Lados herbo bajorė

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Šios moters visur pilna: štai ji mina miško taku kartu su kitais sekdama lietuvių protėvių paliktais pėdsakais, o štai ji grožisi Monmartro, antai – Venecijos šv. Morkaus aikštės įžymybėmis. Greičiau tiktų klausti kur dar nebuvo, negu kur buvo… Nežiūrint to, kad už nugaros – tikrai garbaus amžiaus palikta brydė, jos smalsumas ir gyvybingumas užkrečia, žavi.
 
Todėl ir pabeldžiau į namų duris, kurias pravėrus bene pirmas dalykas, kuris krito į akis – tai dailiai įrėmintas garbingoje vietoje pakabintas bajorystės pripažinimo liudijimas, kuriame rašoma: „Irena Antanina Staronytė Suveizdienė gim. 1930 m. Raseinių raj. Butkiškėse – Surviluose, kilmė iš Kovalevskių giminės, turinčios herbą „Lada“… Retą ir brangų „Lados“ herbą, kaip tvirtina jo turėtoja I. Suveizdienė, Lietuvoje turi tik dvi šeimos.
 
Tarsi pasakos gali klausytis jos porinimo apie tai, ką reiškia herbe atvaizduotos detalės: balta pasaga raudoname skyde ir strėlės, medžioklės parakinės, metalinis riterio antveidis ir karūna ant jo, kardą laikantis liūtas.
 
Dokumentas, kurį turinčiam netolimoje praeityje grėsė tremtis, katorga. Dokumentas, kokius senoliai rūpestingai slėpė ne tik nuo svetimų, bet dažnai ir nuo smalsių dar nedaug teišmanančių vaikų akių. Ir apie kuriuos jauniausiai kartai neretai būdavo perduodama žinia tik mirties patale…
 
Skaudžią, garbingą giminės istoriją I. Staronytė–Suveizdienė kaip tik bando sudėti į knygos rėmus. Ar pavyks sutramdyti įvykius ir veikėjus? Juk tiek visko būta…
 
Vietoje Antaninių – Sibiras
 
Kartu su kanadiete pussesere p. Irena dėlioja faktus tarsi pasjansą, iš kurio turi (privalo) susidaryti giminės vaizdas net nuo… 1248 metų. Tarp tų faktų ir pavardžių – visiems žinomas Skirgailos (nuo Seredžiaus) vardas, Mazovijoje žinoma giminė Kova Levski (iš čia ir liūtas herbe). Žinoma, jog tarp prosenelių buvo pakamorė, Bonos Sforcos juristas, kariai, mokslo žmonės… 1831 ir 1863 metų sukilimų dalyviai, caro tremtiniai. Visi išsilavinę, mokėjo daug kalbų. Ir, kaip ir turi būti bajorų luome, giminės atspirties tašku buvo principai: tvarka, teisingumas, dora.
 
Artimesniais, o todėl mums geriau suprantamais laikais, būta dvaro Ariogaloje, o jame augęs ir brendęs jaunikaitis Antanas Staronis (Staranevičius), matyt, protėvių genų pašauktas, tapo kariu.
 
Dar daugiau – vienu iš Lietuvos kariuomenės kūrėjų. Visai Lietuvai lemtingais 1941–aisiais jis dirbo Generaliniame štabe, dėstė karo mokykloje. Tad šiandieną jau net nebesistebėkime, kai jaunutė žmona birželio 14–ąją nuvyko pasveikinti vyro su antaninėmis, jai ne tik kad neleido pasimatyti, bet ir pačią sulaikė. Tuo tarpu „liaudies priešas“ jau buvo gabenamas į lagerius. Iš pradžių Norilsko, vėliau – Taišetlago… Prasidėjo didysis slapstimosi metas. Glaustasi ir pas gamines, ir pas svetimus: Kaune, Juodaičiuose, Nemirsėtoje. Kur čia viską ir išskaičiuosi?
 
Atsirado keistų, paauglei mergaitei nesuprantamų, tabu: nebuvo galima nešioti skrybėlaitės, žiedų… Bet tai būtų pusė bėdos, jeigu nekankintų klausimas: kur mano tėvas?
 
Ir jeigu būtų buvę galima studijuoti išsvajotą mediciną.
 
Deja.
 
Kad daugelis kelių bus uždari, p. Irena suprato tą dieną, kai mama, parodžiusi dukroms bajorystės dokumentus, juos sudegino tarusi: „taip reikia, patikėkite. Aš žinau, kas yra saugumas.“
 
Šeimos istorija įpareigojo
 
„Šeimos istorija įpareigojo nenusileisti į dugną, gyventi laikantis pagrindinio žmonijos moralės kodekso – Dešimties Dievo įsakymų, – sako I. Staronytė–Suveizdienė. – augau tokiomis sąlygomis, kai nebuvo mokoma religijos, tačiau širdis ir protas diktavo, kas yra gera ir kas – bloga.“
 
Moteris nejučia pradeda karščiuotis kalbėdama apie apleistą, netvarkomą ir pagalbos besišaukiantį kultūros paveldą, apie valdininkų savivalę ir įsigaliojusią korupciją…
 
Architektūra ir kultūros paveldas – tai sritys, kurios domino p. Ireną jau nuo tada, kai po visų jaunystės klajonių pagaliau apsistota ir įsidarbinta Miškų ūkio institute. Galbūt todėl, kad senelė vesdavo grožėtis trapia Šv. Onos bažnyčia. O galbūt todėl, kad teko laimė klausytis Vlado Drėmos dėstomų paskaitų apie dingusį Vilnių… o mėgstamiausiu, daugiausiai minčių ir jausmų sukeliančiu architektūros objektu iki šiol išlieka Šv. Petro ir Povilo bažnyčia. Kodėl? Ar galime į visus klausimus atsakyti?
 
Negalime atsakyti ir į klausimą, kodėl vieną lemtingą dieną ji su dukromis ėmėsi teptuko.
 
Tai buvo 1972 metais. P. Irena su dukra ilsėjosi Nidoje, kuriose atostogas pabandė sugadinti lietus. Tačiau moterys tam ir sutvertos, kad nugalėtų bet kokią kliūtį: jos nusipirko popieriaus, dažų, teptukų… gimė pirmasis tapybos darbas, kurį ir šiandien jos dėstytojai dailininkai Tarabildos labai gerai vertina. Ne jie vieni. P. Irena didžiuojasi, kad jos darbus gerai įvertina ir dailininkas Kliauga, kad per trumpą laiką buvo priimta į tautodailininkų gretas.
 
Taip, taip, niekas čia nesuklydo: garbaus amžiaus bajorė p. Irena lanko dailės studiją senjorams. Yra surengusi apie 20 parodų, kurių paskutinės šią vasarą vyko Karininkų Ramovėje ir Technikos bibliotekoje.
 
Darbuose – visa Lietuva. Juose – ir Kuršių marių laivės su savo vėtrungėmis ir mėlynakiai nendrėmis dengti pastatai, peizažai.
 
Ir spalvos, spalvos, spalvos… Gyvos, keliančios… Rodos, nei to vargo nebuvo?

Autorės nuotr.
 
Nuotraukose:
 
1. Iš eilinio renginio grįžusią p. I. Suveizdienę namuose pasitinka bajorystės liudijimas
2. P. Irenos akvarelės spalvingos – tarsi ir nebūta tų staigių gyvenimo vingių…
3. Giminei priklausiusiame Survilų dvare Raseinių rajone
4. Jauno Nepriklausomos Lietuvos karininko Antano Staronio šeima kupina gražaus gyvenimo vilčių. Niekas negalėjo net juodžiausiame sapne susapnuoti, kad gyvenimo kelias baigsis Sibire…

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra