vadovybę. Nuo 1949 m. vasario mėn. – LLKS Tarybos prezidiumo narys, LLKS Visuomeninės dalies viršininkas, leidinio „Prie rymančio Rūpintojėlio“ redaktorius.

Panaikinus Visuomeninės dalies vadovybę, J. Šibaila-Merainis 1950 m. gegužės mėn. tapo LLKS tarybos prezidiumo pirmininko padėjėju – visuomeninės veiklos vadovu. Buvo pakeltas ir jo karinis laipsnis – jis tapo partizanų pulkininku. Jau kelerius metus J. Šibaila dirbo Žemaitijoje, Prisikėlimo apygardoje, o 1951 m. nutarta jį perkelti vėl į Rytų Lietuvą – jo „kilmės rajoną“.

1952 m. birželio mėn. J. Šibaila, vykdydamas J. Žemaičio nurodymą, perėmė iš Jono Kimšto-Žalgirio LLKS prezidiumo 3-iosios sekcijos vadovo pareigas. Nors buvo silpnos sveikatos, ir toliau nenuilstamai dirbo, rūpinosi, kad nenutrūktų LLKS organo „Prie rymančio Rūpintojėlio“ leidyba, stengėsi atgaivinti visuomenei skirtą leidinį „Aukštaičių kova“.

1953 m. vasario 11 d., išdavus bunkerį, J. Šibaila-Merainis, Diedukas kartu su savo pavaduotoju Povilu Žiliu-Audrūnu, Klevu žuvo Ramygalos valsčiaus Dovydų miške. 2001 m. liepos 14 d. jų žuvimo vietoje atidengtas paminklinis akmuo.

1998 m. gegužės 13 d. Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro įsakymu jam suteiktas pulkininko leitenanto laipsnis (po mirties), o 1998 m. gegužės 19 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu – Vyčio kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinas.

Srities vado Antano Slučkos-Šarūno bendražygis, Algimanto apygardos partizanas, poetas Juozas Urbonas-Lakštutis 1947 m. rašė:

Garbė jiems – šauks tribūnose, –

Šventi jų idealai!

Kai pakelėse kūnai mūs

Seniai jau bus sušalę…

Ir vėl bėgs žmonės vieškeliais,

Giedos vėl himnus laisvei;

Tik saugok juose, Viešpatie,

Tai, ką krauju mes laistėme.

„Laisvės kryžkelių“ archyvas

Nuotraukose:

1. Jonas Kimštas – Lietuvos kariuomenės leitenantas

2. Šiaurės Rytų Lietuvos (Kalnų) srities partizanų vadas Jonas Kimštas-Žalgiris su žmona

3. Antras iš kairės – policijos vachmistras Vincas Kaulinis

4. Pirmas iš dešinės stovi Vytauto apygardos vadas V. Kaulinis-Miškinis

5. Paminklas žuvusiems Vytauto apygardos partizanams (Utenos r., Nolėnų kaimas)

6. Antanas Slučka-Šarūnas

7. Algimanto apygardos štabo nariai – kairėje apygardos vadas A. Starkus-Montė, dešinėje – štabo viršininkas Albinas Pajarskas-Bebas, viduryje – pritūpęs OS viršininkas Aleksas Matelis-Audenis

8. Pirmas iš kairės stovi J. Šibaila-Merainis, ketvirtas – A. Slučka-Šarūnas

9. Algimanto apygardos partizanų spaudos leidėjas ir poetas Jurgis Urbonas-Lakštutis

www.bernardinai.lt

Rezistencija , , ,



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra