L. Jegelevičius: „Rašymas – kaip malonus apsėdimas ar stiprus narkotikas“

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Klaipėdietis žurnalistas, rašytojas Linas Jegelevičius, nesibaidantis darbo provincijoje, išleido savo antrąją knygą – mistinį trilerį „Juodieji užribio kauliukai“.
 
Esi baigęs Vilniaus Universitete Žurnalistikos studijas. Esi vienas iš nedaugelio profesionalų, dirbančių provincijoje. Kaip tau atrodo žurnalistika joje?
 
Labai daug priklauso nuo leidinių redaktorių – kaip jie moka dirbti, minkyti „molį“ iš žurnalistikos nekrimtusių rašančiųjų.
 
Vis tik man kartais labai liūdna, kad provincijos laikraščių redakcijose žurnalisto darbą dirba dažniausiai tolimi šiai profesijai žmonės – buvę mokytojai, darželio auklėtojos – bet kas, kas gali suskrebinti rašinuką.
 
Tokių žmonių aš net nedrįstu vadinti žurnalistais – jie tėra informacijos surinkėjai. Tai yra pirminis, pradinis žurnalistikos lygis, gan mechaninis.
 
Aš nelabai įsivaizduoju, kad mes eitume operacijos pas gydytoją ar teisinės konsultacijos pas advokatą, neturinčius savo veiklos licenzijų. Deja, žurnalistikoje yra daug atsitiktinių žmonių.
 
Gal kada nors bus pareikalauta iš jų, kaip ir advokatūroje, įsigyti jei ne žurnalisto diplomą, tai nors licenziją?
 
Kita vertus, įdomu dirbti su žmonėmis, kurie, niekada nekrimtę jokių universitetinių žurnalistikos studijų, noriai imasi kūrybinio darbo. Iš patirties sakau, kad tokie žmonės dažniausiai yra lankstūs, imlūs patarimams – iš jų galima „lipdyti“ žurnalistus. Kartais – ir visai neblogus.
 
Žinau, kad daug metų gyvenai užsienyje, Amerikoje, bet grįžęs iš emigracijos dirbi pagal profesiją – anksčiau redaktoriumi Šilalėje, dabar – Tauragėje. Ar neslegia tavęs gyvenimas nedideliame mieste?
 
Nedrįstu savęs vadinti tauragiškiu vien dėl to, kad čia dirbu. Kiekvieną savaitgalį leidžiu Klaipėdoje. Mano sielai artimesnė uostamiesčio aura, jūra. Gal kas nors kratosi žodžio „kosmpopolitas“, bet jaučiuosi pasaulio pilietis. Man svarbiausia –žmogaus mąstymas.
 
XXI amžiaus pradžioje visai darbo rinkai būdingas globalizmas. Šiandieninės technologijos leidžia gyventi atokiai nuo didmiesčių, didžiausių megapolių ir sėkmingai dirbti neišeinant iš namų. Kalbu ne tik apie prekybą vertybiniais popieriais. Pavyzdžiui, aš dirbu redaktoriumi ne tik vienoje Tauragės laikraščio redakcijoje, bet ir….Taline bei Niujorke, nes kaip neetatinis korespondentas siunčiu savo straipsnius ten leidžiamiems spaudos leidiniams ir interneto portalams.
 
Atvirai pasakius, būtų visai šaunu, jeigu ateityje tapčiau tik freelance žurnalistas –asmeninė ir kūrybos laisvė –būtiniausios sąlygos laimei. Žinau nemažai žmonių, kurie gyvena mažesniuose miestuose ir miesteliuose, o važinėja dirbti į Klaipėdą, Kauną ar Vilnių. Daug blogiau, kai žmonės, ieškodami geresnio gyvenimo, visiškai palieka gimtą miestą.
 
Bet gyvenimas mažame mieste turi ir kai kurių svarbių privalumų. Pavyzdžiui, pasiekti darbą man trunka pėsčiomis penkiolika minučių, o, pavyzdžiui, kai gyvenau Niujorke, į darbą važiuodavau metro daugiau kaip valandą.
 
Kūrybos požiūriu, mažas miestelis – idealus miestas kurti – rašyti, piešti. Vien dėl to, kad jame nedaug atrakcijų, pramogų, o gyvenimas, toks sėslus ir gerąją prasme pilkas, sukuria psichologinę būseną, kai noromis nenorimis esi priverstas mąstyti apie būties, metafizinius dalykus.
 
Beje, jei pažvelgtume į žinomiausių pasaulio rašytojų kūrybos geografiją, geriausi, žymiausi kūriniai gimsta ne megapoliuose, didmiesčiuose, o dažniausiai atkampiuose, ramiuose miesteliuose ir panašiai.
 
Svarbu ir žmonės. Man atrodo, kad patys nuostabiausi žmonės yra ne tie, kurie baigę Harvardo ar nors Vilniaus Universitetą, naršo po visą pasaulį spręsdami globalius klausimus, o tie, kurie nebaigę net pradinės, gyvendami kokiuose nors Dievo dažnai užmirštuose miesteliuose ir kaimeliuose, turi įstabią pasaulėjautą – suvokia Izraelio ir arabų konfliktą Artimuosiuose Rytuose ar Amerikos užsienio politiką per savo gyvenimiško supratimo ir patirčių prizmę taip tiksliai ir teisingai, kad bet kuris Harvardo auklėtinis jiems galėtų pavydėti.
 
Patikėkite , tokių nuostabių žmonių esu nemažai sutikęs Lietuvos provincijoje.
 
Iš kur ėmeisi idėjos savo antram romanui „Juodieji užribio kauliukai“?
 
Realybės ir vaizduotės santykis, ko gero, yra labiau svarbus skaitytojui, ypač mažiau išprususiam. Kažkur skaičiau, kad Amerikos literatūrologai paskaičiavo, kad visoje grožinėje literatūroje vyrauja apie 20 pagrindinių temų ir maždaug dar tiek pat jų variacijų. Vadinasi, kalbame apie daugiausiai pusšimtį temų. Bet pamąstykime: pasaulyje gyvena septyni milijardai gyventojų, vadinasi, yra tiek pat gyvenimų. Ir kokių! Absoliučiai unikalių, spalvingų.
 
Nė vieno rašytojo vaizduotė nėra tokia laki, kad sukurtų visiškai naują „gyvenimišką“ situaciją, aplinkybes. Gyvenimas daug spalvingesnės ir raiškesnis negu žmogaus vaizduotė. Pasižiūrėkite: net žymiausių rašytojų fantastų H. G. Welso, A.Klarko fantastiniai kūriniai įsikūnijo – tai yra žmogus pradėjo odisėjas į kosmosą, pasiekė Atlanto vandenyno dugną 11 kilometrų gylyje, išmoko padaryti žmogų iš ląstelės, klonuojant. Paradoksalu, bet gyvenimas dažnai yra spartesnis negu kūrybingiausio rašytojo vaizduotė.
 
Kalbant apie mano mistinį trilerį „Juodieji užribio kauliukai“, idėją romanui netikėtai subrandinau kažkuriame rusų žurnale perskaitęs žinutę apie vieną krepšininką, kurio kitatautė žmona yra susižavėjusi juodąja magija, okultizmu – pomėgiu, kuris ėmė gadinti jaunos poros santykius. Man tik beliko temą išplėtoti.
 
Ar skiriasi (ir kuo) knygos ir žurnalistinio rašymo būdas, stilius? Ką tau reiškia rašymas?
 
Rašymas man – kaip malonus apsėdimas, kuris veikia kaip veiksmingiausias haliucinogenas. Rašymas yra veiksminga psichoterapija, būdas „išlaisvinti“ ne tik savo Id, bet ir Ego ir giliausią sąmonės sluoksnį – Superego. Būtent jis – pats nepažiniausias, labiausiai dominantis ir jaudinantis. Tiek savyje – ką jau kalbėti apie kitų.
 
Nebijau prisipažinti: aš mokausi rašyti. Bet siekiu, kad mano tekstas „kabintų“. Kas jau perskaitė mano „Juoduosius užribio kauliukus“ , sakė, kad jie „kabina“. Man tai pats geriausias komplimentas.
 
Prisipažįstu: savo teksto „nekenčiu“ – jau parašęs romaną, braukiau jį išsijuosęs. Galima sakyti, rankraštį taip sudarkiau, kad beveik metus praleidau jį perrašydamas – redaguodamas.
 
Man patinka Džordžo Orvelo žodžiai: „Jeigu tik gali išbraukti žodį – išbrauk“.
 
Rašytojas turi būti stipri asmenybė, nes jam reikia rašant valdyti ne tik savo gyvenimą, bet svarbiausia, preciziškai, tobulai valdyti ir savo herojų gyvenimus, likimus.
 
Ta prasme žurnalistika yra kur kas paprastesnė, ne tokia reikli. Gal kam atrodys naujiena, bet net parašyti laikraščiui gerą žinutę yra žurnalistikos mokslo dalis – reikia naudotis atvirkštine piramide, jau pirmajame sakinyje atsakyti į pagrindinius šešis klausimus. Tai yra išmokstama – kaip ir fizikos ar chemijos dėsniai ar formulės, bet jos naudojimas automatiškai „nepadaro“ gero žurnalisto.
 
„Juodieji užribio kauliukai“ – tavo antroji knyga. Prieš tris metus išleidęs savo pirmąją knygą , autobiografiniais faktais grįstą knygą „Nuogas prieš jus“, žinau, susilaukei įvairių nuomonių – net priešiškumo. Ar „nepersekioja“ iki šiol tavęs tavo pirmoji knyga?
 
Vis dar išgirstu klausimą: „Jeigu viską pradėtume iš naujo, ar rašytume tokią knygą?“ Laikau save brandžiu žmogumi – tik toks žmogus gali apskritai parašyti knygą, ypač tokią „nuogą“ (juokiasi). Nei pirmoje, nei antroje knygoje nesu saldus saldainis. Kai kas gal ir susivemtų skaitydamas pirmąją knygą. Nieko baisaus – neparodyčiau jokios reakcijos, bet jokiu būdu nepaduočiau servetėlės.
 
Gyvenime mėgstu kartoti, kad niekada neverta pernelyg daug gręžiotis atgal ir gailėtis dėl ko nors. Mane labiau domina ateitis nei praeitis.
 
Ar galima tikėtis daugiau knygų iš tavęs?
 
Knygynuose spoksant į krūvas knygų, kartais pagauna beviltiškas silpnumas. Knygų pasirinkimas – toks didelis, o besibeldžiančiųjų į išlepinto skaitytojo sąžinę, širdį ir protą – tiek daug. Tikiu, kad turėsiu ir savo skaitytoją, kitaip nerašyčiau.
 
Kalbėjosi Dita Mickevičiūtė

www.zebra.lt
 
Zebra.lt nuotr.
 
Nuotraukoje: L. Jegelevičius

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra