Laimonas Inis. “Man nereikia svetimos saulės…“

Autorius: Data: 2018-08-06, 13:04 Spausdinti

Laimonas Inis. “Man nereikia svetimos saulės…“

Laimonas INIS, rašytojas, www.voruta.lt

Prieš penketą metų, rinkdamas medžiagą romanui „Sakmė apie Gervių tiltą“, susipažinau su Trakų metraštininku, literatu ir be galo įdomiu žmogumi Romualdu Tinfavičiumi. Jo butas man priminė muziejų: daugybė padėkos raštų, suvenyrų, apdovanojimų, karaimų reliktų, knygų, laikraščių straipsnių iškarpų aplankų, nuotraukų,  o ant stalo – pluoštai eilėraščių, nuotraukų ir rašinių karaimų, rusų, lenkų kalbomis.

– Ruošiame spaudai mūsų poetės Julijos Tinfavičienės literatūrinį palikimą, – paaiškino Romualdo Tinfavičiaus bičiulis poetas Aleksandras Vytautas Zajančkauskas.

Julija Robačevska-Tinfavičienė  (1932  – 2014) gimė ir užaugo Trakuose. Jos šeimos istorija siekia seniausius laikus, galima sakyti , XIV a. pabaigą, kai Vytautas Didysis iš Krymo pusiasalio pakvietė atvykti į Lietuvą daugiau kaip 300 karaimų šeimų. Per įvairias istorines suirutes, karus, nelaimes Lietuvos karaimai išlaikė savo tikėjimą, papročius, kalbą, raštiją.    Nors dabar Trakuose gyvena nedidelis karaimų būrelis, jie sugeba susitelkti, kartu švęsti, melstis ir kurti savo gimtąja kalba.

Viena iš jų buvo Julija Tinfavičienė. Mokytoja,  visą savo gyvenimą paskyrusi vaikams,            mokiusi jų matematikos, kalbos ir literatūros subtilybių. Gyvendama tarp poetų ir knygos mylėtojų, Julija ir pati pradėjo rašyti. Jos eilėraščiai įvairiom progom skirti Tėveliui, Mamai, broliams, seserims, sūnėnams, dukterėčiai, karaimų istorikams, dvasininkams, mokslininkams. Eilės paprastos, nepretenzingos, bet labai nuoširdžios. Tylioji poetė, gerai pažindama savo kūrybos adresatus, rasdavo kiekvienam taiklų padėkos žodį,  išryškindama personažo charakterį, pomėgius, pasišventimą šeimai, darbui, šlovindama meilę, gyvenimo džiaugsmą, žmogaus sielos grožį.

                      Karaimų poetai dažnai apdainuoja Vytautą Didįjį, Galvės ežerą, Trakų pilį. Šių temų neapeina ir Julija. „Saulė nusileido / Už trakų pilies. / jei savęs nemyli, / Niekas tau nepadės…“– tai galėtų būti gamtinių, peizažinių eilėraščių leitmotyvas. Gamta suasmeninama, ji neatskiriama nuo žmogaus. Poetei rūpi saulėje sužvilgusi žibutė, pavasario burtai, melsva ežero banga, gyvas žemės alsavimas – „man nereikia svetimos saulės…“ Ji jaučiasi esanti šios žemės  – Lietuvos vaikas, o istorijos atgarsiai, šeimos, tautos likimo atbalsiai – pėdsakai, įspausti atmintyje, kaip ežero dugne gulintis senas kardas…Šiek tiek užsiminęs apie Julijos eilėraščius, turiu pasakyti svarbiausia: jos literatūrinių kūrinių sąsiuvinėlį po poetės mirties spintoje užtiko vyras Romualdas. Apsidžiaugė ir tuo džiaugsmu pasidalijo su bičiuliu Aleksandru Vytautu Zajančkausku. „Reikia paruošti ir išleisti knygą!“ – neabejojo Aleksandras. Ir štai prieš mūsų akis – „Saulė nusileido už Trakų pilies“ x) . Simboliškas pavadinimas- poetės saulė nusileido, bet jos kūryba gyva.

                      Kūryboje yra ir keli prozos tekstai. „Mano gyvenimas istorijoje“ – Julija plačiai pasakoja apie savo šeimą, darbą, džiaugsmus ir rūpesčius. Be galo nuoširdus rašinys „Mano patirtis“ – apie augintinį lietuvaitį Raimondėlį. „Stebėdama pasaulį, kuriame gyvenu, vis labiau įsitikinu, kad ne pinigų žmogui trūksta, ne turtų, o tik meilės ir pasiaukojimo savo artimui…“

                      Dar reikia pridurti, kad Julija Tinfavičienė buvo puiki menininkė – knygoje (kaip ir Romualdo bute) daugybė jos nėrinių, kupinų karaimiškų liaudies meno motyvų.

                      Pradžioje užsiminiau apie savo romaną „Sakmė apie Gervių tiltą“ (išleido Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centras 2015 m.) Romualdas Tinfavičius ir Aleksandras Vytautas Zajančkauskas, taip pat rašytoja, diplomatė dr. Halina Kobeckaitė man nuoširdžiai padėjo, patardami, tiesiog vesdami karaimų gyvenimo istorijos takais. Mat knygoje viena siužetinė linija kaip tik siejasi su Trakų karaimais.

                      Džiaugiuosi, kad mano knyga Lietuvos karaimų buvo maloniai sutikta ir yra įvertinta. Apie tai byloja atsiliepimai, taip pat susitikimai Trakų pilies didžiojoje menėje, Panevėžyje, Naujamiestyje, Kaune, Alytuje ir kitose vietovės, kur gyvena šios tautybės žmonės.

Mano bičiulystė, užsimezgusi su trakiečiais karaimais, – gyva ir nuoširdi, todėl džiaugiuosi galėjęs susipažinti ir su Julijos Tinfavičienės kūryba.

x) Tinfavičienė, Julija. Saulė nusileido už Trakų pilies: poezija, proza, nuotraukos. Sudarytojas R. Tinfavičius. – Trakai, Voruta, 2018. Tekstai lietuvių ir karaimų kalbomis. Iliustr nuotraukomis ir autorės nėriniais.

Literatūra , , , ,



Susiję straipsniai

Post Your Comments

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra