Labanoro bažnyčia su savomis – kelių amžių – mįslėmis

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Kadaise Lietuvoje buvusi itin populiari medinė architektūra šiandien vis labiau pamirštama, tačiau gražiausi jos pavyzdžiai – nedidelės kaimo bažnyčios, varpinės dar ir šiandien kraštovaizdžiui teikia išskirtinio žavesio. Jų sakralios erdvės ir dabartinėms kartoms geba perteikti prieš daugelį metų besiformavusį tuometinių žmonių mąstymo būdą.
 
Medinės architektūros tyrinėtojų teigimu, šie statiniai yra tarpinė grandis tarp liaudies ir profesionaliosios architektūros. Dar visai neseniai tarp iškilių Lietuvos liaudies medinių architektūros paminklų buvo ir Labanoro (Švenčionių r.) Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčia.Joje buvo laikomi 68 į kultūros paveldo registrą įtraukti meno kūriniai – Švč. Mergelės Marijos paveikslas su aptaisu, sėdinčio Kristaus skulptūra, 12 apaštalų atvaizdų, 6 žvakidės, vargonai… Tai buvo ir vienintelė Lietuvos bažnyčia, kurioje dar buvo visų dvylikos apaštalų paveikslai. Deja, šiandien apie jos egzistavimą, grožį ir autentiškumą, po didelio gaisro, liudija tik žmonių prisiminimai ir entuziastų darytos nuotraukos bei likę vyresnių žmonių užrašai, architektų, restauravusių bažnyčią 2009 metais, pastebėjimai.
 
Labanoras – vienas iš ankstyvųjų krikščionybės skleidimo centrų Švenčionių rajone. Tai susiję pirmiausiai su tuo, kad jau 1387 m. Labanoras su apylinkėmis Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Jogailos buvo atiduotas Vilniaus vyskupui aukštaičių krikšto ir Vilniaus vyskupijos įsteigimo proga. Privilegijoje buvo nurodoma – „dovanojame amžinu ir neatšaukiamu dovanojimu bažnyčiai ir jos vyskupui, kuris tik bus, mūsų Tauragnų pilį su prie jos prieinančia sritimi ir Labanoro, Molėtų kaimais“.
 
Labanoro bažnyčia buvo viena iš vertingiausių, architektūriniu požiūriu, medinių bažnyčių Aukštaitijoje. Tai buvo ir vienintelė medinė XIX a. pradžios klasicistinio stiliaus bažnyčia Švenčionių rajone. Vietos gyventojai pasakoja, kad Labanoro bažnyčia Vilniaus vyskupijoje minima nuo 1522 metų, todėl spėjama, kad pirmoji bažnyčia čia buvo pastatyta jau Vytauto Didžiojo laikais. 1675 m. vyskupo vizitacijos protokole minima sena, begriūvanti bažnyčia, kurioje kabantis Marijos Sopulingosios paveikslas laikomas stebuklingu. Jai pasenus Vilniaus vyskupas Masalskis 1768 m. pastatė naują, kuri 1798 m. sudegė. Naujus Dievo namus parapijiečių lėšomis XIX a. atstatė klebonas Jonas Dargevičius. Tikima, kad bažnyčia buvo pastatyta stebuklingoje vietoje, kurioje anksti rytą žmonės rado ant aukšto kalno stebuklingos jėgos perkeltus bažnyčios statybai skirtus medinius rąstus ir ant aukštos karties iškeltą Švč. Marijos paveikslą.Išlikęs bažnyčios pastatas pradėtas statyti 1818 m., o baigtas 1820 m. 1884–1886 Labanore kunigavo Aleksandras Burba, vietinių gyventojų pasakojimu, jis buvęs aktyvus lietuvybės ir blaivybės skleidėjas. Vėliau – Kazimieras Bandzevičius, kurio iniciatyva pastatytas bažnyčios bokštas, įsigyti nauji vargonai, varpas, pastatyta varpinė ir prieglauda. XIX a. viduryje Labanoro bažnyčioje vargonininkavo Jonas Petrauskas. Vėliau jį pakeitė sūnus – kompozitorius Mikas Petrauskas. Jis bažnyčioje rengdavo viešus koncertus. Vargonai, kuriais muzikavo kompozitorius M. Petrauskas ir jo tėvas, XIX a. II p. 1992 m. rugsėjo 2 d. buvo įtraukti į Lietuvos Respublikos kultūros paveldo registrą. Žmonės pasakojo, kad anuomet žmonės susirinkdavę ne tiek melstis, kiek pasiklausyti giesmių ir muzikos. Tokio choro bei kapelos neturėjo ne tik aplinkinės bažnyčios, bet ir Vilniuje nieko panašaus nebuvo. Ant kuorų grojo vargonai, keturi smuikai, kontrabosai, klarnetai, fleitos ir kelios armonikos. Labanoriškiai įsitikinę, kad „Birutė“ gimė ne Kaune, bet jų autentiškoje medinėje bažnytėlėje. Apie autentišką šio stiliaus bažnyčios architektūrą dar šiek tiek galime spręsti ir iš XIX a. pirmos pusės aprašymų. 1820 m. Labanoro Dievo namų vizitacijos akte nurodoma, kad tai buvo iš pušies rąstų suręstas pastatas su 7 stačiakampiais langais. Ant mūrinių postamentų pastatytos kolonos laikė aukštą trikampį frontoną – šiaudais dengto stogo skydą. Frontoną puošė trys pusapskričiai langai. 1849 m. stogas buvo uždengtas malksna. Ir bažnyčia, ir varpinė vėliau iš lauko apkaltos lentomis, nudažytos rusvai. Sunkių proporcijų, nesudėtingų formų fasadai buvo išlaikę klasicistinį kompozicijos principą. Plokščiam vakariniam fasadui su skaidančiomis vertikaliomis sąvaržomis buvo suteikta siaurų piliastrėlių forma, virš plataus, dantukais papuošto karnizo kilo aukštas frontonas, kuris užsibaigė bokštu. Apačioje – plačios dvivėrės durys, pabrėžtos trikampiu sandriku (karnizo pavidalo reljefu), ir stačiakampiai langai. Šoniniuose – pietiniame ir šiauriniame fasaduose rikiavosi stambūs langai bei piliastrėliai, karnizą ir palanges dailiai pabrėžė rantuotos lentelės. Įdomiausias ir turtingiausias buvo rytinis fasadas su liaudiška drožyba papuoštais arkiniais langais bei vienaukščiais priestatais, viršuje originaliai užbaigtais dengtais balkonėliais. Šalia bažnyčios – šiaurės vakariniame šventoriaus kampe – dabar vieniša stūkso varpinė, kuri anksčiau kartu su bažnyčia sudarė darnų ir, atrodė, neatsiejamą kompleksą. Varpinės tūris apie 800 kub. m, plane kvadratinė, turi tris tarpsnius, kuriuos jungia stogeliai. Į viršų kiekvienas tarpsnis siaurėja. Pirmas varpinės tarpsnis turi lentų lubas, virš tų lubų – antrajame tarpsnyje – nedidelio nuolydžio pertvara, o trečiajame tarpsnyje yra žalvarinis varpas, pagamintas 1805 m. Johano Samuelio Vėnerio Vilniuje. Nors panašaus laiptuoto tūrio varpinių Lietuvoje gana daug, tačiau Labanoro išsiskiria iš visų savo sunkiomis, horizontaliomis proporcijomis.
 
Dabartis
 
2004 m. vasarį bažnyčios bei varpinės pastatų techninės būklės akte nurodoma, kad varpinės matomos konstrukcijos ir sienojai pažeisti entomologinių kenkėjų, apatiniai du rąstai supuvę, atmosferos krituliai pro šoninius langus patenka į varpinės vidų, dėl to kai kurios stogo konstrukcijos pažeistos puvinio. Netvarkinga bažnyčios lietaus nuvedimo sistema, pastatą reikia remontuoti. Laiku nepašalinus išryškėjusių defektų, varpinės, o vėliau ir bažnyčios būklė galėjo tapti avarinė.
 
2006–2007 m. LR Kultūros paveldo departamentui ir rajono savivaldybei kooperuojant lėšas buvo vykdomi varpinės restauravimo darbai, sudūlėjusios lauko akmenų pamatų mūro siūlės pakeistos naujomis, pakeisti sudūlėję apatiniai dviejų sienų vainikai, skardinė stogo danga – į skiedras, ornamentuotas varpinės bokštelis atkurtas pagal buvusį. Lietaus vanduo nuo stogo nuvestas pakabinamais lietloviais ir prie sienų tvirtinamais lietvamzdžiais, varpinė nudažyta pagal dažymo projektą, parengtą pagal polichrominius tyrimus.
 
Kaip pasakojo vietos gyventojai, labiausiai nerimauta dėl pakrypusios varpinės. Mat Labanoro bažnyčios varpinė – pakrypusi, kaip Pizos bokštas, bet, restauratorių teigimu, tokia pat tvirta ir stabili kaip pastarasis. Restauruotojai įsitikino, kad laikui bėgant vienas kito atžvilgiu išsiklaipę varpinės tarpsniai labai gerai laikosi ir nėra prasmės jos tiesinti. O dėl bažnyčios neturėta nė menkiausių abejonių, juolab kad prieš pusmetį padarytas didelis remontas, tiesa, daugiausiai išorinis. 2009 m. atlikti bažnyčios pastato konstrukcijų tvarkymo darbai. Sutvarkyti pamatų įtrūkimai ir cokolis, pakeisti sienų apatinio vainiko fragmentai, sutvarkyta kritulių nuvedimo sistema, įrengta autentiška stogo malksnos – kregždės uodegą primenančios lentelės – danga, atstatyti ei uždengti varine skarda bokšteliai, nudažytas fasadas. Gaila, bet 2009 m. gruodžio 21-osios naktį visas triūsas nuėjo per nieką – bažnyčia visiškai sudegė, liko tik varpinė. Spėjama, kad gaisro priežastis – netvarkinga elektros instaliacija. Tačiau neatmetama ir tyčinio padegimo versija, mat bažnyčioje kabėjo apie 30 paveikslų, tačiau po gaisro nebuvo rastas nė vienas ant paveikslo nugarėlės esantis metalinis pakabukas, o kai kuriuos medinius kryžius, tiesa, gerokai apdegusius, parapijiečiai surado. Gaisras Labanoro Švč. Mergelės Marijos gimimo bažnyčioje visiems užminė naujų mįslių. Daug klaustukų palieka ne tik gaisro kilmė, bet ir rasti lobiai. Labanoro seniūnijos gyventojai tvarkydami degėsius aptiko apie 70 kg baltojo metalo ir bent 1017 m. caro laikų monetų. Didelę vertę turinčios antikvarinės vertybės buvo paslėptos po bažnyčios altoriumi. Vienam iš talkininkų pakėlus apdegusią lentą pažiro monetos, o toje vietoje išardžius grindis rasta didelė jų krūva. Vietos gyventojai svarstė, kad veikiausiai tai bus išsilydžiusios kadaise paslėptos žvakidės. Kuris iš kunigų jas paslėpė, galima tik spėlioti.
 
Rastos antikvarinės monetos ir metalo luitai turėtų atitekti Labanoro bažnyčiai, kuriuos ketinama eksponuoti atstatytuose maldos namuose.
 
Labanoro bažnyčiai atstatyti reikia apie 1,7 mln. litų, dalį pinigų jau pavyko surinkti.
 
Nuotraukose:
 
1. Buvusios Švč. Mergelės Marijos gimimo bažnyčios altorius
2. Buvusios bažnyčios vidus iš balkono
3. Labanoro bažnyčios vaizdas po gaisro
4. Buvusi unikali Švč. Mergelės Marijos gimimo bažnyčia Labanore

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra