Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) pagrindinis tyrimų objektas – žemiau aprašomas ir vaizduojamas XX a. Lietuvos istorijos tarpsnis, kai ne tik buvo sunaikinta mūsų valstybė, bet ir visa lietuvių tauta susidūrė su išlikimo iššūkiais. Kartu tai ir herojiškiausi mūsų istorijos puslapiai, kurių neturime teisės užmiršti.
Šias temas LGGRT centro ir „Bernardinai.lt“ redakcijos darbuotojai nagrinėja ir toliau nagrinės „Laisvės kryžkelių“ rubrikoje. Į palyginti nedidelės apimties publikaciją bei vaizdinę medžiagą neįmanoma sudėti visų šių iššūkių, todėl nutarėme apsiriboti tik, mūsų nuomone, svarbiausiais istoriniais įvykiais, kurie iki šiol tebedaro įtaką mūsų visuomenės mentalitetui ir kai kurie iš jų iki šiol dažnai vertinami nevienareikšmiškai. Kartu tai ir kuklus paminklėlis mūsų istorinei atminčiai bei tiems žmonėms, kuriais visi galime didžiuotis.
1939 m. rugpjūčio 23 d. pasirašytas nacistinės Vokietijos ir TSRS paktas – nepuolimo sutartis bei slapti Vidurio Europos padalijimo protokolai. Pagal šios sutarties slaptuosius protokolus į SSRS įtakos sferą pateko Suomija, Estija, Latvija, Rytų Lenkija ir dalis Rumunijos (Besarabija). Į Vokietijos įtaką pateko Lietuva ir Vakarų Lenkija.
Iš pradžių SSRS ir Vokietija Lietuvą nutarė priskirti Vokietijos interesų zonai, ir tik 1939 m. rugsėjo 28 d. Vokietija ir SSRS pasirašė kitą sutartį, pagal kurią Lietuva atiduota Sovietų Sąjungos įtakon. SSRS ir Vokietijos susitarimai nulėmė 1940 m. prasidėjusią Lietuvos okupaciją, represijas, krašto sovietizaciją, „juodojo birželio“ tragediją.
Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, 1939 m. rugsėjo 1 d., Lietuvos vyriausybė paskelbė neutralitetą. Spalio 10 dieną, pagal sutartį su TSRS, Lietuvai grąžintas Vilnius, tačiau į grąžintas teritorijas įvesta 20 000 sovietų kareivių. 1940 m. birželio 15 d. TSRS okupavo, o rugpjūčio 3 dieną ir aneksavo Lietuvą.
1940 m. liepos pradžioje Baltijos respublikų parlamentai buvo paleisti ir paskirti nauji „rinkimai“. Jie suorganizuoti liepos 14–15 d., darant masinį spaudimą rinkėjams, naudojant sovietinę „technologiją“ – iškeliant tik vieną komunistų ir nepartinių bloko kandidatą. Taip pat panaikintos visos Nepriklausomoje Lietuvoje veikusios politinės partijos ir visuomeninės organizacijos, jų nariai – represuojami.
Lietuva įjungta į Sovietų Sąjungos sudėtį, Lietuvos kariuomenė nustojo egzistuoti, atvykę svetimšaliai pradėjo griauti socialinę sanklodą, nacionalizuoti žmonių nuosavybę. Inteligentai, valdininkai, pasiturintys žmonės ir visi, kurie okupantams atrodė pavojingi, pradėti naikinti, dešimtimis tūkstančių kartu su šeimomis tremiami į Sibirą ir kitus Sovietų Sąjungos užkampius.
Pirmieji masiniai areštai vyko 1940 m. liepos 10–17 dienomis. Buvo suimta ir įkalinta apie 500 lietuvių valstybės ir visuomenės veikėjų , karininkų, policijos, teismų atsakingų darbuotojų. Iki 1941 m. birželio iš 6 606 suimtų ir Lietuvoje kalintų asmenų į SSRS lagerius ir kalėjimus buvo išvežta apie 3 500 kalinių.
Masinio trėmimo akciją NKVD pradėjo 1941 m. birželio14 d. ir oficialiai tęsė iki 18 d., nors ešelonų formavimas ir išsiuntimas užtruko iki birželio 22 d. Formuojant ešelonus apie 5700 vyrų buvo atskirti nuo šeimų ir išsiųsti į Krasnojarsko krašto, Komijos, Molotovo, Sverdlovsko sričių lagerius ir kalėjimus. Apie 12,5 tūkst. jų šeimų narių buvo nugabenti į Altajaus kraštą, Komiją, Tomsko sritį, Kazachiją ir kitur.
NKVD ir NKGB pareigūnai ir kareiviai 1941 m. birželio 22–28 d. Rainiuose, Červenėje, Pravieniškėse ir kitur nužudė apie 400 kalinių ir apie 700 civilių žmonių. Iki vokiečių kariuomenės įžengimo užfiksuota apie 40 grupinių žudynių.
1941 m. birželio 22–25 d. vokiečių kariuomenė užėmė visą Lietuvą. Tuo pat metu įvyko Lietuvių aktyvistų fronto suorganizuotas sukilimas prieš TSRS valdžią, paskelbta laikinoji vyriausybė, kuri nebuvo pripažinta nacių. Lietuva tapo Ostlando dalimi – Lietuvos generaline sritimi. Nacių organizuoto holokausto metu nužudyta ~ 95% Lietuvos žydų (195 000), taip pat 50 000 kitų tautybių žmonių, dar 30 000 išvežta į koncentracijos stovyklas.
1944 m. atsitraukdami vokiečiai naudojo išdegintos žemės taktiką – sprogdino svarbias pramonės įmones, tiltus, geležinkelio statinius. 1944 m. liepą sovietinė armija pradėjo veržtis į Lietuvą, užėmė Vilnių, rugpjūčio 1 d. – Kauną, o spalio mėnesį užimta visa Lietuvos teritorija, išskyrus Klaipėdą ir Kuršių Neriją. Klaipėda užimta tik 1945 m. sausį, Kuršių Nerija – vasarį.
Jau 1945 m. pradėti organizuoti trėmimai tautiniu pagrindu. Pirmiausia ištremti Lietuvoje gyvenę vokiečiai vykdant bendras visai Sovietų Sąjungai direktyvas dėl vokiečių trėmimo į Kazachstaną ir Sibirą. Ištremti 1 048 žmonės, kurie nebuvo įrašomi į Lietuvos tremtinių sąrašus. Prie tremtinių sąrašų sudarymo ir trėmimų vykdymo aktyviai prisidėjo vietiniai kolaborantai – stribai, LKP(b) apskričių komitetų pirmieji sekretoriai, vykdomųjų komitetų pirmininkai, įgaliotiniai, kiti sovietų valdžios pareigūnai. Didžiausio masto trėmimai organizuoti daugelį MVD funkcijų perėmus MGB. 1945–1948 m. pradžioje lietuviai buvo tremiami kaip įkaitai, t. y. „atsakant į partizanų antpuolius“. Iki 1948 m. didžiojo trėmimo per pustrečių metų buvo ištremta 12 304 žmonių. Iš viso į tremtinų žmonių sąrašus buvo įrašyta 155 796 žmonės. 1948 m. ir 1951 m. ištremiami lietuviai sudarė 49 proc. ir 46,5 proc. tais metais Sovietų Sąjungoje ištremtų žmonių. 1945–1952 m. į tremtį išvežta daugiau kaip 32 tūkst. lietuvių vaikų.
Jau 1944 m. Lietuvoje kilo didelio masto partizaninis karas. Niekieno iš šalies neremiama lietuvių tauta ištisą dešimtmetį ginklu priešinosi brutaliai okupacinei politikai. Iš stichiškai besikuriančių partizanų būrių susiformavo visą Lietuvą apimanti karinė struktūra. 1944–1949 m. susikūrė partizanų apygardos: Algimanto, Dainavos, Didžiosios Kovos, Kęstučio, Prisikėlimo, Tauro, Vyčio, Vytauto ir Žemaičių. Jos sudarė Jūros, Nemuno bei Kalnų sritis.
Algimanto apygarda įkurta 1947 05 01 Rytų Lietuvos srities partizanų vadų sprendimu iš Panevėžio ir Rokiškio apskrityse veikusių partizanų junginių. Apygardą sudarė 3 rinktinės: Šarūno, kunigaikščio Margio ir Žalioji. Algimanto apygardai vadovavo Antanas Slučka-Šarūnas (1947 05–1948 10) ir Antanas Starkus-Montė (1948 10–1949 11 01).
Dainavos apygarda įkurta 1945 m. lapkričio mėn. Veikė Alytaus, iš dalies Lazdijų apskrityse. Apygardą sudarė trys rinktinės – Dzūkų, Kazimieraičio ir Šarūno. Apygardai vadovavo Juozas Vitkus-Kazimieraitis (1945 11–1946 05), Dominykas Jėčys-Ąžuolis (1946 05–1947 08), Adolfas Ramanauskas-Vanagas (1947 08–1948 09), Benediktas Labėnas-Kariūnas (1948 09–1949 03). Lionginas Baliukevičius-Dzūkas (1949 05–1950 06), Juozas Gegužis-Diemedis (1950 06–1951 09), Vincas Daunoras-Ungurys (1951 09–1952 05).
Didžiosios Kovos apygarda veikė nuo 1944 m. vasaros, oficialiai įkurta 1945 m. balandžio mėn. Jono Misiūno-Žalio Velnio iniciatyva. Veikė Vilniaus, Kauno, Ukmergės apskrityse. Apygardą sudarė A ir B rinktinės. Apygardai vadovavo Jonas Misiūnas-Žalias Velnias (1944 09–1945 01 ir 1945 04–1946 07), Mykolas Kareckas-Serbentas (1945 01–1945 04), Alfonsas Morkūnas-Plienas (1948 08–1949 12 30).
Kęstučio apygarda įkurta 1946 09 12 iš Tauragės, Raseinių, Jurbarko, Šiaulių, Joniškio, iš dalies Kėdainių ir Kauno apskrityse veikusių partizanų junginių. Apygardą sudarė trys rinktinės – Butageidžio, Birutės ir Vaidoto. Apygardai vadovavo Juozas Kasperavičius-Visvydas (1946 09 12–1947 04 12), Jonas Žemaitis-Tylius (1947 05 25–1948 07), Henrikas Danilevičius-Vidmantas (1948 07–1949 04), Aleksas Miliulis-Neptūnas (1949 04–1949 06), Antanas Bakšys-Klajūnas (1949 06–1951 08), Krizostomas Labanauskas-Justas (1951 08–1952 05), Povilas Morkūnas-Rimantas (1952 05–1953 06).
Prisikėlimo apygarda įkurta 1948 04 01 padalijus Jungtinę Kęstučio apygardą į dvi apygardas. Į Prisikėlimo apygardą įėjo centrinėje Lietuvos dalyje – Šiaulių, Joniškio, iš dalies Kėdainių, Panevėžio ir Raseinių apskrityse veikę partizanų junginiai. Apygardą sudarė 3 rinktinės: Kunigaikščio Žvelgaičio, Maironio ir Lietuvos Žalioji. Apygardai vadovavo Petras Bartkus-Žadgaila (1948 04–1948 08), Leonardas Grigonis-Užpalis (1948 08–1949 08), Povilas Morkūnas-Rimantas (1949 08–1951 08) ir Juozas Paliūnas-Rytas (1951 08–1952 05 20).
Vyčio apygarda įkurta 1944 m. pabaigoje. Veikė Panevėžio, Ukmergės, iš dalies Kėdainių apskrityse. Apygardą sudarė Briedžio ir Krištaponio rinktinės. Apygardai vadovavo kpt. Jonas Krištaponis (1944 12–1945 01 12), ltn. Danielius Vaitelis-Briedis (1945 02–1948 05), Alfonsas Smetona-Žygaudas (1948 05–1950 07), Mykolas Šemežys-Putinas (1950 07–1951 04), Bronius Karbočius-Algimantas (1951 09–1953 01).
Vytauto apygarda įkurta 1945 m. rugpjūčio mėn. Veikė Švenčionių, Utenos, Rokiškio apskrityse. Apygardai priklausė 3 rinktinės: Tigro, Lokio ir Liūto.Vytauto apygardai vadovavo Jonas Kimštas-Dobilas (1945 08–1946 10–1947 06), Vladas Mikulėnas-Lubinas (1945 09–1945 12), Bronius Zinkevičius-Artojas (1945 12–1946 10), Vincas Kaulinis-Miškinis (1947 06–1949 03), Bronius Kalytis-Siaubas (1949 03–1951 12).
Tauro apygarda įkurta 1945 08 15 Marijampolės aps., Skardupiuose, kun. Antano Yliaus iniciatyva. Veikė Marijampolės, Šakių, Vilkaviškio ir Kauno apskrityse. Apygardą sudarė trys rinktinės – Vytauto, Geležinio Vilko ir Žalgirio. Apygardai vadovavo Leonas Taunys-Kovas (1945 08–1945 10), Zigmas Drunga-Mykolas, Jonas (1945 10–1946 06), Antanas Baltūsis-Žvejas (1946 07–1948 02), Jonas Aleščikas-Rimantas (1948 04–1948 08), Aleksandras Grybinas-Faustas (1948 08–1949 09), Viktoras Vitkauskas-Saidokas (1949 10–1951 02), Juozas Jankauskas-Demonas (1951 04–1952 06).
Žemaičių apygarda įkurta 1945 m. kovo mėn. iš Telšių, Kretingos, Mažeikių, iš dalies Tauragės apskrityje veikusių partizanų būrių. Apygardą sudarė 3 rinktinės: Kardo, Alkos ir Šatrijos. Apygardai vadovavo Adolfas Kubilius (1945 03–1945 09), Jonas Semaška-Liepa (1945 09–1946 04), Fortunatas Ašoklis-Pelėda (1946 05–1946 09), Kazys Antanavičius (1946 09–1947 04 09), Kazys Juozaitis-Meteoras ir Juozas Ivanauskas-Vygantas (1947 04–1947 10), Vladas Montvydas-Žemaitis (1948 03–1953 08 23).
1949 m. vasario 2–22 d. įvyko visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas, suvienijęs ginkluotojo antisovietinio pasipriešinimo junginius į vieningą organizaciją – Lietuvos laisvės kovos sąjūdį (LLKS). Ši organizacija, vadovaujama partizanų generolo Jono Žemaičio-Vytauto, parengė karinius-politinius dokumentus, įteisinančius Sąjūdį kaip organizaciją, vadovaujančią politinei ir karinei tautos išlaisvinimo kovai bei atstovaujančią nepriklausomos Lietuvos idėjai okupuotame krašte. Suvažiavimo metu – vasario 16 d. – buvo priimta politinė deklaracija, galutiniu partizanų kovos tikslu paskelbusi nepriklausomos Lietuvos parlamentinės respublikos atkūrimą. Deklaraciją pasirašė aštuoni visas partizanų sritis atstovavę vadai: Jonas Žemaitis-Vytautas, Adolfas Ramanauskas-Vanagas, Aleksandras Grybinas-Faustas, Vytautas Gužas-Kardas, Juozas Šibaila-Merainis, Bronius Liesys-Naktis, Leonardas Grigonis-Užpalis ir Petras Bartkus-Žadgaila.
Organizuotas partizaninis pasipriešinimas sovietų okupacijai Lietuvoje tęsėsi iki 1953 metų. Vėliau tą kovą tęsė pavieniai partizanai ir nedideli jų būriai.Paskutinieji Lietuvos partizanai, žuvę laisvės kovose: Antanas Kraujelis-Siaubūnas – žuvo 1965 03 17, Pranas Končius-Adomas – žuvo 1965 07 06, Stasys Guiga-Tarzanas – išsislapstė iki 1986 m. ir mirė nuo ligos.
Nuslopintą partizanų rezistenciją pakeitė neginkluota pogrindinė rezistencija, kuri reiškėsi slaptų organizacijų veikla, pogrindinės spaudos leidimu. Nemažą reikšmę rezistencijai turėjo politinių kalinių grįžimas į Lietuvą. Slaptųjų organizacijų veikla suaktyvėjo po 1956 m. Vengrijos, Lenkijos ir 1968 m. Čekoslovakijos įvykių. 1968–1970 m. už antisovietinę veiklą nubausti 109 žmonės.
Buvo uždaromos bažnyčios: jose kuriami muziejai ar net sandėliai. 1957–1958 m. kilo kunigų suėmimų banga. Ypač persekiota Bažnyčios vadovybė. 1957 m. iš pareigų pašalinti ir ištremti vyskupai T. Matulionis ir V. Sladkevičius, 1961 m. į Žagarę ištremtas vyskupas J. Steponavičius. Sovietų valdžia stengėsi, kad vyskupijų valdytojais taptų jai lojalūs dvasininkai, ribojo vyskupų skaičių. Kontroliuoti Lietuvos Katalikų Bažnyčios santykiai su Vatikanu.
1978 m. įsteigta Lietuvos laisvės lyga (LLL) (įkūrėjas – Antanas Terleckas). LLL tikslas buvo nepriklausomos Lietuvos atkūrimas. LLL deklaracija skelbė, jog LLL neturės organizacinės struktūros. Kiekvienas Lietuvos gyventojas gali save laikyti LLL nariu, jei kovoja už LLL tikslus. LLL leido laikraščius „Laisvės šauklys“, „Vytis“, kuriuos, trumpai tegyvavusius, sunaikino KGB.
1988 m. birželio 3 d. įkūrus Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio (LPS) iniciatyvinę grupę, kurią sudarė 35 žymūs Lietuvos mokslinės ir kūrybinės inteligentijos atstovai, ilgai slopinti tautos troškimai prasiveržė nesulaikoma protesto banga prieš esamą tikrovę.
Lietuvą užliejo naujų įvykių banga, gavusi Tautos atgimimo pavadinimą. Sąjūdžio įkūrimas pradėjo lemtingą etapą Lietuvos išsivadavimo istorijoje. Visoje Lietuvoje kūrėsi Sąjūdžio rėmimo grupės, vyko mitingai, piketai, akcijos, kuriose vis drąsiau ryškėjo laisvės ir nepriklausomybės siekiai.
Nuslopinus ginkluotą pasipriešinimą, lietuvių tauta toliau siekė nepriklausomybės. Šie siekiai išsipildė 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Aukščiausiajai Tarybai – Atkuriamajam Seimui paskelbus Lietuvos Respublikos atkūrimo aktą. Lietuvos Respublikos atkūrimo aktas skelbia, kad „atstatomas 1940 metais panaikintas Lietuvos valstybės suverenių galių vykdymas, ir nuo šiol Lietuva vėl yra nepriklausoma valstybė“.
***
Vaizdo medžiagoje panaudotos fotografijos iš Genocido aukų muziejaus, Lietuvos centrinio valstybės ir Lietuvos ypatingojo archyvų fondų.
Nuotraukose:
1. Pirmieji masiniai areštai vyko 1940 m.
2. 1944–1949 m. susikūrė partizanų apygardos: Algimanto, Dainavos, Didžiosios Kovos, Kęstučio, Prisikėlimo, Tauro, Vyčio, Vytauto ir Žemaičių. Jos sudarė Jūros, Nemuno bei Kalnų sritis.
3. Antanas Terleckas – Lietuvos laisvės lygos (LLL) įkūrėjas
4. Vyčio apygarda įkurta 1944 m. pabaigoje
