Laikas advokatauti Lietuvai

Autorius: Data: 2018-12-03 , 10:38 Spausdinti

Laikas advokatauti Lietuvai

 

Ryšard MACEIKIANEC, Vilnius

(…) Esu už tikslumą, nes man atrodo, kad tik tiesa yra įdomi. Juozapas Mackevičius.

Lietuva pradėjo kovas dėl nepriklausomybės būdama nacionalinės vienybės ir susitelkimo pavyzdys, kai lietuviai, tauta, kurios vardu pavadinta valstybė, sudarė gerokai daugiau negu 80 proc. Tad nebuvo jokių požymių, rodančių, kad šalis susidurs su kokiomis nors problemomis dėl vadinamųjų mažumų.

Nors rusai tada Lietuvoje buvo didžiausia mažumos grupė, skirtingai nuo Latvijos ir Estijos, kažkas nustatė, kad „reprezentacinė“ Lietuvos „tautinė mažuma“ turi būti Lietuvos lenkai (lenkakalbiai lietuviai), prasčiausiai išsilavinusi ir mažiausiai kultūriškai pasireiškusi vietinių gyventojų grupė, matyt, dėl istorinių Lenkijos ir Lietuvos konfliktų, o pirmiausia – dėl tarpukariu okupuoto Vilniaus krašto. Nes šiuos ginčus nesunku buvo atnaujinti ir dar prieš skelbiant Nepriklausomybę per gausybę straipsnių įteigti Lietuvos lenkams (lenkakalbiams lietuviams), kad jie yra lenkų tautinė mažuma, atplėšta Lenkijos ir lenkų tautos dalis, tuo labiau, kad reikšminga jų dalis, geriausiai išsilavinusi ir antisovietiška, 1944–1959 m. buvo evakuota į kaimyninę Lenkiją pagal 1944 m. rugsėjo 22 d. „Lenkijos nacionalinio išsivadavimo komiteto ir Lietuvos Tarybinės Socialistinės Respublikos Vyriausybės susitarimą dėl Lenkijos piliečių evakuacijos iš Lietuvos TSR teritorijos ir lietuvių iš Lenkijos teritorijos į LTSR“, turint tikslą apgyvendinti iš Vokietijos perimtas teritorijas ir likviduoti karo padarytą žalą.

O kaip tautinė mažuma lenkakalbiai lietuviai tariamai galėjo garsiai reikalauti tautinėms mažumoms priklausančių teisių ir net autonomijos.

Tai buvo kryptingo lenkakalbių lietuvių izoliavimo ir atskyrimo nuo visuomenės savo Tėvynėje pradžia mūsų laikais, jau nekalbant apie tarpukariu įvykdytą Vilniaus krašto okupaciją bei sovietinę okupaciją po karo, ir tai prasidėjo gerokai anksčiau, dar prieš Nepriklausomybės paskelbimą, pirmiausia – dienraštyje „Czerwony  Sztandar“, kurį faktiškai buvo galima rasti kiekvienoje šeimoje, daugiau ar mažiau mokančioje lenkų kalbą. O sėti atskirties sėklas ir „kasti apkasus“ buvo lengviau tokiomis sąlygomis, kai gyventojai visiškai nemokėjo lietuvių kalbos, kurios šio krašto mokyklose su rusų ir lenkų dėstomąja kalba buvo mokoma tokiu lygiu, kuris neleido laisvai susikalbėtis su lietuviais.

Tariamų skriaudų ieškojimas ir jų skleidimas pirmiau paminėtame sovietiniame leidinyje, Lietuvos kultūros ir istorijos neigimas, seniai atmestos pseudoteorijos apie lenkakalbių lietuvių kilmę – esą jie kilę iš belaisvių, kurių pulkai buvo paimti į nelaisvę konfliktų ir išpuolių į Lenkijos teritoriją metu, priminimas – įgauna vis didesnį mastą ir tapo vis populiaresnis, prikaustydamas skaitytojų dėmesį, suformuodamas atitinkamą jų poziciją Lietuvos Nepriklausomybės idėjų atžvilgiu.

Tadeušas Konvickis, iš Vilniaus kilęs žinomas rašytojas, štai taip iš tolo ir bešališkai įvertino to meto „Czerwony Sztandar“ redakcijos, vadovaujamos Zbignevo Balcevičiaus (kuris, sprendžiant iš dabartinės spaudos publikacijų, įtariamas bendradarbiavęs su KGB), veiklą lenkakalbių gyventojų labui Nepriklausomybės paskelbimo išvakarėse: „[…]Europos viduryje. Viso pasaulio akyse. JT, popiežiaus ir pono Dievo akivaizdoje. Tai, ką hitlerininkai darė su kalinių biologiniais organizmais, čia daroma su vienos ar kitos tautelės sielomis“. „Mėnulio saulėtekiai ir saulėlydžiai“. Varšuva, 1990.

Dauguma pasidavėme tai mistifikacijai, tuo labiau, kad „Sąjūdžio“, o paskui ir atgimusios valstybės vadovai bendradarbiavimą su savo lenkakalbiais (iš dalies – baltarusiakalbiais) gyventojais kūrė ne tiesiogiai, o per konsultacijas su įvairaus plauko veikėjais, atvykstančiais iš Lenkijos, kuri, beje, visai neskubėjo pripažinti mūsų šalies Nepriklausomybės.

Šioje atmosferoje pirmasis Lenkijos ambasadorius, buvęs mokyklos, rengusios kadrus sovietinio KGB Lenkijos filialui, dėstytojas ir buvęs vidaus reikalų ministro pavaduotojas Janas Vidackis, žinomas iš savo sėkmingų veiksmų prieš sovietinės agentūros liustraciją (dabar jis – Lietuvos garbės konsulas Lenkijoje), tam tikru laipsniu veikė kaip metropolijos gubernatorius kolonijoje ar kolonijoje, išsaugojusioje dalinį autonomiškumą, leisdamas sau taip elgtis nebaudžiamas, viešai išsakyti vertinimus ir pareiškimus, už kuriuos normaliomis sąlygomis ambasadoriai išvejami iš rezidavimo šalies.

O kadangi sprendimai dėl to, kas priklauso ir kas nepriklauso lenkakalbiams lietuviams, buvo priimami suderinus su Varšuva ar net pačioje Varšuvoje, tai jie ir pradėjo ieškoti užtarėjų dėl tariamų savo baimių ir skriaudų, patekdami Varšuvos „Wspólnotos“ ir kitų „kraštinių“ organizacijų bei jų lyderių su agentūrine praeitimi įtakon.

Ypatingą reikšmę lenkakalbių lietuvių dezintegravimui turėjo A. Stelmachowskio vizitas į Vilnių 2000 m. balandžio 13–14 d., ir nors jis tebuvo visuomeninės organizacijos vadovas, tačiau priimant pagerbtas taip, tarsi būtų bemaž valstybės galva. Per vizitą ir susitikimus su prezidentu V. Adamkumi, ministru pirmininku A. Kubiliumi ir kitais Lietuvos politikais bei veikėjais, rūpestingai parengtus Tautinių mažumų direktoriaus R. Motuzo ir prezidento patarėjo Č. Okinčico, buvo pasiektas neviešinamas susitarimas dėl Lenkijos įtakos didinimo lenkakalbių lietuvių aplinkoje, su neformalia teise skirti jiems lyderius ir stiprinti partijos monolitą, kuris gyvuoja iki šiol.

Apgalvotą ir koordinuotą veiklą, vykdomą skatinant lietuviakalbių ir lenkakalbių lietuvių nesutarimus bei atskirtį tarp jų, liudija tai, kad dar sovietinės tikrovės sąlygomis – 1989 rugsėjo mėn.– Vilniaus ir Šalčininkų rajonai paskelbė apie tautinės autonomijos sukūrimą, o Lietuvos Socialistinės Respublikos Aukščiausioji Taryba priėmė Tautinių mažumų įstatymą, formalizuodama lietuvių daugumai reiškiamas pretenzijas ir įtvirtindama nuomonę, kad faktiškai lenkakalbė (tada dar dideliu laipsniu baltarusiakalbė) grupė yra lenkų (Lenkijos) kalbinė mažuma, su visomis iš čia kylančiomis pasekmėmis.

Reikia atsiminti, kad tuo laikotarpiu absoliuti Šalčininkų rajono gyventojų dauguma, išskyrus Eišiškes ir artimiausias jų apylinkes, taip pat dauguma Vilniaus rajono gyventojų, išskyrus Nemenčinę ir jos apylinkes, kasdieniame gyvenime bendravo „paprastąja“ kalba (baltarusių), ir tai įrodo, kad jie vis dar išgyvena pirmąjį užsitęsusio lenkinimo etapą, o lenkinimas istoriškai Lietuvoje vyko per pereinamąjį rusinimo etapą.

Tokia sovietinės tikrovės pabaiga buvo postūmis tolesniems įvykiams, kai dalyvaujant jau nepriklausomos Lietuvos valdžios atstovams buvo tęsiamas lenkinimo ir izoliavimo procesas, naudojantis, kaip rodo praėjusių metų įvykiai, lenkakalbiais lietuviais per demoralizuotus ir korumpuotus jų lyderius, siekiančius nukreipti dėmesį nuo kur kas opiasnių problemų, nuo grėsmės, kurią demokratijai ir Tautos laisvei kelia vykstantis valstybės užvaldymo procesas, iki privačių interesų, atsiradusių dėl strateginės padėties šalia sostinės, įgyvendinimo.

2009 m. prezidento rinkimai, kai lenkakalbiais lietuviais, susitarus su jų lyderiais, buvo sumaniai pasinaudota aktyvinant rinkėjus, turint tikslą užbaigti rinkimus jau per pirmąjį turą – yra išskirtinis „elito“ dviveidiškumo, reto ir nepaprastai rafinuoto manipuliavimo piliečių nuomonėmis ir nuotaikomis pavyzdys, kai pažeidžiami įstatymai, demokratijos ir rinkimų laisvė.

Šiame kelyje be strategijos ir atsakomybės organizuotos grupės, veikiančios po tautinių mažumų partijų vėliavomis, įgyvendina neaiškius savo tikslus, palaikydamos kontaktus su priešiškai nusiteikusiomis grupėmis už šalies ribų, o destrukcinės jų žiniasklaidos priemonės nebaudžiamai finansuojamos iš užsienio ir valstybės biudžeto. Šalies ir sostinės koalicijos su asmenimis, nuolat pažeidžiančiais įstatymus ir pagrindines piliečių laisves bei teises, jau tapo įprastas reiškinys. Ir nieko nestebina, kad G. Kirkilas „įsteigė“ Balstogės universiteto filialą, kuris veikia didindamas dezintegraciją ir rengdamas jaunos darbo jėgos rezervą Lenkijai, nors jos trūksta ir mūsų šalyje. Šioje situacijoje pradėjęs veikti brangiai kainuojantis Tautinių mažumų departamentas, kurio egzistavimas aiškiai rodo, kad vyksta piliečių dezintegravimo veikla, yra tik dar vienas nusikalstamo lėšų švaistymo pavyzdys.

Ypatingas vaidmuo jaunimo dezintegravimo ir atskirties įgyvendinimo veikloje tenka švietimo sistemai. Iš mokesčių mokėtojo išlaikomos atskiros rusų, žydų, baltarusių ir vadinamųjų Lietuvos lenkų mokyklos, egzistuojančios šalia visiems prieinamų mokyklų su valstybine dėstomąja kalba, yra reiškinys, kuris nežinomas išsivysčiusiose šalyse, racionaliai naudojančiose mokesčių mokėtojų pinigus ir vertinančiose pilietinės visuomenės, sukurtos nuo pačių pamatų, galią. O rėmimasis sovietmečiu gyvavusiomis atskyrimo „tradicijomis“ tokiomis sąlygomis, kai netekome apie 1/3 gyventojų, neišlaiko jokios kritikos. Ypač karikatūriškai atrodo padėtis vietovėse prie Vilniaus, kur vaikų perkėlimas iš vienos mokyklos į kitą tapo plačiai išplitęs reiškinys, akivaizdžiai rodantis, kad ši sistema yra  nepajėgi, brangi ir amorali, skatinanti atskirtį ir statanti sienas nuo pat vaikystės.

Europos šalių istorija liudija ir apie nepaprastai svarbią integracinę kalbos misiją kuriant valstybėje pilietinę visuomenę. Deja, nors nuo Nepriklausomybės paskelbimo praėjo bemaž 30 metų, kalbinė padėtis Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose pasikeitė nedaug. Švietimo ir mokslo ministerija nevykdo šios pareigos ir neatsižvelgia į poreikį skatinti mokytis lietuvių kalbos suaugusius gyventojus, todėl ten egzistuoja „kitas pasaulis“, kuriame informacija apie dabartinius Lietuvos įvykius, jos kultūrą ir istoriją yra menkai prieinama arba pateikiama iškreiptai – tuo pasirūpina leidiniai ir informatoriai, aptarnaujantys vietos politikus.

Dėl tokios pusėtinos padėties gana didele dalimi kalti ir mokslininkai, nes stebėdami nesibaigiantį Lietuvos vardo niekinimą plačiai skelbiant pasauliui apie išgalvotus konfliktus ir protestus, paminant įstatymus ir Konstituciją, niekada nesiima iniciatyvos pasisakyti ir atlikti gilesnę mokslinę istorinę analizę, kad galėtų nurodyti, kokia kryptimi turi būti kuriama pilietinė visuomenė, ir taip užbaigtų šį chaosą bei savivalę dėl viešai ir formaliai vartojamų pavadinimų, susijusių su tautinėmis mažumomis, kalbinėmis grupėmis, tautybėmis ir tautomis. O tai, kad šiais dalykais suinteresuotiems siūloma dalyvauti diskusijų klube, kurį beveik visiškai užvaldė asmenys, įtariami bendradarbiavę su KGB, liudija ne per geriausią mokslo ir mokslininkų misijos dabartinėje visuomenėje supratimą.

Tai tik keli pavyzdžiai, rodantys, kad nesuprantamas poreikis įgyvendinti toliaregišką integracinę politiką tautinių mažumų ir kitų kalbinių grupių atžvilgiu, ir tai dabartinėmis sąlygomis, kai intensyviai mažėja šalies gyventojų skaičius, turi kelti itin didelį nerimą, nes ilgus metus jis buvo ignoruojamas, o atsakomybės už šalies ateitį nesiėmė ne tik valdžioje besikeičiantis „elitas“, bet tautinės mažumos, užsisklendusios ankštame savo interesų, išsigalvotų mitų ar tiesiog asmeninių poreikių ir savo lyderių nesveikų ambicijų rate.

Esant tokiai padėčiai tautinių mažumų, taip pat kalbinių grupių, kokie, mūsų nuomone, yra, pavyzdžiui, lenkakalbiai lietuviai (Lietuvos lenkai), veikla niekam nekelia susidomėjimo, nes yra nevaisinga, kai kada – net kenksminga, ir jų tariamiems poreikiams skiriamos lėšos yra tiesiog jų švaistymas esamomis sąlygomis, kai gana didelė gyventojų skursta arba atsidūrė prie skurdo ribos.

Pagaliau atskirties mažinimas ir darnios visuomenės kūrimas įtvirtinant esminius ir pagrindinius dalykus yra kiekvieno be išimties piliečio ir visų pilietinių organizacijų pareiga. Bet štai toks pavyzdys: valstybinis pučiamųjų instrumentų orkestras „Trimitas“, vadovaujamas  Deivido Staponkaus, tradiciškai samdomas rengiant ir įgyvendinant provokacines eitynes Vilniaus centre, kurias su kaimyninėmis Lenkijos vėliavomis organizuoja Rinkimų akcija, sąmoningai pažadindama nepalankumą ir nemalonius prisiminimus iš tarpukario laikotarpio, kai buvo okupuota istorinė Lietuvos sostinė.

***

Prie tautinių mažumų, be abejonės, pirmiausia reikėtų priskirti rusus ir žydus – dėl jų kilmės, atskiros kultūros, kalbos ir religijos.

Rusai, ta geriau išsilavinusi, netriukšminga, solidari ir kultūriškai susitelkusi žmonių grupė, turi gerokai aukštesnį visuomeninį statusą, ir dėl to, matyt, neturi vienintelės organizacijos, vienintelio centro ir, skirtingai nuo lenkakalbių lietuvių, vienintelio ir niekada neklystančio „vado“.

Bendrąjį rusų bendruomenės vaizdą šiek tiek gadina net dvi organizuotos grupės, vykdančios kompromituojančią veiklą po politinių partijų vėliavomis.

Manytume, kad Lietuvos rusai, įaugę į šalies tikrovę, nors ir žvelgia į Rusiją, bet dažniausiai yra palankūs Lietuvai ir ateityje galės prisidėti prie geros kaimynystės kontaktų su Rusija užmezgimo tada, kai pasikeitus sąlygoms pasibaigs ir nepamatuoti rusofobiški šalies politikų ir veikėjų išpuoliai.

Savo ruožtu žydai, mūsų nuomone, užsiėmę tiktai savo reikalais, jų nematyti ten, kur kalbama apie bendrus šalies ir tautos reikalus. Manome, kad po to, kai su Izraeliu susiklostė geri tarpvalstybiniai santykiai, reikia pradėti kurti atitinkamus neformalius žmonių tarpusavio santykius. Ir tam tikrai nepadės nepagrįstas šmeižtas bei viešos nepagrįstos replikos, paleistos tarptautinio forumo metu ar net per Kaziuko mugės atidarymo ceremoniją.

Daugelį baimių ir mitų galėtų išsklaidyti istorikų tyrimai, tačiau jie mieliau linkę užsiimti istoriškai tolimomis ir saugiomis temomis. Pripažinimo aktas ir ordinas, kurį prezidentė D. Grybauskaitė įteikė asmeniui, dalyvavusiam 1944 m. sausio 29 d. Kaniūkų kaimo gyventojų žudynėse, yra dar vienas pavyzdys, rodantis, kaip nepaisoma skausmingų temų, kurių nežinojimas nepadeda kurti tarpusavio palankumo ir bendros atsakomybės už valstybės likimą atmosferos, atitinkančios XXI amžiaus poreikius.

Viena yra tikra ir nediskutuotina – tai, kad Lietuvos žydai, kurie apsigyveno Lietuvoje pabėgę nuo persekiojimo Vakarų Europoje, turi, kaip ir kiti piliečiai, čia jaustis saugiai, taip pat atsižvelgiant į tragiškus paskutinio Pasaulinio karo įvykius ir hitlerinių okupantų vykdytas masines žydų naikinimo akcijas.

Savo ruožtu lietuviai turi teisę tikėtis, kad Lietuvos žydai džiaugsmuose ir varguose bus kartu su mumis ir daugiau niekada jų atstovai nestos į kokio nors šalies okupanto pusę, kaip buvo XX amžiuje, kai per Pirmąjį pasaulinį karą jie buvo Vokietijos pusėje, o per Antrąjį – stojo į komunistinės stalinietiškos sistemos, vienos iš priešiškiausių ir kruviniausių sistemų žmonijos istorijoje, pusę.

***

Tad jau pats laikas visiems Lietuvos Respublikos piliečiams, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, jos istorijos, tradicijų ir kultūros paveldėtojams, nepriklausomai nuo savo vartojamos kalbos, tikėjimo ir kilmės valstybės, užuot advokatavus grupei, mažumai, organizacijoms ar partijoms, pradėti pirmiausia visur advokatauti Lietuvai, kuriant pilietiškus žmonių tarpusavio santykius, kaip dera laisvės siekiantiems žmonėms – ant tiesos, teisingumo ir meilės pamatų.

 

Šaltinis – http://pogon.lt/straipsniai-lietuviu-kalba/2379-laikas-advokatauti-lietuvai.html

Sutrumpintas variantas leidinyje  „Sąjūdžio Atgimimas“, 2018, spalis

Lietuvos Sąjūdis ,



Post Your Comments

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra