Aleksandras Grybinas-Faustas gimė 1920 m. vasario mėnesį Šakių apskrities Lukšių miestelyje mokytojo šeimoje. Jo tėvas – Antanas Grybinas nuo 1918 m. buvo Lukšių pradžios mokyklos vedėjas, prieš tai baigęs Veiverių mokytojų seminariją. Aleksandras, arba, kaip jį vaikystėje artimieji vadindavo, Olius turėjo du brolius – Vytautą bei Zigmą ir dvi seseris – Stasę ir Zosę.

 

Dar besimokydamas Šakių „Žiburio“ gimnazijoje Olius garsėjo kaip puikus sportininkas – krepšininkas, lengvaatletis, ilgų distancijų bėgikas, dalyvaudavo įvairiose varžybose. Besimokydami Šakiuose su broliu Vytu jis gyveno tėvo pastatytame name, kuris 1940 m. bolševikams okupavus Lietuvą buvo nacionalizuotas ir paverstas prokuratūra, o antrajame aukšte apsigyveno miesto prokuroras.

 

Netrukus Olius įstojo į Marijampolės pradžios mokyklos mokytojų seminariją. Čia jis šoko miesto balete, vaidino vietiniame teatre ir žaidė seminarijos krepšinio rinktinėje. Sovietams pirmą kartą okupavus kraštą, jis platino pogrindžio spaudą, dalijosi idėjomis su bendraminčiais. Netrukus NKVD jį suėmė ir kalėjime tardė penkias savaites. Per kankinimus išreikalavo Oliaus parašą pasižadėti sekti ir išdavinėti savo bendradarbius, pogrindžio veikėjus. Paleidę iš kalėjimo enkavėdistai reikalavo kas keletą dienų susitikti numatytoje vietoje ir suteikti jiems reikiamų žinių. Olius iš pradžių manė sugebėsiąs NKVD apgauti, tačiau supratęs, kad tai nepavyks, ėmė slapstytis draugų gimtinėse, kol sulaukė karo pradžios. Vyriausias brolis Vytautas dalyvavo birželio sukilime.

 

Išvijus bolševikus, Oliaus draugai, kartu su juo kalėję Marijampolės kalėjime, paliudijo, kokiais metodais buvo iš suimtųjų išraukiami pasižadėjimai dirbti NKVD informatoriumi. Netrukus tie pasižadėjimai buvo sunaikinti.

 

Tėviškėje Olius ilgai nepabuvo. Netrukus įsidarbino mokytoju Liudvinavo pradžios mokykloje. Po metų gavo kūno kultūros mokytojo darbą Kalvarijos progimnazijoje. Tačiau ir čia jis ilgai neužsibuvo, sužinojęs, kad Zyplių žemesniajai žemės ūkio mokyklai, kuri buvo visai netoli tėviškės, reikia muzikos, lietuvių kalbos, matematikos ir kūno kultūros mokytojo. Čia Olius pradėjo dirbti matematikos ir kūno kultūros, o jo jauniausiasis brolis Zigmas – lietuvių kalbos ir muzikos mokytoju. Olius greitai mokykloje suorganizavo teatro mėgėjus ir Lukšiuose pastatė spektaklį – J. Grušo „Atžalyną“, kuriame dar pats vaidino, besimokydamas Marijampolėje. Spektaklis buvo priimtas labai pakiliai, netgi susilaukta pasiūlymų gastroliuoti kituose miesteliuose, tačiau mokytojo užimtumas to neleido padaryti.

 

Tuo metu miškuose vis labiau siautėjo raudonieji partizanai. Marijampolėje buvo atidaryta P. Plechavičiaus Vietinės rinktinės karo mokykla, į kurią įstojo ir Olius su Zigmu. Tačiau netrukus generolas P. Plechavičius, pats apsilankęs mokykloje, įsakė jos auklėtiniams išsiskirstyti, nes vokiečiai planavo kariūnus panaudoti Rytų fronte. Olius su broliu grįžo į Lukšius, į tėviškę. Čia Olius dirbo įvairius ūkio darbus.

 

1944 metų vasarą vokiečiai Olių su kitais lukšiečiais varė kasti apkasų. Artėjant bolševikams, Olius kartu su broliu Zigmu iš pradžių pasitraukė į Prūsiją, tačiau netrukus grįžo atgal ir jau nuo 1945 metų vasaros kovojo partizanų gretose.

 

1945 m. vasarą Aleksandras Grybinas-Faustas tapo Tauro apygardos Stirnos rinktinės Lapės kuopos partizanu. Maždaug po metų, 1946-ųjų vasarą, buvo paskirtas šios rinktinės, dabar jau pavadintos Žalgirio vardu, vado adjutantu, o dar po metų – žvalgybos skyriaus viršininku. 1947 metų rudenį A. Grybinas-Faustas tampa rinktinės spaudos ir informacijos skyriaus viršininku, o 1948 m. gegužės mėnesį paskiriamas Žalgirio rinktinės štabo viršininku.

 

1948 m. spalio mėnesį žuvus Tauro apygardos vadui J. Aleščikui-Rymantui, Faustas pradėjo eiti apygardos vado pareigas.

 

1948 m. gruodžio–1949 m. kovo mėnesiais drauge su Dainavos apygardos vadu Adolfu Ramanausku-Vanagu A. Grybinas-Faustas dalyvavo žygyje į Žemaitiją, kur netoli Radviliškio Prisikėlimo apygardos teritorijoje 1949 m. vasario 2–22 dienomis įvyko visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas, įkūręs Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdį (LLKS).

 

1949 m. vasario 16-osios LLKS vadovybės pasirašytoje Deklaracijoje teigiama: „…LLKS taryba, prisidėdama prie kitų tautų pastangų sukurti pasaulyje teisingumu ir laisve pagrįstą pastovią taiką, besiremiančią pilnutiniu įgyvendinimu tikrosios demokratijos principų, išplaukiančių iš krikščioniškosios moralės supratimo ir paskelbtų Atlanto Chartijoje, Keturiose Laisvėse, 12-je Prezidento Trumeno Punktų, Žmogaus teisių Deklaracijoje ir kitose teisingumo ir laisvės Deklaracijose, prašo visą demokratinį pasaulį pagalbos savo tikslams įgyvendinti…“

 

Tą pačią dieną LLKS Tarybos aktu Nr. 4 A. Grybinui-Faustui suteikiamas partizanų kapitono laipsnis, o aktu Nr. 8 jis apdovanojamas Laisvės kovos kryžiumi II laipsnio (su kardais).

 

Faustas žuvo išduotas. 1949 metų rugsėjo 28 dieną grįždamas po vizitacijos Dariaus ir Girėno tėvonijoje, Šunkarių miške, prie Vilužių kaimo, Jankų valsčiuje, Šakių apskrityje, netoli savo bunkerio pateko į pasalą ir sunkiai sužeistas dar spėjo sunaikinti su savimi turėtus dokumentus bei nusišovė.

 

1998 m. gegužės 19 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu Aleksandrui Grybinui-Faustui suteiktas Vyčio Kryžiaus 2-ojo laipsnio ordinas (po mirties).