LAISVĖS KELIU

Autorius: Data: 2017-04-06, 16:27 Spausdinti

LAISVĖS KELIU

Nuotr. iš https://commons.wikimedia.org/wiki/File:Sun-in-the-sky.jpg

(Tezės apie viską ir apie nieką)

Skiriu Nežinomam Filosofui

 

Jonas Gediminas SIAURUKAS, Palanga, www.voruta.lt

 

1.Prieš kelias dešimtis metų, po ilgalaikių apmąstymų, vaikščiodamas Svencelės  (Svenc – šventas, cel –kelias) kaimo keleliu, supratau, kad jei Blogio priežastis YRA NIEKAS, tai Dievas dėl Blogio buvimo nekaltas. Iš džiaugsmo apkabinau seną beržą…

2. Ar pavyko prisiliesti prie TIKROS TIESOS (TIKROVĖS)? Apie tai spręskite Jūs, skaitytojai. Tiesą sunku pagauti, ji – kaip vaivorykštė, kuo sparčiau ją vejiesi, tuo greičiau ji nutolsta… Vis tik „Nieko atradimą“ sau vadinu Prisilietimo Akimir-ka (PA).

3. Ieškant tiesos, būtina prisiminti bendrakeleivius ir bendradarbius – Didžiuosius Vardus ir paprastus žmones. Tiesą mato daug akių, jaučia daug širdžių, kurios dažniausiai ir randa įdomiausius faktus, sukuria originaliausias idėjas, bet „genijai“ – etiketės ant Žinių Indo – sukatalogizuoja žinias, sukonstruoja didžiąsias filoso-fines sistemas. Švietėjų pašaukimas – aiškia ir suprantama kalba perteikti žinias visiems. Taigi bendrosios tiesos (specialiųjų mokslų tiesos dažnai per daug sudėtingos) ieško ir ją randa visi. Net ir viena nauja mintis ar žodis ( ir žodžiai buvo kažkieno sukurti) gali būti vertingas įnašas į žmonijos išminties „taupyklę“. Kūrėjai dažniausiai išlieka visai nežinomi, ypač tai buvo paplitę praeityje, juk raštas atsirado palyginti neseniai. Todėl ir skiriu šią knygą Nežinomam Filosofui – bičiuliui Tiesos ieškotojui.

4. Tiesos ieškojimų ir kūrybos kelias – ne sausa teorija, jis turi atvesti ir į ugdymo, politinę ir ekonominę bei technologinę filosofiją, į praktines tiesos įgyvendinimo paieškas. Kitaip tiesa būtų tik gražus žaisliukas. Šiais laikais iš mūsų jau atėmė tiesą, kaip kadaise tikėjimą. Liko tik „nuomonės“. Tačiau rimtesniems žmonėms, ne sofistams, visada buvo aišku, kad Tiesa yra, tik mes jos nepažįstame. Todėl jie jos taip atkakliai ir ieškodavo. Reikia sugrąžinti žmonėms tikėjimą tiesa.

5. Norėčiau atkreipti skaitytojo dėmesį, kad tiesos ar idėjiniai elementai dažnai atrandami daug kartų. Pažinimo medžio šakų ir atšakų daug. Mokslo istorijoje pilna tokių pavyzdžių (nekalbu apie plagiatus). Pateiksiu du pavyzdėlius iš savo patirties – nebuvau skaitęs to anksčiau, kai suformulavau du „gražius“ principus ar šūkius – „revoliucija yra žmogaus egzistavimo būdas“ ir „Laisvė – tai valdžia“. Vėliau perskaičiau, kad jau seniai panašiai rašė S.Šalkauskis, L.Hobhauzas. Bet mane tokie faktai ne liūdina, bet džiugina, nes įsitikini, kad tiesa yra tikrai kažkas bendra, fundamentalaus, ko nerasti yra neįmanoma.

  Po PA man kilo klausimas, o gal tai, ką atradau prie seno medžio (odisėjišką Nieką!) visai nėra nauja? Gal tai seniai žinoma? Nesivaikau originalumo. Kitų mintys mane visada domino labiau, negu savosios. Gal ir dievas sukūrė pasaulį todėl, kad jam nusibodo sava tiesa?  Labai atidžiai dera vertinti ne tik didžiųjų garsenybių, bet ir „paprastų“ žmonių mintis, jose daug išminties. Žavu atrasti, kad ir kiti – anksčiau, ar vėliau – mąsto ir jaučia taip, kaip ir tu, suvokti, kad „mano siela yra tavo siela“ (I.Buninas).

  6. Gera yra turėti tokius išsilavinusius filosofus, kaip A.Maceina. S.Šalkauskis, R.Ozolas, A.Šliogeris, J.Minkevičius, A.Jokubaitis ir daugelis kitų. Jų dėka lietuvis, net ir nemokėdamas daug kalbų, gali susidaryti gilų supratimą apie filosofijos pamatus. Yra filosofų, kurie tiek daug aprėpia, kad net  vieno autoriaus raštuose gali rasti filosofinę Būties panoramą.

 7. Kas yra Tiesa? Tardomas Kristus į panašius klausimus atsakė (visos citatos apytikslės, iš atminties): „Mano yra Tiesos karalystė“ ir „AŠ ESU“. Taigi, krikščioniui Kristus, Žodis, Naujasis Testamentas yra Tiesa? Ne visai taip, nes Naujajame Testamente (toliau – NT) duodamas tikslus filosofinis tiesos apibrėžimas: 1.tiesa yra tai, kas yra, objektyvi (esantis asmuo irgi yra tikrovė) tikrovė 2. tiesa (dorovinė) yra tai, kas yra Gėris visiems 3. Ji skirta visiems ir randama visų (net nedorėliai gali ją rasti, jei jos ieško ne per vėlai).

4. Tai Meilės išmintis (Kristus nesipriešina „blogiukams“, myli visus ir užjaučia juos, nes jų likimą žino iš anksto; be to, nesipriešinimo taktika yra geriausia “politinė“ anų laikų visuomenėje), tuo pasireiškia ir Išminties meilė. Būtų klaida atsakymo į visus klausimus ieškoti vien NT, nereikia nematyti ir kitų Kūrėjų, didelių ir mažų, kai kurie jų juk įtakojo net NT autorius.

  Stebuklingas Tiesos ir Pažinimo medis, jo šakos gali būti tariamai nukirstos, bet Ryšys su kitomis šakomis ir visu medžiu išlieka amžinas. Tad Kūryba niekada nebūna beprasmiška, Kūrėjai kuria visur ir visada, jie negali nekurti net ir būdami netiesos ir neteisingumo kalėjime. Kūryba būna labai įvairi, ne tik „didžioji“, „gilioji“, filosofinė. Tai dievų maistas. Kiekvienas , kuris padaro ką nors gero kitiems žmonėms yra Gėrio Kūrėjas, taigi, pati svarbiausioji kūryba prieinama ir visiškai eiliniams žmonėms. Deja, yra ir Blogio kūrėjų, kurie, ne visada iš blogos valios, kenkia žmonėms. Ir net didieji menininkai ir filosofai kasdieniniame gyvenime dažnai būna nedori. Tam ir reikalingas teisingumo principas ar dvasia,  nešališkas teisėjėjas, kuris visiems atlygina už darbus teisingai, jei ne čia, tai kitame gyvenime. Tai ir yra religijų esmė.

8. Didžiųjų filosofų, mokslininkų ir menininkų bei rašytojų vardus vartojant, kaip šifrus Bibliotekos lentynose, būtina turėti omenyje, kad ne vieni jie kūrė savo idėjas, kad kūryba visada buvo ir yra kolektyvinis darbas. Bet ir individualūs žingsneliai pirmyn. Todėl kyla klausimas, ar šalia individualinės atsakomybės yra ir kolektyvinė atsakomybė už žmonių veiklą?

  Tiesos paieškos – ne tik įdomu, bet ir svarbu, nes apima ir dorovinį tikrovės vertinimą. Tad kurkime ir siekime Tiesos kartu, o šlovė, valdžia ir turtai tegul mums nerūpi.

9. Bet ar svarbi ta filosofija, gal tai tik pilstymas iš tuščio į kiaurą, tuščiažodžia-vimas? Gal šią grynos minties „discipliną“ seniai reikėjo panaikinti?

  Dažnai manoma, kad idėjos lemia viską ir daro didžiulę įtaką visuomenės ar net kiekvieno žmogaus gyvenimui. Net ir „moksliniai“ marksistai, patys dialektiš-kiausi  materialistai, garbino „korifėjus“. Idealistai, viduramžių scholastai, įtakojami minčių mistikos ar neoplatonikų, net bandydavo grynai teoriškai nustatyti – turi kurmis akis, ar ne. Toks buvo tikėjimas Logo, teorijos ir grynų idėjų pažintine galia. Net ir šiuolaikiniai fizikai taip tiki savo matematiniais gamtos modeliais, kad kartais net prikuria nebūtų dalykų. Atseit,  hipotezė teisinga tol, kol jos nepaneigia faktai.

  10. Visi žinome iš patirties, kad kelias į tiesą veda per klaidas. Todėl mąstyti reikia kritiškai ir savikritiškai. Žymiausias Naujųjų laikų filosofas G. Hegelis buvo taip labai įtikėjęs savo idealistinės filosofinės sistemos pilnumu ir neklystamumu, kad į priekaištą, kad jo filosofija neatitinka faktų atsakė : „tuo blogiau faktams“. Vis tik, ir jo dialektikos „taisykles“ galima ir būtina pataisyti. Tad filosofija yra kelias į tikslą, kurį vargu ar galima galutinai pasiekti.

11. Modernūs filosofai, net ir egzistencialistai, „gyvenimo“ filosofai, yra iš esmės pragmatikai, prie jų reiktų priskirti ir marksistus bei kitus panašius, jie akcentavo ne abstrakčias idėjas, ne visuomenines dorybes, bet socialinę ar kiekvieno žmogaus individualią būtį, kaip materialų (Ž.P. Sartras) ar psichinį, dvasinį ( S.Kierkegoras) fenomeną. Paminiu tik iliustracijas, yra daug filosofų ir daug filosofijos apibrėžimų ir supratimų.

 12. Apie filosofavimą ir jo reikšmę pačių filosofų nuomonės išsiskyrė. Vieni ma-no, kad rasti tiesą, suprasti Būtį ir filosofuoti labai sunku, tai ne visada pavyksta net ir genijams (M.Haidegeris). Kitų nuomone filosofija yra paprasta, tai tiesiog kiekvieno, net ir neišsilavinusio, žmogaus SAU susikurtas gyvenimo modelis, jo pasaulėjautos, pasaulėžiūros, vertybių, gyvenimo prasmės ir tikslų, jų pasiekimo būdų sistema ir išorinio pasaulio pažinimo metodologija (K.Jaspersas).Tretiems  filosofija yra ideologinė  kova už visuomenines vertybes. Filosofuoti kiekvienas ne tik turi teisę, bet ir privalo, jei nori, kad jo gyvenimas būtų sėkmingas. Šiais požiūriais filosofija yra labai svarbi. Kitiems filosofija nėra praktiškai svarbi, nes jiems atrodo, kad Gryna Tiesa, kurioje daug Būties, „tikrosios tikrovės“ neegzis-tuoja.

 Yra išminčių, kurie teigia, kad filosofija nesvarbi. V.Vernadskis rašė, kad savo biogeokosmochemiją, gamtamokslinę gyvybės ir proto teoriją, jis sukūręs „be jo-kių filosofijų“, tik apibendrinęs žinomus mokslui faktus. Būtinumą konkretizuoti filosofiją, priartinti ją prie gamtos ir tiksliųjų mokslų pabrėžė pozityvistai ir feno-menologai. Šiuolaikinei filosofijai būdinga nagrinėti tik kai kuriuos dvasinės ar politinės būties aspektus: valią, vaizdinius, vertybes, fenomenus, jausmus, valdžios geismą, ekonominius santykius, „gyvenimą“, ir kt. Iš klasikinės filosofijos specia-liesiems mokslams „pagrobus“ estetiką (ji tapo „kultūrologija“, „menotyra“, „lite-ratūrologija“), logikai tapus matematikos šaka, teologiją pavertus religijotyra, natūrfilosofijai ir net psichologijai virtus gamtos ir tiksliaisiais mokslais, kas beliko? Teigti, kad kiekvienas mokslas turi savo filosofinius pagrindus, kad filosofija yra bendroji pažinimo metodologija ar vertybinė ideologija? Ar gilintis į nesugaunamą Majos sapną, Būtį ir vadinti ją vis kitais vardais, tai yra nusifiloso-fuoti?

   Mūsų A.Jokubaitis užtat, neneigdamas jau sukurtos filosofijos reikšmės (jis ypač akcentuoja R.Dekarto filosofijos ir komunitarinės filosofijos įtaką dabarčiai), teigia, kad lietuviams filosofuoti nebeverta, nes filosofija „ėmė ir pasibaigė“. 13.A.Šliogeris, atskleidęs „lietuviško“ mąstymo specifiką, atmetęs beveik visų specialiųjų mokslų svarbą (net tokių, kaip matematika!) iškėlė mintį , kad vien tik minties matymu filosofai gali pasiekti jokia logika nepasiekiamas tiesos ir būties gelmes.

  Beje, kai vienas filosofas rašo apie kitus filosofus ir jų filosofiją, tai – jo žinios ir jo nuomonė apie juos, jie patys gali apie save manyti visaip kitaip. Vienas filosofas rašė: „ ir kodėl aš toks protingas, kodėl aš toks išmintingas, o kiti tokie kvailiai?“ (kartoju, visos citatos šioje knygoje yra apytikslės, pateikiamos iš atminties). Bet baigė gyvenimą nekaip…Taigi, per didelis „racionalus“ ar „iracionalus“ radikalu-mas filosofijai ir filosofams yra klaidinantis, kaip ir per didelis susitaikėliškumas su blogiu.

14. Valdovai, turčiai ir jų tarnai mano, kad filosofija yra tik klasių ar tautų intere-sus ginanti propaganda, sumanus melas ar reklama, kad rašytojai turi būti „žmonių sielų inžinieriai“ ir tarnauti valdžiai bei kapitalui statant žmonių ir tautų „darbo“ ar „perauklėjimo“ lagerius. Todėl ypač atsargi ir atsakinga turi būti politinė filosofija, ideologija, ji turi nešti laisvę, bet ne pavergimą. Siekiant išvengti senovės tironų, inkvizitorių, „marksistų“, rasistų, monopolistų klaidų ir nusikaltimų; politikoje iš tikrųjų pagrindiniu principu turi būti žodžio laisvė, kai leidžiama pasisakyti ne tik „teisiajam“ ar „tobulajam išminčiui“, bet ir „klystančiajam“.

15. Žmonės visada ieškodavo ir rasdavo būdus, kaip išeiti iš nelaisvės ir nežino-jimo kalėjimo į Laisvės Kelią. Kas yra tiesa tame kelyje, begalybė – lazda su vienu galu ar Kelrodė Žvaigždė, ar ištiesta pagalbos ranka?

16. Tėtis, kaimo filosofas, kaip ir aš, mėgdavo kartoti keletą maksimų : „ jei jėga valdytų, jautis būtų karalius“, „jei Kristus nebūtų padaręs nei vieno stebuklo, pa-mokslas nuo kalno vis tiek liktų didžiausias stebuklas“. Mama užrašė tėčiui ant jam padovanoto Naujojo Testamento viršelio: „ danguj ir žemėj paslapčių yra daugiau, negu sapnavo žemės filosofai“. Filosofijai būdinga domėtis ne tik gamtinėmis (fizika), bet ir dvasinėmis (metafizika) būties pusėmis. Abu šie aspektai ir sudaro pagrindinį filosofijos klausimą.

  16.Vienas Amerikos matematikas rašė, kad senovės žmonės nieko nežinojo. Tai perdėta. Senovės žmonės juk sukūrė ir logiką, ir matematiką, ir didžiuosius himnus, ir didįjį meną. Ir pažinimo pagrindus ar pradmenis – filosofiją. Pagrindai negali būti neelementarūs. Kitas matematikas rašė, kad matematiškai mąstantys žmonės negali būti nedorėliai, tai irgi netikslu, bet racijos yra – mąstančių žmonių sąžinės balsas yra stipresnis, labiau išlavėjęs, jei jie klysta, tai greičiau supranta tai.

17.Pirmoji senovės (graikų) filosofija buvo gamtos garbinimo apraiška. Odisėjoje „sveikina jūrą rytais rausvapirštė Aurora“. Tai gamta sužavėto pagonio pasaulė-jauta. Kiekvienas baltas irgi taip jaučia gamtą, kaip taikius savo namus arba kaip gražų, stebuklingą Pirmdievio kūrinį. Ir man kažkada lietuviška gamta atrodė jauki, kaip motinos glėbys. Bet mokslas parodė, kokia baisi ir naikinanti gali būti gamta, tad suaugęs šiuolaikinis  žmogus tikrai negali jos garbinti.

   Kaip ir kiekvieną filosofiją, gamtos meilę ir net jos garbinimą nulėmė ne tik pažinimo siekis ir mąstymas, bet ir visuomeniniai santykiai. Žmogėdrystės, kitų blogybių, žynių ir vadukų bei kolektyvo tironijos, vėliau vergijos laikais mylintys nepriklausomybę ir erdvę troško pabėgti kuo toliau – už kalnagūbrio, už miško, už jūrų, už dykumų,  į švarią, dar nenuniokotą niekieno žemę, kad galėtų gyventi ten laisvai ir ramiai.

  Graikų natūrfilosofijos  požiūriu visą materiją ir net sielą sudaro įvairių rūšių atomai (įvairovė) ir tuštuma (vienovė). Panašias mintis dėstė ir indai, tik neaišku, kas buvo pirmesni, bet tai ir nesvarbu. Tai pirmoji, nuosekli materialistinė pasau-lėžiūra. Atomistai, jie turėjo daug pirmtakų bei pasekėjų, išrado Tuštumą – Erdvę ir Atomus (nedalomas mažiausias materijos daleles), dėsningą ir aš dalies atsitiktinį jų judėjimą ir sąryšius, tai vėliau padėjo padaryti pačius svarbiausius gamtos mokslo atradimus.

  Akivaizdu, kad atomistams didžiausią įtaką darė pati gamta, jos stebėjimas. Juk Lukrecijus Karas ir kiti siūlo atidžiai įsižiūrėti į saulės šviesoje šokančių mažyčių dulkelių šokį…Bet neapsirikime, stebėjimas be grynųjų Proto idėjų neįmanomas, o išvados iš jo tuo labiau.

18. Gal net ir troškimas patekti į dangų taip gimė, kaip galimybė pabėgti nuo ne-laisvės, žemiškojo gyvenimo blogybių? Juk dangus atrodo toks grynas ir tyras… Gal tikrai idealistinė filosofija ir tikėjimas, jos brolis, bus tol, kol bus nelaimin-gųjų? Taip sakė anksti miręs lituanistas A.Jakulis .

19. Vargu, nes idealistinė filosofija siekia pasaulį TIKSLIAI, tai yra idealiai, pažinti. Jos pradmenis galimai pagimdė nuostaba, kurią patyrė žmonės, kai suprato ir pamatė, kad visos dangaus žvaigždės sukasi apskritimais apie Šiaurinę žvaigždę, kad net Saulė keliauja Zodiako žvaigždynais gana taisyklingai. Tiesa, buvo išim-čių, pav., planetos klaidžiojo „ juodžiausiose tamsybėse“. Rytiečiai manė, kad jos tokiu būdu žmonėms nesuprantama kalba perduoda dievų pranešimus, vadino planetas „vertėjais“, ir astrologų uždavinys yra juos suprasti (bus sėkmingas karas, ar ne? Verta jį pradėti?) Kiek astrologų žuvo dėl tokių klausimų nuo gavusių neišsipildžiusius patarimus Valdovų pykčio?

  Bet Vakarai, Platonas ir jo pirmtakai bei mokiniai, tiesą aprašo kaip tobulą geometrinę figūrą. Toks yra tik rutulys, dvimatis ar daugiamatis, arba taškas – nulinio skersmens rutulys. Rašoma, kad Platonas net iškėlė idėją (taip pat, kad jis sugalvojo žodį „idėja“, bet vargu ar viską atrado Platonas), kad taisyklingų geometrinių figūrų pagalba reiktų pavaizduoti ir suprasti net planetų kelius, kad reiktų sukurti naują, aksiomatinę, logiškai pagrįstą matematiką. Ir tai buvo visiškai įgyvendinta. Geometriškai sumodeliavus žvaigždžių, Saulės, Mėnulio, Žemės, planetų judėjimą, kaip taškų pritvirtintų prie besisukančių skritulių, kurie savo ruožtu sukosi pritvirtinti prie kitų skritulių, buvo sukurti šiuolaikinės astronomijos  pagrindai. Graikai, puikūs jūrininkai ir keliautojai, be abejo, panaudojo daugelio tautų tūkstantmečių patyrimą ir išmintį, taip pat ankstesnių graikų ir jų protėvių filosofų įnašą.

 Idealistus taip žavėjo taisyklingos figūros, kad jie ir kituose taisyklinguose geo-metriniuose kūnuose manė esant paslėptą didelę prasmę (jie žinojo, nors gal dar ir nemokėjo to įrodyti, kad yra vos keli taisyklingieji iškilieji briaunainiai ir tai juos stebino ir žavėjo). IDEALISTAI SIEKĖ PAPRASTO SUDĖTINGO PASAULIO MODELIO, VAIZDO. Parmenidas taip troško paprastumo ir vienovės, kad teigė, kad viskas yra nekintanti vienovė, o žmonių matoma įvairovė yra tik šviesos ir šešėlių žaismas. Jų filosofija redukcionistinė, o tai ypač svarbu ir patrauklu net ir šiuolaikiniam žmogui. Rasti paprastumą sudėtingume – gražu.

  20.Bet graikai nebuvo primityvūs logikai. Platonas „Valstybėje“ siūlo mokytis matematikos, nes tai puikus metodinis būdas išmokti dialektinio mąstymo. O jis netelpa į jokias logines, aritmetines schemas ar geometrines figūras. Po graikų net ir viduriniais amžiais studijų pradžią sudarė gramatika, retorika, dialektika. Pažymėtina, kad nėra vienmačio rutulio. Taigi, tiesa yra daugiamatė, tai daugia-veidis Janusas. Tai ir yra dialektikos įvairovė vienovėje. Tai brandaus, objektyvaus idealisto požiūris. Idealistas grožisi idėjų grynumu, bet supranta, kad vien grožiu sotus nebūsi, reikalinga griežta ir sunkiai pasiekiama LOGIKA neprieštaraujanti faktams.

  Pitagoras, Parmenidas (jo Vienis), Protagoras, Sokratas, kiti Platono pirmtakai ir pasekėjai ir sukūrė pirmą tikrą filosofiją(metafiziką) ir fiziką žmonijos istorijoje. Vėlesniems graikams Saulė jau nebebuvo Dievu, tik įkaitusiu kūnu, ir net kosminė erdvė buvo pripildyta „penktojo elemento“.

21. Jau tada buvo ir „skeptikų“, ir „realistų“…Viskas juda, viskas kinta, nėra nieko pastovaus (Heraklitas, kiti rašo Herakleitas). Tai skeptiko, dialektiko ar net sofisto, nerandančio vienos, tikros logikos pagrindo, požiūris. Jis veda į agnosticizmą, pragmatizmą, net cinizmą, gyvenimą šia akimirka. Protagorui žmogus yra visų daiktų matas, tai yra ne objektyvus pažinimas, bet subjektyvūs žmonių interesai lemia viską, net tiesas ir filosofijas. Atomistų moralė irgi kviečia žmones elgtis taip, kaip elgiasi prieš audrą laive vežamos kiaulės, uždarytos triume linksmai žvygauja ir ramiai kriuksi. Kaip šiuolaikiška.

22. Aristoteliui „Platonas brangus, bet tiesa dar brangesnė“, tai vienas iš šiuolai-kinio mokslo pradininkų. Jam žodžiai, idėjos – ne pati tikrovė, kaip Platonui, bet daiktų, reiškinių ar materialių formų vardai ar „etiketės“. Taip Būtis tapo nebe vien dievais, jų darbais ar grynomis idėjomis, bet nepriklausoma, natūralia ar idealia  gamtine Būtimi. Taip platoniški logikai pamažu suprato, kad jei yra idėjos, tai turi būti ir jas Mąstantis, taip atsirado galimybė suvienyti graikų mokslą ir poetines religines (eiliuoti tekstai tikriausiai atsirado kaip geresnio jų įsiminimo priemonė) Rytų pasakas, turinčias irgi gilias filosofines versmes ir prasmes.

  23. Siela kai kuriems graikams buvo kolektyvinė, puiki idėja. Gimstant siela iškeliauja į svečius, apsigyvena individualiame kūne, po mirties siela sugrįžta namo, pas savus. Bet kur jie, tie namai?

   24.Visi didieji Graikijos išminčiai buvo tikri filosofai, nes siekė pažinti TIKRĄ TIKROVĘ, tik nedaugelis neigė tokį pažinimą. Ir nors Sokratas, Platonas ar Aristotelis buvo idealistai, bet Objektyvi Tikrovė, tai yra TIESA, jiems buvo svarbiausia. Net Dievas, kaip asmuo, Aristoteliui buvo tik „pirmasis judintojas“ (nes helėnai nežinojo inercijos dėsnio), tai yra jis turėjo tikrą „darbą“, taigi, net dievą galima pažinti tik iš jo veiklos. Net save patį ir net dievus graikų filosofai kvietė pažinti, ne vien aklai tikėti. Taip atsirado tam tikras žynių, valdžios ir mokslininkų konfliktas. Ar ne už tokio objektyvaus, nešališko pažinimo troškimą ir „dievų negerbimą“ bei „blogą įtaką“ jaunimui mirties bausme nubaudė Sokratą? Ar ne už nešališką dorovę nukryžiavo Kristų? Valdžia ir turčiai nesiekė pažinimo, tik jų valdžios ir JŲ dievų garbinimo.

25. Didelis buvo graikų filosofų tikėjimas Tvarkos ir minčių bei daiktų LOGIKOS galia. Bet genialiausia graikų idėja buvo buvo ne LOGOS, bet pirmykščio Chaoso idėja, nes graikai nepripažino gryno „nieko“ ir kūrybos „iš nieko“. A.Maceina rašo, kad daugelis primityvių genčių (ir modernių tautų) tą pripažino. Labiau už viską graikai troško pastovumo, tikrumo, tvarkos, tikros idealios ar materialios Būties, aiškumo, dėsningumo, o ne „nieko“, ne chaoso… Jie nebuvo maištininkais, bet atrado ne nieką, bet Chaosą, nes mokėjo MATYTI.

   Pagonys iš pradžių tikėjo tik vienu stebuklu – Pasauliu, gamta, bet vėliau tame pasaulyje jų nuostabai ryškėjo tvarka ir dėsniai, dar vienas didžiausias Logo, Žod-žio stebuklas, juk logiškai mąstantys matematikai sugebėjo net numatyti žvaigž-džių ir planetų kelius. Nenuostabu, kad buvo bandoma nusakyti bei nurodyti ir žmonių teisingo gyvenimo kelius ar net išspręsti dievų būties problemas.

26. Ar filosofija yra profesija, o gal tai žmogaus profesija, tai yra menas būti žmo-gumi? Daugelis rašytojų ir menininkų savo kūriniuose yra filosofai, tik kartais vadinami „liaudies psichologais“. Ne tik filosofai, mokslininkai daro žmonėms didelę dvasinę įtaką, bet ir menas. Čiurlionis mums nutapė ir natomis užrašė pasaulį, kaip gražią simfoniją. Tai buvo Grožio, Taikos, Aukštyn vedantis Kelias.

27. Bet ne visi troško rimties ir taikos. Nyčė, Lermontovas, Puškinas, Gorkis, kiti rusų kosmistai ir „nihilistai“ ugdė žmonėse „maišto“ dvasią ( „tarsi audrose būtų ramybė“, „viską niekinti ir neapkęsti“, „jaunieji tigrai Bakchą su įniršiu klusniu tempią“, „žmogus aukščiau už sėkmę“, „aš ir esu tas žaibas, aš ir esu ta beproty-bė“). Dominykas Urbas sakė, kad rusų revoliuciją sukėlė ne marksistinė filosofija, bet rusų klasikinė literatūra. O gal liaudis vis tik išgirdo leniniečių šūkį „grobk iš grobikų“ be jokių didelių apmąstymų ir literatūros skaitymo? Maištininkų ir grio-vėjų pakako ir ankstesnėse epochose ir kitose šalyse.

  Maištininkai irgi svarbūs teisingam žmonių mąstymui, nes padeda geriau suvokti „nieką“, ne tik „viską“.

28. Kai tik žmonės atskyrė dvasinius reiškinius nuo fizinių, gamtą nuo sielos, at-sirado dvi filosofijos. Vieni viską, t.t. ir sielą, visuomenines vertybes bandė pa-aiškinti per bazinius materialius dėsningumus. Kiti stebėjosi, kaip gali žmogaus mintis skraidyti begaliniais greičiais visur, į toliausius tolius ir giliausias gelmes įsiskverbti, viską pažinti net nematydama, mintyje jie matė kažką begaliniai stip-raus ir svarbaus, prilygino dievus minčiai ir sudievino mintį, Žodį (Logą). Bet jei yra mintys, tai turi būti ir Mąstytojas, jei yra kūriniai, tai turi būti ir Kūrėjas arba bent Dėsnis (Protas). Taip buvo prieita prie naujų, abstrakčių dievų, jau nebe stabų ar pagoniškų pasakiškų būtybių – Vieno Dievo asmens(Vakarai) arba Dorovės Dėsnio ar Dangaus (Rytai).

   29.Sielos, „dvasių“, paslaptis yra didelė, ne mažesnė, negu fizinio pasaulio pas-laptys. Tarp „fizikų“ ir „lyrikų“, tarp materialistų ir idealistų, tarp fantastų ir rea-listų vyksta kova. Ir ne tik ideologinė. Mums rūpi tik pastaroji, nes gal yra galimy-bė juos sutaikinti?

  30.Rimčiausias loginis materialistų kirtis idealistams nuo senų senovės yra Blogio ir Gėrio problema, jų loginis suderinamumas. Etiškai Blogio ir Gėrio suderinti neį-manoma, ar etika prieštarauja logikai? O gal dorovė ir visuomenės idealai ir taisyk-lės reliatyvios, kaip ir gamta? Jau antikoje buvo suprasta, kad tai svarbiausias ide-alistinės filosofijos ir teologijos klausimas.

   Platonas drįso samprotauti apie dievų buvimo pagrįstumą. Būdamas puikus dia-lektinis logikas, jis suprato pagrindinę matematinę tiesą, kad egzistuoja tik tai, kas neprieštaringa (D.Hilbertas). „Valstybėje“ jis rašo, kad jei dievai yra geri ir visaga-liai, tai Blogio neturėtų būti. Dievai neleistu jam būti. Gėrį jis supranta, kaip tai, kas priimtina daugumai žmonių, kas jų nepiktina. Tą mintį, matyt, anksti suprato visi pirmųjų religijų ir filosofijų kūrėjai ir bandė sukurti visiems priimtiną ir aiškią tikėjimo tiesą.

31.Bet apie viską iš pradžių, juk ex Oriente lux.

  Pačioje seniausioje senovėje ir Rytuose ir Vakaruose žmonės garbino Žemę. Net

stabus guldė ir mirusiuosius laidojo veidu į žemę. „Dulke buvai, dulke pavirsi“? Jie MATĖ, kad Žemė kuria viską, ir juos pačius, ir pasiima sau atgal. Gajus buvo gal kiek vėlesnis Protėvių kultas (kartais protėviais buvo laikomi gyvūnai ar net auga-lai).

32. Bet jau senovės Kinijoje imta manyti, kad yra dvi sielos. Viena, Tvarkos gerbė-ja, po mirties paimama į Dangų –Tvarkos namus. Kita, žemiška, nuodėminga ir netvarkinga, palaidojama kartu su kūnu. Tebebuvo gajus protėvių ir vyresniųjų kultas. Konfucijus rašo, kad ten, kur valstybėje gera tvarka, į tokią šalį subėga aplinkinių kraštų žmonės „su vaikais ant nugaros“. Tai man labai patraukli, gal net pati priimtiniausia politinė filosofija. Kas laikosi Tvarkos, tas ir žemėje, ir po mirties gyvena gerai. Nieko nerašysiu apie Dao, nes jokiais „srautais“ ir mistika  netikiu. Mūsų gyvenimas yra ir žmogiškas, ne tik gamtiškas. Tad sėdėti prie srau-nios upės ir žiūrint į ją tikėtis, kad ateis tikroji išmintis , neverta…

33. Senovės indai logiškai tobuliausiai išsprendė Gėrio ir Blogio problemą. Nevel-tui jie sukūrė pozicinę skaičiavimo sistemą ir atrado nulį. Induistams būtis yra dva-sinių ir materialių dalelių, dharmų srautas. Bet jį valdo amžinas ir nekintantis Do-rovės dėsnis, kuris nusako, kaip reikia gerai gyventi ir teisingai mąstyti. Žmonės gyvena ne vieną kartą, egzistuoja Samsara (Sansara), Gyvenimo Ratas. Po mirties siela persikelia į kitą organizmą ar kūną, į geresnes ar blogesnes gyvenimo sąlygas, priklausomai nuo to, kaip gyvenai ankstesniuose gyvenimuose. Taigi, šis gyveni-mas nulemia kitą gyvenimą. Vienos krišnaistės paklausiau, ką reiškia gimti beždžione ar kiaule? Ji atsakė, kad kiaulė sekančiame gyvenime bus mokslinin-kė(as) (gilią šaknį knisa?), o beždžionė –menininkė(as) (mėgsta fantazuoti?).

  Tą reinkarnaciją ir valdo Dorovės Dėsnis (Karma). Žmonėms suteikta tik relia-tyvi laisvė, jie naujajame gyvenime gali pasikeisti į gerą ar blogą pusę, todėl tie, kurie įstengia, po daugelio reinkarnacijų, tai yra „mokymosi“, gali net įveikti netinkamą elgesį bei mąstymą, pasiekti teisingą mąstymą, dorą gyvenimą, tikrą pagarbą dievams; tie net gali išsiveržti iš Samsaros rato ir patekti į idealios nei mirties, nei būties būseną – Mokšą, Nirvaną. Tada individuali sąmonė –Atmanas susijungia su kolektyvine Sąmone –Bramanu. Kiti, nemokšos, lieka gyventi vėl ir vėl.

  Sunkus buvo rytiečių gyvenimas, Nebūtį, Nirvaną, Ramybę jie įsivaizduoja, kaip idealią būtį. Nepaisant ramybės siekio ir tam tikro nutolimo nuo žemiškų interesų, induistai privalo griežtai atlikti savo religines, šeimynines, visuomenines, net kario (Bhagavadgita) pareigas. Neatliekant žmonėms savo pareigų, gali sugriūti ne tik kastos, bet ir viso pasaulio pamatai gali sudrebėti. Įdomi ta indų mintis, kad  ant dorovės pamatų laikosi visas, net ir fizinis, pasaulis.

  Budistai, jų įkūrėjas buvo apšviestas sėdėdamas po medžiu, sumodernino induiz-mą. Tai savotiška religija be dievo. Sielos persikelia iš vieno kūno į kitą panašiai kaip miško gaisro metu liepsna persimeta iš vieno medžio į kitą, tiksliau sakant, ki-tas medis užsiliepsnoja ne pereinant pačiai liepsnai, bet nuo karščio. Legenda sako, kad Buda buvo net nukeliavęs į dangų ir dievus atvertė į savo mokymą. Dievai – antžmogiai ar ateiviai?

  Indiškame Blogio ir Gėrio sprendime žmogus turi nedaug laisvės, jų gyvenimus apsprendžia žymių mastu ankstesnieji gyvenimai. Vienas lenkų poetas maldavo Viešpaties, kad jis jam leistų gyventi antrą kartą, kaip kad mokytojas palieka nevy-kėlį mokinį toje pačioje klasėje antrus metus. Bet mums, vakariečiams, tai nelem-ta, mes esame „pasmerkti laisvei“(Ž.P.Sartras).

  Indų filosofijoje, nors joje daug net matematiškai tikslios logikos, yra išlikę ir daug pasakiškų elementų. Patrauklu tai, kad indai akcentuoja pareigos svarbą ir kiekvieną asmenį kviečia panaudoti dievo ar likimo jam duotus talentus, o jų nepanaudojimą laiko didele nuodėme. Tik darbas turi būti atliktas ne iš egoistinių naudos ar atlyginimo sumetimų, bet visuomenės, Gėrio naudai. Tik, gaila, laiko epochos aplinkybės ne visada yra palankios žmonių darbams ar net paprasčiausiam nusiraminimui (meditacijai)…

34. Iraniečiai, Zaratustra ir jo pirmtakai bei pasekėjai, žmogaus doriniam pasirinki-mui jau suteikė žymiai daugiau laisvės. Yra dvi galingos dvasios, Gėrio dvasia ir Blogio dvasia. Jos abi siūlosi žmonėms (o gal pasirenka savo aukas?), ir žmonės laisvai pasirenka , kuriai iš jų tarnauti. Po mirties visus teisia Gėrio dvasia, tad Blo-gio dvasia galinga tik šiame gyvenime. Tarp Gėrio ir Blogio vyksta ilga kova, bet Gėrio dvasia galų gale nugali Blogio dvasią ir net ją „perauklėja“ (G.Beresnevi-čius). Ir nusidėjėliai „pragare“ kenčia ne amžinai, „persiauklėję“ jie gali patekti net į Gėrio karalystę. Čia laisvės jau žymiai daugiau, arčiau Vakarai, bet vis tik daug ką lemia dvasių įtaka, o ne patys žmonės.

35. Įdomiai Gėrio ir Blogio problemą sprendžia Senasis testamentas. Jo dievas -žiaurus ar net aikštingas Valdovas, kartais baudžiantis žmones net už nedidelius nusižengimus ar net visai nekaltus (Jobo drama). Dievas kartais (susiginčijęs su Velniu?) net „bando“ tikinčiuosius, ar tvirtai jie tiki. Po to, žinoma, už neteisingus įtarinėjimus ir kančias doruoliams gausiai atlyginama, kartais net jau ir šiame gy-venime.

  Naujajame Testamente iš dalies dar tebėra tas Dievo – sodininko įvaizdis, kai blo-guosius dievas nukerta, lyg sodininkas netikusias vynmedžio šakeles, ir sumeta į ugnį. Gyventi ir augti lieka tik geros, paties dievo įskiepytos šakelės, duodančios gausų derlių.

  Pati gražiausia Senojo Testamento pasaka yra apie pirmųjų žmonių ištrėmimą iš rojaus, už tai, kad jie, Liuciferio – Žalčio gundomi, nuskynė uždrausto gėrio ir Blo-gio (Pikto) Pažinimo medžio vaisių, norėdami būti tokiais kaip Dievas. Ir už šią „prigimtinę nuodėmę“ (Ievai suviliojus Adomą) žmonės buvo ištremti į (specialiai tam reikalui sukurtą?) žemę – ašarų pakalnę, kad prakaite veido savo pelnytų duo-ną, doru gyvenimu atpirktų kaltę ir vėl būtų Kristaus išganyti. O nepasitaisę pakliū-tų į amžiną pragarą. Pomirtinis teismas dar griežtesnis, negu pas iraniečius, nes kuo toliau į Vakarus, tuo labiau stiprėja dorovinės atsakomybės suvokimo aštrumas. Liuciferio kilmė aiškinama, kad tai buvęs geras angelas, sukilęs prieš dievą. Žino-ma, dievas galėtų bet kada jį panaikinti, bet kažkodėl nenori (taip aiškina F.Dosto-jevskio „algebrinis“ velnias, dejuojantis, kad Dievas vis dar verčia jį „tarnauti“, di-delis melagis).

  Kaip ir kiekvienoje pasakoje, Senajame testamente (ST) yra daug racionalumo, ne tik poezijos. Velnias vadinams Liuciferiu, Šviesos Nešėju, o juk iš fizikos žinome, kad šviesą neša tuštuma, Niekas. „Velnio tuzinas“ galimai kilęs iš Gyvatnešio žvaigždyno pavadinimo, tai tryliktas žvaigždynas, griaunantis idealią dvylikos Zodiako žvaigždynų tvarką. Ir naujojo testamento (NT) žaltys patenka lyg žaibas ar kartu su žaibu (šviesa) į žemę. Beje, Ieva Simonaitytė, užaugusi „sakytojiškoje“ idealistinėje Mažosios Lietuvos aplinkoje, kartą man sakė: elektra , ji visagalė. Apsiskaičiusi buvo rašytoja.

  Senojo testamento pasakos filosofinė esmė, – kad Dievas leidžia žmonėms ar net angelams nusidėti ar net sukilti prieš savo Kūrėją. Taigi, žmogus pats laisvai pasi-renka Blogį ar Gėrio nedarymą ir už tai yra nubaudžiamas.

  36.Taigi, jau senovės žmonės nujautė, kad Blogio šaltinis yra Niekas, tuštuma.  Įdomu, kad kai kurie judaistai ir kai kurių sektų krikščionys aiškina, panašiai kaip ir budistai, kad sielos po mirties suyra, ir tik Teismo metu Dievas jas vėl atkuria iš naujo (gera Dievo laikmena). Katalikai tiki, kad sielos po mirties iš karto keliauja į dangų, pirmiausia į skaistyklą. NT kalba apie kitokius kūnus, kuriuose apsigyvena sielos po mirties. Tik nelabai aišku, kaip jos ateina į kūną kūdikio gimimo me-tu…Mūsų kaime buvo kalbama, kad gimimo metu danguje uždegama žvakutė, mirties momentu ji užpučiama. Tie niuansai nelabai svarbūs, nes niekuo nepagrįsti, svarbu viena – tikima Prisikėlimu (anksčiau ar vėliau), Amžinu Gyvenimu, nors kartais tik dievo atmintyje…

37. Naujajame Testamente rašoma, kad mokytiniai, matydami ligonio kančias, pa-klausė Mokytojo, kas dėl to kaltas, jo paties ar jo tėvų nuodėmės? Kristus atsakė, kad nei jis pats, nei jo tėvų nuodėmės, bet tai vyksta didesnei dievo garbei ir čia pat pagydė sergantį. Iš tikrųjų, Naujasis testamentas yra aukštosios idealistinės  graikų filosofijos „vertimas“ į  eilinių tikinčiųjų kalbą! Juk iššifravus šį palyginimą aišku, kad GĖRIS YRA ĮVEIKTAS BLOGIS. Labai matematiška. Jis yra lyg vektorius, lyg neigiamas skaičius, padaugintas iš minus vieneto.

  Tas negatyvus savo kilme, atsiradęs įveikus blogį, gėris yra kenčiančių ligonių (ar dėl kitų priežasčių kenčiančių) pagerėjimas, kai juos pagydo Kristus. Yra dar ir po-zityvus Gėris, paties Dievo karalystėje, kuris niekada nebuvo Blogiu. Bet kodėl, jei atmesime ST pasaką apie „prigimtinę nuodėmę“, Dievas leidžia žmonėms, net ne-kaltiems, kentėti, nejau tik tam, kad įrodytų savo visagalybę( Jobo legendoje sakoma, kad Dievas skriaudė gerą žmogų, norėdamas jį – susilažinęs su Velniui! –išbandyti)? O gal visi yra kalti dėl prigimtinės nuodėmės, gal kaltė kolektyvinė?  Tai nepriimtina šiuolaikiniams Vakarams.

  Kristus pripažįsta taip pat atsitiktinumą, kaip blogio priežastį, jis sako, kad kartais žmogus kenčia dėl to, kad atsiduria netinkamu laiku netinkamoje vietoje…Tai irgi akivaizdi graikų mokslo, kurio mus pasiekė tik trupiniai, įtaka.

  Tai ir yra didžioji Blogio ir Gėrio problema, Gėrio ir Dievo pateisinimo proble-ma. Tai ne tik loginė problema , bet ir etinė; ir logika, ir etika turi būti ta pati ir dievams, ir žmonėms, ir danguje ir žemėje, todėl visai nesuprantama, kodėl geras ir visagalis Dievas „leidžia“ skriausti net kūdikius. Tai visada buvo aktualus klausi-mas. Rašoma, kad italų švietėjas A. di Passerano net teigė, kad geriau būti  ateistu, negu garbinti Būtybę, kaltinamą tokiais baisias nusikaltimais ir neteisybėmis Vadinasi, švietėjų tarpe dar buvo šiek tiek tikėjimo, nes kitaip  kaip galima būtų kaltinti tą, kurio, atseit, nėra? Klausimas aktualus ir šiais laikais. Prisimenu, kartą per radiją sovietų laikais girdėjau, kaip ateizmo propagandistas aiškino pionie-riams, kad jei visagalis ir geras dievas būtų, tai žemėje nebūtų blogio (ir kompar-tijos?). Algirdo Patacko knygoje „Pastogės Lietuva“ aprašoma tikinčiojo ir netikinčiojo diskusija. Netikintysis sako, kad nėra nei vieno akivaizdaus įrodymo, kad dievas yra, be to, egzistuoja okeanas Blogio ir kenčiančių ašarų, o mokslas pateikia daug faktų, kad Gamta ir žmonės gyvuoja pagal savo dėsnius, taigi, dievas nereikalingas ir nelogiškas. A.Patackas prisipažįsta, kad įrodyti dievo buvimo ne-pajėgia ir siūlo diskusiją baigti po mirties.

38. Nuosekliems materialistams ir ateistams ši problema neegzistuoja, bet, para-doksas, pati didžiausia dorovinė atsakomybė turėtųs būti ne idealistų, akcentuo-jančių dorovinius ir dvasinius bei dieviškus dalykus, bet materialistų sąmonėje ir teisėje, nes jie netiki pomirtiniu teismu. Tad nepavykus nukentėjusiam atlyginti ir kaltojo nuteisti šiame gyvenime jis gali „išsisukti“ ir po mirties patekti į Nebūtį – ramybę visai nepelnytai. Gal todėl ateistų ir socialdarvinistų ir kitų abejotojų bei bolševikų teismai buvo tokie žiaurūs(„už vieną dantį – visą žiauną“)? Iš kitos pusės, galima sakyti, kad materialistų moralė yra pati idealistiškiausia, nes jos reikalavimai vykdomi ne bijant dievo bausmės, bet yra sukurti žmonių, vado-vaujantis jų pačių sąžine ir protu. Daugelis materialistų, deja, mano, kad dorovė yra reliatyvi, kaip ir fizika, tad ir tai, kas šiandien laikoma nusikaltimu, rytoj gali būti dorybe, ir atvirkščiai.

  Vienas pažįstamas pasakė kitam, kad žmogus be dievo yra gyvulys. Tas įsižeidė, nes atsakė, kad netiki Dievo buvimu, o gyvuliu dėl to nėra tapęs.

  Tada pirmasis suprato, kad, kaip ten bebūtų, jokių pažiūrų žmogaus nedera nie-kinti, reikia suprasti ir analizuoti, neigti ir teigti protingai, atsižvelgiant į visų patirtį ir argumentus.

39. Bet grįžkime prie objektyvaus idealisto Platono. Jam tikroji tikrovė yra ne die-vai, bet Idėjos. Net dievas ar dievai, panašiai kaip ir menininkai ar amatininkai (demiurgai), graikai dar neskyrė amatų nuo meno, pagal kažkur egzistuojančius IDEALIUS PLANUS kuria šį pasaulį, net mąstydamas žmogus tik netobulai prisi-mena užmirštą savo buvimą Idealioje Tikrovėje. Platonas savo „Valstybėje“ irgi bando tobulai logiškai ir etiškai bei politiškai išspręsti Blogio problemą. Jis aprašo, kad kovoje kritęs ir jau pašarvotas, ruošiamas deginti, karys prisikėlė iš numirusių ir papasakojo žmonėms, ką jis matė. Po mirties jis pakliuvęs į savotišką skaistyklą, iš kurios vieni, gyvenę tobuliausiai, eina į idėjų šalį (Rafaelio rojų?) ir nebenori iš ten sugrįžti, patys blogiausi nusikaltėliai eina ten, iš kur kelio atgal nebėra, o „vi-dutiniokai“ ant sienos skaito galimybių sąrašus ir pasirenka naują gyvenimą (vergo ar vergvaldžio, doruolio ar nusidėjėlio, kario ar žemdirbio, ir t.t.) LAISVAI, neį-takojami ankstesnio gyvenimo. Tai didelis skirtumas nuo Rytų.

  Platonui nepavyko pasiekti tokio loginio tobulumo, kaip indams, juk logika turi būti ta pati vergui ir vergvaldžiui, po mirties ir realiame gyvenime. Jei žmonės pa-tys pasirinko savo likimą būti vergais ar vergvaldžiais, tai kodėl kovoja vieni su kitais? Platonas bando gudriai išsisukti, tardamas, kad po mirties, naujame gyve-nime žmonės užmiršta pomirtinį, idealų gyvenimą, kuriame jie patys savo gyveni-mo blogybes (kaip ir geras mintis) pasirinko, bet tai neįtikinama.

 Politiškai ir dorine prasme Platono pasakojimas reikšmingas tuo, kad maksimaliai iškelia žmogaus laisvę ir tuo pačiu jo atsakomybę už gyvenime padarytus (net po mirties) pasirinkimus. Kiekvienas yra savo likimo kalvis.

   Platonui šis pasaulis –šešėlių ir šviesos žaismas ant žemiškojo gyvenimo olos sienos, žmogus mato tik dalį dorovinės Dievo šviesos ir tikrosios Būties tiesos, nes yra prirakintas prie olos ir negali pasižiūrėti iš arčiau. Prometėjiškas likimas…

   Visiškai akivaizdi yra Platono bei platonikų ir vėlesnės graikų filosofijos įtaka krikščionybei. „Valstybėje“ valdantieji – filosofai neturi savo nuosavybės ir net savo šeimų. Primena katalikų bažnyčią, ar ne?

40. Bene arčiausiai prie katalikiško (tai yra, visuotinio) dorovinio mokymo ir Gėrio bei Blogio problemos sprendimo buvo neoplatonikai ir stoikai. Pagal juos pasaulio esmę sudaro lyg kokia dieviška ugnis ar Saulė, Vienis – Protas. Jis skleidžia Gėrio emanaciją, žinoma, kuo tolyn nuo jo, to visų vertingų gėrybių centro, tuo Gėrio bū-na vis mažyn, pakraščiuose įsigali Blogio sutemos. Ir žmogus, kuo arčiau Proto-Vienio, tuo daugiau Gėrio ir Ramybės patiria. Jis supranta, kad neverta kentėti dėl savo „kūnpalaikio“ ar net artimųjų vargų (Epiktetas, buvęs vergas). Kita vertus, stoikai (imperatorius Aurelijus) manė, kad Kosmosas sutvertas ne taip jau blogai, tereikia tik gyvenime ir valstybėje laikytis jo dėsnių bei įstatymų.

  Būti arčiau Proto-Vienio nelengva, nes tam reikia turėti proto ir logikos žinių. Stoikai žavėjosi logikos taisyklėmis, tobulino jas. Matom, kaip arti krikščionių yra graikai ir romėnai, skirtumas gal tas, kad krikščionims daug lengviau patekti į dangų, negu filosofams.

41. Įdomi krikščionių sekta, gnostikai, niekaip negalėjo suprasti, kodėl ir kaip žmonės pateko į blogą materijos „nelaisvę“ ir kaip iš jos ištrūkti. Nesu su jų mokslu smulkiau susipažinęs, atrodo, žmones globoja ar klaidina kažkokie „eonai“ (Būties dvasios ar Laiko epochos?).

42. Bet net dviejų tūkstantmečių katalikų ir kitos (kaip ir Rytų bei protestantų) bažnyčios nepajėgė paaiškinti teorinės Blogio ir Gėrio problemos. Kardinolo J. Ratcingerio, būsimojo ir buvusiojo „popiežiaus-magisterijaus“, vadovaujamo katalikų mokslininkų ir teologų kolektyvo sudarytame moderniame katalikų bažnyčios katekizme rašoma, kad tą prieštaravimą galima suprasti tik įsisavinus visą bažnyčios mokymą. Kas gali tai aprėpti? Tiesa, priduriama, kad kai kada kančia turi prasmę, pavyzdžiui, Kristui savo kančiomis atperkant žmonijos nuodėmes.

   Bet neteisinga būtų manyti, kad krikščioniškų laikų, Vidurinių amžių filosofai neįnešė savo įnašo į problemos sprendimą , jis svarus.

43. Pirmasis didysis bažnyčios filosofinis autoritetas, šv. Augustinas atkreipė dė-mesį, kad mes, žmonės, nesuvokiame tikrosios laiko (tuo pačiu ir erdvėlaikio) prigimties ir sandaros. Jei žmogaus mintis gali skraidyti begaliniais greičiais, taip teigia Augustinas, tai visagalis Dievas gal sukūrė VISKĄ iš NIEKO per labai trumpą akimirką, o gal net ŠALIA laiko, nes jis ir laiką sukūrė. Tai labai svarbi hipotezė. Niekas formaliai apibrėžiamas, kaip tai, ko nėra, kaip prieštaringa, „sus-kilusi“ esybė. Panašiai apie Liuciferį kalba NT. Keistas tas gilus net atsilikusių, primityvių genčių Nieko supratimas, aiškus gilaus filosofavimo liudijimas. Rasti tai, ko nėra gali tik filosofai…

44. Šv.Tomas (jis nepadarė stebuklų, bet, rašoma,  šventojo „laipsnis“ jam buvo suteiktas už jo „stebuklingai“ nuoseklias ir aiškias , aristoteliškai neigiančias tiesos ir melo koegzistenciją, logiškas mintis. Scholastai ištobulino“dievo stygiaus“ sąvoką. Tomizmas bei neotomizmas  iki šiol yra katalikų ideologijos pamatas ir viena iš modernių filosofijos krypčių. Taigi, formaliai Tomas išsprendė problemą. Dievo stygius yra Blogio priežastis. Dievas sukūrė Viską iš Nieko. Bet nieko nėra (pagal apibrėžimą), vadinasi, už viską atsakingas Kūrėjas? Scholastams niekas ontologiškai būti negali, nes nieko iš tikrųjų nėra, tik formaliai  niekas yra tai, ko nėra; taigi scholastams kyla neišsprendžiamas prieštaravimas, užburtas ratas, kas yra tas dievo „stygius“, juk Dievas yra viską (iš nieko) sukūręs, taigi, už viską atsakingas. Tokiu būdu, tomistams Dievo stygius yra FORMALI, IŠGALVOTA, iš esmės sofistinė Blogio priežastis. Tai kas tada tas dievo stygius, gal mes patys, mūsų pačių netikęs, neprotingas, ne laisvas gyvenimas, – priverstas savęs klausti scholastas? Atsakymas tradicinis, pasakiškas, nebe logiškas, tai tikriausiai sukilęs angelas – gundytojas? Klausimas liko atviras. Be to, kodėl dievas, būdamas visagalis, nepripildo to dievo stygiaus, neįveikia biurokratinių „formalumų“, – klausia abejojantys net ir tikintieji? Kodėl dieviškoji Gėrio šviesa nepasiekia „pakraščių“ ir „tamsybės“?

  Scholastai bandė net suskaičiuoti, kiek velnių gali tilpti ant adatos galiuko, bet Gėrio ir Dievo pateisinimo dėl blogio buvimo klausimo „neįkando“.

45. Vėliau, naujaisiais laikais, labai paplito stoiška toli vedanti laisvo žmogaus atsakomybės už blogį idėja. Ją vystant galima padaryti išvadą, kad žmogui duota galimybė įveikti visus sunkumus (net vaikščioti vandeniu ar skraidyti?), reikia tik TIKĖTI (NT) ir žinoti, kaip pasitelkti MOKSLO PAGALBĄ. Dievas, vadinasi, duoda mums ir galimybe žinoti ir veikti, nuodėmė yra to nedaryti? Indai ypač pabrėžia, kad, jei Dievas yra davęs žmonėms pašaukimą, tai yra nusikaltimas juo nesinaudoti. Panašiai rašė ir Liuteris palankiai vertindamas net komersanto ar net budelio gabumus…

   Mes dėl savo netikėjimo ir nepasitikėjimo nepasinaudojame savo charizma ir todėl ir esame patys kalti, kad neapsaugojame savęs ir savo artimųjų bei vaikų nuo gamtinio ir socialinio blogio, o gamtos nuo mūsų pačių neprotingos visagalybės?

  Kitas, šį kartą jau blogio, o ne gėrio pateisinimo kelias – tai kolektyvinė laisvės ir atsakomybės koncepcija, pripažįstanti tėvų ir protėvių kaltes, elementariai išsprendžianti teorinę problemą, bet vedanti į kerštą. Ja sekant, apkaltinti Blogio kūrimu galima net atskiras klases ar net tautas.

  Jeigu, kaip jau minėjau, žmogui suteikta Laisvė ir galimybė žinoti, kaip įveikti blogybes, kuria mes dėl savo neišmanymo ir netikėjimo kad esame dievo vaikai, nesinaudojame, mes esame patys kalti dėl savo nelaimių (ypač turtuoliai mėgsta aiškinti, kad vargšai yra patys kalti dėl savo skurdo). Individuli kiekvieno laisvo individo atsakomybė irgi neįmanoma, tai būtų neįtikimas paaiškinimas, nes daug žinoti ir mokėti savo konkrečiame gyvenime atskiras asmuo negali, žinojimas ir kūryba – tai ilgas Kolektyvo kelias. Nors kartais ir rimti Vakarų (taip pat ir A.Maceina) filosofai teigia, kad kūryba –tai išimtinai individo prerogatyva, bet elementariai aišku, kad taip nėra.

  O gal Rytai teisūs, o ne mes, vakariečiai, gal Tiesa ir yra moralinė kolektyvinė atsakomybė?

46. Beje, minėtame katalikų katekizme neteisingai apibrėžiama laisvė, kaip gali-mybė „veikti arba neveikti“. Tad duokime tobulesnį laisvės apibrėžimą: LAISVĖ YRA GALIMYBĖ VEIKTI. „Galimybė“ neveikti yra ne laisvė ar net nelaisvė.

47.Mano filosofinis tikslas ar svajonė (žmogus –tai jo svajonė, sakė Ernstas Šumanas, I.Simonaitytės bičiulis) – sutaikyti priešingus įsitikinimus, vedančius į nesutarimus. Suprasti dievą ir materiją taip, kad būtų galima sutaikyti idealistinę ir materialistinę filosofijas; tai bandė daug kas; Spinoza, Leibnicas („Teodicėjos“, tai yra dievo pateisinimo, autorius), dievą ir Absoliutinę dvasią faktiškai sutapatinęs Hegelis, bet net didžiausiems ir garsiausiems filosofams tai nepavyko, nes jie visi siekė paties paprasčiausio varianto – monizmo (kas gali būti paprastesnio už Vienį?), net Leibnico (jis juk rašė, kad be dviejų pradų – vieneto ir nulio- nebūtų įvairovės) įvairovė sudaryta iš „monadų“… Kantas tikrovės įvairovę tvarkingai sudėliojo „į lentynėles“, o dorovę pavedė žvaigždėtam dangui ir žmogui, o ne dievui. Neblogas sprendimo būdas, dievas – neatsakingas už moralę? Berklis, kaip ir indai, teigė, kad tik dievas viską kuria ir už viską atsako, žmonės tiesiog nepajė-gia kai kurių dalykų ir prieštaravimų suprasti. O didysis skeptikas Hiumas manė, kad visi žmonių mintiniai modeliai yra subjektyvūs ir tikros tikrovės neįmanoma suprasti, sumodeliuoti, nes iš jos visada galima laukti neatitikimų modeliui. Net neaišku, ar rytoj patekės saulė. Tai vabalo mąstymas. Visiškai nusifilosofavęs Fichtė (išgarsintųjų vardus nurodyti nebūtina) manė, kad pasaulis yra „Aš“ ir „ne-Aš“, taip ugdydamas vokiečių aktyvumą, įtikinėdamas, kad viskas nuo jų pačių priklauso. Induistai, ypač  krišnaistai, mano, kad dievas kuria viską, bet nėra atsa-kingas už blogį, nes net jį kurdamas „nesusitepa“.

 Vakarietiška samprata, kad laisvas žmogus atsako pats už viską irgi turi tūkumų, nes juk laisvą žmogų įtakoja visuomenė, gamtinės aplinkybės. Nuo Fichtės ir Ny-čės laikų, o gal ir dar ansksčiau atsiradęs  superindividualizmas apskritai būdingas moderniems ir ypač postmoderniems laikams. Bet kartu su tokiu „ buržuaziniu“ as-meniniu aktyvumu ir pseudohumanizmu artėjo ir atėjo libertariniai dorovinio relia-tyvizmo, tolerancijos blogiui laikai.

   Naujausiais laikais materializmas, pozityvizmas, fenomenologija, kai net pati re-ligija laikoma tik istoriniu fenomenu, išstūmė dievą ir tą problemą į pakraščius. Dievas mirė ar jo net visai nebuvo? Gal neatsitiktinai prasidėjo neregėtų žiaurumų, antikultūros, „nereikalingų“ žmonių išstūmimo iš pilnaverčio gyvenimo metas, De-šimties Nuodėmių ( dekadanso) metas, kuriame gyvename.

  Žmogus be dievo pasirodė besąs baisesnis už žvėris, juk net plėšrūnai nenaikina visų savo aukų, o žmonės išstumia „nereikalingus“ artimuosius į egzistencijos pakraščius…. Net vergai ar baudžiauninkai senovėje buvo reikalingi ar net brangūs, nors ir skriaudžiami. Dabar gi žmonės, nors kartais labdarių ir valstybės už dyką išlaikomi, tapo sociotechnologine, biznio „atlieka“.

  Nukrypome šalį, socialinių problemų link. Problemos tokios baisios, perspekty-vos tokios niūrios, kad kyla klausimas, ar verta filosofuoti? Vargu ar tokioje kriti-nėje situacijoje gali padėti net tos Gėrio ir Blogio problemos teorinis išsprendimas. Daug religinių filosofų ir rašytojų nujautė ar išpranašavo tą „masių“sukilimą, „žvė-ries“ (tai yra, diktatorių ir kapitalo) viešpatavimo metą ir kvietė su tuo kovoti,  atsi-duoti politikai ar menui, o ne filosofijai.

  48. Žmonės išmoko tiksliai mąstyti. Bet logiškai tobulai mąstyti ir daryti gerus darbus nėra tas pats. Geriems darbams reikia kitokio profesionalumo, dorovinės ir dalykinės kompetencijos, tikėjimo gėriu. Tačiau tradicinė religija, visuotinis są-ryšis tarp būtybių, tapo nebemadinga, plinta visokios sektos ar svetimi tikėjimai( krišnaistai, jehovistai, ar net panašios į „Uranijas“ ar kitas postinduistines fanta-zijas pranašystės, kai skelbiama, kad kiekviena planeta turi savo kristų, kad žmo-nės kadaise buvo mėlyni, ateiviai ir t.t.). Sektos ir naujos religijos ar net senųjų atmainos (kai, pavyzdžiui, Kristus laikomas tik dievo sūnum, bet ne dievu) vis labiau panašėja į komercines įmones, o jų skelbėjai – į reklamos agentus, o ne į  pranašus. Keista, bet tokie „mokymai“ tarsi užhipnotizuoja ir gana išsilavinusius žmones. Ar tai rodo, kad „tradicinės“ religijos jau nebeatsako į šiuolaikinius klau-simus?

  Sekta reiškia atskalą, nereiškia visuotinumo, o žmonėms taip reikia tikros, moks-liškai pagrįstos, visuotinės moralinės tiesos, jie jos trokšta.

  Deja, („švietimo“ pasekmė? L.Tolstojus) žmonės yra atsisakę visuotinės dvasinės ar dorovinės Tiesos. Kuo žmonės tiki? Žmonės tiki pinigais, popierėliais ar net magnetinėmis kortelėmis…Mozė įspėjo, kad nesimelstume Aukso Veršiui, Kristus – kad negarbintume Mamonos. Bet ar galime klausyti pranašų ir mesijų, jei paties dievo ar savo sąžinės balso nebeklausome? Ir net brangiausią savo turtą (net did-žiausio turto nevertiname!), gamtą niokojame dėl pelno, dėl kartais nereikalingų madingo vartojimo ar prabangos bei turtėjimo užgaidų.

   49.Vis tik, nors ir nebetikima teologija, tebebandoma, nors ir retai kas tai daro,  apginti dievą ir gėrį logiškai, nes tai įdomu teoriškai. Kai kurie net ir kibernetikai, ir genetikai ar biokibernetikai, susipažinę su visu gyvybės sudėtingumu ir paslap-tinga pasaulio darna, TIKSLIAI palankia gyvybei, mano, kad savaime, atsitiktinės, bandymų ir klaidų metodu pagrįstos, evoliucijos būdu negalėjo išsivystyti TOKIA SUDĖTINGA gyvybė ir žmogus. Tai nėra aukščiausio lygio moksliniai bandymai. Daug mokslingesnis tikintis genetikas (net tikinčių mokslininkų organizacija yra) F. Collins, kuris mano, kad net genetinis kodas yra gana paprastas ir jis gal net bus visas iššifruotas, suprastas; evoliucijos jis neneigia (todėl sudėtingumo tezei pa-pildyti iškelkime kitą –paprastumo tezę: pasaulis sukurtas stebuklingai paprastai – tikslingai ir būtent tai sudaro prielaidas sėkmingai evoliucijai). Tai retas pavyzdys mokslininko, kuris siekia suderinti tikrą tikėjimą ir tikrą mokslą. Jis mano kad die-vas sukurdamas gamtą ir evoliuciją bei gamtos dėsnius VISKĄ numatė. Dievo pla-nai tiesiog ne visada sutampa su mūsų planais ir norais. Taigi, nėra jokio priešta-ravimo tarp dievo ir gamtos dėsnių. Bet yra prieštaravimas tarp mūsų lūkesčių ir tikrovės. Evoliuciją „leidžiantis“ dievas yra labai žiaurus…

50. Tada reikia paklusti „beširdėm žvaigždėm“ (Vergilijus), nebepergyventi dėl  „vienos vaiko ašaros“ (F.Dostojevskis)? Tarp liaudies teologų (tikinčiųjų) į tokias problemas atsakoma : “Kristus ne taip kentėjo“. Daugelis tikinčiųjų tebemano (taip pat, ir F.Collins), kad be kančios vargu ar įmanomas dorovinis tobulėjimas.

51.Vėl dievas – žiaurus rytietiškas despotas, Jokūbo, o ne filosofų dievas net mok-slininko sąmonėje (B.Paskalis)?

52. O gal  senojo testamento Dievas – Tėvas baudžia mus, savo „vaikus“(„Jus vadins dievo vaikais“ , – NT.), todėl, kad myli, grūdina, kad užaugtume neišlepinti, pasirengę gyvenimo sunkumams (mėgstama šv. Pauliaus mintis)? Tą mintį mėgo ir a.a. kunigas A.Kadžius, jis sakydavo: jei Anglija būtų buvusi palankaus klimato zonoje, būtų nesusidariusi TOKIA anglų tauta.

53. O gal gėris yra tik vektorinis, negatyvus, tai yra tik kaip įveiktas Blogis? Bet tada sumenkintume Pozityvų Dievo Gėrį. Maksimalus Gėris juk yra Įveiktas Blo-gis plius Pozityvus Gėris, plius įveiktas mūsų abejingumas ir netikėjimas. O Dievo sukurta tikrovė juk yra maksimaliausias iš visų galimų gėrių Gėris (Leibnicas). Todėl, kad tai Gėris apimantis ir negatyvios kilmės įveikto Blogio Gėrį, ir pozityvų Dievo Gėrį, ir Mūsų Žmonių-Gamtos, tiek, kiek mes pajėgiame pasiekti gerumą, Gėrį.

54. „Piktas“, baudžiantis ar išbandantis dievas, – visa tai labai gyvenimiška, bet labai nelogiška, netikra, ir būtų ir nelabai dora, nes skriaudžiami net mažutėliai, kuriuos taip kvietė mylėti ir gerbti gyvybę Kristus.

55. Taigi, tokios mintys, tiek perskaitytos ar išgirstos anksčiau, tiek savarankiškai išprotautos, atradus „odisėjišką“ Nieką, akimirksniu prabėgo mano galvoje. Tai buvo panašu į impulso „paleidimą“ elektroninėje schemoje.

56. Toliau jau buvo lengviau. Beveik iš karto, po neilgų apmąstymų man tapo aišku, kad Nieko atradimas dar nepateisina dievo dėl blogio „leidimo“, tik paaiš-kina, kad ne jis, o Niekas –Ne-būtis, chaotiška pirmykštė Materija yra blogio priežastis ir pasireiškimas.

57. Tačiau, jei blogis YRA, tai dievas tarsi nėra visagalis arba jo visagalybė pasireiškia tik pamažu, jis įveikia blogį tik panašiai kaip ir žmogus, palaipsniui, evoliucijos būdu. Dar prieš atrandant Nieką, man buvo žinomos taip pat (nuo mažens mėgstu skaityti NT) esminės Naujojo Testamento, kitų krikščionių filosofų mintys apie Kristaus Kūrėjo kūrybos sklaidą bažnyčioje, istorijoje, dvasiniame gyvenime (po to daug sužinojau iš A.Maceinos). Bet didžiausią įtaką padarė darbas. Kai dirbau televizorių gamykloje, „varinėjau“ po ekraną elektronus. Gerai supratau skleistinės sąvoką, kai elektroninis spindulys JAU ESANTĮ stacionarų vaizdą ar planą „piešia“ laike ir plokštumoje. Mano uždavinys gamykloje buvo – padaryti, kad tas piešiamas vaizdas būtų tvarkingas.

58.Taigi aišku, kad LĖTA Kristaus (Gėrio) sklaida Blogio mūsų realiame gyveni-me toli gražu nepanaikina nei praktiškai, nei teoriškai.

  Kam reikalingas silpnas, ne visagalis Dievas, per daug panašus į mus Dievas – ne Absoliutas?

59. Vis tik Pirmas Žingsnis(PA) buvo svarbus, nes teigė, kad jau nebe Dievas, bet Materija-Chaosas – Niekas – NE-BŪTIS atsakingi už Blogį ir YRA blogis…Pirmas žingsnis visada svarbus, nes po jo neišvengiamai sekas Antras Žingsnis . Mano dvasinė būsena prieš tai buvo išreiškiama mąstymo aistra, jos kančiomis ir džiaugsmais, ramybe ir audra, dabar gi, po PA vis labiau aiškėjo, kad tikras, tyras  mąstymas – malda geriausia, teikianti tvirtą viltį ne tik kurti, bet ir gyventi teisingame dievo  pasaulyje.

60. Trumpai pakartokime pagrindines prielaidas prieš Antrą Žingsnį. Jau Aristo-telis rašė, kad materija yra netvarkinga, realiais gamtiniais kūnais ji virsta tik užpil-dydama kažkokias (irgi materialias ar idelias?) formas. Stoikai ir neoplatonikai, kaip jau minėjome, į blogio šaltinius žiūrėjo, kaip į Būties Centro „pakraščius“, kuriuose jau nebeviešpatauja geras Protas –Vienis.  Šv.Tomui blogio priežastis buvo „dievo stygius“ (nors ir pavaldi dievui būtis, nes viskas juk sukurta dievo iš visiškai nieko), bet būtis, kurioje vis tik dievo „stinga“ (kaip tokia būtis gali atsirasti, juk dievas viską sukūrė iš visiško nieko), tai buvo metafiziškai, scho-lastiškai, formaliai logiška, bet negyvenimiška, nerealu. Hegelio dialektinė abso-liutinė dvasia, paneigdama pati save, sukuria materiją – gamtą, po to paneigdama ją, sukuria žmones ir gyvybę; deja, mirtingieji, „ paneigdami“ save vėl virsta dul-kėmis. O Istorija, paneigdama iki tol buvusias gyvenimo formas, tai daro dažnai labai žiauriai.

61.Hegelis viską paaiškina, bet jo Absoliutas yra nežmoniškas. Ir hegeliškas „neigimo neigimas“ ar kiekybės perėjimas į kokybę ne tik nepanaikina žiaurumo, bet ir jį pateisina ( stalinistai sakė: „kerti mišką, skiedros lekia“), nes viską kuria ir už viską atsako, nors ir dialektiškai besivystydamas ir kartais laikinai save paneigiantis, Absoliutas. Istorijos dėsniams ir „pažangai“ nesvarbūs yra individų, klasių ir tautų, nekalbant jau apie gyvybę, kentėjimai.

  Nors Hegelio „dvasia“ kartais virsta gamta ir materija, Hegelio dialektika – tai iš esmės monistinė sistema, ta spirališkai lyg kokia gyvatė besiranganti absoliutinės dvasia. Ji visad „pirminė“.

62.Marksistams (marksizmas yra veidrodinis hegelizmo atspindys) dvasia yra antrinė (materijos primatas), siela – tai aukštai organizuotos materijos funkcija; F.Engelso gamtos ir K.Markso visuomenės dialektika – tai dar nuoseklesnis, materialistinis monizmas. Tiesa, pripažįstama, kad „antrinė“ dvasia, kaip aukštai organizuotos materijos savybė kurti ir pažinti („atspindėti“) save, visuomenę ir pasaulį egzistuoja, bet jei nėra materijos, tai ir dvasios nėra, jei yra kita materija, ir dvasia kitokia. „Nėra žmogaus – nėra problemos“. Tai visiškai atitinka šiuolaikinę kibernetiką ir socialpsichologiją ir iš esmės yra metafizinis materializmas, nes, matyt, jis kitoks ir negali būti. Taigi, marksistai yra nuoseklūs dialektikai ir laikosi „revoliucijos algebros“ tik socialinėje srityje, nepaisant F.Engelso „Gamtos dialek-tikos“ gamtotyroje jie pasmerkti būti filosofiniais metafizikais, „monistais“). Viena garsi komunistė, sakoma, teigė, kad ji sušaudžiusi daug žmonių, bet nemačiusi, kad iš kūno išlėktų kokia tai dvasia (dabar, beje, teigiama, kad po mirties žmogaus kūnas palengvėja keliais gramais?)…Toks tad yra suprimityvintas marksistų požūris į sielą ir jos nemirtingumą, tai, matyt, jiems būtina, nes be žiaurumų ir žudymų vargu ar įmanoma buvo įvykdyti jų revoliuciją…Kiekvieno nusikaltėlio svajonė, kad jis ir jo aukos po mirties išnyktų be pėdsakų.

63.Tomo pasekėjai negalėjo pripažinti „dievo stygiaus“ realiu Nieku-Materija, Blogio šaltiniu, nes jiems atrodė, kad nieko nėra, tai yra niekas yra tai, ko nėra. „Geležinė“, panaši į lenininę , logika.

64.Užsiminiau, kad Hegelio dialektiką galima pataisyti, papildyti. Padarykime tai kartu, skaitytojau, vadovaudamiesi tik logika ir sveiku protu. Monistinėse (tai –tikri filosofiniai ir religiniai monai) sistemose nebuvo suvokta, kad skirtingos tikrovės būna skirtingose Būtyse, vis buvo siekiama maksimalaus paprastumo, Būties vienovės, parmenidinio ar dialektinio Vienio. Suvienyti Būtį ir sutaikyti Gėrį su Blogiu siekė ir Spinoza ir daugelis kitų po jo ir prieš jį. Yra puiki lietuviška knyga apie tai (L.Gineitis “Būties vienovė“).

  Zaratustros pasekėjai ir pirmtakai, aišku, ne jie vieni, suvokė, kad yra du pradai, bet jiems jie – dvi skirtingos dvasios, Gėrio ir Blogio priežastys, šaltiniai, pasi-reiškimai. Bet ir jiems Gėrio dvasia yra galingesnė, visiškos simetrijos pasaulio pradmenyse ar pamatuose nėra. Todėl ir skirstomos filosofijos į idealistines ir materialistines, tai yra, kiekviena jų pretenduoja būti pirmesnė už kitą. Nes Būtis, tai, kas yra, visada buvo suvokiama monistiškai, nors jos atspalvius jau nujautė egzistencialistai. Iš pradžių maniau, kad Būties vadinimas vis kitais vardais („esatim“, „Majos sapnu“, ir pan.) yra grynas nusifilosofavimas ar filosofinis sapnas. Bet …prisiminkime vieną iš senų dievo buvimo įrodymų – jei dievo nebūtų, tai nebūtų ir „vardo“ – Dievas. Vardas mūsų būtį lemia? Kai filosofui J.Minkevičiui (tam pačiam, kuris rašė, kad religija yra didžiausia fantazija žmoni-jos istorijoje, koks pagyrimas religijai!) pasakiau, kad domiuos „nieku“, jis atsiuntė man rusų filosofo  A.N.Čanyševo „Traktatą apie nebūtį“. Nors ir kaip giliai šis filosofas stengiasi suvokti NE-BŪTĮ, bet jis vis tik supranta ją daugiau kaip fizikas ar kaip filosofas materialistas-nihilistas (jis rašo, kad Būtis atsiranda Ne-Būčiai paneigiant save, taigi kaip nihilmonistas),  o ne kaip filosofas – idealistas; Iš esmės jam būtis tai yra labai sudėtinga, tikra, gamtiška, materiali Būtis, reali kaip ir fizika, todėl, darome išvadą,  joje turi būti ir mums dar iki šiol nežinomi, gilūs, fundamentalūs dėsniai, be abejo, statistiniai. Tai buvo vienas iš atvejų, kai filosofas genialiai numato ateities fiziką, ar net šiuolaikinę fiziką (statisistinė termodi-namika, vėliau kvantinė elektrodinamika, dar vėliau vakuumo teorija). Puiki nihilisto, materialistos iš esmės  natūrfilosofinė įžvalga, bet ne nauja moralinė filosofija. Bet, jei seksime Naujuoju Testamentu, Nauja Morale, menininkais ir poetais, Nieką suvoksime dar giliau:

65. TIKRO NIEKO – NE-BŪTIES, – PIRMYKŠTĖS MATERIJOS JOKIAIS DĖSNIAIS NEĮMANOMA PAAIŠKINTI, JOKIA MATEMATIKA AR FIZIKA NORS TRUPUTĖLĮ AR BENT APYTIKSLIAI SUMODELIUOTI. JIS YRA ABSOLIUTUS NEIGIMAS PATIES SAVĘS, bet taip ir nepajėgia savęs paneigti,  ir visko, ir nusišalinimas nuo dievo (Tvarkos, pastovumo, patikimumo) kaimynys-tės (suskilusi būtis pagal NT), BET SAVO EGZISTENCIJOS REALU-MU TIKRAS MATERIALUS CHAOSAS.

  Apie Nieką nieko negalima pasakyti, tik tiek, kad jis yra ir jis yra visokio blogio priežastis, pasireiškimas ir esmė. Jis nieko nesukuria (bet YRA chaosas, realus kaip mirtis), tik griauna. Todėl eksperimentais jo patirti negalime, nes jis nesu-kuria net mažiausio atomo tvarkos, kažko apčiuopiamo, tuo jis skiriasi nuo dievo, kuris sukūrė viską, kad gražu, gera ir tvarkinga.

66.Jį, tą niekdarį chaosą –nieką, rado ar nujautė jau nuostabieji mąstytojai grai-kai…Tiesa, vėliau atomistai jau bandė ieškoti nors tikimybinių dėsnių dėsnių, bet teisus buvo Saadis, kuris rašė apie jo veikimą (poetas -filosofas turėjo omenyje dievą, ne velnią ar materiją, bet tiesiog nieką pavadino ne tuo vardu), to, kuris griauna VISUS mūsų sumanymus. Tokį nieką galima sukonstruoti tik būnant iki GALO dialektiku, tikras dialektikas turi IKI galo išvystyti dialektiką, o po to „paneigti“ ir pačią dialektiką, tai yra rasti jos naudojimo ribas ir rasti vietą net metafizikai. O Nieką pats savo mintimi dialektikas neįveikia, bet parodo, kad („įrodęs“ dievo buvimo galimybę) Dievas gali jį įveikti – juk Taip-būtyje YRA kažkas tvarkingo, ko niekas pakęsti niekaip negali.

67.Daugelis matė ir manė (Herakleitas), kad viskas kinta, bet nenumatė būties, ku-rioje būtų TIK kitimas ir nei akimirksnio pastovumo, dėsningumo, iš kurios niekas kitas išsivystyti negali, kuri gali tik griauti, naikinti. Niekas buvo apibrėžiamas, kaip tai, ko nėra. Taigi, jo NĖRA, tad nėra apie ką kalbėti. Tačiau lietuvių kalba sako, ką kita: nėra to, ko nebūtų. Vadinasi, niekas YRA kitokia, absoliučiai kintanti, absoliučiai netvarkinga, nieko nekurianti būtis (iš tikrųjų, nėra vardo, kuris nieko nereikštų!). Taip niekas tampa realia ne-būtimi, tikra pirmykšte Materija-Chaosu, ir tokia būtis puikiai tinka būti mirties ir kentėjimų priežastimi, pasireiškimu ir esme. Daugelis prietaringų žmonių manė, praeities mąstymas buvo ne mokslinis, bet fantastiškai meninis, kad blogio priežastys – tai demonai ar piktoji dvasia –Liuciferis, bet dvasia VISADA šiek tiek tikslinga, nors tai ir būtų griovimo (griaunanti tvarką) dvasia, gi mūsų rasta reali Nieko Ne-Būtis- Materija tvarkos negriauna, jos nekuria, pati save neigdama, ji nepaneigia savęs, nes neigimas yra jos egzistencijos būdas ir esmė, nes tas prieštaringumas ir yra jos esmė, jos neigimas nėra loginis, vedantis prie teigimo, bet materialus, pasiliekantis toje neigimo stichijoje; taigi ji nėra dvasia, nes dvasia yra logiška, dvasios be proto nebūna. Tai „suskilusi“ Būtis, bet tikra, reali ontologinė Ne -Būtis.  Materija yra BE PROTO, be jausmų, be dvasios, be tvarkos būtis, bet ne neveiksni, [priešingai, labai galinga). Galima sakyti, kad tai gryna energija, grynas objektas, be subjekto,,be gyvybės, be dvasios užuomazgų ar potencinės galimybės. Iš jos negali atsirasti „pirmasis sprogimas“ (fizikai), ji užsidariusi savyje begalinė įvairovė be jokios SAVASTIES (savastis jau kažkas nors kiek pastovaus). JI YRA kantiška SAU tikrovė, savotiška tobula, pilna, visiškai beformė betvarkė. ABEJINGA KAIP VISIŠKAI BEDVASĖ MATERIJA, JŪRA SKANDINANTI LAIVĄ, KAIP MIRTIS NUŽUDANTI, ir save, savo – būtį, visada esanti ne-būtimi,  ir naikinanti mus visus.

68.Jei nieką įsivaizduotume, kaip tuštumą, tai nebūtų tikras niekas, nes tuštumoje galima įsivaizduoti esant tiek daug gražių geometrinių figūrų, pavyzdžiui, tašką, gi Materijos įsivaizduoti negalima, ji per daug sudėtinga, netvarkinga. JI YRA NETVARKA ir MIRTIS GRYNU PAVIDALU, be jokios atminties, be jokios struktūros, be kokios laikmenos, tikras niekas, niekdarė. Būtent ji paverčia mūsų prisikėlimo viltį netikintiesiems ir abejojantiems iliuzija…(abejoja net tikintieji, „dulke buvai, dulke pavirsi“). Tai ir yra žadėtas dialektikos papildymas : 69.TEIGIAME NIEKĄ, NEIGIMĄ, o ne neigiame jį, taip gauname absoliutų neigimą – kitimą be akimirkos „stabtelėjimo“. Tai didesnis neigėjas ir už Liuciferį, nes pastaroji pasakiška ar patologiška (ar literatūrinis herojus?) būtybė vis tik turėjo tikslus, dievo neigimą, kovą su juo, niekas gi neigia tik save (bet nepajėgia paneigti), jis (ji, Materija) negali pažvelgti į kitus, nes yra didelė atsiskyrėlė; svarbu suvokti, kad nei dievo, nei mūsų visiškai jis paneigti nepajėgia, bet sugebėjo BŪTI ŠALIA DIEVO, o tai labai daug; mus, mūsų gyvenimą ir dorovę paneigia tik reliatyviai, nepajėgdamas galutinai užmušti vilties, išskyrus tuos, kurie JUO TIKI, bet ne dievu. Tas Ne-teigėjas net neigdamas save nesugeba sukurti TAIP net laikinai.

70.  Niekas nėra piktas, jis yra abejingas, bedvasis ir todėl žiauriausias. Tokia materija iš esmės –konservatyvi, uždara, o Liuciferis linkęs krėsti eibes, kurti šunybes. Materija jų nekuria, bet ji PRIEŠINASI tvarkai ir gėriui pasyviai, į savo neveiklumą, žudantį bet kokią veiklą,  įtraukdama geriausius mūsų sumanymus ir tik dievas gali ją įveikti. Ji tarsi apelsino žievelė, ant kurios paslysta net šventieji ir genijai…

71. Kodėl to NE negalima sumodeliuoti? Jei jis, niekas, ne-būtis,  egzistuotų laike ir erdvėje, modelį kaip mat matematiškai būtų galima suskurti, kaip begalinio ma-tavimų skaičiaus superhilbertinę  erdvę, kurioje kiekvienas matavimas reikštų kokybę, o judesiai –kokybių ir kiekių virsmus. BET NIEKAS EGZISTUOJA ŠALIA DIEVO ontologinėje BŪTYJE, IKILAIKINĖJE , IKI ERDVINĖJE BŪTYJE.

72. Mes savo mintimi nepajėgiame jo „įkišti“ į laiką ir erdvę. Kitaip ir būti negali, nes erdvė ir laikas jau šiokia tokia tvarka (net jei tai būtų tuščia erdvė) ir juose grynos betvarkės jau negali būti…Jei galėtume tai padaryti, įveiktume Blogį patys.

73.Bet tai gali Viešpats, nes jis visagalis (ne viskas, šalia yra Ne-Būtis, bet visaga-lis, tai esminis skirtumas). Jis, Dievas, nenorėjo savo pirmykštėje ontologinėje Bū-tyje pasilikti dvasiškai vienas, sukūrė mus ir gamtą ir mus gamtinius, VIENINGUS SU GAMTA PADARUS (TAI NUOSTABU), jis ne tik įveikė nieko niekdarystę, bet ir kurdamas mus ATIDAVĖ MUMS SAVE(A.Maceina).

74. O Viešpaties visagalybe, Tu sukūrei mus galinčius suprasti ne tik Tave, bet net ir Nieką, esantį greta Tavęs. Tu esi ne tik Didysis Geometras, bet ir didis dialekti-kas, algebraistas ir logikas, ir metafizikas kartu.

75. Kai dialektikas iki galo supranta Nieko – Neigimo MATERIALIĄ IR REALIĄ  didžiulę galybę, jis randa dievo-gėrio pateisinimą dėl Blogio. Blogis galingas, bet dievas jį lengvai ir greitai, sukūręs Laiką, nugali, nes dievas visagalis. Viskas reliatyvu? Bet reliatyvus ir reliatyvumas, viskuo abejojame (net tikintieji), bet turime abejoti ir abejone.

 76. Tikėjimas nėra materijos pačios savęs „neigimo neigimas“ , bet visagalio ir gero Dievo Gėrio pozityvus teigimas, tikėjimas, kad Gėris NEGALI jokiu būdu BŪTI blogio priežastimi, blogiu, piktumu, negali nei kiek toleruoti blogio, negali jo net akimirksniui palikti gyvuoti ir triumfuoti. Būtent iš TIKĖJIMO tobulu Gėriu-Dievu (o ne nihilistinio neigimo būdu) išplaukia nauja Blogio ir jo nuga-lėjimo samprata, iš tikėjimo logine darna išplaukė samprata, kaip dievas įveikia Blogį – Materiją VISIŠKAI per akimirksnį.

77. Atsiradus galingesniam neigėjui (NIEKUI) ir už Liuciferį, Liuciferis nebereikalingas (Okamo principas). Tai – žmonių fantazijos , prietaringų ir piktų žmonių šmėkla. Mąstymo klaida, jei ne liga. Jei pajėgtume Liuciferį ir kitokias velniavas ištrinti iš žmonių atminties ir pakeisti jį Nieku, abejinga, bet nepikta Materija, vien tai būtų didis dalykas žmonių psichologijoje, dorovėje ir mąstyme. Blogio nebebūtų –tikslingas, bjaurus, dvokiantis visomis žmonių ir žvėrių raganiškomis ir velniško-mis ydomis, blogis mirtų net mūsų sąmonėje.

78. Atsirastų kitas Blogio supratimas, materialaus, tikro, realaus, labai sudėtingo, bet filosofiškai labai paprasto Nieko-Blogio šaltinio supratimas. Iš esmės jis nebaisus, nors ir žudantis, nes aiškus, baisu, kas neaišku.

80. O gal jis fizikų „singuliarinis“ taškas? Ne, nes tai jau būtų TVARKA (taškas –pati tvarkingiausia figūra). Tai tiesiog Materija, pirmykštė, PILNA pradinė jos forma, o gal gryna beformė energija, Materija, kurią  mes kiekvienas galime pajusti kaip „merfišką“ piktą išdaigininką, bet ne kaip „sąmoningą“ kenkėją, kaip atsitiktinį  Griovėją, bet ne piktą lemtį.

81.MATERIJA, KURI PIRMYKŠTĖJE IKILAIKINĖJE ONTOLOGINĖJE TIKROVĖJE YRA ŠALIA DIEVO TOKIA PAT TIKRA KAIP IR DIEVAS SAVO BŪTIŠKUMU. DIEVAS YRA DVASINĖ TAIP-BŪTIS (ABSOLIUČIAI TVARKINGA IR TAPATI SAU), BLOGIS – NIEKAS YRA NE-BŪTIS (ABSOLIUČIAI NETVARKINGA IR NEIGIANTI VISKĄ NET SAVE, BET NEPAJĖGIANTI IŠTRŪKTI IŠ SAVĘS, PANEIGTI SAVO materialų NEGATY-VUMĄ). Tai svarbiausia pastaba, nes iki šiol dialektikai manė, kad heleliška absoliutinė dvsia ar marksistiška matertija, „paneigdamos“ save pajėgia sukurti „priešybę“. Iš tikrųjų, Kūryba vyksta tik dviem Kokybėm kovojant ir Gėriui nugalint blogį –Materiją – Nieką. Ta ne monistinė filosofija, galingos materijos kiekis be dvasioss nepereina į kokybę. Tik jau SUKURTOJE , įveikiant Ne-Būtį –gryną Materiją, gamtoje gali vykti kokybiška gamtos evoliucija ir geros socialinės  revoliucijos.

82.Taip papildome Hegelio absoliutinę dvasią ir Engelso gamtos dialektiką tikrąja materija, nevelnišku, nebaisiu blogiu, ir tikrąja dvasia – gyvuoju, esančiu Dievu.

83. Tad kodėl sakoma, kad dievas mus sukūrė iš nieko? Jis sukūrė mus kurdamas gamtą ir mus, įveikdamas Ne-Būtį (šia prasme iš nieko), taip pat ir pridėdamas visą savo pozityvią Būtį (taigi, ne vien iš nieko, bet ir saves), plius suvienijo mus gamtos, įveikto blogio ir savojo gėrio vienybėje, padarydamas mus gamtiškuoju  VISKUO.

84. Kas gali sukilti prieš Dievą, jei jį MATĖ? Materija neturi akių matyti, ji menkesnė už kirminą, ji negyva visiškai. Liuciferis – filosofinė  nesąmonė, tai klaidingas laisvės supratimas.

85. Tiesa yra tai, kad laisvė yra pasirinkimo laisvė, bet tik tuo atveju, jei nematai Dievo, jei jį matai, tai nejau gali rinktis dar ką nors kitą? Laisvė nėra sukilimas prieš tobulą gėrį, mūsų žmogiškoje laisvėje yra nežinojimo, todėl kartais pasirenk-kame ne tą , ką reikia. Bet kas matė ar suprato Gėrį, tas nesirinks juk nieko blogesnio dėl kaprizo. Nes tobulas GĖRIS, GROŽIS ir TIESA neverčia Jo rinktis…Renkamės juos iš meilės.

86. Pasirinkimas be prievartos ir be nežinojimo ar apgaulės yra tikroji laisvė. Tik žmogus, kuris dar nemoka mąstyti iki galo dialektiškai nuosekliai (nuosekli dialektika paneigia pati save, tai yra palieka sau tik gamtos sritį, o metafiziką atiduoda dvasiai) gali filosofiškai sukilti esą prieš silpną nereikalingą dievą. Bet žmogus jaučia, kad nėra nieko patrauklesnio už Gėrį, todėl tiek daug tikinčiųjų.

87. O tie žemės galingieji ir išmintingieji, kurie garbina pinigus ir prievartą, valdžią ir šios žemės garbę ne visada moka jį, tą kuklų, nesireklamuojantį Gėrį pastebėti.

88.O juk jo daug aplink, pažvelkime į kiekvieną vaikelį, į jo kuklią, drovią šypseną, ir išvysime jo paveikslą…

89. Netikinys (neabejojantys abejone) savo metafizinėmis mintimis nukryžiuoja Gėrį savyje, o po to ima skriausti save ir nekaltus žmones, nepadėdami jiems ar kitaip.

90. Bet nekaltinkime jų, kad jie tarnauja Šėtonui, nes jokių sukilusių angelų nėra.

Jie tiesiog klystantys, blogi šachmatistai…

91. Bet grįžkime prie savo pupų. Jei Dievas ir Blogis – Niekas iš pradžių yra (buvo, bus) ikilaikinėje ir ikierdvinėje ontologinėje Būtyje, (filosofinėje būtyje) (Būtyje apie kurią nieko negalima pasakyti, tiktai, kad joje yra Blogis pirmykščiu pavidalu ir Dievas, kol kas dar nesukūręs mūsų ir pasaulio), tai mes negalime klausti, KADA Dievas nusprendė įveikti Blogį ir sukurti mus, Gamtą, Žmones, nes Laiko dar tada nebuvo. Mes DABAR, jau tūkstančius metų , keliame tą klausimą, KODĖL dievas DAR nėra įveikęs Blogio, kodėl jis, būdamas visagaliu, geru ir tobulu, LEIDŽIA jam, blogiui ir žiaurumui, būti…Kai kurie net suabejojame dievo visagalybe ar gerumu.

92. Bet užtenka filosofuoti, atėjo laikas tarti Tikėjimo Žodį: DIEVAS ĮVEIKĖ MATERIJĄ-BLOGĮ-NEBŪTĮ SUKURDAMAS ERDVĘ IR LAIKĄ IR ĮTRAUK-DAMAS (IR TAIP JĄ ĮVEIKDAMAS) MATERIJĄ Į TVARKOS KARALYSTĘ iš karto, per nulinį laiko tarpą, NES TIKROJI ERDVĖ LAIKAS YRA TAŠKAS, „TRUMPIAUSIAS“ IR TOBULIAUSIAS FIZINIS GAMTINIS  ERDVĖLAIKIS , ALFA-OMEGA TAŠKAS („aš esu alfa ir omega“, NT). O  mums atrodo, kad kūryba ir kova su blogiu tęsiasi…

93. DIEVO SUKURTAS LAIKAS – ERDVĖ YRA TOBULIAUSIA GEOMETRI-NĖ FIGŪRA –TAŠKAS, TAI NULINĖS TRUKMĖS LAIKAS IR NULINIO ILGIO IR PLOČIO ERDVĖ. ĮTRAUKDAMAS MATERIJĄ –BLOGĮ-NEBŪTĮ Į TOKIĄ TOBULĄ ERDVĘ IR LAIKĄ , DIEVAS PER NULINĮ LAIKO TARPĄ, AKIMIRKSBNIU (kas dievui mirksnis, mums –amžinybė) JĮ IR ĮVEIKĖ, PANAIKINIO VISIŠKAI, TAIP TARSI JO IR BŪTŲ NEBUVĘ. TAIP SUKŪRĖ MUS –ŽMONES IR  GAMTĄ IR MUS VIENINGUS SU TA GAMTA. BLOGIO NĖRA DIEVO SUKURTAME PASAULYJE – GAMTOJE IR ŽMONIJOJE. IŠ TIKRŲJŲ MES, VISI ŽMONĖS,  ROJAUS  NEPRARADOME, MES TEBESA-ME DIEVO ROJUJE IR KITAIP BŪTI NEGALIME. Tik to nesuprantame.

94. NES MES ESAME KŪRINIAI, JEI MES PAJĖGTUME APRĖPTI VISĄ DIEVO KŪRYBĄ, MES TAPTUME LYGŪS DIEVUI. MES, individualūs KŪRINIAI,  NEGALIME BŪTI TAPATŪS SU KŪRĖJU. MES NESAME TOKIE TOBULI, KAIP DIEVAS, NORS KAIP DIEVO KŪRINIAI IR ESAME ARTI TOBULYBĖS, UŽTAT JAUČIAME JOS ILGESĮ. KITAIP SAKANT, DIEVAS SUKURDAMAS MUS TIK VISAI ŽMONIJAI PER VISAS ISTORI-NES EPOCHAS ATIDAVĖ SAVE VISĄ, BET DALIAI ŽMONIJOS VISO SAVĘS ATIDUOTI NEGALI NET VISAGALIS, NES MES, ISTORINIAI ŽMONĖS, NESAME VISKAS, TIK DALIS. TODĖL MES SUVOKIAME LAIKĄ IR ERDVĘ GAMTIŠKAI, RELIATYVIAI, ISTORIŠKAI KAIP IR SAVO BŪTĮ, TODĖL ESAME MIRTINGI, NUODĖMINGI, NETOBULI.

Net nedarantys Blogio kartais blogai pažvelgia ar pamąsto…

95. POTENCIALIAI MŪSŲ PROTAS PAJĖGUS SUPRASTI IR ĮVEIKTI VISKĄ IR APRĖPTI VISĄ GAMTĄ (MUS PAČIUS), BET REALIAI-NE. TAI IR YRA MŪSŲ RELIATYVIAUS BLOGIO PRIEŽASTIS IR TIKROVĖ BEI PASIREIŠKIMAS. Iš tikrųjų, blogis yra iliuzija, bet mes nepajėgiame mąstyti ir aprėpti to „iš tikrųjų“, tikrosios tikrovės, ją visada suprantame šiek tiek klaidingai.

96. Tikrojo erdvėlaikio suvokimas kaip taško jau leidžia ir mūsų reliatyvų erdvė-laikį modeliuoti matematiškai, ieškoti simetrijų fizikoje (ne veltui dievas vadi-namas didžiuoju geometru). Bet neužmirškime, viso Nieko – Materijos neaprėp-sime, nes jis nepagaunamas net gamtos pavidalu. Vis tik kokios puikios perspek-tyvos atsiveria fizikai ir matematikai, mokslui ir technikai, socialinei ir politinei gerovei kurti, kai tai suvokiame. Deja, ir blogiui, naujiems ginklams kurti…

97. Žmogaus ir Gamtos vienybes suvokimas –jie abu sukurti dievo vienas kitam – atveria visiškai naujas galimybes sukurti tikrai mokslinę politiką ir sutaikyti ją su tradicine religine ideologiją. Ir ne vien mokslinę, bet ir etinę, nes Gamta tampa gražiausiu dievo kūriniu, o ne vien eksploatacijos objektu. Pavadinkime tą būsimą politinę filosofinę etiką VITETIKA, pagarbos ir meilės gyvybei ir gyvenimui etika.

98. Taip Dievas mums davė Laisvės Kelią, atvėrė mums galimybes eiti į meilę, tiesą ir gyvenimą. Tai, ką mes labiausiai mylime ir ko visi trokštame.

99. Ar dievas buvo atėjęs į savo kūrinį pasaulį Kristaus pavidalu? Visokių yra nuomonių. Jis viską gali, tai galėjo ir ateiti, bet taip, kad nerodytų stebuklų, tik savo asmeninį gero elgesio pavyzdį.

100.Stebuklai galimai išgąsdintų mus, priverstų paklusti nesupratus, tai būtų ne laisvė , bet prievarta. Žodis yra stebuklas, bet tai ne prievarta, nes žodžiu galime abejoti, iš jo tyčiotis, jį kalbantį net nukryžiuoti, juo netikėti. O veiksmu abejoti negalima, jis prievarta.

101. Dievas ČIA nėra teisėjas nei stebukladaris. Jis čia neprikelia iš numirusių. Tai – pasakos. Jei jis prisikėlė, tai niekas to nematė. Nors tuo verta tikėti…Jis –ne ateivis, JIS PAS MUS VISADA, nes jo sukurta Gamta, MES, ir JIS yra BŪTIES trilypė vienovė, dieviškos, žmogiškos, gamtiškos būties, kurioje jau NĖRA BŪTIES šalia dievo, ji jau panaikinta, nes ta būtis jau yra laike, o tikras laikas – dievo ir gamtos- mūsų pasaulis.

102.Kaip hologramos visos nematome, taip tik jos dalį matydami aprėpiame visumą bendrais bruožaiais, bet netiksliai, taip ir dievo savo reliatyvu protu negalime aprėpti ir suvokti, bet DALINĘ visumą jaučiame širdimi ir matome protu.

103. Kiekvienas kuris tiki dievišku žodžiu yra dievo vaikas, jo bendradarbis, jo bičiulis ir draugas. Kiekvienas, kuris gėrisi Gėrį kuriančiu ar kuriančiais TIKI dievu ir gėriu. Kiekvienas, kuris nesmerkia per daug nusidėjėlio, kuris mato ir savo netobulumus ir nuodėmes, kuris mato kiekviename žmoguje dideles galimybes, kuris myli ir gerbia visą dievo kūrybą, visą gamtą, užjaučia ją ir mano, kad ji reikalinga ir naudinga ir ne be reikalo sukurta, tas yra dievo dirvų artojas ir gamtos globėjas ir mažų tautų gelbėtojas.

104. Ateities tobuloje vietoje (NT), apreiškime rašoma, augs medis, kurio lapais bus gydomos tautos. Vadinasi, jos bus. Bus ir gyvybė, ne abstrakcija, ne bekūnės dvasios. Tad nesijuokime ir iš ateisto-materialisto, kuris kitaip mato gamtą, juk Gamta Dievo kūrinys, tik jis tą paveikslą kitaip suvokia. Gal negali pateisinti nei lašelio blogio, gal su juo beviltiškai susitaikė;…nesmerkime ir mylinčių moteris, gražiausius dievo kūrinius.

105.Tikintysis gi stengiasi tikėti Gyvybės Medžiu, net būdamas kalėjime, blogoje visuomenėje, kur viešpatauja prievartautojai ir sukčiai, jis kuria, ne sau, bet visiems. Kūryba niekada nėra beprasmiška. Medžio šaką galima nukirsti ir sudeginti, bet Slaptas Visuotinis Ryšys Kūrėjo kūrybą ( o visi žmonės yra kūrėjai)

nugabena ten, kur ją gali matyti ir skaityti VISI. Nieko nėra kas būtų amžinai paslėpta ir kas paslėpta, bus atidengta (NT).

106. Gera kūryba iš dievo, bloga kūryba iš žmogiškų ir materialių klaidų. Visi klystame (NT). Klaidos apsaugo mus nuo didžiausios klaidos – Puikybės nuodėmės. Užtat istorijoje pastebime, kaip dažnai puikuoliai yra nubaudžiami…

107. Gamta ir mažos tautos naikinami, tirpdomi, teršiami. Todėl visi turime būti labai socialiai aktyvūs, ypač aktyvūs tie, kurie nenori, kad jų kūriniai būtų naudojami blogam.

108.Istorijosir evoliucijos žiaurumai neišvengiami, bet neišvengiami ir tobulėjimai, pagerėjimai, teisingumo atskūrimas ir nustatymas.

  Jei Dievas sukūrė mus, mūsų būtį, kaip Kelią į Gėrį, nepaisant to, kad kelias vingiuotas, turi būti šiek tiek ir vilties  ir tikėjimo optimizmu, net krentant į prarają.

109. BŪTENT TIKĖJIMAS GĖRIU ir DIEVO GERU TEISMU SKIRIA TIKINTĮ NUO NETIKINČIO. Tik neužmirškime, kad ir tikėjimo vardu kartais daromas blogis, tad tikintieji ypatingai turi būti atsargūs ir neplatinti savo tikėjimo prievarta.

110. Daug dilemų iškyla dirbančiam ir kuriančiam, tiek politikui, tiek ugdytojui, tiek gydytojui, gamtosaugininkui, tiek teisingumo riteriui, tiek paprastam žmogui. Bet kūrybiškai mąstydami ir veikdami visi kartu žmonės pajėgia ištaisyti klaidas, pamažu kurti gėrį.

111. Tejaras de Šardenas (ir kiti evoliucionistai) tikėjo, kad žmonija savo evoliucijoje visas problemas įveiks, taps nemirtinga ir su dievu susijungs alfa ir omega taške ŠIAME gyvenime (tolimoje ateityje). V.Solovjovas teigė (A.Maceina), kad tai įvyks tik po pasaulio galo, o čia gali net ateiti ir „antikristo“ laikai.

  Bet laikinas bus jo triumfas.

112. Per klaidas einama į tiesą…

  Mokykimės iš krikščionės Nijolės Sadūnaitės, kuri net savo persekiotojus sveikindavo “Su Vasario 16, broliai! “. Ir sugriuvo „Blogio imperija“ ir visos kitos sugrius.

113. Tik bijokime sunaikinti gyvybę ir mažas tautas, nes tada jų gal nebeprikels net dievas…

114.Gyvybė reikalinga sveikatai, o mažos tautos būtinos žmonijos tautų dvasinei ir kultūrinei savasčiai ir politinei ekonominei bei genetinei pažangai. Tą turėtų suprasti ir šio pasaulio galingieji.

115. Nes Gamta, Žmonės ir Dievas – Gėris yra vieningi, tad imperijos ir didžiosios, galingosios tautos, suteršę ar sunaikinę Gamtą ir mažas tautas, sunaikina ir savo pačių ateitį.

  Mažųjų misija yra skleisti gerumą ir išmintį, ne tik moksliškai įrodyti, kad ne MASĖ, bet KOKYBĖ ir įvairovė yra reikalingi pažangai. Ir skleisti pakantumą ir tarpusavio supratimą tarp didžiųjų ir mažųjų, ne neviltį, ne baimę ar neapykantą. Tik taip ryžtingai ir nuosekliai veikiant galima išgelbėti pasaulį, mažas tautas ir nykstančią gyvybę.

116. Juk norint būti stipriu, nebūtina būti dinozauru?

117. Mirties nebijokime, gyvenimą mylėkime ir kiekvienas stenkimės įnešti į jį bent po Gėrio kruopelę. Materijos Ne-būtyje nėra grožio, poezijos, yra tik galingas , netvarkingas niekas, o Kūrėjas sukūrė nuostabų pasaulį, tad eikime į jį, o ne niekur.

Filosofija Kultūra Religija Švietimas , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra