L. Kasčiūnas: LLRA pelnosi iš tautinių įtampų kurstymo (I)

Autorius: Data: 2014-04-07, 11:12 Spausdinti

www.propatria.lt, www.laisvojibanga.lt, www.alkas.lt

„Laisvosios bangos“ pokalbių valandoje apie ateities Lietuvą Dovilas Petkus ir Albertas Komar apie lietuvių ir lenkų santykius kalbino politologą dr. Lauryną Kasčiūną. Skelbiame pirmąją pokalbio dalį. Laidos klausykitės kiekvieną penktadienį, 21 valandą.

– Gerbiamas Laurynai, dėl kurių šį pavasarį Seime svarstyti žadamo Tautinių mažumų įstatymo aspektų labiausiai nesutariama? Kokias apskritai įvardytumėte pagrindines šio projekto problemas?

– Per pastaruosius pusę metų pasirodė nemažai šio įstatymo versijų. Iš pradžių buvo daug debatų apie tai, koks turėtų būti tautinės mažumos atstovų procentas gyvenvietėje, kad jai būtų leista turėti, tarkim, informacinius užrašus ar gatvių pavadinimus, vietovardžius savo kalba. Kultūros viceministras Edvardas Trusevičius norėjo dešimties procentų rodiklio, kas reikštų, kad mes tam tikra prasme grįžtume į sovietinius laikus, kuomet Vilniaus, Klaipėdos bei kai kuriuose kituose šalies rajonuose turėjome rusiškus užrašus. Šiuo atveju ir dabar turėtume kai kur rusiškus, kai kur lenkiškus užrašus. Natūralu, kad šioje centro-kairės koalicijoje atsirado vidinių srovių, kurios, vedinos sveiko proto, užblokavo dešimties procentų idėją ir siūlė pasilikti bent jau ties nusistovėjusiais 25 proc. Tačiau netgi ir tai nebuvo patvirtinta jokiais Vyriausybės sprendimais ir šis E. Trusevičiaus įstatymas iki Seimo kol kas nenukeliavo.

Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) argumentacija yra tokia, kad nuo 2010 m. mes neva neturime Tautinių mažumų įstatymo, galiojusio nuo 1989 m., ir tai, anot „tomaševskininkų“, sudaro tam tikrą teisinį vakuumą. Tačiau niekaip nenorima pasakyti to, kas akivaizdu – kad daugelis dalykų, tokių kaip asociacijos laisvė, susirinkimo, žodžio, žiniasklaidos laisvė, jau ir taip yra numatyta visais kitais šakiniais įstatymais, ir šis Tautinių mažumų įstatymas tėra to, kas jau ir taip yra, integravimas į vieną. Kitaip tariant, tai, kad nėra įstatymo, nereiškia, kad kažkuria prasme mes pažeidinėjam tautinių mažumų padėtį. Teisės vis tiek yra išlaikomos ir saugomos kituose įstatymuose.

Taigi buvo bandoma atgaivinti tą senąjį įstatymą jį šiek tiek modifikuojant. Didžioji problema buvo susijusi su ketvirtuoju jo straipsniu, kuris kelia du pagrindinius klausimus.

Jame numatytas toks abstraktus dalykas kaip informaciniai užrašai, ir įstatyme nenorima apibrėžti, kas tai yra. Kai įstatymo autorių buvo paklausta, ką jie vadina „informaciniais užrašais“, jie ir nenorėjo to tiksliai apibrėžti. Tai parodo, kad įstatymas priimamas tam, kad po to jį būtų galima įvairiai lanksčiai interpretuoti ir tampyti į įvairias puses bei sakyti, kad informaciniai užrašai yra ir asmenvardžiai, ir vietovardžiai, ir gatvių pavadinimai ir t.t.

Taigi, susiklosčius tokiai situacijai atsirado Valentino Stundžio pasiūlymas tuos informacinius užrašus tiksliai apibrėžti. Akivaizdu, kad konkretus ir apibrėžtas variantas LLRA nereikalingas. Jie norėjo pasilikti tą lankstumą ir galimybę po to įstatymą tampyti, prikrauti poįstatyminių aktų, kas iš principo ilgainiui turėtų prieštarauti Lietuvos Konstitucijai.

To paties straipsnio kitoje dalyje teigiama, kad kreipiantis į regiono valstybines, savivaldos institucijas tautinės mažumos kalba, galima ta kalba gauti atsakymą. Čia kyla daug klausimų. Jeigu, tarkime, mes su jumis gyventume, pavyzdžiui, Šalčininkų rajone, ir mūsų valstybinė kalba yra lietuvių, akivaizdu, kad mes neprivalome mokėti lenkų kalbos. Tačiau ar tai nereikštų, kad dėl tokios įstatymo nuostatos, nemokėdami šios kalbos, kitaip tariant, nemokėdami atsakyti į raštą lenkiškai, mes negalėtume dirbti Šalčininkų rajono savivaldybėje? Tokiu atveju patys būtume diskriminuojami kalbiniu požiūriu.

LLRA vadovaujant Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose būta įvairių atvejų, kuomet buvo skelbiami konkursai į savivaldos, tarkime, kad ir vyriausiųjų finansininkų vietas su papildoma sąlyga mokėti lenkų kalbą. Tai suprantama, nėra labai jau nediskriminuojantis veiksmas. Turint omenyje politinę realybę ir teisines schemas, kurios yra labai tuščios ir neapibrėžtos, tai ir yra pagrindinės problemos.

– Yra žinoma, kad šį įstatymą teikia LLRA. Susidaro įspūdis, kad jis ir yra aktualiausias būtent lenkų tautinei mažumai. Tačiau ar tikrai tik jai? Kiek šiuo įstatymu yra suinteresuotos kitos tautinės mažumos?

– Iš tikrųjų į klausimą, kas yra aktualu lenkų bendruomenei, turbūt geriausiai atsakytų jie patys. Tačiau akivaizdu, kad jiems turėtų būti aktuali socialinė, ekonominė gerovė. Pavyzdžiui, tie rajonai, kuriuos valdo LLRA ir neva tą bendruomenę atstovauja, socialiniais ir ekonominiais rodikliais atrodo labai prastai. Pagal nusikalstamumą Šalčininkų, Vilniaus rajonai yra vieni pirmaujančių Lietuvoje. Vilniaus rajoną, kurį iš principo turėtų veikti vadinamasis sostinės efektas, lyginant su Kauno, Klaipėdos, netgi Panevėžio rajonais matomas tam tikras atsilikimas. Įvairūs verslumo, investicijų rodikliai irgi akivaizdžiai prastesni. Šia prasme lenkų bendruomenė turėtų paklausti savo atstovų, kiek galima bandyti pakeisti pavardes užuot ėmusis realiai probleminių socialinių, ekonominių dalykų.

Šioje vietoje verta susimąstyti kodėl taip yra. Kai kas sako, kad tokiu būdu LLRA iš esmės regione nori sukurti tam tikrą uždarą rezervatą, uždarą politinę, ekonominę sistemą. Juk puikiai suprantama, kad įvairių investicijų, ar Lietuvos, ar užsienio, atėjimas į regioną, darbo vietų sukūrimas, reikštų tai, kad tie žmonės, kurie įsidarbina privačiame sektoriuje, tampa nepriklausomi nuo savivaldos kontroliuojamos socialinės srities, mokyklų ir kitų institucijų, kurios priklauso savivaldos jurisdikcijai ir t.t. Ne paslaptis, kad Vilniaus, Šalčininkų rajonų mokyklų direktorių pavaduotojų pareigybė yra politinis paskyrimas. Be suderinimo su LLRA aukštesnio politinio lygmens žaidėjais tu negali tapti lenkiškos mokyklos direktoriaus pavaduotoju.

Taigi šioje vietoje mes atsimušam į politinės jėgos bandymą išlaikyti regiono kontrolę, mobilizuoti tautinį sluoksnį daugelį klausimų įvelkant į tautinių įtampų rūbą, nuolat kalbant apie asmenvardžius, vietovardžius ir t.t. Bet iš principo problema ta, kad LLRA neturi jokios strategijos, ką pasiūlyti šiems regionams ekonominės raidos prasme, nes pradėjus spręsti šias problemas, šie regionai gali tapti jų nebekontroliuojami.

Kalbant apie kitas tautines bendruomenes, galima pacituoti Lietuvos žydų atstovus, kurie yra aiškiai pasakę, kad valstybinės kalbos mokėjimas yra esminė sugyvenimo ir integracijos į visuomenę sąlyga. Valstybinės kalbos mokėjimas tautinei bendruomenei yra žingsnis į priekį, o ne bandymas ją asimiliuoti – tai integracija, o ne asimiliacija. Kalbant apie Tautinių bendrijų tarybą, tai joje buvo matomas nuolatinis LLRA bandymas pastatyti ten savo žmogų, ir nustumti žmones, kurie dar išdrįsta pasakyti, kad kitos tautinės mažumos negali tapti LLRA įkaitais. Tokie ir panašūs bandymai užvaldyti įvairias institucijas, besirūpinančias tautinių bendrijų reikalais, rodo, kad LLRA tikslas iš esmės yra monopolizuoti tą tautinių bendruomenių atstovų poziciją ir neva būti visų mažumų atstovais. Pavyzdį matėme 2012 m. Seimo rinkimuose. Lenkų ir rusų aljansas sudarė koaliciją, nors iš esmės rusų aljanso atstovai tiesiog buvo įtraukti į LLRA sąrašą. To užteko peržengti 5 proc. ribą, ir dabar šią partiją turime Seime. Jų kryptis aiški. Tai yra daugiau politiniai žaidimai, nei realus tautinių bendruomenių interesų atstovavimas.

– Ką manote apie poziciją, kad dvikalbiai vietovių pavadinimai, įrašai pase ne tik kad nesukels jokių neigiamų pasekmių, bet priešingai – padės Lietuvos lenkams geriau integruotis į šalies politinį gyvenimą?

– Čia išsiskiria dvi pozicijos. Pirmoji yra liberali, sakanti, kad nereikia iš šių klausimų daryti problemų – išpildykim prašymus ir LLRA neturės dalykų, kuriuos galės sureikšminti ir transliuoti politinei sistemai. Tokiu būdu bus išgrėsminta situacija ir neva išspręsta problema.

Kita stovykla, kuriai priskirčiau ir save, supranta, kad LLRA sukurta įtampai palaikyti, ir jeigu nusileisi vienu klausimu, tai jie sugalvos kitą. Europoje yra įvairių precedentų. Ne paslaptis, kad toje pačioje Lenkijoje dažnai žiūrima į Vengrijos pusę, stebima, kaip jie dirba su savo diaspora ypač Rumunijoje. Transilvanijos regione, kur yra gausi vengrų tautinė bendruomenė, egzistuoja provengriška partija, kuri turėdama asmenvardžius ir vietovardžius su Vengrijos parama pradeda kalbėti ir apie antrą valstybinę kalbą. Kai atidarai tą Pandoros skrynią, visą laiką galima susigalvoti naujų reikalavimų.

Tokiomis aplinkybėmis naudojasi kai kurie Rytų geopolitikos veikėjai, ypač dirbantys su tėvynainių koncepcija. Kalbu apie Rusijos interesą. Sukuriamas precedentas stumti antrą valstybinę kalbą, prisidengiant neva liberalia demokratija. Tai įgyvendinus čia, iš esmės sukuriamas pamatas dėl to daryti spaudimą ir kitose valstybėse, kur visai kitokia geopolitinė situacija – Estijoje ir Latvijoje. Kažkada Estija šiek tiek palengvino galimybę ne piliečiams balsuoti Europos Parlamento rinkimuose, ir Rusija iš karto ėmė daryti spaudimą Latvijai, sakydama: „Žiūrėkit, jie taip padarė, jūs darykit tą patį“. Tai galioja ir su mumis. Mes padarysime nuolaidas arba numatysime tokį teisinį reguliavimą, ir Rusija iš karto bandys daryti spaudimą Latvijai. Atsižvelgiant į tai, kad naudojantis tėvynainių koncepcija buvo okupuotas Krymas, bent šiuo metu su šiais klausimais reikėtų šiek tiek stabtelti.

Siejant visa tai su LLRA, galima prisiminti prieš pora savaičių V. Tomaševskio mintis vertinant įvykius Ukrainoje. Kai Lenkija visa širdimi sirgo už Ukrainos nepriklausomybę, palaikė ją kovoje prieš Rusiją, prieš okupacinį režimą, LLRA vadovas iš principo kone žodis žodin atkartojo Putino poziciją šituo klausimu – neva tai nacionalistinis perversmas, Ukrainos nacionalistai kelia pavojų visoms ten gyvenančioms tautinėms bendruomenėms ir panašiai. Sakyčiau Lenkijos pusė turėtų gerai pagalvoti, ką jie remia mūsų valstybėje ir su kuo dirba – juk tos vertybės, kurias kartais atstovauja ponas Tomaševskis, nė iš tolo nėra panašios į tas didingas lenkų taip ginamas valstybingumo tradicijas, solidarumo, kovos už laisvę ir panašias idėjas.

– Ką manote apie poziciją, kad Lietuvos lenkai tiesiog siekia tokių pačių teisų, kokias Lenkijoje turi lietuviai? Juk Punsko regione yra leidžiami dvikalbiai vietovardžių pavadinimai.

– Tas veidrodinis principas yra labai rizikingas. Jeigu mes pradėsime taikyti veidrodinį principą vietovardžių klausimu, tuomet taip – Lenkijoje tai bent jau teoriškai įmanoma. Kita vertus, jeigu mes pažiūrėtume į mokyklų, švietimo padėtį, akivaizdžiai matytume, kad Lietuva turi visišką pranašumą. Per dešimt metų Lenkijoje išnyko 50 proc. lietuviškų mokyklų. Tai yra didelis skaičius. Ką jau kalbėti apie pas mus esančią galimybę lenkų kalba gauti išsilavinimą nuo darželio iki aukštojo mokslo. Tokių dalykų Lenkijoje nėra. Taigi tas veidrodinis principas labai lankstus: vienoje vietoje galime rasti principą, kur Lenkija atrodo geriau, o kitoje, kur Lietuva. Todėl geriau tą veidrodinio abipusiškumo principą apskritai padėti į šalį.

Reikia labai aiškiai suvokti mūsų regiono geopolitinę aplinką ir tai, kad Lenkija iš principo yra didžiulė etniškai vienalytė valstybė su vos pora procentų kitataučių, o ne apie 15-20 proc kaip Lietuvoje. Mes taip pat nekalbame apie lietuvių tautinę politinę jėgą, kuri ragintų, pavyzdžiui, nesilaikyti Lenkijos įstatymų. Tai visai kitas politinis ir geopolitinis kontekstas. Lenkija yra didesnė ir stipresnė valstybė, joje silpnesnė Rusijos įtakos grėsmė. Rusijos įtakos galimybės Baltijos regione yra visai kitos, apie ką aš jau kalbėjau. Būtų gerai, kad Lenkijos politinis elitas suvoktų šį geopolitinį aspektą.

Tačiau problema ta, kad Lenkijos politinis elitas yra pasviręs į dešinę. Kairieji po prezidento Kvasnievskio (Kwasniewski) kadencijos pabaigos jau kurį laiką nuėję nuo politinės arenos. Jie išlaiko keliolikos procentų populiarumą, bet visa konkurencija vyksta tarp dviejų pakankamai konservatyvių dešiniųjų jėgų. Viena pusė liberalesnė, kita konservatyvesnė, bet jos abi labai stipriai varžosi tarpusavyje, kuri labiau apgins diasporos pozicijas kaimyninėse valstybėse. Artėjant 2015 m. rinkimams sociologinės apklausos rodo, kad mes patirsime vis daugiau spaudimo ir vis daugiau įvairiausių išsišokimų tiek iš vienos, tiek iš kitos politinės jėgos. Tai natūraliai mums apsunkina normalų, konstruktyvų dialogą.

Nuotr. – www.tspmi.vu.lt

Nuomonės, diskusijos, komentarai , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra