Pagrindinis puslapis Sena Voruta Laisvės kryžkelės. Lietuvių policijos batalionai Antrojo pasaulinio karo metais

Laisvės kryžkelės. Lietuvių policijos batalionai Antrojo pasaulinio karo metais

Vienas iš kontroversiškiausių Lietuvos istorijos puslapių – vokiečių okupacijos metais įsteigtų policijos batalionų veikla. Siekdami išvengti nereikalingų emocingų vertinimų pateikiame koncentruotą šių dalinių istoriją.

Karo metais iš Baltijos šalių ir Ukrainos savanorių vokiečiai buvo suformavę 178 Schutzmannschaft batalionus. Viena iš pagrindinių jų funkcijų – kartu su vokiečių SS ir policijos daliniais kovoti su sovietiniais partizanais.
 
Siekdama švelninti santykius su vokiečiais ir gauti iš jų ekonominių bei politinių nuolaidų ir privilegijų, Lietuvos laikinoji vyriausybė (LLV) siūlėsi suorganizuoti lietuvių tautinį korpusą, kuris dalyvautų bendrame žygyje prieš sovietus. Tačiau vokiečiai lietuvių pasiūlymą atmetė ir patarė steigti vokiečiams pavaldžius ir ištikimus policijos batalionus.
 
LLV, neturėdama kitos išeities, nusprendė įkurti lietuvių policinės rikiuotės padalinius, juos apginkluoti ir laikyti krašto vidaus saugumui garantuoti. Taip tikėtasi sukurti savo karines pajėgas, kurias reikia išlaikyti net griežto vokiečių valdymo sąlygomis ir išsaugoti ateičiai, kovai dėl nepriklausomybės. Vokietijos kariuomenės vadovybei buvo išaiškinti tuometiniai šių organizuojamų policijos batalionų uždaviniai ir tikslai, todėl organizuotis buvo leista. Svarbiausi uždaviniai buvo saugoti strateginius tiltus, geležinkelio linijas, miškuose gaudyti užsilikusius sovietinės kariuomenės karius, kovoti su siautėjančiais plėšikais, o svarbiausia – garantuoti saugų ir ramų lietuvių ūkininkų gyvenimą. Šiems tikslams Vokietijos kariuomenės vadovybė pritarė.
 
Atkurta lietuvių policija turėjo centrinį vadovaujantį organą – Policijos departamentą, kuriame atsakingose pareigose dirbo lietuviai. Lietuvių policijos batalionams vadovavo bei karininkų pareigas ėjo lietuviai. Batalionų karių uniformas puošė nacionalinės priklausomybės skiriamieji ženklai.
 
Buvo leista sudaryti šias nuo vokiečių administracijos priklausančias lietuvių karines-policines formuotes: lietuvių savisaugos dalinius (1941 metais), statybos batalionus (1943 metais), Lietuvos vietinę rinktinę (1944 metais), Tėvynės apsaugos rinktinę (1944 metais). Keičiantis vokiečių karinei ir policinei vadovybei, keitėsi ir naujai steigiamų lietuviškų policinių rikiuotės padalinių pavadinimai. Tai priklausė daugiausia nuo to, kokį pagrindinį uždavinį padalinys atliko ir kokia buvo jo pagrindinė funkcija.
 
Šie mūsų policijos daliniai turėjo bendrą pavadinimą – savisaugos batalionai, bet pagal savo specifines funkcijas jie dar buvo vadinami Vilniaus ar Kauno atstatymo tarnybų batalionais, savisaugos-apsaugos batalionais, geležinkelių linijų ir tiltų apsaugos batalionais, fronto ir užfrontės batalionais, sargybų batalionais, statybos batalionais ir kt. Iš viso 1941–1944 metais lietuviai suformavo 26 policijos batalionus, reprezentacinę policijos kuopą, policijos kavalerijos eskadroną ir 6 statybos batalionus (estai suformavo 26 batalionus, o latviai – 51 batalioną).
 
Už nacionalinių policijos formuočių organizavimą Lietuvos generalinėje srityje buvo atsakingas tvarkos policijos vadas prie SS ir policijos vado policijos majoras A. Engelis (vėliau policijos pulkininkas W. Denicke ir policijos pulkininkas leitenantas Walteris Musilis). Vokiečių SS ir policijos vado H. Himmlerio 1941 metų lapkričio 1 dienos nurodymu visa užimtų Rytų sričių policija, kurioje tarnavo vietos gyventojai, nuo lapkričio 6 dienos buvo įtraukta į apsaugos tarnybą prie tvarkos policijos („Schutzmannschaft der Ordnungspolizei“, sutrumpintai „Schuma“).
 
Schutzmannschaft priklausė tuometinė miestų ir apskričių vietos policija, jeigu jos pareigūnai buvo lietuviai, latviai, estai ir ukrainiečiai. Šių struktūrų kontrolei 1942 m. pradžioje prie vyresniojo tvarkos policijos vado prie aukštesniojo SS ir policijos vado Ostlande štabo buvo įsteigtas apsaugos (policinės) tarnybos inspektoriaus etatas su regioninių savo atstovų sistema. Tuo pačiu H. Himmlerio nurodymu į policijos batalionus privalėjo būti skiriami priežiūros karininkai vokiečiai.
 
Aukštesnysis SS ir policijos vadas Šiaurės Rusijoje ir Ostlande SS obergruppenführer ir policijos generolas F. Jeckelnas jam skirtus batalionų numerius paskirstė taip: Lietuvai – 1–15; Latvijai – 16–28; Estijai – 29–40; Baltarusijai – 41–50. Be to, buvo patvirtinta bataliono struktūra: 1 batalionas – 4 kuopos; 1 kuopa – 4 būriai; 1 būrys – 3 grupės; 1 grupė – 10 vyrų. Prie kiekvieno bataliono dar buvo priskirti techniniai ir specialieji padaliniai.
 
Pagal paskirtį policijos batalionai buvo skirstomi į policinius fronto kovinius batalionus, policijos sargybos batalionus, policijos atsarginius, arba rezervo, batalionus ir pionierių (inžinerijos ar statybos) batalionus.
 
Laikui bėgant kai kurių batalionų numeriai susipainiojo, ėmė dubliuotis, karių skaičius viename batalione viršydavo 700 žmonių, todėl buvo nuspręsta esamiems ir naujai Ostlande steigiamiems policijos batalionams patvirtinti ir perskirstyti turimus batalionų numerius bei papildomai paskirti naujus numerius nuo 251. 1942 metų viduryje Ostlando generalinių sričių tvarkos policijos vadams policijos batalionų numeriai buvo perskirstyti ir Lietuvai teko Nr. 1–15, 251–265, 301–310.
 
1942 m. Kaune buvo įsteigtas policijos batalionas, kuriam suteiktas 250-asis numeris. Apie šį batalioną Lietuvos archyvuose archyvinių dokumentų beveik nebeliko. Tačiau nepaisant kai kurių autorių tvirtinimo, kad bataliono su tokiu numeriu nebuvo, jis visgi egzistavo. Po trumpo apmokymo bei apginklavimo, 250-asis batalionas buvo komandiruotas už Lietuvos ribų ir dislokuotas Pskove. Iš ten 1944 metais perkeltas į Daugpilį.
 
Lietuvių savisaugos daliniai (toliau – LSD) vokiečių leidimu pradėti formuoti iš 29-ojo teritorinio šaulių korpuso lietuvių karių, pasipriešinusių rusams ir pasilikusių Lietuvoje ir lietuvių karių-partizanų, pirmomis karo dienomis veikusių Lietuvoje prieš sovietus. 8 400 lietuvių iš partizanų perėjo į komplektuojamus policijos batalionus, prie jų jungėsi tautinės apsaugos daliniai ir šaulių grupuotės. Pradiniame karo etape batalionai buvo steigiami savanoriškumo principu, ir stojantieji pateikdavo prašymus lietuvių savisaugos dalinių štabui.
 
Vokietijos kariuomenei 1941 m. birželio 23–24 dienomis užėmus Varėnos poligoną, iš ten buvusios 184-osios lietuvių divizijos karių buvo suformuotas batalionas Vilniaus – Varėnos geležinkelio ruožui saugoti. Šis batalionas buvo pavadintas geležinkelių apsaugos batalionu ir jame buvo 330 pareigūnų (vadas kapitonas Vincas Ruseckas), o 1942 m. liepos mėnesį – 6-uoju geležinkelių apsaugos batalionu.
 
Kiek vėliau, kai 184-osios ir 179-osios šaulių divizijų, buvusių Pabradės poligone, kariai grįžo į Vilnių, apsaugos daliniai buvo pradėti formuoti Vilniuje. Vilniaus vokiečių karo lauko komendantas 1941 m. liepos 14 d. Vilniaus karinės įgulos viršininkui generalinio štabo pulkininkui leitenantui Antanui Špokevičiui pranešė, kad visi buvę lietuvių kariai yra pavaldūs vokiečių karo komendantūrai, ir įsakė iš jų sudaryti tris batalionus (po 800 vyrų), kiekvieną iš keturių kuopų.
 
Šie batalionai buvo pavadinti Vilniaus atstatymo tarnyba (toliau – VAT) ir dislokuoti Antakalnio kareivinėse. Kurį laiką VAT statusas nebuvo visiškai aiškus: ji vykdė ir policines, ir karinės apsaugos funkcijas. VAT 1-asis batalionas buvo apsaugos (sargybos), skirtas kovai su sovietiniais partizanais ir geležinkelių apsaugai, 2-asis – tarnybos (pagalbinės policijos funkcijos), 3-iasis – darbo (pionieriai), skirtas viešiesiems darbams atlikti. Kiekvienam VAT batalionui buvo paskirtas vokiečių karininkas. Kiekvienas VAT karys pasirašydavo pasižadėjimo raštą.
 
SS ir policijos vado Lietuvoje įsakymu nuo 1941 m. rugpjūčio 1 d. VAT, kaip pagalbinė organizacija, buvo priskirta Vilniaus miesto tvarkos policijai. Vadovauti tvarkos policijai ir jos pagalbinėms organizacijoms Vilniaus mieste bei srityje buvo paskirtas vokiečių apsaugos policijos majoras A. Engelis. VAT viršininku tapo buvęs Lietuvos kariuomenės generalinio štabo pulkininkas leitenantas A. Špokevičius, o štabo viršininku – generalinio štabo pulkininkas leitenantas Karolis Dabulevičius.
 
Po kelių dienų buvo gautas naujas vokiečių komendanto įsakymas suformuoti dar vieną sargybos batalioną, kuris liepos 26 d. be jokių iškilmių buvo išsiųstas į Gardiną. Šis batalionas, susiformavęs iš Lietuvos kariuomenės likučių, pradžioje vadinosi Lydos arba Gardino batalionu, tačiau vėliau buvo pavadintas 15-uoju policijos batalionu.
 
Netrukus analogiškas lietuvių batalionas buvo nusiųstas į Lydą. Tai buvo pirmieji mūsų savisaugos batalionai, išvykę iš Vilniaus už Lietuvos ribų. Nuo rugpjūčio 8 d. galutinai lietuviškųjų dalinių vadovavimą perėmus vokiečių SS ir policijai, VAT buvo panaikinta, o visi lietuvių batalionai sujungti ir pavadinti lietuvių savisaugos daliniais. Kartu buvo daromi žygiai dalinių veiklos zonai išplėsti ir už Lietuvos ribų.
 
1941 m. rugpjūčio antroje pusėje Vilniuje pradėjo veikti Vilniaus apygardos lietuvių savisaugos dalinių štabas, kurio viršininku buvo paskirtas generalinio štabo pulkininkas Izidorius Kraunaitis. Šio štabo pagrindinės funkcijos buvo tokios: ryšio palaikymas su vokiečių įstaigomis, komendantu ir vokiečių policijos vadu, informacija, registracija, ryšio palaikymas su išvykusiais iš Vilniaus ir su Vilniuje bei jo srityje esančiais batalionais, rūpinimasis policininkų šeimomis, Vilniaus lietuvių savisaugos batalionų aprūpinimas lietuviškomis uniformomis, avalyne ir kt.
 
Tokie pat LSD buvo formuojami Kaune bei kituose miestuose ir apskrityse: Trakų savisaugos dalis (vadas kapitonas Pranas Ambraziūnas), susidedanti iš I, II, III dalinio ir Naujojoje Vilnioje buvusio dalinio, Alytaus dalinys (vadas leitenantas Stepas Vaidakavičius) priskirtas rusų belaisvių stovyklai, Ašmenos dalinys (vadas leitenantas Antanas Danaitis) priskirtas Vilniaus rusų moterų stovyklai (stovyklos viršininkas kapitonas Pranas Počebutas), Lydos savisaugos kuopa (vadas majoras Leonardas Jurkšas), Gardino savisaugos batalionas (vadas kapitonas Levickas), Varėnos savisaugos dalinys (vadas leitenantas Balys Strazdas).
 
Kadangi Kaunas buvo kitos negu Vilniaus kraštas vermachto armijos žinioje, tai čia policijos daliniai formuoti kitaip. Kauno miesto ir apskrities karo komendantas pulkininkas J. Bobelis Kaune paleido visus ginkluotus būrius ir 1941 m. birželio 28 d. pradėjo organizuoti pirmąjį policijos batalioną, kuris iš pradžių (iki 1941–08–07) vadinosi Tautinio darbo apsaugos 1-uoju batalionu. Po savaitės, liepos 4 d., jo sudėtyje buvo 724 puskarininkiai ir eiliniai kariai. Batalionas, formuojamas savanorių principu, po kiek laiko subūrė apie 1 600 vyrų. Vėliau šio bataliono pavadinimai bei numeracija kelis kartus keitėsi: nuo 1941 m. rugpjūčio 7 d. jis vadinosi Pagalbinės policijos tarnybos batalionu, vėliau – 1-asis Pagalbinės policijos tarnybos batalionas, o nuo 1941 m. gruodžio 20 d. – 13-asis apsauginis batalionas.
 
Kaune savisaugos daliniai vadinosi Tautinio darbo apsaugos (TDA) batalionais. Tvarką palaikantys 1-ojo TDA bataliono pareigūnai ant kairės rankos privalėjo ryšėti baltą raištį su juodu užrašu „TDA. Nr….“ ir Lietuvių aktyvistų fronto štabo antspaudu. Bataliono pagrindinė funkcija – saugoti karinės reikšmės objektus, patruliuoti miesto gatvėse, saugoti sovietinių karo belaisvių stovyklą. Jis buvo įsikūręs Žaliakalnyje, Aukštaičių gatvėje, o štabas – Laisvės al. 20. Bataliono vadu tapo buvęs Lietuvos kariuomenės pulkininkas Andrius Butkūnas, jo pavaduotoju – majoras Antanas Impulevičius.
 
Liepos 24 dieną Kauno karo komendanto postą užėmė kapitonas Stasys Kviecinskas (pavaduotojas pulkininkas Mykolas Kalmantas), o TDA 1-ojo bataliono vadu vietoje A. Butkūno, buvo paskirtas majoras Kazys Šimkus. 1941 m. rugpjūčio 1 dieną šiame batalione buvo 773 kariai, iš kurių 53 buvo karininkai, o 720 – turėjo eilinių ir puskarininkių laipsnius. Deja, vokiečių saugumo policijos ir SD iniciatyva, čia aprašomo lietuvių bataliono 3-ioji ir iš dalies 1-oji kuopos buvo įveltos į ne tik Lietuvos žydų, bet ir atvežtų iš Austrijos, Baltarusijos, Čekoslovakijos, Vokietijos žudymą.
 
Lygiagrečiai su TDA batalionais, Kaune buvo steigiamas Pagalbinis policijos tarnybos batalionas. Netrukus LSD štabas, kuriam pavaldūs buvo tiek Vilniaus, tiek Kauno policijos daliniai, buvo perkeltas iš Vilniaus į Kauną. 1941 m. rugsėjo 15 d. vokiečių tvarkos policijos vado policijos majoro A. Engelio įsakymu LSD vadu buvo paskirtas A. Špokevičius, o spalio 1 d. įsteigto štabo viršininku vietoje Vilniaus miesto burmistru tapusiu K. Dabulevičiaus – generalinio štabo pulkininkas leitenantas Jonas Juknevičius.
 
SS ir policijos vado Lietuvoje spalio 29 d. įsakymu visi LSD sujungiami bendram  inspektoriniam vadovavimui. Nuo lapkričio 3 d. panaikintas savisaugos dalių vado institutas, ir štabas pavadintas LSD inspektoriaus štabu (lietuvių savisaugos dalinių Inspekcijos štabo viršininku buvo paskirtas buvęs generalinio štabo pulkininkas A. Reklaitis, LSD inspektoriumi – A. Špokevičius). Taip buvo smarkiai susiaurintos lietuvių karininkų teisės, jiems paliekant tik inspekcines pareigas.
 
Dislokacijos ir valdymo atžvilgiu LSD buvo suskirstyti į keturias apygardas: Vilniaus (vadas generalinio štabo pulkininkas I. Kraunaitis, štabo viršininkas –  pulkininkas leitenantas J. Juknevičius), Kauno (vadas pulkininkas leitenantas Kazys Labutis, štabo viršininkas – pulkininkas leitenantas Juozas Jankauskas), Šiaulių (vadas generalinio štabo pulkininkas leitenantas Petras Vertelis, štabo viršininkas – pulkininkas leitenantas Aleksandras Andriulaitis) ir Panevėžio (vadas pulkininkas Petras Genys, štabo viršininkas – majoras Ernestas Bliudnikas).
 
Tuose pat miestuose įsikūrė apygardų vadai ir jų štabai, jie buvo pavaldūs vietos vokiečių tvarkos policijos viršininkams. Buvusios VAT saugos, tvarkos ir darbo tarnybos ir jų referentūros buvo pavadintos 1-uoju, 2-uoju ir 3-iuoju batalionais. Iki 1941 m. spalio Vilniuje buvo visiškai suformuoti penki savisaugos batalionai, visi jie turėjo savo numerius. Iš minėtų penkių batalionų Vilniaus 2-asis savisaugos batalionas, susidedantis iš 500 vyrų, ir 3-iasis batalionas, turintis 600 vyrų, buvo visiškai parengti ir laukė vokiečių įsakymo išvykti už Lietuvos ribų vykdyti apsaugos ar kautynių funkcijų.
 
Vilniaus 5-asis savisaugos batalionas (300 vyrų) jau nuo seniau Vilniaus karo komendanto įsakymu priklausė geležinkelių apsaugai. Šis batalionas saugojo dviejų geležinkelio linijų ruožus: Vilniaus – Daugpilio ir Vilniaus – Molodečno, tuo tarpu 1-asis batalionas beveik per visą karą vykdė policines funkcijas Vilniaus mieste. 2-ojo lietuvių apsaugos bataliono iškilmingos išleistuvės įvyko 1941 m. lapkričio 4 d. Vilniaus Katedros aikštėje. Iš tikrųjų Vilniaus 2-asis lietuvių apsaugos batalionas išvyko ne į Rytus, arčiau fronto, o į Vakarus, į Liubliną (Lenkija), kur saugojo Maidaneko koncentracijos stovyklą.
 
Nuo 1941 m. gruodžio 1 d. visi lietuvių savisaugos daliniai, išskyrus Vilniaus ir Kauno įgulas, perėjo vokiečių žandarmerijos Lietuvoje vado žandarmerijos kapitono Nikolauso Brogmuso žinion. Apygardai priklausiusių batalionų ir dalinių reikalus pradėjo tvarkyti ryšių karininkas prie vokiečių tvarkos policijos vado Lietuvoje, kurio institucija buvo įsteigta 1942 m. birželio 1 d., panaikinus LSD inspektoriaus štabą. 1942 m. rugsėjo 9 d. vokiečių SS ir policijos vado Lietuvoje įsakymu, nuo rugsėjo 15 d. Savisaugos dalių apygardų štabai Kaune, Šiauliuose, Panevėžyje buvo išformuoti, ir Kaune buvo įsteigtas vienas bendras Ryšių karininko štabas, kuris palaikė glaudžius ryšius su batalionais, komplektavo kadrus, mokydavo naujokus, globojo karių šeimas.
 
Tuo metu (1942 metų rudenį) LSD Vilniaus apygardoje jau buvo suformuoti septyni savisaugos batalionai, iš kurių 2-asis, 3-iasis, 4-asis ir 15-asis buvo iš Vilniaus išvykę, o Vilniaus mieste bei jo apylinkėse liko 1-asis sargybų, 6-asis geležinkelių ir naujai formuojamas naujokų batalionai. 1942 m. rugsėjo mėnesį naujokų batalionas mokymams buvo nusiųstas į rytinius Vilniaus srities rajonus, Švenčionių apskrities Pastovių miestelį. Čia jam buvo suteiktas nuolatinis numeris – 254E. Vadu buvo paskirtas kapitonas Povilas Bareišis. Netrukus batalionas buvo išsiųstas į Šarkovščynos miestelį (Baltarusija) ir perėjo vokiečių tvarkos policijos vado Baltarusijoje žinion.
 
Liepos 30 d. vokiečių kariuomenės Ostlande vado kavalerijos generolo V. Braemerio įsakymu visiems lietuvių ginkluotiems būriams vadovauti buvo paskirtas vokiečių 11-ojo rezervinės policijos bataliono vadas policijos majoras Franzas Lechthaleris. Iš 1-ojo bataliono septynių kuopų rugpjūčio 7 dieną Kaune buvo sudaryti du nauji batalionai, pavadinti pagalbinės policijos tarnybos batalionais. 1-ojo bataliono vadu liko K. Šimkus, 2-ojo bataliono vadu buvo paskirtas A. Impulevičius, po savaitės suformuoto 3-iojo – kapitonas Antanas Švilpa.
 
Rugpjūčio 15 d. visi Kaune buvę daliniai policijos majoro F. Lechthalerio įsakymu buvo suskirstyti į penkis batalionus. Be to, buvo sudarytos atskiros statybos, transporto (vadas vyresnysis leitenantas Karosas) ir technikos kuopos. Rugpjūčio 25 d. 4-ojo bataliono vadu buvo paskirtas kapitonas Viktoras Klimavičius, pavaduotoju Juozas Butėnas. Rugpjūčio 28 d. pradėto formuoti 5-ojo bataliono vadu tapo kapitonas Juozas Kriščiūnas, pavaduotoju ir štabo vadu majoras Juozas Jurkūnas.
 
Vykdant tvarkos policijos vado Ostlande potvarkį, 1941 m. spalio 5 d. visi lietuvių policiniai rikiuotės padaliniai tapo pavaldūs: 1-asis, 2-asis bei 3-iasis batalionai perėjo 11-ojo rezervinės policijos bataliono vado policijos majoro F. Lechthalerio žinion, o 4-asis ir 5-asis batalionai, taip pat statybos, transporto ir technikos kuopos – tvarkos policijos vado Lietuvoje policijos majoro A. Engelio žinion. F. Lechthalerio žinioje likę trys (1-asis, 2-asis, 3-iasis) pagalbinės policijos tarnybos batalionai spalio 8 d. buvo pavadinti savisaugos batalionais, o Kauno karo komendantūra reorganizuota į ryšių karininko prie 11-ojo rezervinio policijos bataliono štabą. Ryšių karininku buvo paskirtas S. Kviecinskas, o nuo lapkričio 25 d. – K. Šimkus. 1-ojo savisaugos bataliono vadu vietoj K. Šimkaus buvo paskirtas Norbertas Gasėnas. Gruodžio 10 d. ryšių karininko prie 11-ojo rezervinės policijos bataliono štabas pavadintas 1-uoju lietuvių savisaugos dalinių štabu.
 
Vokiečių tvarkos policijos vadas policijos majoras A. Engelis 1941 m. gruodžio 16 d. patvirtino, kad Lietuvoje esantys 1-asis – 3-iasis batalionai yra vokiečių tvarkos policijos vado Lietuvoje žinioje, tačiau laikinai registruojami prie 11-ojo rezervinės policijos bataliono. Vokiečių policijos vadovybė Vilniuje turi nuo 4-ojo iki 7-ojo (įskaitant Liubline ir Minske esančius batalionus, kurie jau yra gavę 5-ąjį ir 6-ąjį numerius), o Kaune – nuo 8-ojo iki 11-ojo batalionus (įskaitant prie Ilmenio ežero esantį 8-ąjį batalioną), žandarmerijai pavaldūs tapo 12-asis (Šiauliai) ir 13-asis (iki 1941 m. gruodžio 20 d. 1-as) batalionai. Gruodžio 22 d. policijos majorui F. Lechthaleriui pavaldūs lietuvių batalionai perėjo policijos majoro A. Engelio žinion ir buvo pernumeruoti, o vokiečių 11-asis rezervinės policijos batalionas paliko Lietuvos teritoriją ir buvo perdislokuotas į Baltarusiją.
 
1942 m. Kauno apygardoje jau buvo vienuolika savisaugos batalionų, iš kurių septyni buvo išsiųsti už Lietuvos ribų: Kauno 5-asis savisaugos batalionas, 7-asis, 8-asis (1942–03 išsiųstas į Ukrainos Umanės miestą; 1943–01 šio bataliono štabas ir dvi kuopos buvo perkelti į armijų grupės “Nord” IV tranzitinę stovyklą ir saugojo karo belaisvių stovyklą. 1943–11–  20 išformuotas), 11-asis, 12-asis, 13-asis (baigtas formuoti Kaune 1942–03–11 ir nusiųstas į Leningrado frontą, į 16-osios armijos užnugarį kovai su sovietiniais partizanais) ir 256-asis.
 
Trys iš jų saugojo Baltarusijos užnugarį, trys, tarp jų ir 7-asis – strateginio kelio Durchangsstrasse IV (DG IV) statybą Ukrainoje. Kiti keturi – 9-asis (1942–07 suformuotas Kaune ir buvo naudojamas objektų apsaugai; 1944–10 atsidūrė Dancige ir buvo ketinta jį įtraukti į 2-ąjį lietuvių savanorių pėstininkų pulką, tačiau gruodžio mėn. galutinai išformuotas), 251-asis, 252-asis ir 255-asis – liko Kaune ir sėkmingai vykdė policines funkcijas. Tiktai vėlai 1942 m. rudenį 255-asis batalionas buvo nusiųstas į armijų grupės „Mitte“ užnugarį kovoti su partizanais. 1943 m. pavasarį jis buvo perdislokuotas į Baltarusiją.
 
252-as lietuvių policijos batalionas buvo suformuotas Kaune 1942 m. liepą kaip atsarginis. Jo sudėtyje buvo 21 karininkas, 88 puskarininkiai ir 402 eiliniai, o vadu tapo kapitonas Alfonsas Petrulis vėliau kapitonas P. Počebūtas. Bataliono apmokymas buvo baigtas tų pačių metų rudenį. Kariai, priėmę priesaiką, buvo nusiųsti į Liubliną (Lenkija) saugoti Maidaneko koncentracijos stovyklą. Naikinant stovyklos kalinius, lietuvių bataliono kariai nedalyvavo: jų pagrindinė funkcija buvo saugoti stovyklą pagal perimetrą ir lydėti kalinius į darbą ir iš darbo.
 
Lietuvių policijos 13-as batalionas (iki 1941 m. gruodžio 20 d. 1-asis) galutinai buvo baigtas formuoti Kaune 1942 m. kovo 11 d. Netrukus batalionas, susidedantis iš 14 karininkų ir 368 karių, vadovaujamas kapitono N. Gasėno, buvo traukiniu nusiųstas į Leningrado frontą – į Pskovo rajoną, į vokiečių 16-os armijos užnugarį kovai su sovietiniais partizanais. Nelengvą kario tarnybą šiame rajone bataliono kariai atliko iki 1944 m. birželio ir po to atsitraukė į Latvijos teritoriją. 1944 m. pabaigoje ir 1945 m. pradžioje batalionas saugojo Baltijos jūros pakrantę ir kapituliavo tiktai gegužės 9 d. kartu su vokiečių Kuršių grupuote.
 
Ypač dideliu aktyvumu pasižymėjo 1943 m. gegužės 15 d. Kaune įsteigtas 253-iasis lietuvių policijos batalionas. Jo pagrindinė funkcija – slopinti sovietų ir lenkų partizanų veiklą Rytų Lietuvoje. Po trumpo apmokymo Prienų mokomajame centre, batalionas buvo permestas į Vilniaus kraštą. Tuo metu dalinyje tarnavo 10 karininkų, 29 karininkai kandidatai, 51 puskarininkis bei 350 policininkų, iš viso – 440 žmonių. Į kuriamo bataliono sudėtį buvo įtraukta arti dviejų šimtų nepavykusio įsteigti lietuvių SS legiono savanorių. Bataliono štabas įsikūrė Vilniuje. Beveik per visą kovos su bolševikiniais partizanais laikotarpį batalionui iki 1944 m. balandžio 28 d. sėkmingai vadovavo kapitonas Vladas Žybas. 1944 m. balandžio 18 d. 253-iojo bataliono pavadinimas buvo pakeistas į „Lietuvių policijos 253-F-batalioną“. 1944 m. liepos viduryje batalionas buvo perdislokuotas į Kauną, kur kartu su kitais keliais batalionais buvo reorganizuotas į 1-ą Lietuvos policijos pulką (vadas – generalinio štabo pulkininkas leitenantas A. Špokevičius).
 
256-o lietuvių policijos bataliono pirmieji organizaciniai žingsniai buvo atlikti 1943 m. pavasarį. Buvo sudarytas bataliono štabas ir keturios kuopos – iš viso 715 žmonių. Pirmuoju bataliono vadu tapo kapitonas Jonas Matulis. Sukomplektuotas ir apginkluotas batalionas buvo nusiųstas į Novgorodo srities Ilmenio ežero rajoną. 1944 m. pradžioje batalionas pasitraukė į Pskovo sritį. Kovo pradžioje batalionas grįžo į Kauną poilsiui. Po poilsio, papildymo ir pakartotino apmokymo, gegužės mėnesį traukiniu buvo grąžintas į Pskovo sritį saugoti geležinkelio linijų ir strateginių tiltų. 1944 m. rugsėjo mėnesį batalionas pėsčiomis traukėsi Baltijos jūros link ir apsistojo netoli Liepojos. Užduotis – saugoti jūros pakrantę. 1945 m. kovo mėnesį batalionui pradėjo vadovauti majoras P. Ambraziūnas. Netrukus 256-as batalionas atsidūrė fronto linijoje ir atlaikė sovietiniės armijos puolimą iki pat kapituliacijos gegužės 8 dieną.
 
1941 m. spalio 6 d. Kauno 2-asis lietuvių pagalbinės policijos batalionas, sudarytas iš dviejų kuopų vokiečių ir dviejų kuopų lietuvių policininkų, vadovaujamas majoro A. Impulevičiaus, buvo išsiųstas į Baltarusiją kovoti su „bolševikų armija ir bolševikų partizanais“. Tų pačių metų spalio 28 d. Kauno 2-asis lietuvių pagalbinės policijos batalionas pradėtas vadinti 2-uoju apsaugos batalionu, o nuo 1942 m. vasario 15 d. – 12-uoju policijos batalionu.
 
1942 metų gegužės mėnesį Vilniaus apygardos savisaugos dalinių vadas pulkininkas I. Kraunaitis pasirašė įsakymą dėl 4-ojo bataliono (remiantis kai kuriais archyviniais dokumentais, 1942 02 01 4-ajam batalionui buvo suteiktas 7-as numeris), susidedančio iš 12 karininkų, 56 puskarininkių ir 418 eilinių, gegužės 11 dieną išvykimo „iš Vilniaus į Rytus vykdyti ypatingo uždavinio“. Jis buvo nusiųstas į Ukrainą ir dislokuotas Stalino mieste. Tiktai 1943 m. rugsėjo mėnesį buvo skubiai išvestas iš Stalino miesto ir reorganizuotas į Rytų sričių vertėjų rengimo kuopą, kur buvo rengiami lietuvių policijos dalinių vadovaujantys pareigūnai ir policijos mokyklų instruktoriai. Bataliono likučiai tų pačių metų spalio mėnesį buvo nusiųsti į armijų grupės „Nord“ užnugario IV tranzitinę stovyklą. Lapkričio mėnesį batalionas oficialiai buvo išformuotas.
 
Lietuvių policijos batalionų veiklos Rytų fronte pobūdį atskleidžia 5-ojo bataliono kovos kelias (bataliono vadas majoras J. Kriščiūnas, štabo viršininkas majoras J. Jurkūnas). Formuoti batalioną buvo pradėta 1941 m. rugpjūtyje Kaune. Pradžioje jis vadinosi pagalbinės policijos tarnybos batalionu, po to, spalio 8 d., pervadintas apsaugos batalionu. Batalionas buvo komplektuojamas tiktai pagal savanoriškumo principą. Visi kariai būdavo aprengiami lietuvių kariuomenės uniforma ir ant rankovės nešiojo raiščius su užrašu „Hilfspolizei”. Bataliono sudėtyje buvo trys kuopos ir per 400 karių.
 
Išvykai į Rusiją, į Rytų frontą, batalionas pradėtas rengti 1941 m. spalį. Netrukus lietuvių spauda informavo, kad spalio 27 d. iš Kauno į užimtas Sovietų Sąjungos sritis išvyko 5-ojo lietuvių bataliono 2-oji kuopa. Išvykstantiems mūsų kariams buvo pristatytas kuopos vadas vokiečių kapitonas Werneris, nors išvykusioje kuopoje buvo ir keturi mūsų karininkai. Lapkričio pabaigoje likusios 5-ojo bataliono kuopos autobusais per Daugpilį atvyko į Novgorodo srities Solcy miestelį. Čia batalionas buvo apginkluotas šautuvais ir lengvaisiais rusiškais kulkosvaidžiais. Batalionas buvo priskirtas 584-osios užnugario srities komendantui ir naudojamas vermachto 16-osios armijos užnugario apsaugai: 1-oji kuopa saugojo Ilmenio ežero vakarinę pakrantę, 2-oji – vokiečių armijos transportą, aptarnaujantį priešakines fronto linijas, 3-ioji – 20–25 kilometrų geležinkelio ruožą tarp Dedovičių ir Dno stočių.
 
Kovos fronte smarkiai praretino 5-ojo lietuvių policijos bataliono gretas: 1942 m. rugpjūčio 26 d. batalione buvo likę 13 karininkų, 93 puskarininkiai ir 210 eilinių. Po metų, 1943 metų rugpjūtį buvo paskirtas paskutinis 5-ojo bataliono vadas majoras Pranas Ambraziūnas.
 
Kartu su frontu traukėsi į Vakarus ir 5-asis lietuvių policijos batalionas. 1944 m. vasarą jis pasiekė Latvijos teritoriją ir buvo dislokuotas Baltijos jūros pakrantėje ties Liepoja. Kariai privalėjo saugoti jūros pakrantę, stebėti ekvatorių, niekam neleisti išsilaipinti krante, nei išplaukti į jūrą. Išformavus batalioną, jo likučiai buvo paskirstyti į 256-ąjį ir 13-ąjį lietuvių policijos batalionus.
 
Nors žydų likimą Lietuvoje nulėmė vokiečių nacionalsocializmo ideologija, yra nuolat keliamas klausimas: ar prie holokausto Lietuvoje prisidėjo lietuvių policijos batalionų kariai? Negalutiniais istoriko A. Bubnio apskaičiavimais, vokiečių valdymo metais Lietuvoje, žydų žudynėse dalyvavo arti tūkstančio lietuvių policininkų, tarnavusių suformuotose vietiniuose policijos padaliniuose (tai nepilni 5 procentai viso skaičiaus). Iš 26 lietuvių policijos batalionų su holokaustu buvo įvairiai susiję dešimt, kurių kariai nuolat ar epizodiškai saugojo suėmimo ar žudynių vietas, pervežė pasmerktuosius ar dalyvavo šaudymuose.
 
Iš paminėtų dešimties batalionų, tiktai 1(13)-asis ir 2(12)-asis lietuvių policijos batalionai sistemingai dalyvavo masiškai naikinant žydų tautybės Lietuvos piliečius bei Baltarusijos žydus. 3(11)-asis, 4(7)-asis, 252-asis, Vilniaus 1-asis, 2-asis ir 3-asis, Šiaulių 14-asis ir Panevėžio 10-asis lietuvių policijos batalionai šiame procese dalyvavo epizodiškai. Šešiolika lietuvių policijos batalionų Antrojo pasaulinio karo kovos kelią perėjo švariomis rankomis: tai Kauno 5-asis, 8-asis ir 9-asis, Vilniaus 4-asis, 6-asis (geležinkelių linijų apsauga) ir 15-asis, 250-asis, 251-asis, 253-asis, 254-asis, 255-asis, 256-asis, 257-asis, 258-asis, 259-asis ir „Lietuva“.
 
Remiantis vokiečių dokumentais, 1942 metų rudenį ir 3-iasis, ir 15-asis lietuvių policijos batalionai dalyvavo Baltarusijos teritorijoje vokiečių vykdytoje plataus masto operacijoje kodiniu pavadinimu „Pelkių karštinė“. Koks konkrečiai buvo abiejų lietuvių batalionų vaidmuo šioje akcijoje, sunku pasakyti, tačiau per operaciją „Pelkių karštinė“, vykusią nuo 1942 metų rugpjūčio 21 iki rugsėjo 21 dienos, buvo iššaudyta 8350 žydų. Kartu reikia pabrėžti, kad 1942 metų rudenį Baltarusijos generalinėje srityje dislokuotas policijos pajėgas sudarė 1 tūkst. vokiečių ir 3 tūkst. lietuvių, latvių bei ukrainiečių policininkų.
 
1944 m. liepos 13–15 dienomis iš prie Kauno ir Sūduvoje buvusių 2-ojo, 9-ojo (vadas kapitonas Klimas Slyvėnas), 253E-ojo (vadas kapitonas Simas Pečiulionis), 257-ojo (vadas kapitonas Jonas Chmieliauskas) batalionų buvo suformuotas 1-asis Lietuvos policijos pulkas (LPP) ir vadu paskirtas pulkininkas A. Špokevičius. 1944 metų liepos 29 dieną pulko koviniai daliniai sunkvežimiais buvo perkelti į Šilavoto vietovę (12 km nuo Prienų). Žygiuojant Kauno–Marijampolės plentu, ties Baciliškiais pulko voros galą užpuolus sovietų armijos šarvuotiesiems daliniams, smarkiai nukentėjo 2-asis ir 257-asis batalionai.
 
1944 m. rugpjūčio 1 d. 1-asis LPP ir prie jo prisijungę 1-asis bei 6-asis batalionai pradėjo žygį į Tilžę ir ties Kudirkos Naumiesčiu perėjo senąją Lietuvos–Vokietijos sieną. Po kelių dienų pulkas pasiekė Tilžę, kur buvo nuginkluotas, puskarininkiai ir eiliniai policininkai buvo priskirti Vokietijos karinėms oro pajėgoms, o karininkai išsiųsti į Drezdeną. Iš viso tokių nuginkluotų iš įvairių policinių dalinių lietuvių karių susidarė gan didelis skaičius – apie 10–12 tūkstančių. Dar apie pusmetį mūsų buvusiems policininkams teko kariauti įvairiuose frontuose Balkanuose, Vengrijoje, Austrijoje, Prūsijoje, bet niekada vokiečiai nepamiršdavo prie mūsų karių vokiškų uniformų ant rankovių prisiūti skydelio su lietuviškomis spalvomis.
 
1943–1944 metais per mūšius Ukrainoje 4-asis batalionas buvo išblaškytas, ir tik maža jo karių dalis pasiekė Lietuvą, kur pateko į kitus dalinius. 7-asis batalionas dėl patirtų didelių nuostolių iš Rytų fronto buvo atšauktas poilsio ir dislokuotas Alytuje, 1944 metų sausio mėnesį išformuotas, o jo likučiai priskirti 13-ajam, 253-ajam ir 257-ajam  lietuvių policijos batalionams. 11-asis batalionas buvo išformuotas 1943 metų rudenį Ukrainoje, 12-asis batalionas 1944 metų vasarą sujungtas su 15-uoju, o 255-asis batalionas tų pačių metų rugpjūčio mėnesį pasiekė Drezdeną, kur buvo įtrauktas į naują lietuvių policijos batalioną, suformuotą iš lietuvių, prievarta tarnavusių Reicho darbo tarnyboje, ir išsiųstas į Jugoslaviją.
 
Dar vienas lietuvių policijos batalionas buvo išsiųstas į Italiją, o 3-iasis ir 15-asis – 1944 m. liepos 26 d. Tauragėje nuginkluoti ir išformuoti. Iš Rytų fronto į Šiaurės Italiją kovoti prieš britus permesti lietuvių policijos bataliono likučiai perėjo fronto liniją ir įstojo į Lenkų legioną britų kariuomenės sudėtyje. Iš 3-iojo policijos bataliono, kuris 1944 m. rugsėjo 11 d. buvo išformuotas Dancige, čia pat buvo suformuotas 3-iasis savanorių batalionas, prijungtas prie Dancige steigiamo 2-ojo lietuvių savanorių pėstininkų pulko. Į šį pulką taip pat pateko 15-ojo ir 254-ojo batalionų likučiai. Tuo pačiu metu buvo formuojamas 3-iasis lietuvių savanorių pulkas, o į jį įtraukti lietuvių policijos batalionai gavo naują pavadinimą – lietuvių savanorių batalionai.
 
Faktiškai lietuvių policijos batalionai nustojo gyvuoti 1944 metų pabaigoje–1945 metų pradžioje. Ilgiausiai išsilaikė 5-asis, 13-asis ir 256-asis batalionai. 5-asis policijos batalionas (vadas majoras P. Ambraziūnas) nuo 1944 metų rudens saugojo Baltijos krantus, į šiaurę nuo Paviluostos miestelio (apie 20 km nuo Liepojos). Kaip jau buvo minėta aukščiau, šis batalionas 1944 m. rugsėjo 21 d. dėl didelių nuostolių buvo išformuotas ir iš jo likusių dviejų kuopų lapkričio mėnesį Kurše buvo įsteigtas 5-asis statybos batalionas. 1945 m. vasario mėnesį šis batalionas pradėjo maištauti, sukilo, buvo vokiečių karo vadovybės internuotas ir maždaug mėnesį uždarytas stovykloje. Vėliau jis buvo išformuotas ir labiausiai patyrę jo vyrai papildė kitas dalis, daugiausia 13-ąjį ir 256-ąjį policijos batalionus, dislokuotus Kurše.
 
256-ojo bataliono vadu tapo Geležinio kryžiaus kavalierius majoras P. Ambraziūnas. 13-asis batalionas, papildytas 7-ojo likučiais, vėl atsidūrė karo sūkuryje, Rytų fronto šiaurės sektoriuje. Jam vėl teko veržtis iš apsupties prie Pskovo. 1944 metų rugsėjo–spalio mėnesiais šis batalionas, vadovaujamas majoro J. Semaškos, pateko į paskutinę apsuptį Kurše. Iš pradžių batalionas buvo dislokuotas tarp Liepojos ir Paviluostos, saugojo pakrantes nuo galimo desanto išsilaipinimo iš jūros. Gruodžio mėnesį jis buvo reorganizuotas į 13-ąjį savanorių batalioną ir nusiųstas į priešakines fronto pozicijas į pietus nuo Liepojos. Iki 1945 metų gegužės 8 dienos 13-asis lietuvių savanorių batalionas beveik penkis mėnesius be pertraukos kovojo priešakinėse fronto linijose.
 
Kiti lietuvių policijos batalionai, kovoję Rytų fronte, buvo įtraukti į vermachto Kuršo grupuotę. Raudonosios armijos apsupti tarp Tukumo ir Liepojos miestų, jie didvyriškai kovėsi iki paskutinės karo dienos. 1945 m. gegužės 8 d. dalis jų kapituliavo kartu su vokiečiais. Kiti, pasinaudoję tuo, kad pažinojo vietas ir mokėjo kalbą, persirengė civiliais rūbais ir stengėsi miškais pasiekti gimtąją Lietuvą, kad tęstų ginkluotą kovą su sovietiniais okupantais. Dauguma jų įstojo į Lietuvos laisvės armijos, Žemaičių legiono gretas ir dar keletą metų Lietuvos miškuose kovėsi prieš bolševikinius okupantus.
 
Rengiant vaizdo medžiagą  ir straipsnį panaudotos fotografijos iš:
 
Petro Stankero knygos  „Lietuvių policija Antrajame Pasauliniame kare“
Jono Miltenio archyvo
Sauliaus Girčio archyvo
Genocido aukų muziejaus fondų
 
 

Naujienos iš interneto