Laisvės gynėjams. Kalba gynėjų susitikime LR Seimo Kovo 11-osios salėje, 2014-01-12

Autorius: Data: 2014-01-31, 08:46 Spausdinti

Prof. Vytautas LANDSBERGIS, Vilnius

Sveiki, gynėjai! (Sveiks, tamsta! – gana padrikai). Čia dar ne rikiuotė. Labai džiugu būti tarp jūsų. Tradiciškai kaskart pasitikriname, kiek mūsų yra, ir pasistipriname brolybės jausmu. Buvome tada, kur reikėjo būti. Padarėme, ką reikėjo padaryti. Tai dovana, kurią ne kiekvienas patiria. Mums taip klostėsi ir istorinės aplinkybės, ir dvasinis paveldas paliktas mūsų pirmtakų, mūsų tėvų, toks ir anksčiau už Lietuvą žuvusiųjų įpareigojimas. Atėjo laikas, ir jau mums teko atlikti pareigą. Sveikinu jus šią dieną ir su tuo brolybės prisiminimu. Ga­lėčiau sveikinimo žodį tuo ir baigti. Bet galiu pasidalinti ir kitomis mintimis. Nežinau, ko­kia čia tvarka dabar ir ką pasakys pirmininkai buvusiam pirmininkui. (Balsai salėje: „Pra­šom“.) Galiu dalintis mintimis?

Prisimenu dažnai, o tokiomis progomis ypatingai, savo savanorio priesaiką pirmojo aukšto fojė. Kai mane pakvietė iš kabineto, kad sudalyvaučiau kaip Pirmininkas, – štai pirmieji savanoriai duoda priesaiką, – dar nebuvo Savanoriškos tarnybos įstatymo, bet savanoriai jau buvo, – kad aš dalyvaučiau, nes gal jiems būtų smagu, kad aš esu, kai jie duoda priesaiką. Aš nuėjau, jie stovėjo eilėje, atsistojau į eilės kraštą ir kartu su visais kartojau priesaikos žodžius. Ir čia likimas man buvo palankus, – tokia proga manęs neaplenkė. Po to viena, kita, trečia diena ir atėjo didysis išmėginimas. Didysis įvykis. Aš vis bandau re­daguoti nelabai vykusį formulavimą „įvykiai, Vilniaus įvykiai“, tartum kažkas kažkodėl įvyko. Mes puikiai žinome, kad ne kažkas ir ne kažkodėl. Bet įvyko vienas tikrai didelis įvykis, pranokstantis ir mus, ir Vilnių, ir Lietuvą. Atlaikėme parlamentą, atlaikėme Lietuvą, ir pasaulis pasisuko. Senovėje, senosios Grai­kijos laikais buvo mokslininkas ir išminčius Archimedas, kuris atradęs sverto dėsnį sušuko: “duokite man atramos tašką, ir aš pajudinsiu žemę!” Kažkaip atsitiko, kad Vilnius ir Lietuva tapo atramos tašku, į kurį atsiremdama geroji žmonijos valia ir Apvaizdos globa pajudino pasaulį. Tada pasaulis pajudėjo iš sutemų į šviesą, iš nevilties į viltį, nes juk tiek dešimtmečių buvo skiepijama neviltis: niekaip kitaip nebus, jau viskas nuspręsta amžiams. Tokias giesmes turėjome giedoti garbindami tai, kas “amžiams” pa­daryta užgrobėjų. Ir įvyko posūkis į laisvę, į jūsų ir mūsų laisvę. O “jūsų” – tai buvo tautos ap­link mus nuo Baltijos pakrančių toli toli į Rytus. Turėjome daug draugų, ir ten taip pat buvo atramos taškas judinti pasaulį.

Šiandien ten dar sutemos, kuriomis jų burtininkai norėtų už­krėsti demokratinę Europą ir mus pirmiausiai. Pastarieji keleri metai buvo tai, ką mes čia visi ma­tėme. Ypač Lietuvos pirmininkavimas Europos Sąjungai, Europos vadovų Vilniaus viršū­nių susitikimas išryškino ir sustatė labai svarbius taškus, kurie buvo žinomi, bet dabar jie aiškūs labai plačiai. Europa bunda, Europa susivokia tikrovėje kur kas geriau negu prieš keletą metų. O tie taškai yra paprasti.

Dabartinė Rusija atmeta demokratiją, atmeta Europą, kartais vis dar vadinamą strateginiu partneriu, nors debatuose Briuselyje kai kas pasako: palaukite, čia gi strateginis varžovas! Tad jau ne man tenka apie tai kalbėti. Tas sąmoningumas ateina: Rusija atmeta demokratiją, stiprina putinizmą, yra pasiryžusi plėsti savo hegemoniją. Ir būtent pati skelbia Europos Sąjungą esant Rusijos varžove. Žinoma, varžovę reikia įveikti. O aplinkines tautas skelbia esant net ne valstybėmis, pavyzdžiui, tai pasakoma Ukrainos atžvilgiu – kokia čia valstybė, mūsų provincija. Buvusias kolonijas ir toliau skelbia tartum savo valdomis, kurių Europai neužleis. Mes matėme, kas vyko [Gruzijoje], ir tai vyksta toliau. Ir nėra taip, kad Europa ir Rusija varžosi dėl Ukrainos ar dėl kokių nors kitų, kaip jie galvoja, žemių, – nes ten nuo amžių galvojama tik žemėmis. Ne apie žmones, ne apie tautas, bet apie žemes. Na, ir paskelbta pro­grama kurti naują imperiją vardu Eurazija. Tam reikia kaimynus spausti, pulti, sykiu kaltinti ir diskredituoti Europos Sąjungą. Toks yra strateginis tikslas. Tuo pačiu skiepijama ir tiesiogiai, ir ne­tie­siogiai, kas ir mums buvo bandoma įskiepyti bei sakyti: suklydote, suklydote eidami į tą savo nepriklausomybę, matote, kiek jums teko vargo, net žmonių gyvybės prarastos… Tartum ne jie patys atėmė tas žmonių gyvybes, bet mūsų pasirinkimas! Žinoma, ir mes turime žinoti, kad kartu eina didžiulis milijardinis finansavimas to propagandinio karo akcijai ne tik prieš buvusį dešimtmečiais strateginį priešininką Jungtines Valstijas. Jeigu jas pavyks sunai­kinti, tai sovietai valdys pasaulį. Dabar pasaulis įvairesnis, ir kadangi tautos, susivokiančios, norinčios šlietis ir suartėti su Europos Sąjunga, yra vėl tokios nedėkingos ir negeros kaip mes kažkada buvome, tai jas reikia tramdyti ir prievartauti. Žinoma, tarp priemonių yra ir propagandinis karas. Aš buvau Kijeve ir girdėjau, – pats kalbėjau Maidane, bet ir girdėjau, ką kitur kalba tenykštės valdžios žmonės, pavyzdžiui, Ministras pirmininkas dergdamas, niekindamas Europą. Tai karo priemonė.

Tik apsidairykime ir pamatysime daugybę to veikimo pačioje Lietuvoje skiepijant nusivylimą, nepasitenkinimą, nuteikinėjant prieš Europos Sąjungą, kurioje esame, tartum būtų kitas kelias, kurio mes tada atsisakėme ir suklydome, kaip iki šiol kalba Kremliaus vadovai. Kuriamas ir klaidingas propagandinis vaizdelis, ir žodynas. Neva tie, kurie galvoja kitaip ir pasirenka kitokį kelią, tie “eina prieš Rusiją” ir, žinoma, tai labai negera eiti prieš ką nors. Mes nuo tada (ir nuo 1990 m., ir nuo Sąjūdžio pakilimo pradžios) visada sakėm, kad reikia skirti Rusiją ir Kremlių, nes tai ne tas pats. Ir Rusija dažnai buvo mūsų pusėje, Rusija taip pat norėjo ir tebenori laisvės, – tie, kurių smegenys dar nesujauktos ir neužpiltos iš naujo. Bet ir vartojant tą patį žodį “kas prieš ką”, tai mes nesame prieš Rusiją – aš asmeniškai sakydavau, kad nie­kada nesu “prieš rusus”, aš prieš imperialistus! Bet tai pernelyg paprasta, kai norima vartoti geografinius pavadinimus. Dabar, deja, Rusija eina prieš mus. Elgiamės kaip tada, kai sa­kėme: mes stovime, nieko nepuolame, mums reikia atsilaikyti. Ir mes atsilaikėme, tai bu­vo pergalė nieko nepuolant. Vaizdavo, kad tai mes puolame, kad norime sugriauti kažką, o mes sakėme: “jeigu norite būti Sovietų Sąjungoje, būkite toliau, bet mums ne pakeliui.” Nuo­s­tabiai pasakė kardinolas Vincentas Sladkevičius į klausimą, kodėl jūs skiriatės, juk Michailas Gor­ba­čiovas čia taip gerai siūlo. Kardinolas pasakė labai paprastai: „Tegul M. Gorbačiovas eina savo keliu, o Lie­tuva – savo keliu“. Tai nebuvo “prieš”, ir dabar taip pat, bet prieš mūsų pasirinkimą stovi didelė jėga.

Ji ne tik prieš mus, nes “mes” šiuo atveju esame Europos Sąjunga. Antai spaudimu ir gąsdinimu siūloma įskiepyti tarsi pasiūlymą: “atšokite nuo tos Europos Sąjungos, ir tada jums bus gerai. Tada mes jums duosime saldainių ar dar ko nors.” Na, net Ukrainai neduoda tiek, kiek pažadėjo. Bet svarbiausia: nusivilkite ta savo Europos Sąjunga, nevertinkite, kad antai turime tikrą taikos ir bendradarbiavimo sąjungą, o ne kariaujančią ir tarpusavyje besidaužančią Europą. Dėl tokios didysis kaimynas Rytuose tik rankas trintų. Aš matau ir galiu tai bet kur pasakyti, galbūt net ir Vidurio ir Vakarų Europoje euroskeptikams, kurie yra populiarus dalykas, dabar tai madoje, – kad jie sąmoningai ar nesąmoningai lošia Putino “pulką”. Čia turime būti sąmoningi, čia yra mūsų fronto linija, ir tebūnie gynėjų linija tokia.

Mums reikia daug darbų atlikti Lietuvoje ir apginti įvairias pozicijas, kurios kai kada susilpnėja, būna pažeidžiamos. Štai reikia ginti Vilnių. Ir Vilnių ginti ne nuo kokių nors išorės priešų. Tokių irgi galima atrasti, bet nuo mūsų pačių abejingumo. Žinoma, ne šioje salėje sėdinčių, kai aš sakau “mūsų pačių”. O mūsų nelabai sąmoningos tautõs, dėl kurios keistų veiksmų, kai koks nors stadionas uždainuoja „Moj adres sovetskij sajūz“, jos aš nevadinčiau tauta iš didžiosios raidės. Tai pažeisti žmonės. Bet Vilnių reikia ginti nuo tokių neva piliečių ar ne visai piliečių abejingumo, kad mūsų sostinės, kuri be galo svarbi Lietuvos ateičiai, neužvaldytų avantiūristai.

Vienas iš mano karininkų prieš keletą metų, – iš tų, kuriuos man skirdavo apsaugai pagal vidaus reikalų ministro įsakymą, – yra pastebėjęs ir tiesiog pasipiktinęs (gal jis ir čia yra) apie tai pasakojo. Sako, štai rinkimai į Vilniaus miesto tarybą, bet ir mano, ir gretimame name, visi daugia­bučiai namai, sako, ten beveik vieni lietuviai gyvena ir niekas neina balsuoti, visi miega, tingi. Nežinau, kaip yra dabar ir kaip kituose daugiabučiuose, bet tas didelis mūsų daugiabutis, kurio vardas Lietuva, nėra itin aukštos kokybės. Mes turime gerinti jo kokybę. Juk ir Seimo rinkimuose pusė piliečių nebalsuoja, tartum jie išsiregistruotų iš Lietuvos piliečių sąrašo. Todėl būtų gerai, kad visi skelbtume vieną konkretų šūkį ateinančiam trumpam laikotarpiui. Pabusk! Žinote, nuo senovės laikų žodis „pilietis“ reiškė „miesto pilietį“. Mieste yra pilis, aplink pilį glaudžiasi gyvenvietės ir tai – miestas. Štai tie ir turi savo solidarumą, jie kartu ginasi, jie yra piliečiai. Mums vėl reikia suvokti tą sąvoką ir kreiptis į mūsų miesto piliečius, kad piliečiai nenumotų ranka į savo miestą, kuris yra Lietuvos širdis. Tada mes kaip gynėjai būsime ir toliau atlikę pareigą.

Nuomonės, diskusijos, komentarai , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra