Pagrindinis puslapis Sena Voruta Laisvės kryžkelės. Pietų Lietuvos partizanų sritis

Laisvės kryžkelės. Pietų Lietuvos partizanų sritis

Šia „Laisvės kryžkelių“ projekto rėmuose skelbiama publikacija pradedame trijų laidų ciklą, skirtą Lietuvos partizanų sričių istorijai apžvelgti per iškiliausias partizaninio karo asmenybes.
 
Bene daugiausia vienijant Pietų Lietuvos partizanus pasižymėjo Lietuvos kariuomenės pulkininkas leitenantas Juozas Vitkus-Kazimieraitis, tapęs pirmuoju srities vadu. Būsimasis partizanų vadas gimė 1901 m. gruodžio 10 d. Mažeikių aps., Tirkšlių vlsč., Ketūnų k. Iki 1940 m. rudens J. Vitkus dirbo Karo mokykloje, po to buvo perkeltas į Vilnių. Karo pradžioje J. Vitkus pasitraukė iš Raudonosios armijos.
 
Vokiečių okupacijos metais dirbo inžinieriumi, buvo Lietuvių fronto (LF) Vilniaus štabo narys. Kūrė LF karinę organizaciją „Kęstutis“, pogrindinėje karo mokykloje LLA nariams dėstė karo inžinerijos disciplinas.
 
Sovietams antrą kartą okupavus Lietuvą, J. Vitkus pasitraukė į Dzūkiją ir įsidarbino Kabelių girininkijoje buhalteriu. 1945 m. gegužės mėn., dar gyvendamas legaliai, įkūrė Dzūkų grupės partizanų štabą, parengė pirmus direktyvinius dokumentus. Į mišką pasitraukė 1945 m. birželį. Kūrė organizacines struktūras, prijungė prie Dzūkų grupės Merkinės batalioną, suformavo Merkio rinktinę. Paruošė svarbius partizanų judėjimo dokumentus: „Organizacinis Lietuvos išlaisvinimo planas“, „Partizanų taktika ir vadovavimas“, „Partizanų dalinių rikiuotė ir vadovavimas“, karo lauko teismo ir partizanų apdovanojimo nuostatus bei kt. Buvo išleistas įsakymas dėl partizanų kovų istorijos rašymo, pats J. Vitkus-Kazimieraitis rašė Dzūkų grupės štabo dienoraštį, kuriame stengėsi tiksliai fiksuoti visus reikšmingesnius įvykius.
 
Būtent jo iniciatyva 1945 m. buvo pradėtas leisti „Laisvės varpo“ laikraštis. Daug keliavo po partizanų junginius, atkūrė ryšius su LLA vadais Vilniuje ir Žemaitijoje. 1945 m. lapkričio 18 d. įkūrė „A“ apygardą, o 1945 m. gruodžio 31 d. išleido įsakymą dėl savarankiškos Dzūkų rinktinės įsijungimo į šią apygardą. 
 
Pagaliau, 1946 m. balandžio mėn., susitikęs su Tauro apygardos vadu Zigmu Drunga-Mykolu Jonu, suformavo vieningą partizanų sritį ir buvo išrinktas Pietų Lietuvos partizanų srities vadu. 1946 m. balandžio 23 d. J. Vitkus-Kazimieraitis pasirašė Lietuvos partizanų deklaraciją, skelbiančią pagrindinius Lietuvos valstybingumo atkūrimo principus.
 
Kazimieraitis turėjo didžiulę įtaką partizanams, nes buvo išsižadėjęs asmeniškos gerovės, be galo atsidavęs sąjūdžio reikalams, nepaprastai darbštus, sąžiningas, teisingas, kantrus ir giliai tikintis žmogus. Aplinkiniai jį gerbė už kuklumą ir draugiškumą.
 
1946 m. vasarą sovietinis saugumas sužinojo galimą Pietų Lietuvos partizanų štabo buvimo vietą ir pradėjo didelius siautimus bei miškų šukavimus. Liepos 2 d. J. Vitkus Žaliamiškyje netoli Liškiavos (Lazdijų aps.) susidūrė su NKVD kariuomene ir buvo sunkiai sužeistas. Čekistų vežamas į Leipalingį po kelių valandų mirė. Jo kūnas buvo numestas turgaus aikštėje. Kur palaidotas – iki šiol nežinoma, nors spėjama, kad buvo užkastas baudėjų įgulos štabo kieme. Bolševikų valdžia, keršydama Juozo Vitkaus šeimai, jo našlę su penkiais vaikais 1948 m. gegužės 22 d. ištrėmė į Sibirą (Irkutsko sritį).
 
„Kazimieraičiui žuvus, sąjūdis neteko vieno iš aukščiausiųjų vadų, be galo atsidavusio savo Tėvynei…, – savo prisiminimuose rašė kitas legendinis Dzūkijos partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas. – Keliaudamas po dalinius, aš visuomet partizanams kaip pavyzdį kėliau Kazimieraičio asmenybę: žmogų, kuris visas savo dvasines ir fizines jėgas paskyrė Lietuvos išlaisvinimo kovai; karininką, kuris iki paskutinio atodūsio tesėjo duotąją priesaiką; kovotoją, kuris pelnytai buvo ir yra laikomas partizano idealu. Per savo partizaninės veiklos laikotarpį jis įgijo meilę ir pagarbą visų partizanų ir jų vadų ne tik kaip aukštesnysis vadas, bet ir kaip vyresnysis brolis.”
 
1947 m. rugsėjo 25 d. Dainavos apygardos vadų sąskrydyje J. Vitkaus suformuota Merkio rinktinė buvo pavadinta Partizano Kazimieraičio vardu. 1949 m. vasario 16 d. J. Vitkui suteiktas Laisvės Kovotojo Karžygio vardas, kartu jis apdovanotas Laisvės Kovos Kryžiumi 1-ojo laipsnio su kardais. Lietuvos Respublikos prezidento 1997 m. lapkričio 20 d. dekretu apdovanotas Vyčio Kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinu.
 
Tačiau žuvus pirmajam Pietų Lietuvos partizanų srities vadui jo sukurta organizacinė struktūra ne tik nesubyrėjo, bet ir, čekistų pykčiui, sustiprėjo dar labiau.
 
Ypač aktyviai visų Lietuvos partizanų vienijimosi iniciatyvą palaikė Tauro apygardos vadas bei Kazimieraičio pavaduotojas, Lietuvos kariuomenės aviacijos majoras Zigmas Drunga-Šernas, Mykolas Jonas.
 
Tai dar viena išskirtinė asmenybė Lietuvos pasipriešinimo sovietų okupantams istorijoje.
 
1940 m. birželį sovietams okupavus Lietuvą Z. Drunga tarnavo 2-ojoje aviacijos eskadrilėje, buvo karo lakūnas, tačiau jau liepos 6 d. paleistas į atsargą. Vokiečių okupacijos metais gyveno Kaune, dirbo Kauno ugniagesių komandoje. Čia rinkdavosi antinacinio pasipriešinimo dalyviai, buvo spausdinamas ir nelegalus laikraštėlis „Baltija“.
 
Sovietams antrą kartą okupavus Lietuvą, Z. Drunga dirbo Kauno ugniagesių komandos viršininku, tačiau jau 1945 m. pavasarį pradėjo slapstytis. Netrukus Šilavoto stribų buvo suimtas, uždarytas į kalėjimą, tačiau sugebėjo pabėgti. Pasitraukė pas partizanus ir įstojo į Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinę bei dalyvavo kuriant visą Tauro apygardą. 1945 m. spalio 22 d. Z. Drunga-Šernas paskiriamas Tauro apygardos vadu, o 1946 m. balandžio 9 d. po susitikimo su J. Vitkumi-Kazimieraičiu paskirtas Pietų Lietuvos partizanų srities vado pavaduotoju, kartu likdamas ir apygardos vado pareigose.
 
Z. Drunga-Mykolas Jonas, kaip ir srities vadas Kazimieraitis, suprato, kad laisvės kova gali būti veiksminga bei prasminga tik suvienijus visas Lietuvos partizanų pajėgas bei pajungus jas vienai, aukštesnei partizanų vadovybei. Jam pavyko užmegzti ryšius ne tik su dzūkų partizanais, bet ir su Tauro apygardos kaimynystėje veikusia Jungtine Kęstučio apygarda. Tačiau Mykolo Jono kelionė pas žemaičius baigėsi tragedija.
 
1946 m. birželio 12-osios rytą Šalių apskrityje prie Agurkiškės kaimo KGB agento Juozo Markulio išduotas Z. Drunga kartu su savo palyda pakliuvo į čekistų pasalą. Sunkiai sužeistas ir nenorėdamas pakliūti gyvas į bolševikų rankas, susisprogdino.
 
Po Kazimieraičio ir Mykolo Jono žūties tęsti jų pradėtą krašto partizanų vienijimo darbą ėmėsi tuometinis Dainavos apygardos vadas Lietuvos kariuomenės kapitonas Domininkas Jėčys-Ąžuolis.
 
D. Jėčys bolševikų nemalonę užsitraukė dar 1941 m. gegužę, kai būdamas Seinų komendantūros kariniu viršininku atsisakė Lazdijų komunistams perduoti šaukiamojo amžiaus vyrų sąrašus.
 
Prie vokiečių D. Jėčys dirbo Alytaus savivaldybės Socialinio aprūpinimo skyriaus vedėju, o pradėjus formuoti gen. P.Plechavičiaus Vietinę rinktinę 1944 m. vasario 16 d. paskirtas Alytaus VR dalinio vadu. Tų pačių metų gegužės 15 d. vokiečiai išformavo Alytaus dalinį. D. Jėčys slapstėsi tuberkuliozės sanatorijoje. Netrukus prasidėjo antroji sovietų okupacija ir, kurį laiką pasislapstęs pas žmonos gimines, išėjo į mišką.
 
1945 m. birželį D. Jėčys-Ąžuolis Punios šile suorganizavo Dzūkų rinktinę ir ėmėsi jai vadovauti, o 1946 m. balandį paskirtas A (būsimoji Dainavos) apygardos vadu. Po mėnesio jis tapo ir pirmuoju Dainavos apygardos vadu bei formaliai perėmė vadovavimą Pietų Lietuvos partizanų sričiai. Realybė buvo sudėtingesnė – Tiek Dainavos, tiek ir Tauro apygardose dėl J. Markulio išdavysčių žuvo daugelis anksčiau paskirtų pareigūnų, ryšiai tarp dviejų apygardų faktiškai nutrūko, o apygardose prasidėjo reorganizacijos procesai. Naujai paskirta vadovybė pirmiausia rūpinosi savo apygardų struktūrų atkūrimu.
 
1947 m. rugpjūčio 11 d. Dainavos apygardos štabo bunkerį Punios šile apsupo gausios enkavėdistų pajėgos. Išsiveržti gyviems nebuvo jokios vilties. Būdamas sunkiai sužeistas, sunaikinęs štabo dokumentus Domininkas Jėčys-Ąžuolis nusišovė. Kūnas buvo niekinamas Alytaus NKVD kieme…
 
Po Ąžuolio žūties atkurti pakrikusius ryšius bei Pietų Lietuvos partizanų srities struktūrą ėmėsi Adolfas Ramanauskas-Vanagas.
 
Vienas iš žymiausių Lietuvos partizanų vadų Adolfas Ramanauskas-Vanagas gimė Naujajame Britene JAV. 1921-aisiais kartu su tėvais grįžo į tėvynę. 1936 metais baigė Lazdijų „Žiburio“ gimnaziją, vėliau – Klaipėdos pedagoginį institutą ir Kauno karo mokyklą. 1940-1945 metais dėstė Alytaus mokytojų seminarijoje.
 
Sovietams antrą kartą okupavus Lietuvą, matydamas savo tautiečių kančias, kasdienius žmonių areštus, okupantų savivalę, būsimasis partizanų vadas galutinai apsisprendė išeiti kovoti drauge su kitais jau veikiančiais laisvės kovotojais. Apie jo partizaninį kelią byloja keli svarbiausi biografiniai faktai.
 
A. Ramanauskas, pasirinkęs Vanago slapyvardį, iš pradžių vadovavo Nemunaičio apylinkės partizanų būriui. 1945-ųjų vasarą tapo Dzūkų grupės Merkinės bataliono vadu, 1946 metais – Merkio rinktinės vadu. 1947-ųjų rudenį perėmė vadovavimą Dainavos apygardai, o po D. Jėčio-Ąžuolio žūties paskirtas ir Pietų Lietuvos partizanų srities vadu. Sričiai sėkmingai vadovavo iki 1948 m. spalio, kai išvyko į Vakarų Lietuvą tęsti visos Lietuvos partizanų vienijimąsi.
 
Legendiniame 1949-ųjų vasario mėnesį vykusiame visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavime A. Ramanauskas išrinktas Vyriausiosios vadovybės nariu, LLKS pirmininko Jono Žemaičio-Vytauto pavaduotoju.
 
1950 m. sausio 19 d. Vanagas buvo paskirtas LLKS Gynybos pajėgų vadu, o vasario 2 d. A. Ramanauskas patvirtino pradėjęs eiti naująsias pareigas. Pietų Lietuvos sričiai vadovauti teko ieškoti naujos kandidatūros. Ir ji netrukus buvo rasta – PLP sričiai vadovauti paskirtas Lietuvos kariuomenės majoras Sergijus Staniškis-Antanaitis-Litas-Viltis.
 
S. Staniškis gimė 1899 m. rugsėjo 17 d. Marijampolės apskrities Padovinio valsčiaus Geležinių kaime, pasiturinčių ūkininkų šeimoje. Baigė Marijampolės realinę gimnaziją. 1920 m. įstojo į Kauno karo mokyklą. Dalyvavo Klaipėdos sukilime, buvo apdovanotas medaliu, kurį gavo Karo mokyklos baigimo (1923 m. spalio 15 d.) proga. S.Staniškis paskiriamas į Lietuvos didžiosios kunigaikštienės Birutės 2-ąjį ulonų pulką, vėliau perkeltas į Lietuvos didžiojo etmono Janušo Radvilos 1-ąjį husarų pulką, dislokuotą Kaune. 1938 m. buvo paskirtas kavalerijos lektoriumi į Pirmojo Lietuvos Prezidento karo mokyklą eskadrono vadu.
 
Pirmosios sovietų okupacijos metais atleistas iš karo tarnybos kaip nepatikimas, persikėlė į Kauno apskrities Šatijų kaimą. 1941 m. birželio 14 d. pabėgo nuo trėmimo. Kiek žinoma iš brolio Antano Staniškio pasakojimų, Sergijus politinėje veikloje vokiečių okupacijos metais nedalyvavo, nors domėjosi pogrindžio spauda, buvo informuotas apie VLIK’o planus. Jo ūkyje 1942–1943 m. slapstėsi gestapo ieškoma giminaitė – aktyvi rezistentė. Jis nuolat klausėsi radijo pranešimų iš užsienio, sekė karo veiksmų eigą visame pasaulyje. Niekuomet nepasitikėjo vokiečiais, piktinosi jų brutalumu, ypač žydų žudynėmis.
 
Prasidėjus antrajai sovietų okupacijai, S. Staniškis slapstėsi Buktos miške ir Žuvinto Paliose. Čia subūrė pirmuosius partizanus ir, manoma, jiems vadovavo Palių kautynėse 1945 m. vasarą. 1945 m. S. Staniškis-Litas paskirtas A, vėliau – Dainavos apygardos vadu. 1946-ųjų sausį susijungus Tauro ir Dainavos apygardoms ir įsteigus Pietų Lietuvos partizanų (PLP) sritį, Litas 1946 m. balandžio 9 d. paskirtas šios srities štabo operatyvinio skyriaus viršininku, liepos mėn. – štabo viršininku, parengė naujus mobilizacijos nurodymus. 1946 m. balandžio 23 d. dalyvavo Punios šile paskelbiant PLP srities vadų deklaraciją. 1947 m. rugsėjį paskirtas Dainavos apygardos štabo viršininku, o gruodį – Dzūkų rinktinės vadu. 1949 m. gegužės 19 d. Dainavos apygardos vadų sąskrydyje išrinktas į Vyriausiąją vadovybę, tapo Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) tarybos nariu. 1950 m. sausio 19 d. iš Adolfo Ramanausko-Vanago perėmė Pietų Lietuvos partizanų (Nemuno) srities vado pareigas, kurias ėjo iki žūties.
 
1951 m. parengė LLKS drausmės statuto projektą. Iki 1952 m. vasaros dar kontroliavo padėtį srityje, per Tauro apygardą palaikė ryšius su Jūros srities vadovybe, gaudavo korespondenciją iš LLKS vadovybės. 1952 m. sausio 29 d. LLKS tarybos prezidiumo pirmininkas Jonas Žemaitis-Vytautas S. Staniškį paskyrė savo pavaduotoju, tačiau dėl MGB agentų veiklos nutrūko ryšiai ne tik su LLKS, bet ir srities vadovybe.
 
Suimtas ir užverbuotas Dainavos apygardos štabo pareigūnas Albinas Stanaitis-Briedis parodė enkagėbistams S. Staniškio bunkerį. 1953 m. vasario 3 d. MGB kariuomenė trimis žiedais apsupo bunkerį ir pareikalavo pasiduoti. S. Staniškis sunaikino visus dokumentus, ryšių aparatūrą, supjaustė savo batus ir nusišovė. Žuvusiojo kūnas buvo nuvežtas į Kauno MGB.
 
Net visko matę čekistai stebėjosi bunkerio konstrukcija. Tik žmogus, gerai išmanantis karo inžineriją, gal dar nepamiršęs jaunystėje įvaldytų skauto pagrindų, galėjo vidurmiškio glūdumoje taip sumaniai įrengti dviejų aukštų bunkerį. Devynerius metus partizanauti S. Staniškis sugebėjo tik dėl sumanios konspiracijos: ryžtingai nutraukė ryšius su šeima ir giminėmis, pakeitė išvaizdą – atrodė panašus į pagyvenusį ūkininką, nešiojo tik civilius drabužius, buvo su ūsais. Net septynerius metus čekistai nesugebėjo nustatyti jo tapatybės. Partizanai ir gyventojai jį vadino Tėvuku.
 
1997 m. gruodžio 17 d. S. Staniškiui pripažintas Kario savanorio statusas (po mirties). 1998 m. gegužės 19 d. jam suteiktas pulkininko laipsnis ir jis apdovanotas Vyčio kryžiaus 3-iojo laipsnio ordinu.
 
Po paskutiniojo srities vado žūties PLP vadovybė jau nebuvo atkurta.
 
 
Nuotraukose:
 
1. Juozas Vitkus-Kazimieraitis su šeima
2. Zigmas Drunga-Mykolas Jonas
3. Domininkas Jėčys-Ąžuolis
4. Adolfas Ramanauskas-Vanagas

Naujienos iš interneto