Pagrindinis puslapis Sena Voruta Laisvės kovos Seinų krašte 1918–1923 metais

Laisvės kovos Seinų krašte 1918–1923 metais

Lietuvos rezistencijos istorija
 
Seinų krašto vardu vadinama teritorija nei geografiniu, nei istoriniu požiūriu nebuvo ir nėra atskiras regionas. Seinų kraštu galima pavadinti teritoriją, kuri iki 1919 m. sudarė Seinų apskritį ir vėliau jos didesnė dalis atiteko Lietuvai, o mažesnė – Lenkijai. Lenkijoje iki 1925 m. dar išliko Seinų apskritis kaip administracinis vienetas, kurio teritorija vėliau įjungta į Suvalkų apskritį. Nepriklausomoje Lietuvoje taip pat buvo Seinų apskritis su centru Lazdijuose. Dėl to galima teigti, kad Seinų krašto vardu apibrėžtinas lenkų-lietuvių etninio paribio plotas; platesne prasme – Pietų Suvalkija.
 
Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Seinai buvo svarbiausias Dainavos krašto kultūros, meno ir mokslo centras. Seinus su Lietuva artimai siejo tautiniai, religiniai, kultūriniai ir ekonominiai ryšiai. 1914 m. Seinų apskritis užėmė 2 124 kv. km plotą, kuriame gyveno apie 100 000 gyventojų.
 
Prasidėjus I pasauliniam karui, 1915 m. Vokietijos kariuomenė okupavo Lietuvą. Seinų kraštas priklausė Ober Ost Suvalkų sričiai, o 1917–1918 m. – Lietuvos sričiai. Vokiečių okupacinė administracija lietuviams lengviau leido steigti mokyklas. O lenkams neleista to daryti. Kuriantis Nepriklausomai Lietuvai, niekam nekilo jokių abejonių dėl Seinų krašto priklausomybės Lietuvai. Vokiečių okupacinė valdžia irgi pripažino Seinų kraštą Lietuvai.
 
1918 m. vasario 16 d. Lietuva, pasiskelbusi Nepriklausoma valstybe, susidūrė su kaimyninių šalių – Sovietų Rusijos, Vokietijos, Lenkijos – grobikiškais siekiais. Ypač pavojinga buvo Lenkija, siekusi turėti savo valstybę su 1772 m. sienomis, t. y. prisijungti gudų, lietuvių, ukrainiečių tautų etnines žemes. Lietuvių ir lenkų santykiai Seinų krašte įgijo politinį atspalvį ir vis labiau ėmė ryškėti lietuvybės ir lenkiškumo nesuderinamumas.
 
Traukiantis okupantams vokiečiams, Seinų miesto ir apskrities administraciją perėmė lietuviai. 1918 m. gruodžio 10 d. į Seinus susirinko apskrities parapijų komitetų įgaliotiniai. Atvykęs Vidaus reikalų ministerijos atstovas inž. Stasys Čiurlionis pradėjo susirinkimą. Jis paaiškino suvažiavimo tikslą ir pasiūlė iš suvažiavusiųjų atstovų išrinkti apskrities komitetą. Išrinktas 7 asmenų komitetas: pirmininkas dr. Kazys Narkevičius, sekretorius Stasys Tijūnaitis, iždininkas Juozas Vaičaitis, nariai – kan. kun. Juozas Laukaitis, Antanas Pečiulis, Liudas Čepulis ir Pranas Leončikas. Išrinkus komitetą, nutarta Seinų mieste organizuoti milicininkų savanorių būrį. Tačiau didesniam apsaugos būriui išlaikyti trūko lėšų ir ginklų. Gruodžio 13 d. komitetas nutarė apmokestinti visų gyventojų turtą: iš ūkininkų po 20 kapeikų nuo margo (1 margas – 0,71 ha) žemės, iš namų savininkų po 3 proc., iš pirklių – 2 proc. metinio uždarbio. Dėl mokesčių mokėjimo nutarė išleisti aplinkraštį ir pasiųsti parapijų komitetams. Tame pačiame posėdyje nutarė organizuoti Seinuose miliciją ir jai vadovauti pakviesti buvusius Rusijos kariuomenės karininkus Stasį Asevičių, Juozą Giedraitį ir Petrą Kalikauską bei prašyti Kučiūnų parapijos kleboną kun. Juozą Galecką atsiųsti į Seinus 10–15 jaunų vyrų. Gruodžio 15 d. atvyko kviestieji karininkai, kuriems pavesta organizuoti miliciją. Atsišaukimus ir raginimus paskleidė per parapijų komitetus ir veiklesnius asmenis. Komiteto nariai pradėjo važinėti į miestelius ir kaimus skaityti paskaitų, rūpinosi varguomenės aprūpinimu maistu, ragino steigti vietos savivaldos įstaigas, savo miliciją, kuri gintų kraštą nuo siautėjančių plėšikų. Rūpinosi organizuojamai milicijai surasti lėšų pirkti ginklų, maisto, drabužių, karo amunicijos. Tada, suirutės metais, nieko nebuvo svarbiau už krašto apsaugą. Į Seinus rinkosi vyrai savanoriai. Iš jų sudaryta Seinų apskrities milicija.
 
Artimiausiame kariuomenės susitelkimo centre – Alytuje – tuo metu besiformuojantis 1-asis pėst. pulkas paramos Seinams suteikti dar negalėjo, nes jiems patiems grėsė Raudonosios armijos invazijos pavojus, todėl sumanyta organizuoti karo komendantūrą Seinuose. Milicininkams leista patiems apsispręsti: pasilikti milicijoje arba pereiti į komendantūrą. Tarp milicininkų prasidėjo pasitarimai. Dauguma jų perėjo į komendantūrą, milicijoje liko 65 vyrai. Minėti karininkai taip pat perėjo į komendantūrą, milicijos vadu pakviestas buvęs Rusijos kariuomenės karininkas, mokytojas Juozas Liaukevičius.
 
1919 m. sausio 9 d. krn. S. Asevičius paskirtas Seinų miesto ir apskrities komendantu. Tą pačią dieną krn. P. Kalikauskas tapo kuriamos kuopos, kurioje tarnavo 126 savanoriai kareiviai, vadu. Savanoriais dažniausiai tapdavo šio krašto ūkininkų sūnūs, aprengti vokiškomis milinėmis (šineliais) bei užsidėję vietinės gamybos kepures. Pėstininkai dėvėjo kepurę su geltona juostele, o raiteliai – su balta. Vėliau Lietuvos valdžia nupirko daug amerikoniškų karo drabužių, laikomų sandėliuose Prancūzijoje. Tai buvo žalsvos spalvos, iki kelių (trumpos) milinės, tos pačios spalvos uniforminiai švarkai (frenčiai) ir kelnės, be to, suvarstomi batai (kamašai). Vietoje aulų naudojo pavijas (bintus), tos pačios kelnių spalvos.
 
Be milicijos ir savanorių kareivių, Seinų krašte organizavosi ir partizanai. Pirmąjį partizanų būrį (apie 60 vyrų) dar 1918 m. pabaigoje suorganizavo Kučiūnų parapijos klebonas kun. Juozas Galeckas, o kitą būrį – Rudaminos parapijos vikaras kun. Juozas Juozaitis. Šie kunigai – labiausiai pasižymėję kovose su lenkais lietuvių partizanų vadai. Sumanūs partizanų būrių steigėjai ir vadai buvo Seinų apskrities pradinių mokyklų inspektorius Jonas Dereškevičius, Leipalingio parapijos klebonas kun. Jonas Juodviršis, mokytojas Antanas Kubilius, Leipalingio mstl. vaistininkas Antanas Laukaitis, mokytojas Petras Mockevičius, mokytojas Antanas Pečiulis, Šadžiūnų k. pradinės mokyklos mokytojas Jurgis Ramanauskas, Leipalingio pradinės mokyklos mokytojas Juozas Sabaliauskas (Sabalius), Kapčiamiesčio parapijos klebonas kun. Pranas Urbanavičius, buhalteris Juozas Vaišnoras ir kt.
 
Suintensyvėjus lenkų partizanų puldinėjimams bei plėšikavimams, 1919 m. vasario 10 d. Seinų komendantas krn. S. Asevičius visoje apskrityje ir Seinų mieste paskelbė karo padėtį.
 
Politinę lietuvių padėtį Pietų Suvalkijoje pagerino tai, jog pagal 1919 m. birželio 18 d. nustatytąją demarkacijos liniją Lietuvai palikta beveik visa Suvalkija, išskyrus pietinę Augustavo apskrities dalį su pačiu Augustavu.
 
Pasinaudojusi palankiomis aplinkybėmis, Lietuvos karinė vadovybė 1919 m. birželio 1 d. įsteigė Suvalkų miesto ir apskrities komendantūrą, jos vadu paskyrė krn. Juozą Perekšlį. Birželio 15 d. iš Seinų į Suvalkų komendantūrą perkelti krn. Viktoro Giedrio vadovaujami 73 kareiviai. Birželio 21 d. iš Marijampolės atvyko krn. Aleksandras Mikelėnas su 1-ojo pėst. pulko III-iojo bataliono 80 kareivių. Krn. V. Giedrys paskirtas komendanto padėjėju. Suvalkų komendantūros 1-oji kuopa (apie 80 pėstininkų ir 15 raitelių) apsigyveno „Augustavo kareivinėse“, o 2-oji kuopa, vadovaujama krn. Edmundo Bardausko, įsikūrė Tartoko k. (lenk. Tartak), prie Vygrių ežero. Liepos 8 d. iš Marijampolės I-ojo atsargos bataliono atsiųsti 58 kareiviai, o kitą dieną iš Kauno II-ojo atsargos bataliono – 2 karininkai ir 109 kareiviai.
 
1919 m. birželio 21 d. Vidaus reikalų ministro įsakymu Suvalkų miesto ir apskrities milicijos vadu paskirtas Juozas Sadula, o birželio 30 d. įsakymu Juozas Sirutis paskirtas Suvalkų miesto ir apskrities viršininku. Šie tarnautojai miliciją organizavo ne Suvalkuose, o Marijampolėje, ir liepos 20 d. 90 eilinių bei 15 vyresniųjų milicininkų su savo vadais pastotėmis išvažiavo į Suvalkus. Suvalkų miestas tuojau suskirstytas į 3 nuovadas, įsteigtos raštinės. Nuovadų viršininkais paskirti: Nemūra, Lukoševičius ir Bartašiūnas. Pradėti organizuoti darbai, paskirtos datos viršaičių rinkimams valsčiuose. Milicija saugojo tvarką ir atsitraukė kartu su komendantūra, kai Lenkijos kariuomenė apsupo miestą rugpjūčio mėnesį.
 
1919 m. birželio mėn. pabaigoje vokiečiai ėmė apleisti pietinę Lietuvos teritoriją, tačiau tvarkai palaikyti jų žandarų dar liko Veisiejuose, Kapčiamiestyje, Beržininke, Gibuose, Krasnapolyje ir Seinuose. Vokiečiams traukiantis iš Gardino, Seinų komendantūrai teko užimti liniją: Druskininkai–Nemunas–Augustavo kanalas–Miklašuvka.
 
Liepos 2 d. (kitur nurodoma, kad liepos 6 d.) per Aplankymo atlaidus Seinuose vyko didelė patriotinė demonstracija, kurioje dalyvavo keli tūkstančiai miesto ir apylinkių lietuvių. Jie reiškė protestus prieš Lenkijos pretenzijas į Seinų kraštą, nes Lenkija, 1916 m. atgavusi nepriklausomybę ir jau anksčiau spėjusi suorganizuoti savo kariuomenę, siekė įgyvendinti politinius tikslus – atkurti iki 1772 m. padalinimo buvusią senąją unijinę Lietuvos–Lenkijos valstybę arba bent prisijungti Vilnių ir pietryčių Lietuvos bei dalies Gudijos ir Ukrainos žemes. Demonstracijoje neštos vėliavos ir plakatai su užrašais: „Lai gyvuoja Seinai, Lietuvos miestas“, „Lai gyvuoja nepriklausomos Lietuvos valstybė“.
 
Naudodamiesi vokiečių kraustimosi iš Lietuvos proga, Lenkijos kariuomenė ir toliau veržėsi į Lietuvos teritorijas. 1919 m. liepos 27 d. buvo nustatyta naujoji demarkacijos linija, vadinama vyriausiojo Antantės karinių pajėgų vado, Prancūzijos maršalo Ferdinando Fošo (pranc. Ferdinand Foshe) vardu. Ji Sūduvą padalijo tarp Lietuvos ir Lenkijos, lenkams palikdama daug lietuvių gyvenamųjų vietovių, tarp jų ir vieną pačių žymiausių lietuvybės centrų – Seinus bei Punską su apylinkėmis. Nuo tada Lenkijai priskirtam Seinų kraštui prigijo „Suvalkų trikampio“ pavadinimas.
 
1919 m. rugpjūčio 10 d. vokiečiai pasitraukė iš Seinų, o rugpjūčio 22 d. paliko ir Suvalkus. Rugpjūčio 13 d. Suvalkų komendantūros 2-osios kuopos 101 kareivis buvo perduotas Seinų komendantūrai. Rugpjūčio 18 d. į Seinus papildomai dar išsiųsti 105 kareiviai. Karininkai V. Giedrys ir A. Mikelėnas su 185 kareiviais išsiųsti į Marijampolę.
 
Sužinoję, kad Santarvės valstybės tarp Lenkijos ir Lietuvos nustatė naują demarkacijos liniją, ir Lenkijai atidavė vos ne visą Seinų apskritį, šio krašto žmonės labai sujudo, ryžosi visomis jėgomis gintis nuo priešų. Rugpjūčio 20 d. į Seinus atvyko Ministras Pirmininkas Mykolas Sleževičius. Seinams tai tapo didele švente. Ministras pirmininkas pasakė ilgą, turiningą ir karštą patriotinę kalbą, ragindamas „visus ginti savo sodybas iki paskutiniųjų, kas kuo gali: stoti su kirviais, šakėmis ir dalgiais, ir niekam neužleisti nė vienos pėdos tėvų amžiais apgyventos žemės“. Šis patriotinis sustiprinimas atliktas pačiu laiku, nes po kelių dienų prasidėjo lenkų puolimas.
 
1919 m. rugpjūčio 23 d. Seinus puolė stiprios Lenkijos kariuomenės pajėgos ir lenkų partizanai (apie 1 000 ginkluotų vyrų). Sėkmingas lenkų puolimas vyko dėl Seinų komendantūros kuopos vado krn. E. Bardausko išdavystės. Prasidėjus priešų puolimui, krn. E. Bardauskas pats nuginklavo prie savęs buvusią dalį kuopos karių, o kitą dalį, kuri stovėjo Pronckuose (lenk. Frącki), paliepė nuginkluoti kuopos viršilai. Po mūšio lietuvių kariai ir milicininkai buvo priversti atsitraukti. Užėmę Seinus, lenkai pradėjo suiminėti ir grūsti į kalėjimą nespėjusius pasitraukti lietuvių komiteto narius, vietos inteligentus, net gimnazijos moksleivius – tautinį lietuvių aktyvą. Kai kuriuos lietuvius, įtariamus esant partizanais, ruošėsi sušaudyti.
 
Rugpjūčio 24 d. Seinų komendanto žinion iš Marijampolės į Lazdijus atsiųsta I-ojo atsargos bataliono 1-oji kuopa (2 karininkai ir 120 kareivių), o iš Alytaus – 30 komendantūros kareivių, vadovaujami karininko. Komendantui krn. S. Asevičiui įsakyta užimti Seinus.
 
Rugpjūčio 25 d. 6 val. ryto komendanto krn. S. Asevičiaus vadovaujami kareiviai staigiai ir lenkams netikėtai iš šiaurės vakarų pusės puolė ir užėmė Seinus. Iš kalėjimo išlaisvinti 127 belaisviai: kareiviai ir milicininkai bei keliolika lietuvių visuomenės veikėjų. Mieste rasti nukauti 3 Lenkijos kariuomenės karininkai, 18 kareivių ir 27 partizanai. Tačiau apie 13 val. gausių lenkų pajėgų (apie 700 vyrų) iš visų pusių spaudžiami, lietuvių kovotojai paliko Seinus ir grįžo į Lazdijus. Lenkai savo spaudoje aprašinėdami šį mūšį pabrėžė, kad lietuviams padėję vokiečiai. Tuo metu vokiečių šiame krašte jau nebuvo, tik kai kurie lietuviai dėvėjo iš vokiečių karių pirktą aprangą.
 
Rugpjūčio 26 d. Lazdijuose įvyko didelis mitingas prieš lenkus ir Santarvės valstybes, kurios lenkams pataikavo. Mitinge dalyvavo apie 4 000 žmonių iš Lazdijų, Šventežerio, Rudaminos, Kučiūnų, Seinų ir kt. parapijų. Priimtoje rezoliucijoje pareikalauta, kad lenkai išeitų iš užimtų Lietuvos žemių. Po mitingo kun. J. Juozaitis suorganizavo apie 200 partizanų, kurie pasižadėjo ginklu kovoti prieš lenkus.
 
Rugpjūčio 27 d. iš Marijampolės atsiųsta dar 1 kuopa kareivių ir 2 patrankos. Kun. J. Juozaičio vadovaujamiems partizanams išduoti ginklai. Komendantas krn. S. Asevičius gavo įsakymą su Lazdijuose esančia įgula ir partizanais užimti Seinus. Rugpjūčio 28 d. lietuviai, atsiėmę Seinus, išvadavo suimtuosius, susigrąžino dalį palikto apskrities įstaigų turto, bet netrukus vėl turėjo palikti miestą. Kautynėse prieš lenkus ties Seinais sužeisti 32 kareiviai, 17 dingo be žinios, o krn. J. Galvydis pateko nelaisvėn. I-ojo atsargos bataliono krn. Antanas Kemėžis Seinuose paėmė lenkišką vėliavą su užrašu „Dieve, gelbėk Lenkiją“ (lenk. Boże zbaw Polskę), o krn. S. Asevičius – Londone išleistą didelį sieninį žemėlapį, kuriame Lenkija pavaizduota „nuo jūros iki jūros“ (lenk. Polska od morza do morza), t. y. nuo Baltijos iki Juodosios jūros. Tame žemėlapyje Lenkija apėmė visą Lietuvos teritoriją ir Latviją iki Dauguvos upės.
 
Lenkijos tyrinėtojas Stanisław Buchovski savo knygoje „Lenkų-lietuvių konfliktas dėl Seinų–Suvalkų krašto 1918–1920 metais“ (p. 92) teigia, kad per 1919 m. rugpjūčio 22–28 d. Seinų „sukilimą“ žuvo 50, sužeista 70 „sukilėlių“ lenkų ir dar keliolika dingo be žinios.
 
Prasidėjo kruvinos lietuvių-lenkų kovos, kurios tęsėsi iki 1920 m. rudens. Lenkijos istorikai teigia, kad Seinų miestas per tą laikotarpį iš rankų į rankas ėjo 13 kartų. 1919 m. rugsėjo 6 d. Lietuvos kariuomenė pasitraukė iki liepos 27 d. nustatytos maršalo F. Fošo demarkacijos linijos, o likusioje už jos Seinų apskrities dalyje pradėjo šeimininkauti lenkai, naikindami bet kokius lietuviškumo židinius.
 
Seinų apskrities administracija įsikūrė Lazdijuose. Apskrities pavadinimas liko nepakeistas, nes tuometė Lietuva ir jos valdžia juridiškai nebuvo išsižadėjusios savo etninių žemių, laikė jas savo teritorija, kurią tik laikinai užgrobę valdo svetimieji. 1920 m. sausio 12 d. Lazdijuose atgaivintas buvusių abiejų Seinų gimnazijų darbas, tačiau pavadinimas liko senasis – Seinų „Žiburio“ gimnazija, kuri jau tapo mišri. Vėliau Lazdijuose įsikūrė Seinų apskrities viršininko, apskrities policijos vado, apskrities agronomo ir kt. įstaigos. Demarkacijos linija nuo Lazdijų buvo už 6–7 kilometrų.
 
1920 m. balandžio 25 d. Lenkijos kariuomenė pradėjo didelį puolimą prieš Sovietų Rusiją. Lenkijos kariuomenei po kelių sėkmingų operacijų gegužės 7 d. pavyko užimti Kijevą ir visą dešiniakrantę Ukrainą. Tačiau netrukus Raudonoji armija perėjo į kontrpuolimą ir situacija iš esmės pasikeitė. Tuo pačiu metu Maskvoje vyko Lietuvos ir Sovietų Rusijos derybos dėl taikos sutarties. 1920 m. liepos 12 d. ši sutartis Maskvoje pasirašyta. Joje nustatyta Lietuvos ir Sovietų Rusijos siena. Lietuvos kariuomenė suskubo atsiimti Vilnių ir iki tol Lenkijos kariuomenės kontroliuotas, sutartimi Lietuvai pripažintas teritorijas. Lietuvos kariuomenė, slinkdama paskui besitraukiančią Lenkijos kariuomenę, liepos 19 d. užėmė Seinus ir Suvalkus, pasiekė Augustavą ir sustojo ties Grabavo–Augustavo–Lipsko linija.
 
Suvalkų miesto ir apskrities komendantūra atkurta 1920 m. rugpjūčio 14 d. Jos komendantu paskirtas buvęs Marijampolės miesto ir apskrities komendantas kpt. Kazys Skučas. Komendanto padėjėju tapo vyr. ltn. Stasys Bendikas. Rugpjūčio 22 d. į komendantūrą atvyko po 20 kareivių iš Šakių ir Vilkaviškio komendantūrų, o iš Marijampolės komendantūros – 19 kareivių. Formuojamos komendantūros kuopos vadu paskirtas vyr. ltn. Klemensas Bruklys. Tačiau šį kartą Suvalkuose komendantūra veikė neilgai. Atsitraukus Lietuvos kariuomenės dalims iš Suvalkų, komendantūra rugsėjo 1 d. evakuota į Kalvariją.
 
Lenkijos kariuomenei pavyko atlaikyti Raudonosios armijos puolimą. 1920 m. rugpjūčio 16–19 d. prie Varšuvos sumušusi Sovietų Rusijos kariuomenės pulkus, Lenkijos kariuomenė perėjo į kontrpuolimą ir sparčiai vėl artėjo prie Lietuvos sienų. Rugpjūčio 27 d. lenkų kavalerija pasiekė Augustavo liniją, ir netrukus tarp kaimyninių valstybių vėl atsinaujino karo veiksmai. Ypač dideli mūšiai tarp Lenkijos ir Lietuvos kariuomenių vyko rugpjūčio mėn. pabaigoje ir visą rugsėjo mėnesį. Vykstant nuožmioms kovoms su lenkais, rugsėjo 1 d. Seinų miesto ir apskrities komendantūra vėl buvo priversta persikelti į Lazdijus, kur įsikūrė ilgesniam laikui.
 
Rugsėjo 2 d. Seinai iš lenkų atimti. Po kelių dienų lenkai užėmė Seinus, bet ir vėl buvo išvyti.
 
Rugsėjo 22 d. Lenkijos kariuomenė didelėmis jėgomis puolė ir pralaužė frontą ties Seinais. Daug lietuvių karių pateko į nelaisvę. Rugsėjo 23 d. Lenkijos kariuomenės daliniai apsupo Lietuvos kariuomenės kairįjį sparną ties Kapčiamiesčiu, kur taip pat įvyko panašus pralaimėjimas.
 
Kovojant su lenkais, Lazdijai tapo plačios apylinkės lietuvių partizanų ir šaulių centru. Buvo sudarytas Gynimo komitetas. Vienu aktyviausių jo narių tapo iš Seinų atvykęs mokytojas Juozas Mulerskas. Komitetas kovotojus aprūpindavo ginklais ir maistu. LŠS fronto štabo viršininkas M. Šalčius mokytoją Jurgį Ramanauską paskyrė Lazdijų–Veisiejų rajono partizanų, šaulių ir instruktorių vadu. Instruktoriais ir vadais dar tapo mokytojas J. Ažuolaitis, Viktoras Bulkaitis, Antanas Maksimavičius (Maksimaitis), Ignas Mulerskas. Jonas Krukonis suorganizavo stiprų partizanų būrį. Partizanų ir šaulių organizavimu taip pat rūpinosi J. Dereškevičius, P. Mockevičius ir A. Pečiulis. Šauliai nepriklausė reguliariajai kariuomenei. Ginklus į rankas imdavo per pavojų, kai reikėjo atremti lenkų kareivių ir partizanų išpuolius. Šaulių būriui priklausė ir Lazdijų „Žiburio“ gimnazijos vyresniųjų klasių moksleiviai. Net į mokyklą jie ateidavo su šautuvais, atsinešdavo šovinių, granatų.
 
Rugsėjo 22 d. ties Augustavu Lietuvos kariuomenė, neatsilaikiusi prieš 4–5 kartus gausesnį priešą, patyrė didelį pralaimėjimą ir prarado dalį kontroliuotų teritorijų. Lenkams pavyko atplėšti nuo Lietuvos Seinų apskrities dalį su jos gyventojais. Tačiau Lenkijos kariuomenė nesustojo ir toliau veržėsi į Lietuvos valstybės gilumą. Įsikišus Santarvės valstybėms, puolimą pavyko sustabdyti.. 1920 m. rugsėjo 30 d. Suvalkuose tarp Lenkijos ir Lietuvos delegacijų prasidėjo derybos. Jose dalyvavo stebėtojai iš valstybių sąjungininkių. Derybos vyko sunkiai. Jos baigėsi spalio 7 d. vakare. Suvalkų sutartimi nubrėžta demarkacijos linija tarp Lenkijos ir Lietuvos, ties ja abi pusės įsipareigojo nutraukti karo veiksmus. Demarkacijos linija pietvakariuose ėjo dar 1919 m. gruodžio 8 d. nustatyta Džordžo Kerzono (angl. George Nathanill Curson) linija, į rytus Nemuno–Merkio upių baseinu iki Vilniaus–Lydos geležinkelio. Rytinę atkarpą tarp valstybių sutarta nubrėžti vėliau. Vilnius liko Lietuvos pusėje. Baigiamuosiuose sutarties punktuose susitarta pasikeisti belaisviais, taip pat numatytas sutarties įsigaliojimo laikas – 1920 m. spalio 10 d. 12 valanda. Tačiau jau kitą dieną lenkai šią sutartį sulaužė.
 
1920 m. spalio 8 d. Lenkijos kariuomenės grupuotė (daugiau kaip 15 000 karių), vadovaujama gen. Lucjano Želigovskio (lenk. Lucjan Żeligowski), tariamai nepaklususi Varšuvos vadovybei, iš pietų pusės apeidama Suvalkų sutartimi nustatytą liniją, puolė Vilnių. Spalio 9 d. į miestą įžengė gen. L. Želigovskio kareiviai. Lietuvos Vyriausybė pasitraukė į Kauną. Spalio 9 d. vakarą gen. L. Želigovskis išsiuntė radiogramą, adresuotą Lenkijos, JAV ir kitų valstybių vyriausybėms bei Tautų Sąjungai. Joje informavo apie tai, kad iš Vilniaus, Gardino bei Lydos apylinkių kilę kareiviai atsisako paklusti Lenkijos kariuomenės vyriausiajam vadui, ir jis pats perima vadovavimą jiems bei sudaro laikinąją civilinę vykdomąją komisiją. Be to, pareiškė atsisakąs savo pareigų Lenkijos kariuomenėje. Spalio 12 d. „maištininkas“ gen. L. Želigovskis paskelbė, kad įkuria „Vidurinės Lietuvos“ (lenk. Litwa Środkowa) valstybę su sostine Vilniumi. Iš tikrųjų visus reikalus tvarkė gen. L. Želigovskio šešėlyje buvęs žymus to meto politinis veikėjas, artimas Juzefo Pilsudskio (lenk. Józef Piłsudski) žmogus Aleksandras Pristoras (lenk. Aleksander Prystor). J. Pilsudskis ir kiti Lenkijos vadovai dėjosi nežinoję apie agresiją prieš Lietuvą. Lenkija atsiribojo nuo gen. L. Želigovskio, o Tautų Sąjunga, iš pradžių pasmerkusi Suvalkų sutarties sulaužymą, vėliau susitaikė su savita natūralia užtvara nuo Sovietų Rusijos, laikydami tai įvykusiu politikos faktu. Lapkričio mėn. viduryje gen. L. Želigovskis ruošėsi suduoti lemiamą smūgį ir užimti Kauną. Lapkričio 17 d. Lenkijos kariuomenės pajėgos pradėjo puolimą 30 km Širvintų–Giedraičių–Dubingių linijoje. Pralaužus lietuvių karių ginamą fronto ruožą, į Lietuvos kariuomenės užnugarį prasiveržė lenkų kavalerijos brigada, kuri vykdė reidą Kavarsko kryptimi ir pasiekė Kėdainių apylinkes. Lapkričio 17–21 d. ties Širvintomis ir Giedraičiais Lietuvos kariuomenė pasiekė istorinę pergalę ir išgelbėjo Lietuvą nuo galimos Lenkijos okupacijos. Per šias kovas, dar kartą Tautų Sąjungai įsikišus, karo veiksmai nutraukti, o jos kontrolės komisijai spaudžiant, lapkričio 29 d. pasirašytos kariaujančių valstybių paliaubos. Abi valstybės įsipareigojo perduoti belaisvius Tautų Sąjungos kontrolės komisijos žinion ir tarp kariaujančių kariuomenių nustatyti neutralią zoną. Kovojusios pusės turėjo atsitraukti po 6 km ir palikti 12 km pločio „niekieno žemės“ ruožą. Lietuvai ir Lenkijai pasiūlyta ginčą spręsti derybomis, tačiau abiem valstybėms susitarti nepavyko. 1921 m. pabaigoje derybos žlugo.
 
1922 m. gegužės 16 d. Ženevoje Tautų Sąjungos Taryba svarstė neutralios zonos klausimą. Siūlyta pažymėti demarkacijos liniją, paliekant neutralią zoną. Toji demarkacijos linija būtų turėjusi padalyti neutralią zoną išilgai per pusę, kad vienoje pusėje būtų Lenkijos, kitoje – Lietuvos valdžia. Kadangi tokia linija būtų panaikinusi lenkų sulaužytą Suvalkų sutartį, todėl Lietuvos delegacija priimti siūlymą atsisakė.
 
1923 m. vasario 3 d. Tautų Sąjungos Taryba rekomendavo Lietuvai ir Lenkijai pasidalinti neutralią zoną. Lenkija šią rekomendaciją priėmė, nes ji norėjo, kad užgrobtos Lietuvos sritys būtų jai pripažintos ir kad to meto demarkacijos linija taptų nuolatine Lenkijos–Lietuvos siena. Lietuvos Vyriausybė pareiškė, kad neutralios zonos klausimas nebuvo pavestas Tautų Sąjungos Tarybai svarstyti ir kad Taryba neturėjo teisės tokios rekomendacijos daryti, tad Lietuvos Vyriausybė ir negalinti šios rekomendacijos priimti. 1923 m. vasario 10 d. Lietuvos Vyriausybė pasiuntė Tautų Sąjungai protestą ir siūlymą bylą perduoti Nuolatiniam Tarptautiniam teismui. Tačiau Taryba Tarptautiniam teismui bylos neperdavė. Lenkija tuojau pasinaudojo Tautų Sąjungos duota galimybe ir dar labiau suaktyvino neutralios zonos gyventojų puolimus. Lietuvos Vyriausybė neorganizavo atviro pasipriešinimo, nes dar nebuvo užbaigti Klaipėdos prijungimo reikalai, todėl nenorėta aštrinti santykių su Lenkiją palaikančiomis Santarvės valstybėmis, kurių sprendimai turėjo nulemti Klaipėdos krašto ateitį. Neutralią zoną saugojusios lietuvių sargybos priešinosi kiek galėjo, bet stipresnėms priešo pajėgoms nepajėgė atsispirti. Šauliai buvo priversti tylėti, nes aukštesnioji vadovybė griežtai įsakė nesivelti į ginkluotus susirėmimus. Lenkai tą įsakymą žinojo, todėl drąsiai jautėsi.
 
1923 m. vasario 3 d. Tautų Sąjungos Tarybai nustačius tarp Lenkijos ir Lietuvos administracinę liniją ir panaikinus neutraliąją zoną, šios linijos apsaugą perėmė Lietuvos kariuomenės pasienio pulkai. 1923 m. gegužės mėn. pasienio apsauga reorganizuota ir iš Krašto apsaugos ministerijos perėjo Vidaus reikalų ministerijos žinion. 1924 m. sausio 1 d. naujai įkurta pasienio policija perėmė iš kariuomenės dalinių Lietuvos sienų ir demarkacinės linijos apsaugą. Pasienio policijos Seinų–Marijampolės baras buvo Seinų ir Marijampolės apskričių ribose, o šio baro viršininkas pavaldus Seinų apskrities viršininkui, kurio įstaiga įsikūrusi Lazdijuose. Seinų–Marijampolės baro pasienio policininkai turėjo saugoti 127 administracinės linijos kilometrus. Lietuvos pusėje liko didesnė Seinų apskrities dalis, turinti 1 249 kv. km plotą.
 
1923 m. visuotinio gyventojų surašymo duomenimis, Seinų apskrityje gyveno 38 200 gyventojų, iš jų 87,4 proc. – lietuviai. Apskričiai tada priklausė Būdviečio, Kapčiamiesčio, Kučiūnų, Lazdijų, Leipalingio, Rudaminos, Šventežerio, Veisiejų valsčiai ir Punsko valsčius, kurio administracija buvo įsikūrusi Sangrūdoje. Seinų apskrities pietinė dalis, likusi Lenkijos valdžioje, sujungta į vieną Suvalkų–Seinų apskritį su centru Suvalkuose.
 
1920–1923 m. laikotarpiu lenkų ir lietuvių santykius nulėmė problemos, susijusios su demilitarizuota demarkacijos linija. Ši linija buvo 12 km pločio – 6 km iš Lenkijos pusės ir 6 km iš Lietuvos pusės. Ten iki 1923 m. pavasario tarp lenkų ir lietuvių vyko pilietinis karas. Tvirtos administracijos nebuvimas sudarė geras sąlygas partizanų kovoms, kerštui, atsirado plėšikų gaujos. Nutiko net taip, kad lenkai įkūrė Varviškės „respubliką“, kuri išsilaikė 4 metus ir tik 1923 m. kovo mėn. Lietuvos kariuomenės veiksmai nutraukė jos egzistavimą.
 
1923 m. kovo 15 d. Tautų Sąjungos paskirtos Ambasadorių Konferencijos nutarimu neutralioji zona buvo panaikinta, o demarkacijos linija pripažinta administracine Lenkijos–Lietuvos siena, kuri išsilaikė iki 1939 m. rudens, kada Sovietų Sąjunga grąžino Lietuvai Vilnių ir dalį jo krašto. Karo stovis formaliai tęsėsi iki 1938 m. kovo 19 d. Lenkijos ultimatumo Lietuvai, kuriuo Lenkija privertė Lietuvą užmegzti diplomatinius santykius, o kartu ir atsisakyti savo pretenzijų Lenkijai, pirmiausiai dėl Vilniaus ir Pietryčių Lietuvos.
 
Literatūra:
 
1. Jurgis Ramanauskas. 1918–1920 metai Seinų krašte // Karo archyvas, t. 12. 1940 m., p. 212–270.
2. K. Berulis. Okupuotasai Seinų kraštas. Kaip lenkai klastoja statistiką // Mūsų Vilnius. 1928 m. Nr. 1, p. 27–28.
3. K. Berulis. Iš Okupuoto Seinų krašto // Mūsų Vilnius. 1930 m. Nr. 1, p. 21–23 (1 dalis).
4. K. Berulis. Iš Okupuoto Seinų krašto // Mūsų Vilnius. 1930 m. Nr. 2, p. 46–47 (2 dalis).
5. Bronius Kašelionis. Seinų apskrities kūrimasis // Mūsų kraštas. 1998 m. Nr. 10, p. 74–89.
6. Asevičius Stasys. Praeitin atsigręžus. – Kaunas, 1993, p. 42–74.
7. Česnulevičiūtė Petronėlė. Kovojanti Perloja 1918–1923. – Varėna, 1998, p. 70–75.
Kašelionis Bronius. Dainava. Seinų kraštas (Istorija, kultūra, žmonės). – Vilnius, 2002, p. 189–197.
8. Lesčius Vytautas. Lietuvos kariuomenė Nepriklausomybės kovose 1918–1920. – Vilnius, 2004, p. 270–278.
9. Buchowski Stanisław. Konflikt polsko-litewski o Ziemię Sejneńsko–Suwalskąw latach 1918–1920. – Sejny, 2009, p. 31–67, 69–98, 113–132.
 
G. Lučinsko kolekcijos nuotr.
 
Nuotraukose:
 
1. Seinų aps. komendantas krn. Stasys Asevičius, 1919 m.
2. Seinų aps. komendantūros kariai. Centre – S. Asevičius, 1919 m.
3. Seinų aps. komendantūros raitelių savanoriu būrys, 1919 m.
4. Lazdijų miesto aikštė, kurioje prieš žygį į Seinus lietuvių partizanams buvo išdalinti ginklai. 1920 m.
 
Voruta. – 2010, spal. 2, nr. 19 (709), p. 11.

Voruta. – 2010, spal. 23, nr. 20 (710), p. 11, 16.

Naujienos iš interneto