Laikraščiui Nepriklausomoji Lietuva – 100 metų

Autorius: Data: 2019-05-07 , 11:25 Spausdinti

Laikraščiui Nepriklausomoji Lietuva – 100 metų

www.voruta.lt

Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka didžiuojasi Senosios periodikos sektoriaus fonduose saugodama pilnus dienraščio Nepriklausomoji Lietuva komplektus. Šių metų balandį sukako 100 metų nuo šio laikraščio leidimo pradžios. Nepriklausomąją Lietuvą 1919–1920 m. Vilniuje leido Laikinasis Vilniaus lietuvių komitetas.

Tuomet, prieš 100 metų, Lietuva kentėjo dramatiškas permainas. 1919 m. balandžio 19–21 d. Lenkijos daliniai užėmė Vilnių ir dalį Rytų Lietuvos. 1920 m. liepos mėnesį Rusijos Raudonoji armija išstūmė Lenkijos kariuomenę iš užimtų Lietuvos teritorijų, tačiau tų pačių metų spalio 9 d. lenkų kariuomenė, vadovaujama generolo L. Želigovskio, vėl užėmė Vilnių ir didelę dalį Rytų Lietuvos. Vėliau, 1922 m. kovą, šias Lietuvos žemes paskelbus Lenkijos valstybės dalimi, Vilnius ir Vilniaus kraštas iki 1939 spalio mėn. buvo atskirtas nuo Lietuvos. Okupuota teritorija sudarė apie trečdalį lietuvių etninių žemių – 32 tūkst. kvadratinių kilometrų ploto, iš kurio 29 kvadratiniai kilometrai – Vilniaus kraštas su gausia lietuvių bendruomene.

1919 m. balandžio 22 d. Vilniuje lietuvių inteligentai įkūrė Laikinąjį Vilniaus lietuvių komitetą (vėliau pavadintą Tautiniu Vilniaus lietuvių komitetu, Vilniaus lietuvių komitetu). Tai buvo politinis centras, kuris atstovavo Vilniaus ir Vilniaus krašto lietuviams ir jų organizacijoms 1919–40 metais. Jį įsteigė Danielius Alseika, Jonas Basanavičius, Mykolas Biržiška, Bronislava Biržiškienė, Sofija Čiurlionienė, Augustinas Janulaitis, Ignas Jonynas, Vytautas Matulaitis, Pranas Mašiotas, Ona Mašiotienė, Jonas Šepetys, Juozas Tumas-Vaižgantas, Jonas Vabalas-Gudaitis. Komitetas veikė kaip neoficiali Lietuvos atstovybė, informuodavo Lietuvos vyriausybę apie Vilniaus krašto ir Lenkijos įvykius, Lietuvos ir Lenkijos piliečiams teikė teisinę pagalbą, gynė lietuvių teises Lenkijos valdžios įstaigose, teismuose, tarptautinėse tautinių mažumų konferencijose, jų dalyvius informuodavo apie lietuvių bendruomenės būklę, jos vardu Tautų Sąjungai, apaštaliniam nuncijui Varšuvoje, Lenkijos vyriausybei rašė pareiškimus, protestus.

Lietuvos vyriausybės skiriamomis lėšomis Laikinasis Vilniaus lietuvių komitetas finansavo Vilniaus krašto lietuvių švietimą, periodinę spaudą, kitų kultūros organizacijų veiklą. Nepriklausomoji Lietuva buvo vienas pirmųjų lietuviškų leidinių lenkų užimtame Vilniaus krašte. Laikraštį, kaip nurodoma pirmajame 1919 m. numeryje, kūrė redakcinis komitetas: M. Biržiška, S. Čiurlionienė, I. Jonynas, J. Šepetys ir J. Tumas-Vaižgantas. Faktiniai redaktoriai buvo J. Tumas-Vaižgantas, Stasys Matulaitis (1919 m., Nr. 1–65), vėliau – Marcelė Kubiliūtė (1919 m., Nr. 66–134, 1920 m., Nr. 1–4). Leidinyje bendradarbiavo: Jonas Basanavičius, Vytautas Bičiūnas, Kazys Binkis, Mykolas Biržiška, Liudas Gira, Ignas Jonynas, Pranas Mašiotas, Jonas Šepetys ir kiti. Leidėjai keitėsi: nuo 1919 m. 68 iki 134 numerio leidėja nurodoma Viktorija Landsbergienė, o keturių paskutiniųjų 1920 m. numerių – Marcelė Kubiliūtė. Laikraštį spausdino „Švyturio“ ir „Žaibo“ spaustuvės Vilniuje. Iš viso 1919–1920 m. buvo išleisti 138 Nepriklausomosios Lietuvos numeriai.

Nepriklausomoji Lietuva rašė apie Vilniaus krašto, Lietuvos ir užsienio įvykius. Pagrindinė pirmųjų puslapių tema – Vilniaus krašto okupacija ir įvairios politinės peripetijos. Nuolat pabrėžiama nuostata, jog vilniečiai savo politinius žingsnius turi derinti su Lietuvos vyriausybe.

1919 m. balandžio 30 d. laikraštyje lenkų kariuomenės įvykdytas Vilniaus užėmimas be užuolankų įvardijamas kaip okupacija. Skelbiami Laikinojo Vilniaus lietuvių komiteto reikalavimai lenkų administracijai: reikalaujama valdžią, išskyrus fronto reikalus, perduoti vietos gyventojams, valdžios įstaigas kurti demokratiniais pagrindais, užtikrinti visų krašto tautų ir kalbų lygybę, garantuoti pilietines teises, nuginkluoti jaunimo gaujas, pašalinti kliūtis ekonominiam krašto augimui, saugoti Lietuvos turtus (straipsnis „Vilniaus lietuviai ir lenkų okupacija“). Deja, lenkų valdžios vykdoma politika buvo visiškai priešinga.

1919 m. gegužės 7 d. M. Biržiška Nepriklausomojoje Lietuvoje paskelbė straipsnį „Rimta valanda“, kuriame suformulavo Vilniaus lietuvių išgyvenimo strategiją: „1) likti Vilniuje, nebent badas ar prievarta išvytų; 2) steigti savo įstaigas; 3) stoti bendran kuriamajan visuomenės darban su kitomis Vilniaus tautomis, ypač atsirėmę jų demokratiniais sluoksniais; 4) kelti politinę ir kultūrinę plačiųjų masių sąmonę, padėdami jiems suprasti ir pajusti Vilniaus reikalų bendrumą su visa Lietuva“.

Lenkų administracija, įsitvirtinusi Vilniaus krašte, ėmė naikinti lietuvybę ir persekioti lietuvišką spaudą: periodiniai leidiniai buvo uždaromi cenzūros, jų redaktoriai baudžiami, todėl lietuvių laikraščiai dažnai keitė pavadinimus, buvo leidžiami nauji trumpalaikiai ir vienkartiniai leidiniai. Panašų likimą teko patirti ir Nepriklausomajai Lietuvai. Laikraštis buvo du kartus nubaustas – ir lenkų valdžios, ir bolševikų revoliucinio komiteto. Marcelė Kubiliūtė, atsakingoji redaktorė, dėl laikraščio reikalų buvo tardoma lenkų žandarų.

1919 m. gruodžio 21 d., išėjus 134-ajam Nepriklausomosios Lietuvos numeriui, redaktorius J. Tumas-Vaižgantas išvyko į Kauną. Laikraščio leidyba nutrūko.

1920 m. liepos mėnesį lenkų kariuomenė ėmė trauktis iš Vilniaus. Lietuvos kariuomenė ją stūmė iš Rytų Lietuvos. Liepos 14 d. Raudonoji rusų kariuomenė be mūšio užėmė Vilnių. 1920 m. liepos 17 d. Nepriklausomoji Lietuva vėl pradėjo eiti, bet buvo išleisti tik 4 numeriai – rusų kariuomenės Vilniaus revoliucinis komitetas laikraštį uždarė.

Uždarius Nepriklausomąją Lietuvą, išėjo Vilniaus aidas (1920 m. rugpjūčio 10 – spalio 9 d.), kurį redagavo M. Biržiška. 1920–1921 m. šį laikraštį pakeitė Vilnius, 1921–1922 m. tęsė Vilnietis, 1922–1923 m. – Rytų Lietuva, 1923–1924 m. – Lietuvos Rytai. Nuo 1924 m. spalio 3 d. iki gruodžio 2 d. ėjo Vilniaus balsas, po šio, 1924–1928 m., – Vilniaus aidas. Vietoje pastarojo 1925-ųjų rugsėjo – lapkričio mėn. buvo išleisti 9 vienkartiniai leidiniai: Amžių aidas, Būtovės aidas, Laisvės aidas, Prabočių aidas, Praeities aidas, Senolių aidas, Senovės aidas, Vilties aidas, Kovos aidas. Vilniaus aidą sujungus su Keliu ir Dirva buvo išleistas Vilniaus rytojus, kurio 1928–1937 m. išėjo net 874 numeriai su priedais. Nuo 1937 m. lapkričio iki 1938 m. balandžio vietoje Vilniaus rytojaus buvo išleisti vienkartiniai leidiniai: Atbalsiai, Atgarsiai, Gyvenimas, Kelias, Lietuvis, Mūsų balsai, Mūsų buitis ir kiti, – iš viso per 20 vienkartinių laikraštėlių. 1938–1939 m. Nepriklausomosios Lietuvos pradėtą žygį tęsė Aidas.

Vilniaus krašto lietuvių spaudos ir kultūros darbuotojai nemaža nuveikė Vilniaus atskirties metais, kad šio regiono lietuviai turėtų kuo daugiau leidinių gimtąja kalba. Nepaisant valdžios trukdžių, per beveik du lenkų okupacijos dešimtmečius Vilniuje buvo išleista per 100 pavadinimų laikraščių, žurnalų ir vienkartinių leidinių lietuvių kalba. Spausdintas žodis būrė lietuvius, kėlė dvasią, ragino nepasiduoti. „Vokiečiai, neradę Lietuvoje pritarimo, išėjo; lenkai taip pat išbėgo, – išeis ir rusai, ir mes liksime čia šeiminkauti, nes čia yra mūsų tėvynė. Juo daugiaus bus mūsų padaryta šiuo neramiu metu, juo paskui gilesnes šaknis įleis Nepriklausomoji Lietuva“, – taip rašė Nepriklausomoji Lietuva paskutiniajame 1920 m. numeryje (straipsnis „Reikia darbas dirbti“).

Literatūra:

  1. Biržiška, Mykolas. Dėl mūsų sostinės (Iš Vilniaus darbo atsiminių). In: Kovos dėl Vilniaus : liudininkų akimis / Sudarytojas Gintautas Šapoka. Alytus: UAB Alytaus spaustuvė, 2014. 133 p.
  2. Biržiška, Mykolas. Vilniaus Golgota. – 2-asis fotogr. leid. – Vilnius: Mintis, 1992, 663 p.
  3. Kairiūkštytė, Nastazija. Mes be Vilniaus nenurimsim! Prieiga per internetą: http://alkas.lt/2015/10/08/n-kairiukstyte-mes-be-vilniaus-nenurimsim/ [žiūrėta 2019-02-12].
  4. Laikinasis Vilniaus lietuvių komitetas. Prieiga per internetą: https://www.vle.lt/Straipsnis/Laikinasis-Vilniaus-lietuviu-komitetas-24922 [žiūrėta 2019-02-13].
  5. Makauskas, Bronius. Vilnijos lietuviai 1920–1939 metais. Vilnius: Mokslas, 1991. 269 p.
  6. Sinica, Vytautas. „Be ryto naktis“: Lenkijos okupuoto Vilniaus lietuvių gyvenimas. In: Nepriklausomybės sąsiuviniai. 216, Nr. 4 (18).
  7. Vilniaus krašto spauda. Prieiga per internetą: https://www.vle.lt/Straipsnis/Vilniaus–krasto–spauda–107814 [žiūrėta 2019-02-13].
  8. Vilniaus laikraščiai. In: Lietuvių enciklopedija. T. 34. Boston, Mass.: Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1966, p. 156–157.

Parengė LMA Vrublevskių bibliotekos Senosios periodikos sektoriaus
vyresnioji bibliografė J. Stasytė Berniūnienė

Kultūra , ,



Komentarai

traffix.lt

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra
www.cutestockfootage.com