Laiškuose tragiškojo sausio atspindžiai

Autorius: Data: 2011-01-12 , 09:26 Spausdinti

Julius NORKEVIČIUS, Vilnius

Laisvės kovų istorija

Vaikaitis Dovydas pakvietė pro gana žemas, mažas dureles įlįsti į gimtųjų namų palėpę, kur sukrauti įvairūs rakandai, senos knygos, vadovėliai, primarginti mokykliniai sąsiuviniai, nuo laiko pageltę laikraščiai. Vaikiną sudomino ne šis turtas. Todėl ir mano dėmesį pirmiausiai atkreipė į kelias nedideles dėžutes, suraišiotas margais kaspinėliais, plonyte ar gerokai stora virvute.

Atnarplioję mazgus, atverčiame dėžutės dangtelį. Čia gražiai surikiuoti vokai, atvirutės. Tai mano laiškai Mamytei. Kai mirė Tėvelis jai buvo labai liūdna, graudu. Iš Vilniaus negalėjau jos beveik kasdien aplankyti, paguosti, kaip sesuo, broliai, gyvendami vos ne kartu, Telšiuose. Todėl pažadėjau kasdien lankyti nors ir trumpučiais laiškučiais. Ir beveik devyniolika metų į Mamytės namus (iki jos mirties) plaukė atvirukai. Žinojau, kad ji labai laukė tų laiškučių, džiaugėsi, rodė draugėms, kaimynams. Prašydavo juos perskaityti. Rašydavau didžiosiomis spausdintomis raidėmis. Bet ir tokius vargiai įskaitydavo. Gal dvi žiemas jai teko sėdėti klasėje, nes anksti pradėjo ganyti kitų žąsis, karves, supti ūkininkų vaikų lopšį.

Dabar atidžiai skaičiau prieš keletą dešimtmečių rašytus laiškus. Pirmiausiai į rankas pateko rašyti devyniasdešimt pirmaisiais metais. Skaičiau kaip dienoraštį, kuris atgaivindavo jau toli praeityje likusius įvykius, faktus. Kitomis, šiandienos akimis pažvelgti, įvertinti juos. Laiškai įdomūs, nes jie perduoda tų dienų nuotaikas, pajautas, samprotavimus. Todėl gal bent kai kuriuos dar kartelį paskaitykime kartu.

Sausio 8 d.

Sėdžiu vienas namuose, klausau radijo, kai ką pasižymiu, bandau apibendrinti dienos įvykius. Na ir dienelė! Jaudinuosi, nervinuosi dėl valdžios vyrų ir moterų nesusišnekėjimo dėl maisto produktų kainų pakėlimo. Ko gero, reikia nemažų sugebėjimų taip viską supainioti, sukomplikuoti padėtį, kad kiltų didžiuliai neramumai, jedinstvenininkų suplanuotas, sakyčiau, gerai apgalvotas Aukščiausiosios Tarybos šturmas. Šiek tiek ramiau, kai viskas gerai baigėsi – atsilaikyta prieš brutalią jėgą. Negalime prarasti vilties, kad bus geriau, kad apginsime nepriklausomybę, jeigu patys sau neapgalvotais sprendimais nekenksime.

Sausio 09 d.

Lyg ir ramiau. Bet mitingų, mitingėlių, didesnių ar mažesnių susibūrimų prie valdžios rūmų pakanka. Aikštė prieš parlamentą pilnutėlė žmonių. Ir ne tik vilniečių. Atvažiavo žmonos sesuo gydytoja iš Kauno su kolegomis saugoti Aukščiausiosios Tarybos. Susirenka minios saugotojų iš visos Lietuvos.

Turiu eiti į respublikinį švietimo vadovų, mokyklų inspektorių pasitarimą. Tikimasi, bus išsakytos gairės, kaip elgtis mokykloms, pedagogams šiomis nepaprastai įtemptomis sausio dienomis. Redaktorius šiam renginiui skiria daug dėmesio. Todėl turėsiu atidžiai klausytis, skrupulingai žymėtis užrašų knygutėje. Kad ataskaita apie pasitarimą būtų didžiai kompetentinga.

Sausio 10 d.

Atsisveikinau su prie eilinio „Tėvynės šviesa“ laikraščio numerio dirbusiais bendradarbiais ir lieku Spaudos rūmuose. Man patikėtas budinčio redaktoriaus pareigos. Privalau peržiūrėti pirmuosius spausdinimo mašinos išleistus egzempliorius, įsitikinti, ar ištaisytos pastebėtos klaidos, ar atsižvelgta į maketavimo ir kitas pastabas, ar nėra spausdinimo trūkumų ir ant kampučio užrašyti leidimą spausdinti ir platinti. Kaip įprasta, pasiimu būsimo laikraščio keletą numerių, atsisveikinu su spaustuvės darbuotojais. Pasakiau „labanaktis“ Spaudos rūmų budėtojams ir palinkėjau ramios nakties, saugaus, ramaus budėjimo. Kitą dieną per radiją išgirstu, kad vaikinams, su kuriais atsisveikinau, budėjimas nebuvo ramus: į Spaudos rūmus veržėsi omonininkai, kareiviai. Budėtojai pačius įžūliausius pasitiko stipria vandens srove. Pasigirdo šūviai. Mane pro duris išleidęs Lukšys sužeistas, nugabentas į ligoninę.

Neprognozuojami dalykai dedasi. Ir kasdien vis keistesni, įžūlesni. Tos dienos „Tėvynės šviesos“ tiražas nepasiekė skaitytojų. Redakcijai liko saugoti tik mano išsineštąjį pundelį.

Sausio 11 d.

Jau kelinta diena rytais skubame į aikštę su lauknešėliu. Kad budėjusieji per naktį nors šiek tiek atsigautų kavos ar arbatos šlakeliu, sumuštiniai, bandelės numalšintų didįjį alkį. Šitaip elgiasi daugelis vilniečių.

Kartą pakeitėme įprastinį maršrutą ir pasukome prie Vyriausybės rūmų, kur mažiau lankosi geradarių maitintojų. Žmonės palankiai priimdavo šias kuklias vaišes. Nors pasitaikydavo keistų pasiteiravimų.

– Kiek kainuos kava ir bandelė? – rausdamas klausė kuklus berniokėlis iš Vilkaviškio profesinės mokyklos, kurio žvilgsnis į lauknešėlį rodė, kad jis su malonumu užkąstų.

– Nieko, neimame pinigų. Imk ir valgyk, juk praalkai per dieną.

– Pavojus! Pasiruošti gynybai! – nutraukė pokalbį su vaikinuku pastato jaunieji apsaugininkai, vos ne stumte išstūmė iš saugomo objekto į kiemą. Šį kartą pavojus praslinko pro šalį. Greitai atgavome krepšelį ir tuščius termosus.

Sausio 12 d.

Pasiruošiau lauknešėlį ir išsiruošiau prie Parlamento. Žmona su seserimi, kauniete gydytoja Reda, tikriausiai jau ten. Palikti pėdsakai rodo, kad virė kavą, darė sumuštinius.

Prisigretinu prie besiburiančių aplink laužą. Aikštė pilna stovinčių, susėdusių pasišildyti prie laužožmonių. Šnekučiuojasi, dainuoja. Vaizdas man primena pokarį. Kai po vyskupo V. Borusevičiaus arešto telšiškiai ir kaimyninių kaimų, miestelių žmonės būriais rinkosi į Katedros šventorių saugoti savo kunigų nuo tarybinio saugumo galimų represijų. Ir bažnyčia pilnutėlė, laisvesnio kampo negalėjai rasti. Garsiai meldžiasi, gieda. Ir taip dieną, naktį. Tokia apsuptis gal savaitę tęsėsi. Minioje šmirinėjo saugumiečiai, kareiviai. Kol kunigai kartu su žmonėmis meldėsi, saugumiečiai jų nelietė. Bet palikus bažnyčią, prasidėjo areštai.

Gal, sakau, ir šį kartą apsiginsime. Iš kalbų suprantu, kad žmonės ryžtingai nusiteikę.

– Arbatos išgersi? Ir bandelės nori? – siūlom prisėdusiam prie lauželio ne pagal metus išstypusiam berniukui.

– Geriau sumuštinį ir arbatos. Pavargau bekraudamas laužus. Pasirūpinome ne tik rąstigaliais. Nelinksma bus, jei kas juos užkliudys, – neskubėdamas pasakojo, o žvilgsnis vis krypo barikadų link. 

Tokie vaikinuko žodžiai ir šildo, ir sustiprina viltį, pasitikėjimą.

Sausio 13 d.

Su bičiuliais sutarėme, kad iš vakaro neisime nei prie Parlamento, nei prie Televizijos bokšto. Važiuosime paryčiais, kai gerokai praretėja budėtojų gretos. O pasilikusius reikia palepinti karštimu, leisti, suradus ramesnį kampelį, pasnausti, pailsėti. Nutarėme anksti atsigulti, kad paryčiais būtume žvalesni.

Išbudina trenksmai, kad net sienos dreba. Radijas, televizija praneša, kad omonas, tankai užpuolė budėjusius prie Televizijos bokšto. Yra sužeistų ir net žuvusių.

Nieko nelaukdami pasiimame iš vakaro paruoštus lauknešėlius ir vykstame į miesto centrą. Ta kryptimi skubančius ne taip paprasta suskaičiuoti. Važiuojantieji pagal galimybes kviečia pėsčiuosius į mašinas.

Aikštė prie Aukščiausiosios Tarybos pastato kaip pajudintas skruzdėlynas. Per garsiakalbius praneša, kad tankai juda link Parlamento ir prašo žmonių atsitraukti, kad nebūtų bereikalingų aukų. Susirinkusieji net nebando skirstytis. Tik dar garsiau skanduoja: „Laisvė! Lietuva!“

Prisėdu prie vieno lauželio. Sėdintieji persimeta žodžiu kitu ir prasmingai tyli. Staiga prabyla, laikęs rankomis suspaustą savo galvą, nebejaunas vyras.

– Stovėjome greta susikibę rankomis, kai į mus, sukinėdamas patrankos vamzdį, artėjo tankas. Ir tiesiai į žmonių minią, išardė darnią gynėjų grandinę. Parkritau ant žemės. Kai atsikėliau, pamačiau, kad kaimyną, kurio ranką laikiau savojoje, kelia į greitosios pagalbos mašiną. Jėzau, Jėzau!.. O juk stovėjome greta, – vėl suima rankomis galvą ir pasigirsta širdį draskanti rauda.

Žmonės ramina, siūlo kavos. Pusamžis vyras atkiša ir nedidelę gertuvę.

– Nacionalinėje bibliotekoje laukiame kraujo donorų – pasigirsta per aikštės garsiakalbius. Vardijamos kraujo grupės, kurių donorai ypač reikalingi.

Bematant prie Nacionalinės bibliotekos nusidriekia ilgiausia eilė. Stovime ir mudu. Deja, dėl amžiaus mūsų paslaugų medikai atsisako.

Sausio 14 d.

Po poilsio dienų vėl susirinkome į darbą. Lyg viskas ir ramiau. Pakeliui į redakciją praėjau pro Policijos akademijos antruosius rūmus Antakalnyje. Čia karaliauja omonininkai, kareiviai. Prie rūmų į visas puses žvalgosi tankų patrankos. Ant stogo vaikštinėja ginkluoti, neperšaunamomis liemenėmis „pasipuošę“ sargybiniai. Neramu. Kiek galėdamas greičiau skuodi nuo šių pastatų.

Redakcijos darbuotojams ramybės nedavė vienintelis klausimas – kiek dar galėsime dirbti, kaip leisime pedagogams laikraštį „Tėvynės šviesa“. Atsakyti į tai niekas negali.

Nusipirkome vainiką ir po pietų išsiruošėme į Sporto rūmus pagerbti žuvusiųjų prie Televizijos bokšto. Patriotinės dainos, giesmės. Tai priminė, kaip aikštėje buvo sutikti M. Gorbačiovo komisijos nariai. Susirinkusieji skandavo: „Laisvė Lietuvai! Lietuva bus laisva!“ Tie patys reikalavimai buvo girdėti iš lūpų tų, kurie sugebėjo prie svečių prisigretinti. Viso teksto per visuotinį triukšmą neįmanoma išgirsti. Didžiulis pakilimas ir nesibaigiančios skanduotės lydėjo komisiją iki pat Parlamento vartų. Jaudinantis pojūtis, vaizdas nepamirštamas.

Prieš keletą dienų anksti ryte sukinėdamasis su lauknešėliu tarp budinčiųjų sutikau Telšių karališkos mokyklos mokinių grupelę ir direktorę Angelę Raudienę. Kol per rankas keliavo puodelis kavos, arbatos stiklinė, padėjau giedoti.

Sausio 16 d.

Visa gamta kupina liūdesio. O kiek žmonių! Nuo Katedros iki Antakalnio kapinių kelių eilių nepertraukiama žmonių grandinė. Visų rankose paslaptingai plazdančios žvakutės. Geranoriškai šia širdies šiluma dalijamasi su neturinčiais. Todėl ir vaikų rankose sumirksi meilės, pagarbos simboliai.

Didvyrių karstus lydi dvasiškiai, artimieji ir minios žmonių. Degančios žvakelės, gėlės, vainikai. Ir giesmės.

Nemačiau palydinčiųjų ir kapinėse. Jų srautus gerokai reguliuoja apsauga. Buvau kapinėse, kai sargyba, apsauga niekam netrukdė įeiti. Stebino norinčiųjų atsisveikinti su žuvusiaisiais laisvės gynėjais gausa toliau nuo laidojimo vietos. Laidojimo iškilmių organizatoriai dirbo paskutinius pasirengimo darbus. Ar ne dešimt vyrų kėlė nuo žemės ir statė į jam skirtą vietą Ipolito Užkurnio iš ąžuolo išskaptuotą laikinąjį paminklą – didelį kryžių. Nukryžiuotasis Dievas iškėlęs aukštyn du pirštus – ženklas panašus į raidę „V“, kuri simbolizuoja laisvę, pergalę. Kokia reikšminga, didžiai prasminga detalė!

Sausio 17 d.

Redaktorius visus redakcijos darbuotojus išsiuntė pasižvalgyti po sostinės mokyklas. Pasirinkau arčiau Televizijos bokšto esančias. Visur ramu, pamokos vyksta įprasta tvarka. Kalbinti penktokai, aštuntokai karščiuodamiesi kalbėjo apie vakarykštę maskvietišką televizijos žinių laidą, komentavusią tragiškus sausio įvykius, Televizijos bokšto gynėjų žūtį. Jų tvirta nuomonė buvo, kad tai melo viršūnė, savo žodžius jie grindė nenuginčijamais faktais. Maloniai nuteikė toks mokinių patriotiškumas, tikroviškas tų dienų įvykių žinojimas.

44-osios vidurinės mokyklos vestibiulyje žuvusio auklėtinio Dariaus Gerbutavičiaus portretas. Giedras, šiek tiek paslaptingas dar aštuonioliktojo gimtadienio nesulaukusio jaunuolio, kurį prie Bokšto pakirto net keturios pasalūnės priešo kulkos, veidas. Prie stalelio su portretu visą laiką stoviniuoja bendramoksliai. Šnekučiuojasi pašnibždomis, prisimena, koks jis buvo. Stabteli ir nauji lankytojai. Stato šalia portreto ramiai plevenančią žvakę.

Su vidurinės, kurioje mokėsi jaunasis Ignas Šimulionis ir dar keli žuvę Laisvės gynėjai, penktokais ėjau prie Televizijos bokšto uždegti žvakučių, padėti gėlių. Vaikai noriai pasakoja tos nakties įspūdžius. Nepajutau, kaip bokšto prieigose į mano ranką tvirtai įsikibo pats mažiausias Saulius.

– Jūs mane apginsite? Aš labai bijau, – klausimą keičia berniuko pripažinimas.

– Būtinai, jei tik iškils grėsmė. Bet ko taip bijote?

Užuot atsakęs, berniukas parodo vos ne bokšto pašonėje stovintį namą. Sauliuką iš miego prikėlė baisus tanko patrankų šūvių trenksmas. Kai berniukas norėjo išlipti iš lovos, pajuto, kad jį slegia išdužusių langų stiklo šukės. Ir jam pasidarė nepaprastai baisu. Baimė augo, nes žinojo, kad namuose jis vienas: tėveliai išėjo saugoti Bokšto.

Ir priėjome prie sienos, kuri skęsta žvakių liepsnelių jūroje. Bokštą supa tanki tankečių, tankų grandinė. Ratus suka ginkluoti kareiviai. Tokie rūstūs ginkluoti sargybiniai, prasilenkdami vienas su kitu, vaikšto Televizijos bokšto teritoriją juosiančia siena-tvora. Nekreipdami į aplinkybes dėmesio, liaudies meistras ir jo sūnus baigia drožti kryžių-paminklą žuvusiems bokšto gynėjams.

Sausio 18 d.

Lyg ir ramiau. Pamažu slūgsta tvyrojusi įtampa. Vėl pasirodė laikraščiai. Labai kuklučiai, nes daugelis spausdinti vos ne pogrindyje. Kaip ir lietuviška televizija, radijas „tremtyje“.

Visiems neramu, kaip įvykiai klostysis toliau. Taip pat neprarandama vilties, kad iškęsime nesklandumus ir suirutė turės baigtis.

Sausio 20 d.

Dvi dienas, ketvirtadienį ir penktadienį, vėl lankiausi mokyklose. Pokalbiai su pedagogais sukosi tik apie kruvinąją sekmadienio naktį, Televizijos bokšto gynėjų žūtį, Laisvės gynėjų laidotuves. Ir šių temų rato niekas nenorėjo keisti. Bandai siūlyti kitą temą, patyli ir vėl grįžta prie to, kas skauda, kas neleidžia jiems nei ramiai dirbti, nei miegoti.

Pradėjo aktyviai veikti Burokevičiaus partijos „Kaspervizija“. Bet žmonės jos beveik nežiūri, nes ši meluoja nemažiau kaip maskviškė. Daugelis stengiasi įsigyti papildomą anteną, kad galėtų matyti lietuviškas laidas iš Kauno.

Lyg ir sumažėjo eilės maisto parduotuvėse. Ir duonos lentynos netuščios.

Sausio 21 d.

Gavau labai šiltą laišką iš Maskvoje gyvenančių turistinės kelionės draugų. Skambino bičiuliai iš Gruzijos, Estijos. Teiraujasi apie būklę Lietuvoje, redakcijoje, kiekvieno šeimoje. Jaudinasi, užjaučia visus, ką tik pažįsta ir visą lietuvių tautą dėl to, kas įvyko.

Sesės laiškas primena mitingą prie kareivinių. Garnizono vadas dėkojo visiems telšiškiams, visiems žemaičiams, kaip sakoma, už duoną ir druską ir viešai pažadėjo, kad jo vadovaujami kareiviai nepakels ginklo prieš lietuvius. Ir pažadą ištesėjo.

Įtampa vis mažėja, bet ramybės dar nėra. Parlamento rūmai slepiasi barikadose, aplink spygliuotos vielos užtvarai. Vėjyje plaikstosi mokinių piešiniai. Gausėja net ant spygliuotos vielos persmeigtų karinių bilietų, tarybinių pasų bei kitų dokumentų.

Ir toliau dega laužai, rūksta lauko virtuvės. Budinčiųjų laisvės gynėjų lyg ir mažėja, bet aikštėje prie Parlamento jų vis dar yra.

Sausio 22 d.

Pažįstamo Švietimo ir kultūros ministerijos darbuotojo kabineto stalai apkrauti vaikų piešiniais. Konkurso organizatoriai prašė, kad jie kuo mažiau pieštų tankus, vaizduodami omonininkų agresiją, lietuvių ryžtą kovoti už nepriklausomybę, tragiškojo sausio įvykius. Deja, beveik kiekviename lape šios šarvuotos mašinos, kareiviai, šaudantys iš automatų. Suprantama: vaikai piešė tai, kas vyko prie Bokšto, kas labiausiai jiems įstrigo į širdį ir atmintį. Kelioms dienoms praslinkus po jaudinančių įvykių, jų amžius neleidžia, ko gero, imtis gilesnės, visapusiškesnės temos apmąstymo.

Sausio 23 d.

Redakcijos, Ministerijos vadovams kilo sumanymas išleisti knygą – pedagogų mintys, įspūdžiai, prisiminimai apie tą baisiąją sausio naktį, kitus su ja susijusius įvykius.

Sausio 24 d.

Tie platformininkai ir jiems talkinantys kareiviai ir toliau šunybes krečia – užgrobė spaustuvės popieriaus, dažų sandėlius. Tai gali ir ta traškanti mūsų „Tėvynės šviesa“ nepasirodyti. Gaila… Bet gal liko kur nors užslėpto popieriaus?!

Sausio 26 d.

Neaišku, kaip, iš kur, bet šiandien redakciją pasiekė žinia, kad gauta šiek tiek laikraštinio popieriaus. „Tėvynės šviesa“ pasieks skaitytojus. Tik laikraštis bus spausdinamas Ukmergėje. Vargas, bet…

Pamažu gyvenimas lyg ir pradeda normalėti.

P. S. Gal vieni ar kiti įvykiai netiksliai nurodyti: rašomos tos datos, kurios užrašytos Mamytei adresuotuose laiškuose.

Voruta. – 2011, saus. 22, nr. 2 (716), p. 5.

Sausio 13-oji ,



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra