Laikas ir yra tas džentelmenas, kuris apie visus pasakys tiesą

Autorius: Data: 2011-03-15 , 13:32 Spausdinti

„Aušra“: Šiemet Lietuva minėjo tragiškų Sausio 13-osios įvykių dvidešimtmetį. Prisimenant priešiškas Lietuvos nepriklausomybei jėgas, galima paminėti ir buvusių vadinamosios lenkų autonomijos (1) steigėjų pavardes. Ar Sausio 13-osios įvykiai ir lenkų autonomijos paskelbimas turi ką nors bendra?

Kęstutis Milkeraitis: Turėtume prisiminti, kad Lietuvos Aukščiausiojoje Taryboje balsuojant už Kovo 11-osios Aktą iš Vilniaus krašto kilę deputatai nepalaikė nepriklausomybę atkuriančiųjų. Ir iš karto po to buvo pradėtas konstruoti vadinamasis „visų lygių Vilniaus krašto deputatų suvažiavimas“ – toks tęstinis politinio provokavimo mechanizmas turėjęs veikti etapais su Koordinacine taryba ir jos prezidiumu. Iki rugpjūčio pučo Maskvoje buvo įvardyti trys etapai.

Bet autonomininkai savo spaudimą Lietuvai sustiprindavo pagal iš kažkur gaunamus signalus dar iki tragiškojo Sausio įvykių. Vienas Koordinacinės tarybos lyderių Anicet Brodavski su savo destabilizuojančiais reikalavimais reiškėsi greta Kazimieros Prunskienės inicijuoto kasdienio vartojimo prekių kainų padidinimo.

Burokevičininkams pradėjus „nacionalinio gelbėjimo“ veiksmus, autonomininkams tarp „platforminių“ komunistų atstovavo L. Jankelevič.

Kas buvo tie lenkų autonomijos skelbėjai ir kūrėjai? Kokie buvo jų siekiai ir planai?

Reikia pasakyti, kad tai buvo gana įvairiaplaukė publika. Tad susiėjimuose prikalbėdavo įvairiausių dalykų. Kai kuriuos net rimtai vertinti sudėtinga. Toks Peško siūlė organizuoti dviejų rajonų karinius vienetus. Buvo pasisiuvusių AK uniformų pobūdžio aprangą. Bet tarp didžiųjų darbų, kuriuos autonomininkai spėjo nuveikti iki Maskvos pučo ir tuo pačiu jų žlugimo, buvo sandoriai su Maskva, su Ryžkovu, dėl atskirų tiekimų, finansavimosi per burokevičinį Naujosios Vilnios komercinį banką, išvykos patirties pasisemti į Gagaūziją ar šios Moldavijos srities „ekspertų“ atvykimai į Lietuvą.

Planuotojais vis dėlto reikėtų laikyti ne pačius autonomininkus. Jie dažniausiai tik atkartodavo kažkieno mintis. Šalčininkų partijos sekretorius Č. Visocki matė ateitį prisijungus prie Baltarusijos, o iš A. Brodavskio artimųjų rato atsklisdavo mintys apie želigovskinę „vidurio Lietuvą“ ir panašiai. Bet kadangi rugpjūčio puče aktyviai pasireiškė tik šalčininkiečiai, tai tik jie pučui pasibaigus spruko iš Lietuvos.

Turint omenyje, kad tuo pat metu kai kas autonomijos reikalauti skatino ir lietuvius Suvalkų trikampyje, reikia manyti, jog planuotojų tikrasis tikslas buvo Lietuvos ir Lenkijos supriešinimas.

Manau, kad neklystu sakydama, jog dauguma žmonių įsitikinusi, kad autonomijos organizatoriai buvo nuteisti ir atliko bausmę. Tačiau tai nėra tiesa. Kodėl pagrindiniai autonomijos organizatoriai nesėdo į kaltinamųjų suolą?

Dirbdamas Lietuvos generalinėje prokuratūroje tyriau po pučo autonomininkams iškeltą baudžiamąją bylą. Bet padariau lemtingą klaidą. Informavau prokuratūros vadovą, kad „autonomijos judėjime“ nematau lietuvių ir lenkų priešpriešos, kad tai tik rytinių Lietuvos rajonų apylinkių vykdomųjų komitetų, pirminių partinių organizacijų, kolūkių ir mokyklų vadovų veikimas, turintis visuomenės supriešinimo tikslų. Greit po to man pametėta daugiau bylų, o autonomininkai tuomet generaliniu prokuroru dirbusio A. Paulausko valia perduoti kitam tardytojui. Byla buvo suskaldyta į… atskiras Vilniaus ir Šalčininkų rajonų tarybų bylas. Šalčininkų bylą dar kartą suskaldė: į atskirą bylą išskirtos medžiagos apie Č. Visockio, A. Monkevičiaus ir sovietinio karinio komisaro Kutumovo veiksmus. Prieš Vilniaus tarybą, t. y. autonomininkų nusikalstamo veikimo iniciatorius, bylą taip pat nutraukė. Teismui atidavė Mykolo Burokevičiaus CK narį L. Jankelevičių (nors jis tardomas sąžiningai liudijo viską, kas jam buvo žinoma) ir tris trečiaeilius asmenis iš Šalčininkų. 

Seimo vicepirmininkas Česlovas Juršėnas vienoje konferencijoje teigė, kad lenkų autonomija Lietuvoje – jau istorija, dėl kurios neverta žvalgytis atgal. Tuo tarpu apžvalgininkas Valentinas Mitė neseniai pasakęs, kad Vilniaus krašto problema yra ta, jog po Nepriklausomybės atkūrimo autonomininkų vadai nebuvo teisiami kaip M. Burokevičius ar J. Jarmalavičius. Juk lenkų autonomija buvo kuriama Maskvai siekiant sužlugdyti Lietuvos nepriklausomybę. Kuriai nuomonei Jūs pritartumėte?

Apie tai, ko Jūs klausiate, esu pasisakęs nuomonių skiltyje „Lietuvos aide“ (Nr. 36, 1998 02 21). Tada rašiau: „Žinomiausi autonomijos idėjų platintojai buvo J. Senkevič ir R. Maceikianec (Generalinis prokuroras Artūras Paulauskas kiek anksčiau buvo pastarojo bendradarbis LKP CK). Žymiausias „autonomijos“ praktikas buvo A. Brodavski, kurį į politinę areną stūmė KGB agentas „Janek“. Visi šie asmenys kadaise studijavo Gagaūzijos variantą ir bandė tą teritorinio skaidymo modelį pritaikyti Lietuvai. Jiems sutrukdė 1991 m. rugpjūčio pučas. (…) Tačiau svarbiausia, kad iki šiol šios struktūros (vadinamojo „visų lygių Vilniaus krašto deputatų suvažiavimo“) valdymo organai nepaleisti, sužlugdžius baudžiamąjį tyrimą jų atžvilgiu nepaskelbtas teismo verdiktas. Tad nenuostabu, kad „koordinacinės tarybos“ nariai šiandien sėdi Vilniaus ir Šalčininkų savivaldybėse. Ar kas drįs tvirtinti, kad organizacija nebeveikia?“.

Tokios pat nuomonės esu ir šiandien. Tik turiu pasakyti, kad anuomet pabrėžiau, jog su tomis sovietinio kirpimo struktūromis nieko bendro neturėjo nei Lenkija, nei dauguma Lietuvos lenkų. Tačiau prabėgęs laikas atnešė tam tikrų pataisų: jau minėtas J. Senkevič inicijavo Lenkų rinkimų akcijos atsiradimą. Ar tai buvusio daugiapakopio „suvažiavimo“ tąsa, jei asmenys ir veikimo braižas panašūs? Kas šiandien galėtų atsakyti?

Belieka sutikti su anglų posakiu, kad laikas ir yra tas džentelmenas, kuris apie visus pasakys tiesą.

Kalbino Živilė Makauskienė

1. Prieš dvidešimt metų Šalčininkų ir Vilniaus rajonų lenkų tautybės žmonės, ėję vadovų pareigas bei priklausę SSKP, pradėjo raginti kitakalbius protestuoti prieš lietuvių kalbos valstybinį statusą, kaip neva pažeidžiantį lenkų, rusų, baltarusių teises. Kaip alternatyvą sprendžiant šias problemas buvo pasiūlyta steigti lenkų nacionalines apylinkes. Tokių apylinkių per metus buvo paskelbta apie 30. Tolesnėje strategijoje buvo pereita prie rajonų autonomijos idėjų deklaravimo.

1989 m. rugsėjo pradžioje lenkų teritoriniu nacionaliniu rajonu paskelbtas Šalčininkų rajonas, o rugsėjo viduryje – ir Vilniaus rajonas. 1989–1991 metais praktiškai buvo kuriamas autonominis teritorinis vienetas. Jo steigimo klausimas iškeltas 1991 m. spalį Eišiškėse vykusiuose posėdžiuose. Čia išryškėjo skirtingos Šalčininkų ir Vilniaus rajonų autonomininkų atstovų pozicijos. Šalčininkiečių autonomininkai norėjo išlikti SSRS sudėtyje, o Vilniaus rajono autonomininkų atstovai balsavo už autonomijos Lietuvos Respublikoje įkūrimą. Būtent šis variantas ir buvo priimtas balsų dauguma.

Lietuvos Respublikos vadovybė matė iškilusią grėsmę valstybės teritoriniam vientisumui, o gal ir pačiai valstybei, todėl Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1991 m. rugsėjo 12 d. paskelbė nutarimą Nr. I-1798 „Dėl tiesioginio valdymo Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose bei Ignalinos rajono Sniečkaus gatvėje”.

Nuotraukoje: K. Milkeraitis – teisininkas, buvęs Generalinės prokuratūros Tardymo departamento ypač svarbių bylų tardytojas, antrosios kadencijos Seimo kontrolierius, vienas iš Mažosios Lietuvos enciklopedijos II tomo rengėjų, vienas Lietuvininkų bendrijos lyderių, Lietuvių fronto bičiulių (LFB) sambūrio pirmininkas, Piliečių Santalkos inicijuotos pilietinės akcijos „Neišduok“ signataras

http://www.ausra.pl/2011/11-02/zm.html

Nuomonės, diskusijos, komentarai , , , , ,



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra