Laisvės kovotoją Antaną Suraučių prisimenant (1)

Autorius: Data: 2011-07-18, 10:13 Spausdinti

2011 m. birželio 25 d. Punske įvyko Lietuvos partizano, Lenkijos lietuvių visuomenės veikėjo Antano Suraučiaus (1919–2006) 5-ųjų mirties metinių minėjimas bei naujausios jo knygos „Per kalėjimus ir lagerius“, kurią išleido Punsko „Aušros“ leidykla, pristatymas.

Spausdiname Antano Suraučiaus pristatymo pagerbimo ir įvertinimo kalbą, kurią pasakė istorikas prof. Bronius Makauskas. Jį su A. Suraučiumi siejo ilgesni bendradarbiavimo Lenkijos lietuvių reikalai ir bičiulystės ryšiai.

„Į mus žvelgia ryžtingo, išvaizdaus vyro siluetas. Kas šis atsiminimų autorius?

Kodėl karui besibaigiant neieškojo sau ir neseniai sukurtai šeimai saugaus pragyvenimo šaltinio? Tačiau su kaimo vyrais būrėsi ir svarstė, ką daryti, kai tuo tarpu po gimtąsias jų apylinkes bastėsi naujieji okupantai, plėšė, smurtavo ir nesimatė tam galo. Tokie ryžtingi vyrai ir moterys suprato, kad reikia gintis, elementariai be iškalbingų idėjinių minčių. Ar jie, ar mes.

Matyt nepriklausomybė, laisvė jau buvo įtvirtintos lietuvių sąmonėje, kad dėl jų gaivališkai stojo kovon per trisdešimt tūkstančių partizanų, iš kurių dvidešimt trys tūkstančiai paaukojo savo gyvybes, per šimtas tūkstančių buvo jų rėmėjai, šimtas trisdešimt tūkstančių Lietuvos gyventojų patyrė tremties dalią, o kas trečias suaugęs Lietuvos pilietis įvairaus pobūdžio represijas.

Antanas Suraučius į mano gyvenimą atėjo, kaip daug kas ištinka, netikėtai, iš povyzos stiprus, valingas nepaisant, kad fiziškai suluošintas, tačiau pasitikėjimą suteikiantis ir telkiantis tautiškam darbui Lenkijos pamaryje gyvenimo aplinkybių čia atgintus lietuvius. Tai buvo septintasis dvidešimtojo amžiaus dešimtmetis. „Verbavo“ jis lietuviškai veiklai ir Lenkijos gilumoje gyvenančius tautiečius.

Mano dėmesį atkreipė jo gebėjimas patraukliai kalbėti, apibendrinti, argumentuoti, uždegti kultūrinei veiklai. Jutau, kad Antanas tvirta ir paslaptinga asmenybė, dėl kažkokių priežasčių neatskleidžiąs savo biografijos klodų tuomet jaunam ir neprityrusiam istorikui. Bet kad Antanui rūpi pokalbiai su istoriku, kad jų jam stinga, kad jaučia poreikį atsiskleisti supratau kiek vėliau. Atrodė, abu buvome vienas kitam įdomūs ir reikalingi. Taip prasidėjo mūsų pažintis ir bičiulystė, prisidengiant visuomenine lietuviškąja veikla, ilgos Antano partizaninio ir lagerinio gyvenimo atodangos, kurias raginau laiškais ir per mudviejų bendravimą užrašyti.

O rašyti A. Suraučius turėjo pomėgį. Jis buvo Kazimieraičio štabo propagandos ir informacijos skyriaus darbininkas. O trumpam, skaudžoms netektims ištikus, net bataliono vadas. Tas jo netikėtas „avansas“ ir buvo jo nelaimių, o kartu ir išsigelbėjimo šaltinis. Su avansu atėjo ir išbandymas ugnimi. Priešo pajėgų apsuptyje sunkiai sužeistas nebuvo kaip dažnai astitikdavo „pribaigtas“ kovos lauke. Priešui rūpėjo rasti prie jo štabo dokumentai ir gyvas liudininkas. Tad gydymas, tardymas ir gyvybės malonė su 25-eriais metais lagerio.

Atrodo, mūsų ginkluotasis pogrindis sugebedavo gana taikliai parinkti vadus. Nusiskundimo partizano dalia ir lagerio išgyvenimais iš Antano lūpų neteko išgirsti. Ne man vienam. Nusiskundimo neišgirdo ir jo artimiausieji. Jis buvo pajėgus kentėti ir mokėjo džiaugtis po pusšimtį metų trukusių pastangų atkovota Lietuvos laisve. Atkovota nes be partizaninio karo aukų vargu ar būtumėme pakilę laisvėti.

Susipažinkime su mūsų kovojančio pogrindžio vieno iš vadovų Vinco Selioko (2) liudijimu apie partizaną Antaną Suraučių, su kuriuo jį okupantas suvedė Intos lageryje.

<…> Panaši, taip pat karo nusikaltėlio dalia ištiko ir greta austro inžinieriaus ant apatinio gulto tysantį vokietį prof. Veisharą (Weisshaar). Šis kunigas vienuolis buvo medicinos mokslų daktaras, karo metu vadovavo vienai Berlyno chirurgijos klinikų; bolševikai jį nuteisė ir išsiuntė į Intos 3-iąjį lagerį, kuriame prieš susirgdamas distrofija aukščiausios klasės chirurgas dirbo tinkuotoju…

Ne per toli nuo mūsų, už šiokios tokios pertvarėlės gulėjo tuomet silpniausias barako ligonis Antanas Suraučius. Šis dzūkų partizanų vadas į bolševikų nagus pakliuvo kautynėse sunkiai sužeistas sprogstamosios kulkos, kuri sutrupino jo dubens ir kojos kaulus. Nors belaisvis buvo leisgyvis, tačiau bolševikai žinomo vado nepribaigė, o nugabeno į Alytaus ligoninę, kurioje patyręs chirurgas Stasys Kudirka vis dėlto jį pagydė. Tada bolševikai A. Suraučių ilgai tardė ir nuteisė 25 metams, o 1948-ųjų pabaigoje atgabeno į Intą. Neseniai pradėjęs vaikščioti, tardynų iškamuotas Antanas, dar neatgavęs jėgų lageryje netyčia parkrito, ir vos suaugęs šlaunikaulis vėl lūžo, jo skeveldros susmigo į dar nestiprius, neatsparius kojos raumenis. Mūsų ligoninėje nei kojai peršviesti, nei operacijai jokių priemonių nebuvo, tad Antanas bent porą savaičių visiškai negydomas tysojo ant gultų tol, kol lūžusį šlaunikaulį ir dubens kaulus debgiantys audiniai ištino ir supūliavo, o jo temperatūra pašoko iki 40 laipsnių ar net daugiau. Nors lūžis buvo vidinis, tačiau iš viršaus gerai matėsi, nes ta vieta smarkiai pamėlo; tai rodė, kad tuoj gali prasidėti šlaunies raumenų gangrena. Tai patvirtinęs prof. Veisharas, kaip ir mes, bejėgiškai stebėdamas prasidėjusią Antano mirties ir gyvybės dramą, ėmė melstis ir ragino mus prisidėti prie jo maldos, kad jam, patyrusiam chirurgui, kaip nors pavyktų jaunąjį gydytoją įtikinti, jog net ir tokiomis pasibaisėtinai skurdžiomis sąlygomis būtina atverti lūžio vietą ir iš žaizdos pašalinti kaulo skeveldras bei susikaupusius pūlius. Profesorius kalbėjo labai įtaigiai, jaunasis gydytojas ryžosi paklausyti jo patarimo ir sanitarų padedamas ėmė rengtis operacijai. Niekuo negalėdami padėti be paliovos skausmų varstomam ligoniui, žvelgdami į A. Suraučiaus neseniai gautą žmonos ir jo vaikų nuotrauką, pajutome, kad iš tikrųjų visiems tiems vargšams žmonėms belieka pasikliauti tik Visagalio valia. Nejučiomis barake stojo tyla ir mes, apie dešimt tautiečių, keli čekai, ukrainiečiai ir inžinierius Kiršas, ėmėme karštai melstis. Tarp gultų, pačiame barako viduryje, po vienintele ten spingsinčia elektros lempute sanitarai sustūmė porą paprastų stalų ir apdengė gumuoto audinio skiaute, paskui ant šio tarsi chirurginio stalo atsargiai pernešė ir paguldė ligonį. Operacijai reikalingą skalpelį ir du tris pincetus gydytojas išvirino geležiniame puode ir atsinešęs tvarsliavos, patariamas profesoriaus, deja, neįstengiančio pakilti nuo gultų, pamėlusį pūlinį perrėžė ilgoku pjūviu. Iš jo į sanitaro ties stalo kraštu laikomą dubenį trykšte ištryško smarki tiršto, jau puvėsiais trenkiančio skysčio čiurkšlė. Po visą baraką pasklidęs pūlių dvokas buvo toks stiprus ir šleikštus, kad net silpniausieji, labai šalčio bijantys ligoniai ėmė reikalauti plačiai atverti barako duris ir langus, įleisti gryno oro. Mus, vis dar tyliai besimeldžiančius, stebino ne tik be nuskausminamųjų vaistų operuojamo ligonio kantrybė, bet ir gydytojo savitvarda. Antanas nė karto nesudejavo, o gydytojas, sunkiai įveikdamas šleikštulį, skubiai nurijęs paduoto šalto lyg ledas vandens gurkšnį, sukandęs dantis tęsė operaciją – pincetu rankiojo iš žaizdos lūžusio kaulo skeveldras, furacilinu plovė išvalytą lūžio vietą. Jodo skiediniu patepęs bei vatos gniužulais apkamšęs žaizdą, gydytojas sutvarstė ligonio šlaunį keliais marlės raiščiais. Džiaugtis ir svarstyti, ar operacija pavyko, ar ne, buvo anksti, nes sanitarams pernešant Antaną ant gultų, operuotoji koja kadaravo tarsi būtų skudurinė. Apie lūžusios kojos gipsavimą ar sutvirtinimą specialiais įtvarais mūsų ligoninėje nebuvo galima net svajoti, tad operuotoji koja dar ilgai kadaravo kaip kadaravusi, o pūliams be paliovos veržiantis iš žaizdos, net kasdien pertvarstomos, A. Suraučiaus gyvybė tebekabojo ant plauko. Gydytojas ir sanitarai slaugė ligonį, nuolat kilnojo, vartė jį; žaizdos išskyrų lyg ir ėmė mažėti, aukšta temperatūra truputį nukrito, tačiau vieną dieną gydytojas, matyt, pamanęs, kad gangrenos išvengti nepavyks, Antano paklausė, ar šis leistų niekaip negyjančią koją nupjauti. Jei taip, jį reikėtų perkelti į ligonių miestelį, kur yra kabinetas su reikalinga įranga, tačiau tokiai kelionei ir operacijai atlikti būtina gauti lagerio valdybos leidimą. Buvęs partizanų vadas, tramdydamas jį užpuolusį graudulį, lūžinėjančiu balsu atsakė, kad jis visuomet pasikliovė Dievo valia, tad gydytojo siūlymo neatsisako… Gydytojas tokią išeitį Antanui pasiūlė, matyt, prieš tai pasitaręs su prof. Veisharu, nes pastarasis mums ne kartą aiškino, jog tokiai negaliai įveikti reikia ne tik gerų vaistų, bet ir kitokio maisto, kuris sustiprintų ligonį. Savaime suprantama, lageryje nei vienu, nei kitu jam niekas negalėjo pagelbėti. Mes kaip įmanydami šelpėme Antaną, bet argi jam mūsų skiriamos menkutės davinių dalys galėjo pakeisti vaistus bei sotų, vitaminingą maistą? Ligonis ir toliau silpo, tad akivaizdžiai tirpstant visoms viltims, vis dažniau tylėdavome ir mintys meldėme Viešpatį kaip nors palengvinti Antano kančią.“

Antanas Suraučius paliko mums okupacijų laikmečio vaizdus, realijas, kad suprastumėme ir vertintumėme laisvės kainą.

Paliko jis mums ir Lenkijoje gyvenančių lietuvių kultūrinio gyvenimo kroniką. Šimtus Pamario lietuvių informacinio biuletenio numerių. Jie dažnai bus vienitelė išlikusi tos srities dokumentika.

Dabar imdami į rankas jo eilinį okupouotos šalies kovotojų kalėjimų ir lagerinio gyvenimo tomą, pagalvokime ar mes esame pasiruošę tokiai aukai, apie kuria šie didvyriai prasitaria tik kaip apie duoklę, pareigą Tėvynei.

1. Antanas Suraučius (1919 m. gruodžio 27 d. JAV2006 m. birželio 27 d. Slupske, Lenkija) – Lietuvos pokario rezistencijos dalyvis, publicistas ir poetas, Lenkijos lietuvių visuomenės veikėjas. Šeimai grįžus į Lietuvą, baigė lietuvišką gimnaziją, 1941 m. įstojo į Vilniaus universitetą. Antrojo pasaulinio karo metais, vokiečiams atplėšus Druskininkus nuo Lietuvos, organizavo ten lietuviškas mokyklas. 1942 m. studijas univesitete nutraukė. Nuo 1944 metų partizanų, kovojančių prieš Raudonąją Armiją, gretose. 1945 m. rudenį kovoja Druskininkų–Marcinkonių krašte. 1947 m. spalio mėn., besiveržiant iš apsupties, buvo sunkiai sužeistas ir pateko į NKVD rankas. Buvo nuteistas mirti, vėliau ši bausmė pakeista į 25-erius metus lageryje. Kalėjo KomijojeAbezėje ir Intoje. 1958 m. amnestuotas paliekant gyventi tremtyje. Pasinaudojęs motinos teise repatrijuoti į Lenkiją, apsigyveno vakarinėje jos dalyje. Neakivaizdiniu būdu baigė Gdansko universitetą, mokytojavo vidurinėse mokyklose.

Aktyviai įsijungė į lietuvišką veiklą, buvo vienas iš Lenkijos lietuvių visuomeninės kultūros draugijos Slupsko skyriaus įkūrimo iniciatoriumi. Ieškojo ir globojo lietuviškos kultūros Lenkijoje pėdsakus. Kūrė eiles, kurias skelbė leidiniuose „XX amžius“, „Dienovidis“, „Skautų aidas“, „Tremtinys“. Jo kūryba spausdinta almanachuose „Balsai iš toli“ (2000), „Lietuvių kultūros antologija“ (2001/01). Šalyje žlugus komunistiniam režimui, išleido keletą knygų apie gyvenimą ir kovas Lietuvoje.

Bibliografija

Įvertinimas

2. V. Seliokas, Atsiminimai, Vilnius, 2001, p. 385–388.

Parenge Jurgis GIRDZIJAUSKAS, Vilnius

Voruta. – 2011, rugpj. 6, nr. 15 (729), p. 11.

Seinų - Punsko kraštas , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra