Laikinai einančio Respublikos Prezidento Artūro Paulausko kalba Seimo posėdyje, skirtame sutarties su Lenkija 10-mečiui

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Mieli ir garbūs svečiai iš Lenkijos ir Lietuvos, Gerbiami  Seimo nariai, Ekscelencijos ambasadoriai,Mieli Lietuvos ir Lenkijos žmonės, įnešę didesnį ar mažesnį savo indėlį
į mūsų tautų ir valstybių draugystės, tarpusavio supratimo aruodą. Kiekvienas svečios šalies vadovas, paradiniu kiemu, raudonu kilimu
patenkantis į mūsų valstybės Parlamentą, visada praeina pro nedidukę skulptūrą – šarvais apsirengusią, raitą moterį. Kas ji? Ji – Gražina. Atjojo iš didžiojo lenkų literatūros genijaus Adomo Mickevičius poemos puslapių ir saugo Lietuvos Seimą, saugo Lietuvos valstybę. Saugo Lietuvos demokratiją.
Saugo rūmus, kuriuose buvo paskelbta Lietuvos nepriklausomybė. Kodėl Gražina, atėjusi iš lenko poemos, o ne lietuvių kunigaikštis Vytautas ar Gediminas? Gal tik tėvyne Lietuvą vadinęs Adomas Mickevičius pasakytų… Žinau tik, kad Gražina niekada čia nestovėtų, jeigu mes žiūrėtume į Lenkiją,
o Lenkija žiūrėtų į mus ne kaip į geriausius bičiulius, o taip, kaip buvo žiūrima mūsų tarpusavio neapykantų tarpukariu. Bet jeigu ji čia stovi,
vadinasi, mūsų valstybės jau pakankamai nutolo nuo tos praeities, kuri mus skyrė. Nutolo ne vien metais…
Vadinasi, mūsų valstybės gyvena šioje, labai kitokioje, dabartyje, jungiančioje mus vardan tos ateities, kurioje bus žymiai daugiau laimingų,
todėl žymiai mažiau piktų – ir lietuvių, ir lenkų. Todėl aš nemanau, kad gali būti už Gražiną labiau prasmingas šios dienos akcentas, labiau simbolizuojantis Lietuvos Respublikos ir Lenkijos Respublikos draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutartį ir jos 10-metį. Ar ne panašiai tada, prieš 10 metų, Vilniuje kalbėjo drauge su mūsų Prezidentu Algirdu Brazausku šią sutartį pasirašęs Lenkijos Respublikos prezidentas Lechas Valensa? Tiesa, jis kalbėjo kitais žodžiais, tačiau sakė tą patį: 
“NĖRA LAISVOS LENKIJOS BE LAISVOS LIETUVOS”.
Mieli bičiuliai, šiandien noriu padėkoti visiems, kas prisidėjo prie šios sutarties gimimo ir prie jos vykdymo. Ne bet kokio vykdymo, o tokio, kuris tapo pavyzdžiu, Europai ir pasauliui iliustruojančiu, kaip gali 20-ojo amžiaus pirmoje pusėje  tiek konfrontavusios valstybės ir tautos kardinaliai pakeisti požiūrį viena į kitą ir kartu eiti į ateitį. Ne bet kokios sutarties, o tokios, kuri šį mūsų tautų ir valstybių dešimtmetį pavertė strateginės partnerystės laikotarpiu. Ne bet kokios sutarties,  o tokios, kuri liudija, kad Lietuva ir Lenkija grindžia savo kelią į ateitį Vakarų civilizacijos vertybėmis.
Nuoširdžiai dėkoju mūsų garbiems svečiams iš Lenkijos – delegacijai, vadovaujamai Seimo pirmininko pavaduotojo Tomašo Nslečo, atvykusiai į Vilnių drauge paminėti šios istorinės sutarties 10-mečio. Tikiuosi, kad leisite visų jūsų vardų, nuoširdžiai padėkoti Sutarties signatarui premjerui Algirdui Brazauskui, kuris, tuomet Prezidentas, pasirašęs sutartį, pavadino ją ISTORINIU SANTARVĖS AKTU ir pripažino, kad ja Lietuva pasiekė svarbiausių savo tikslų ir nepažeidė esminių ir gyvybinių savo interesų. Tikiuosi, mūsų bičiuliai lenkai perduos mūsų nuoširdų ačiū kitam Sutarties signatarui prezidentui Lechui Valensai, kuris tada pasakė:  “Šiandien kaimynystė – tai ne tik istorijos bagažas ir geopolitikos tikrovė. Kaimynystė taip pat yra šansas ir užduotis. Tai galimybė kurti bendrą gerovę. Būtent šitaip supranta Lenkija savo kaimynystę su nepriklausoma Lietuva”.
Nuoširdų ačiū turėtume sakyti tuometiniams Seimo pirmininkui Česlovui Juršėnui, kuris šiandien, lygiai po 10-ties metų, ir vėl vadovauja Seimui. Tada jam kliuvo ne itin lengva misija – pirmininkauti Seimo posėdžiui, kuriame ši sutartis buvo ratifikuota.  Ačiū tuometiniam užsienio reikalų ministrui Povilui Gyliui. Ačiū dabartiniam  ministrui Antanui Valioniui, kuris tada, tuoj po sutarties pasirašymo, išvažiavo tiesiogiai jos įgyvendinti – dirbti  Nepaprastuoju ir Įgaliotuoju Ambasadoriumi Lenkijoje ir dirbo juo ištisus šešerius metus.
Dėkoju premjerams, ministrams, kurių nė vienas per 10 metų nenusuko nuo Sutarties gairių. Dėkoju diplomatams, rengusiems šia sutartį, bei tos kadencijos Seimo nariams, balsavusiems už jos ratifikavimą, pademonstravusiems politinę išmintį ir toliaregiškumą. Esu įsitikinęs, kad ši sutartis buvo būtina sąlyga mūsų narystei ES ir NATO. Ji pratęsė po antrojo pasaulinio karo vykusį istorinį tautų susitaikymo procesą. Procesą, kuris prasidėjo prancūzų ir vokiečių susitaikymu ir toliau nuvilnijo per Europą, sutaikydamas ir lenkus su vokiečiais, ir lietuvius su lenkais.
Ši sutartis buvo pagrindas, leidęs gimti Prezidentų Algirdo Brazausko ir Aleksandro Kwasniewskio iniciatyvai 1997 m. Vilniuje surengti tarptautinė konferenciją, kurioje dalyvavo 12-os valstybių ir vyriausybių vadovai. Konferencija, savo ruožtu, davė pradžią jau plačiai žinomam Vilniaus procesui, peraugusiam į Vilniaus grupės, efektyviai veikiančios iki šiol susiformavimą. Dėkoju už visa tai net tam nedideliam Seimo narių būreliui, kuris nebalsavo už šią sutartį. Arba balsavo prieš. Bet tai darė ne piktybiškai, o paprasčiausiai norėdami pirmiau viską išsiaiškinti ir išsakyti viską, kas guli ant širdies, o tik po to apsikabinti… Dėkoju visiems Lietuvos ir Lenkijos politikams, visuomeninėms organizacijoms, kultūros ir švietimo institucijoms, mokslininkams ir menininkams, jaunimui, abiejų valstybių visuomenėms – visiems žmonėms, kurie ne tik pritarė ir pritaria šiai sutarčiai, o padarė viską, kad ji  gyventų ir dirbtų tiek Lenkijoje, tiek Lietuvoje. Jų dėka daugelis Sutarties nuostatų jau įgyvendintos ar įgyvendinamos kaip savarankiški projektai. Sukurtos dvišalės institucijos, drauge dalyvaujama įvairiose tarptautinėse operacijose, kartu sprendžiami europinės ir transatlantinės darbotvarkės klausimai, stiprėja Lietuvos ir Lenkijos  tarptautinis prestižas, jos tapo daugelio permainų regione lyderėmis.
Lietuvai ir Lenkijai tapus ES ir NATO narėmis, mūsų šalių bendradarbiavimas kokybiškai pereina į naują lygmenį, todėl reikėtų parengti tolesnę mūsų bendrų ateities veiksmų darbotvarkę tiek daugiašaliame, tiek dvišaliame kontekstuose.
Ir vis dėlto privalau pasakyti, kam šiandien, tokios šventiškos sukakties proga, nenorėčiau dėkoti… Nedėkoju tik tiems, kurie iš skurdžių mūsų tautų tarpusavio neapykantos likučių vis dar bando daryti savo asmeninį ar grupinį politinį biznį. Tokių yra ir Lietuvoje ir Lenkijoje. Niekada neužmiršiu epizodo iš vieno dokumentinio filmo apie pirmuosius pavojus, kilusius Lietuvos nepriklausomybei.  Lenkiškai parašytus antilietuviškus šūkius iškėlę žmonės grūmoja kumščiais, o moteriškė, sena lenkė, maldauja: “Nefilmuokite jų. Jie – ne lenkai. Jie – bolševikai”…
Tai tik dar vienas priminimas ir įspėjimas, kad būtent mūsų valstybių ir tautų priešiškumas, gimęs tarpukariu, palengvino svetimiems režimams įsitvirtinti mūsų valstybėse. Šiandien tokių, kurie saugo mūsų neapykantos likučius ir laukia savo valandos vis mažiau. Nūdienos Lietuvos lenkai savo statusą apibūdina visai kitaip: “Lietuva  yra mūsų Tėvynė, o Lenkija – Motina”. Taip pasakė Lechas Valensa lygiai prieš 10 metų. Aš manau, kad turime padaryti viską, kad šie žodžiai būtų amžini Lietuvoje, o Lenkijos lietuviai lygiai taip išdidžiai galėtų sakyti: “Lenkija yra mūsų Tėvynė, o Lietuva – Motina”.
Šiandien, minėdami mūsų sutarties 10-metį, prisipažinkime vieni kitiems: Mes jau labai daug padarėme. Mes ėmėme gydyti ligas, kurių negydo gydytojai – paveldėtas ligas. Iš istorijos paveldėtas neapykantas mes pavertėme nuoširdžiausia draugyste. Ir taip greitai… Pakako vos keliolikos laisvės metų.
Vienas iš nedaugelio nesantaikos obuoliukų, vis dar besiridinėjančių tarp mūsų tautų, yra nesibaigiančios sąskaitos tarp generolo P.Plechavičiaus Vietinės rinktinės ir Armijos Krajovos. Ši prieš  6 dešimtmečius vokiečių sumanyta lenkų ir lietuvių kaktomuša pykčio kibirkštėlėmis vis dar plyksteli vienokia ar kitokia proga. Visai neseniai grupė Plechavičiaus Vietinės rinktinės veteranų parengė susitaikymo dokumento projektą ir ėmė ieškoti ieško kontaktų su Armijos Krajovos veteranais, kad galėtų jiems pasiūlyti taiką. Po šitiek metų… Savo “Taikos akte” jie rašo: “LAIKAS IŠSPRENDĖ TAI, DĖL KO MES KOVOJOME VIENI PRIEŠ KITUS…” Kokie nuostabūs žodžiai. Tokie galėtų būti įrašyti net kryžiuje, pastatytame lenkams ir lietuviams, žuvusiems tarpusavio kovose. Mūsų juk ir kryžiai vienodi. Mūsų kritusiems pakaktų vieno. Tokio aukšto aukšto – kaip Ispanijoje, kur Kritusiųjų slėnyje, (Valle de los Caidos – bale de lios caYdos), 150 m aukščio kryžius saugo atminimą 40-ies tūkstančių Ispanijos pilietinio karo dalyvių, kovojusių abiejose barikadų pusėse…
Tai būtų kryžius, skirtas ne vien Vietinei rinktinei ir Armijai Krajovai.
Tai būtų visų mūsų nesantaikų ir pykčių Kryžius ir jų pabaiga. Garbinga pabaiga, iš kurios daug kas pasaulyje galėtų mokytis. Baigdamas norėčiau sugrįžti prie Gražinos, saugančios ir šį mūsų iškilmingą posėdį.
Mieli lenkai, tai galų gale kieno ji – Gražina? JŪSŲ ar MŪSŲ?.. Ir vis dėlto – MŪSŲ. Nes drauge stovėdami ant Europos Sąjungos slenksčio, MES jau esame JŪS. O JŪS jau esate MES… Ačiū už dėmesį.

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra