Įstatymas prieš paskutinę valią – laidoti „kaip reikia“ ar atiduoti pelenus vėjui? Kokia praktika vyrauja pasaulyje?

Įstatymas prieš paskutinę valią – laidoti „kaip reikia“ ar atiduoti pelenus vėjui? Kokia praktika vyrauja pasaulyje?

bc-westerveld.nl nuotr.

www.voruta.lt

Kas bendro tarp menininkės Galinos Dauguvietytės, jūrų kapitono, mokslininko okeanologo Povilo Almio Mažeikos ir Lietuvos ambasadorės prie UNESCO Ugnės Karvelis? Be to, kad jie buvo šviesūs, savo srityje pasižymėję žmonės, juos galima būtų vadinti pomirtiniais nelegalais, nes po mirties jų pelenai buvo išbarstyti arba užkasti pažeidžiant galiojančius Lietuvos įstatymus. Paradoksalu, tačiau,  nors įstatyme ir nurodoma kitaip, legaliai išbarstyti urnos turinio Lietuvoje galimybės nėra, nors daugumoje šalių tai – normali praktika.

Lietuvoje pomirtinė valia garantuoja baudą

Žmonių palaikų laidojimo įstatymas apibrėžia, kad žmogaus palaikus galima kremuoti, o urną su pelenais užkasti kapinėse, padėti specialiame laidojimo rūsyje, saugoti kolumbariumo nišoje ar kitoje tam skirtoje vietoje. Velionio pelenus išbarstyti legaliai galima tik specialiai tam kapinėse įrengtuose pelenų barstymo laukuose. Paradoksas – įstatymo apibrėžti laukai realybėje neegzistuoja, nes dauguma kapinių buvo projektuotos gerokai seniau, kai krematoriumų Lietuvoje nebuvo arba jie nebuvo dar tokie populiarūs, todėl tokia vieta jose nebuvo numatyta. Kad tokie laukai būtų įrengti, reikia Aplinkos ministro sprendimo, o pastarąjį įgyvendinti užtrunka labai ilgai, tad pelenų klausimas ir lieka kaboti ore.

Už kolumbariumo vietą susimokėti negalintiems ir įstatymo bei paskutinės artimo žmogaus valios painiavoje įstrigusiems žmonėms lieka tik nelegaliai išbarstyti pelenus gamtoje arba urną neribotą laiką saugoti namuose. Tiesa, nors administracinių nusižengimų kodeksas nenumato atsakomybės už ilgą urnos su žmogaus palaikais saugojimą namuose ir valstybinės institucijos to nekontroliuoja, laikotarpį po Žmonių palaikų laidojimo įstatymo pakeitimo norima aiškiai apibrėžti.

„Dabar orientuojamasi, kad laikinas urnos saugojimas namuose gali užtrukti apie 3 mėnesius, tačiau realybėje šis laikas gerokai ilgesnis. Po įstatymo pataisų priėmimo urną gali būti nuspręsta leisti namuose laikyti ribotą laiką – 10 ar 20 metų, kad po ją saugojančių artimųjų mirties urna neatsidurtų šiukšlyne ar nestovėtų pamiršta naujų gyventojų bute. Tie, kurie pelenus išbarsto jūroje ar kitoje vaizdingoje vietovėje, šiuo metu užsitraukia teisinę atsakomybę ir baudą iki 60 Eur. Deja, bet realybė tokia, kad žmonėms tai gerokai pigiau nei kelis šimtus ar net tūkstantį eurų kainuojanti vieta kolumbariume, kurią įsigyti gali ne kiekvienas. Esame, turbūt, viena iš nedaugelio valstybių, kurioje pagal įstatymą pomirtinė veliono valia artimiesiems užtraukia Temidės rūstybę, nors legalius būdus tai įgyvendinti tas pats įstatymas riboja“, – įžvalgomis dalijasi ir įstatyminės bazės įgyvendinimo trūkumus pastebi „Lietuvos krematoriumo“ vadovas Bernardas Vilkelis.

Kaip dar vieną problemą, B. Vilkelis įvardija ir tai, kad nors kremuoti mirusieji „Lietuvos krematoriume“ yra registruojami visi be išimties, tačiau pasigendama valstybinio kapinių registro, kuriame būtų pateikta informacija apie tai, kur amžinojo poilsio atgula urna su kremuotais palaikais.

Bažnyčia pelenų barstymą griežtai smerkia

Net XXI a., kai krematoriumas – jokia naujovė, krikščionybės požiūriu pelenų barstymas pavėjui vis dar vertinamas kaip palaikų išniekinimas, nes, pasak šios doktrinos, žmogaus kūnas „yra šventovė, todėl jį reikia atitinkamai gerbti, o sudeginto nevalia drabstyti“. Bažnyčios direktyvoje dėl mirusiųjų kremavimo nurodoma, kad palaikai turi būti palaidoti kapinėse ar kitoje pašventintoje vietoje – esą tik taip mirusiuosius pasieks maldos ir geriau bus išsaugotas jų atminimas. Sužinojęs, kad mirusysis bus kremuotas, o jo pelenai išbarstyti, dvasininkas gali atsisakyti toliau vykdyti bažnytinę ceremoniją.

Tokį požiūrį prieš rengiant Žmonių palaikų laidojimo įstatymą atviru laišku išreiškė ir arkivyskupas emeritas Sigitas Tamkevičius: „Nepagarba kremuotiems palaikams būtų rodoma neribotą laiką juos laikant namuose arba kitose pagal krašto tradiciją neįprastose mirusiųjų palaikų laikymo vietose. Laidojimu negalima vadinti pelenų išbarstymo ant žemės ar vandens paviršiaus. Kremuoti palaikai turi būti laidojami žemėje arba kolumbariumuose.“

Pasaulyje vieningos nuomonės dėl pelenų barstymo nėra

Kremavimo praktika pasaulyje itin populiari: Europoje ir JAV kremuojama apie 50-60 proc. visų palaikų, Skandinavijoje – net iki 75 proc., Indijoje įprasta visus palaikus kremuoti, tad natūralu, kad šios šalys susiduria su pelenų saugojimo ir jų barstymo reglamentavimu. Ir čia mes gerokai atsiliekame, nes daugumoje šalių mirusiojo pelenų išbarstymas jo pageidautoje vietoje – normali ir nedraudžiama praktika. Ir tai nebūtinai turi vykti kapinėse – tam skiriamos ir įrengiamos specialios vietos: Suomijoje šalia Kotkos buvusio uosto specialiai įrengta pelenų išbarstymo į jūrą vieta, Argentinoje ant stataus La Kote uolos skardžio leidžiama barstyti pelenus į jūrą, tokia praktika taikoma ir Airijoje.

„Jungtinėse Amerikos valstijose leidžiama mirusiojo pelenus barstyti į jūrą, tačiau tai turi vykti bent 3 jūrmilės nuo kranto – juos galima išberti tiek iš laivo, tiek iš lėktuvo. Tiesa, vienas reikalavimas yra – jeigu norima palaikus atiduoti jūrai su visa urna, ji turi būti draugiška aplinkai ir greitai suyranti. Nors specialaus leidimo tokiai procedūrai nereikia, būtina per 30 dienų informuoti Aplinkos apsaugos agentūrą. Norint pelenus išbarstyti regioniniuose parkuose ar kitose lankytinose vietose, būtina gauti vietos prižiūrėtojų leidimą“, – sako „Lietuvos krematoriumo“ vadovas.

Pasak jo, ne visos šalys tokios draugiškos mirusiojo norams – Vokietijoje pelenų barstymo taisyklės tokios pat griežtos, kaip ir Lietuvoje, nes šioje šalyje urna turi būti saugoma namuose arba kolumbariumuose, o pelenus išbarstyti galima tik specialiai tam suprojektuotose vietose. Dar griežtesnė šiuo klausimu Prancūzija: čia ne tik, kad draudžiama vėjui atiduoti mirusiojo pelenus, bet įsigaliojus naujai įstatymo pataisai, urnas namie laikyti galima tik metus – vėliau artimieji turi nuspręsti, laikyti ją kolumbariume ar šeimos mauzoliejuje.

Vieningos nuomonės dėl mirusiojo pelenų išbarstymo nėra, nes šiam aktui įtakos turi tiek aplinkosaugos, tiek moraliniai ir religiniai niuansai. Tiesa, dėl itin aukštos kremavimo temperatūros kremuotuose palaikuose nelieka absoliučiai jokių užkrečiamų ligų galimybės, tačiau chaotiškai barstant pelenus lankomose vietose, iškiltų grėsmė biologinei taršai, todėl turėtų būti ne tik aiškiai apibrėžtas įstatymu reguliavimas, tačiau ir būti užtikrintas jo įgyvendinimas bei kontrolės mechanizmai.

Apie „Lietuvos krematoriumą“:

„Lietuvos krematoriumas“ – pirmasis modernus krematoriumas Lietuvoje, teikiantis pagarbaus ritualinio kremavimo paslaugas nuo 2011 m. „Lietuvos krematoriumas“ priklauso įmonių grupei AB „K2 LT“.

Naujienos iš interneto