2017 Spalis
P	A	T	K	P	Š	S
« Rgs
	1
2	3	4	5	6	7	8
9	10	11	12	13	14	15
16	17	18	19	20	21	22
23	24	25	26	27	28	29
30	31

L. Berija: „Svarstant Lietuvos klausimą, dariau teisingas išvadas“ (tardymo protokolas)

Autorius: Voruta Data: 2013-04-21, 13:33 Spausdinti

„Nepriklausomybės sąsiuviniai“ jau publikavo dokumentą, susijusį su gana kraupia, bet kartu ir prieštaringa sovietinės epochos figūra – Lavrentijumi Berija („L. Berijos raportas apie Lietuvą“, „Nepriklausomybės sąsiuviniai“ Nr. 1).

Priminsime, kad žvelgiant iš Lietuvos, įdomiausi ir gana netikėti yra jo paskutinieji veiklos ir gyvenimo mėnesiai, kai po Stalino mirties jis tapo įtakingu vidaus reikalų ministru, vadovavusiu ne tik milicijai, bet ir saugumui. Iš jo lūpų tuo laikotarpiu netgi sklido žodžiai, kad žodis „banditas“ kažin ar taikytinas to meto Lietuvos laisvės kovotojams. 1953 m. birželį, ministro poste išbuvęs vos 100 dienų, L. Berija buvo suimtas, o gruodį sušaudytas.

Pateikiame autentišką medžiagą, susijusią su Lietuva – tai suimto L. Berijos tardymo protokolo dalis, kurioje kalbama apie Lietuvą. Joje apžvelgiama 1953 metų padėtis Lietuvoje, išdėstomi to meto Lietuvos TSR vidaus reikalų ministro P. Kondakovo parodymai, L. Beriją tardžiusio SSRS generalinio prokuroro R. Rudenkos teikiamų kaltinimų esmė.

„Visiškai slaptai. Draugui G. M. Malenkovui [tuometis SSRS Ministrų Tarybos pirmininkas].

Tardymo protokolas. 1953 birželio 25.

1953 birželio 24 d. TSRS generalinis prokuroras R. Rudenka apklausė kaltinamąjį L. R. Beriją. Tardymas pradėtas 22 val.

Ar Jūs 1953 balandį iškvietėte į Maskvą buvusį [1952 03 31–1953 05 08] Lietuvos TSR vidaus reikalų ministrą Piotrą Kondakovą?

Iškviečiau.

Koks buvo šio iškvietimo tikslas?

Jis buvo iškviestas aiškintis klausimų, susijusių su Vidaus reikalų ministerijos reorganizacija.

Ar jūs manote, kad Kondakovo ataskaitos nagrinėjimas vyko normalioje aplinkoje?

Mano manymu, daugiau ar mažiau normalioje aplinkoje.

Jums pagarsinami Kondakovo parodymai:

Balandžio 20 mane priėmė Berija, dalyvaujant jo pavaduotojams, valdybų viršininkams, taip pat buvusiems Latvijos ir Estijos TSR vidaus reikalų ministrams Kovalčiukui ir Moskalenkai.

Mano ataskaitą apie padėtį Lietuvoje, ministerijos kovą su nacionalistiniu pogrindžiu, pagrįstą objektyviais duomenimis, bei tolesnes ministerijos organų priemones Berija priėmė su dideliu nepasitenkinimu, ypač toje dalyje, kur pateikiau duomenis apie priešiškus nacionalistinių elementų veiksmus ir pranešiau likviduotų banditų ir jų nužudytų tarybinių žmonių skaičių.

Berija prikibo prie žodžio „banditai“ ir reikalavo įrodymų, duodančių pagrindą taip juos vadinti. Aš jam paaiškinau, kad jie yra ginkluoti, apiplėšinėja ir žudo tarybinius žmones.

Į tai Berija atsakė: „Jūs patys verčiate juos imtis tokių veiksmų“.

Smarkiai susierzinęs, Berija neleido man tęsti ataskaitos, pavadino visą ministerijos veiklą provokacine ir kartu pareiškė, kad nelietuvių tautybės asmenų buvimas ministerijoje, milicijoje, vidaus apsaugos kariuomenėje liudija apie rimtus partijos nacionalinės politikos iškraipymus kadrų srityje.

Berijos žodžiais, aktyvūs organų, kovojančių su priešiškais elementais, veiksmai kelia vietos gyventojų nepasitenkinimą, o tarybų valdžios priemonės iškeldinant antitarybinius, buržuazinius, buožinius ir kitus priešiškus elementus, vykdžiusius ardomąją veiklą, yra provokacija, sukelianti lietuvių tautos pasipriešinimą ir grasinanti tarybų valdžiai Lietuvoje.

Teisingai parodė liudininkas Kondakovas?

Tendencingai. Galbūt iš mano pusės buvo grubumo, bet toli gražu ne tokio, kokį nurodo Kondakovas. Manau, kad svarstant Lietuvos klausimą, aš dariau teisingas išvadas.

Ar bandėte priversti Kondakovą duoti melagingus ir kompromituojančius duomenis apie vadovaujančius partinius kadrus Lietuvoje?

Ne.

Skelbiu liudytojo Kondakovo parodymus:

Supratęs, kad mano ataskaita nedomina Berijos, o mano bandymas ją tęsti dar labiau jį erzina, aš nutraukiau ją ir tik atsakinėjau į užduodamus man klausimus, kuriais iš esmės buvo siekiama gauti žinių apie CK ir partijos apskričių komitetų aparato būklę ir jų sekretorių charakteristikas.

Pažindamas visus draugus tik iš teigiamos pusės, aš taip ir išdėsčiau Berijai, o apie CK ir partijos apskričių komitetų aparato būklę nieko negalėjau pasakyti, nes gerai jos nežinojau, be to, laikiau, kad tai į mano pareigas neįeina.

Berija man uždavė ir tokį klausimą: kas galėtų būti Lietuvos KP CK pirmuoju sekretoriumi išskyrus draugą Sniečkų?

Kai aš pasakiau, kad man sunku atsakyti į tokius klausimus ir kartu dar kartą išsakiau teigiamą nuomonę apie draugą Sniečkų, Berija visiškai įtūžo ir pareiškė, kad aš ne ministras, o valdininkas su antpečiais, man patikėto darbo baro neužtikrinu ir iš einamų pareigų būsiu atleistas.

Per visą priėmimo laiką Berija ne kartą užsipuolė mane su keiksmais ir necenzūriniais posakiais, įžeidinėdamas mano žmogiškąjį orumą.

Teisingai parodė Kondakovas?

Neteisingai.

Pripažįstate, kad skatinamas savo nusikalstamų tikslų, siekėte pašalinti rusus iš visų vadovaujančių darbų Lietuvoje?

Nepripažįstu, nusikalstamų tikslų neturėjau.

Jums pagarsinami Kondakovo parodymai:

Būtina pažymėti, kad didelį nepasitenkinimą Berija parodė rusų draugų adresu, dirbančių partinėse, tarybinėse ir kitose organizacijose ir įstaigose. Rusų buvimą Lietuvoje jis laikė nepasitikėjimo vietiniais nacionaliniais kadrais išraiška.

Galite tai patvirtinti?

Nepatvirtinu.

Ar pripažįstate, kad turėjote tikslą aktyvinti reakcinę Vatikano veiklą Lietuvoje?

Nepripažįstu, aš turėjau kitą tikslą – suskaldyti katalikų bažnyčią, ir šiuo klausimu buvo parengtos specialios priemonės.

Jums skelbiami Kondakovo parodymai šiuo klausimu:

Tokius pat keiksmus ir necenzūrinius posakius Berija vartojo ir Lietuvos KP CK adresu, ypač kalbėdamas apie kovą su antitarybine katalikų bažnyčios veikla.

Jo manymu, daugelį metų saugumo ir vidaus reikalų organai neteisingai vykdė represijas prieš katalikų dvasininkijos reakcinį sparną, ir tikintieji įvertino kaip persekiojimą už religiją, o Lietuvos KP CK lyg ir stovi nuošaly ir tam netrukdo.

Berija kalbėjo, kad reikia peržiūrėti bylas savo laiku ištremtų ir areštuotų įžymių buržuazinių ir katalikų veikėjų, grąžinti juos į Lietuvą ir per juos paveikti nacionalistinių pažiūrų elementus.

Tokia priemonė ne susilpnintų, o suaktyvintų buržuazinius ir nacionalistinius elementus Lietuvoje.

Teisingai parodo Kondakovas?

Neteisingai. Aš nevartojau necenzūrinių posakių Lietuvos KP CK atžvilgiu; aš nedaviau nurodymų peržiūrėti ištremtų ir areštuotų įžymių buržuazinių ir katalikų veikėjų bylas.

Kaip parodžiau aukščiau, katalikų bažnyčios suskaldymo klausimu TSRS VRM parengė specialias priemones, kurių aš nespėjau peržiūrėti.

Ar pripažįstate, kad įsakėte Kondakovui ir jo pavaduotojams rūpestingai slėpti nuo partinių organų iš jūsų gautus iš esmės kenkėjiškus nurodymus?

Nepripažįstu.

Jums skelbiami Kondakovo parodymai:

Baigdamas priėmimą Berija įspėjo mus, kad apie mūsų pokalbį niekas neturi žinoti.

Ar tai tiesa?

Taip pat netiesa.

Ar pripažįstate, kad įsakėte Kondakovui slapta nuo partinių organų pateikti aiškinamąjį raštą apie padėtį Lietuvoje?

Ne, neįsakiau.

Kondakovui sekti jam rengiant raštą jūs komandiravote į Lietuvą savo įgaliotą asmenį Sazykiną?

Aš komandiravau Sazykiną padėti Kondakovui. Sazykinas nagrinėjo lietuviško pogrindžio klausimus pagal savo pareigas.

Jums skelbiami liudininko Kondakovo parodymai:

Berija man įsakė skristi į Vilnių, surinkti medžiagą apie partinio ir tarybinio aparato padėtį ir per tris dienas pateikti jam raštą. Į „pagalbą“ mums buvo komandiruotas TSRS VRM 4-osios valdybos viršininkas Sazykinas, kuris Vilniuje buvo incognito ir stebėjo, kaip mes vykdome pavedimą.

Sazykinas dar kelyje iš Maskvos į Vilnių sudarė aiškinamojo rašto schemą (originalas saugomas pas draugą L. Martavičių) [tuometis LSSR VRM ministro pavaduotojas] ir pateikė ją mums.

Neturėdami duomenų apie partinio ir tarybinio aparato būklę ir būdami įspėti nesikreipti dėl jų į Lietuvos partinius organus, mes, rašydami aiškinamąjį raštą, naudojomės vadovaujančių partinių ir tarybinių darbuotojų 1952 metų telefonų numerių sąrašais.

Sazykinas, atsižvelgdamas į Berijos nurodymus, neleido mums rašte pažymėti respublikos partinių, tarybinių ir čekistinių organų darbo teigiamų momentų. Rašto dalyje apie nacionalistinio pogrindžio būklę, kur buvo duomenys apie nužudytus banditus per operacijas likviduojant ginkluotas nacionalistines grupes, Sazykinas rekomendavo vengti žodžio „banditai“, kadangi jo Berija nemėgo ir jis, žinoma, laikė juos nekaltai žuvusiais.

Jūs patvirtinate tokius Sazykinui duotus nurodymus?

Pirmą kartą girdžiu.

Ar pripažįstate, kad po to, kai jums buvo pateiktas šis raštas, apskritai teisingai atspindintis padėtį Lietuvoje, jūs pareikalavote iškraipyti jums tinkama kryptimi šiuos duomenis ir tam vėl pasiuntėte į Lietuvą Sazykiną?

Nepripažįstu. Sazykiną vėl komandiravau surinkti papildomos medžiagos paaiškinamajam raštui.

Jums skelbiami liudininko Kondakovo parodymai:

Šiame 6–7 puslapių rašte pagrindiniai duomenys visuose skyriuose buvo išdėstyti objektyviai.

Balandžio 28 paaiškinamasis raštas po daugkartinių taisymų buvo įteiktas Berijai ir, žinoma, jo nepatenkino. Jis vėl mus barė, ypač už skyrius: nacionalistinis pogrindis, partinių ir tarybinių kadrų būklė, kaltino ir tuo, kad mes stengiamės nuslėpti tikrąją padėtį Lietuvoje.

Mums buvo įsakyta grįžti į Vilnių ir parengti išsamesnį dokumentą. Čia pat, savo kabinete, kur dalyvavo ir Sazykinas, Berija įspėjo mane, L. Martavičių ir A. Gailevičių [1948–1953 m. LSSR valstybės saugumo, 1953–1954 m. vidaus reikalų ministro pavaduotojas], kad jeigu mes šio rašto neparašysime, tai jį parašys TSRS vidaus reikalų ministerija.

Tai skambėjo kaip grasinimas, jeigu neįvykdysime užduoties.

Ir vėl mus lydėjo valdybos viršininkas Sazykinas, kuris pats ėmėsi rašyti skyrių apie katalikybę, naudodamasis medžiaga iš paskaitos, skaitytos respublikos organų operatyviniams darbuotojams, nes nieko naujo prie to, ką mes išdėstėme pirmajame variante, nepajėgė surasti.

Skyrius apie partinius ir tarybinius kadrus buvo papildytas senais faktais apie pažeidimus ir iškraipymus, pasitaikiusius renkant mokesčius, platinant obligacijas ir vykdant kitas priemones kaimuose. Visi šie faktai buvo žinomi Lietuvos KP CK, jie savo laiku buvo svarstyti CK biure ir dėl jų buvo priimti reikalingi sprendimai.

Patvirtinate šių Kondakovo pateiktų faktų teisingumą?

Ne, nepatvirtinu. Rašte pateikti faktai buvo tie patys, kurie buvo ir TSRS VRM žinioje ir jie niekieno nebuvo užginčyti. Aš neginčiju, kad šie faktai galėjo būti svarstomi Lietuvos KP CK anksčiau.

Pripažįstate, kad dėl jūsų nusikalstamų nurodymų buvo dezorganizuota Lietuvos VRM organų veikla?

Nepripažįstu. Lietuvos VRM organų veikla buvo ne dezorganizuota, bet pagerinta, priemonės kaip tik pagerino Lietuvos VRM organų darbą.

Jūs kalbate netiesą. Jums teikiami Kondakovo parodymai:

Berijos nurodymu Lietuvos VRM ir milicijos organuose vienu metu ir per trumpą laiką buvo įvykdyta ministerijos aparato reorganizacija, panaikintos VRM apskričių valdybos ir visiškai pakeista tiek ministerijos, tiek ir periferijos organų vadovybė.

Būtina pažymėti, kad VRM apskričių aparatų likvidavimas buvo įvykdytas beveik prieš mėnesį iki Sąjungos vyriausybės nutarimo apie apskričių likvidavimą. Visa tai privedė prie respublikos čekistinio aparato dezorganizavimo ir jo išjungimo nemažam laikotarpiui iš aktyvios kovos su antitarybine nacionalistinio pogrindžio ir kitų priešiškų elementų veikla Lietuvoje.

Pripažįstate tai?

Kondakovas neteisingai parodo. Aš to nepripažįstu. Kondakovą pakeitė todėl, kad jis buvo silpnas ir neatitiko savo paskirties.

Paskyrus naują vidaus reikalų ministrą J. Vildžiūną [nuo 1953 birželio 13], buvo sugautas nacionalistinio pogrindžio vadeiva J. Žemaitis [Lietuvos partizanų ginkluotųjų pajėgų vadas bei organizatorius, pasipriešinimo Lietuvos okupacijai koordinatorius].

Sumuodamas visus šiuos klausimus, išvadai klausiu, ar pripažįstate, kad vykdydamas savo kenkėjišką veiklą Lietuvoje, veikėte kaip partijos ir Tarybų valstybės priešas ir sąmoningai skatinote buržuazinius nacionalistinius elementus, sudarydamas jiems nebaudžiamumo aplinką?

Nepripažįstu. Aš rėmiausi geriausiais ketinimais – pagerinti VRM organų darbą…

Tardymas baigtas 1953 liepos 25 2 val. 30 min.“

Parengė Anatolijus Lapinskas

Redakcijos prierašas. Visa pokarinė TSRS raida rodo, kad svarbiausieji jos istorijos posūkiai susiję su kova dėl požiūrio į reformas: mąstantieji valdžioje suvokė, kad, nepaisant propagandinio triukšmo, valstybinis kapitalizmas neatlaiko lenktynių su privatiniu kapitalizmu. Net garsusis Leonido Brežnevo laikų šūkis „Ekonomika turi būti ekonomiška“ ezopine kalba byloja būtent tai.

Lavrentijus Berija akivaizdžiausiai buvo užsimojęs sparčiam ir giliam sistemos pertvarkymui. Ar jo tikslas buvo konfederacija, apie ką pagaliau buvo priverstas prabilti paskutinysis TSRS vadovas Michailas Gorbačiovas? Apie ką L. Berija, turimomis žiniomis, galėjo kalbėtis su Maskvoje kalinamu Lietuvos partizanų vadu Jonu Žemaičiu? Kokiu nors jo vaidmeniu Lietuvoje?

Apie tai ir kitus okupacinio režimo mechanizmų derintojų veiksmus tikimės papasakoti kituose „Nepriklausomybės sąsiuvinių“ numeriuose.

Dokumentas skelbtas istorijos ir kultūros ketvirtiniame leidinyje „Nepriklausomybės sąsiuviniai“. Anot vyr. redaktoriaus Romualdo Ozolo, šio leidimo svajonę ne vienus metus puoselėjo būrelis Sąjūdžio pirmeivių, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų, Pirmosios vyriausybės ministrų. skirtas mūsų valstybės atkūrimo klausimus nagrinėjantis ketvirtinis leidinys. Valstybės atkūrimo klausimus nagrinėjančio žurnalo pagrindinis tikslas – ieškoti naujų mūsų kelio į nepriklausomos valstybės atkūrimo istoriją įžvalgų, skatinti faktų apibendrinimus dar netyrinėtais aspektais, analizuoti jau susiklosčiusias naujosios mūsų istorijos traktavimo nuostatas ir tendencijas. Priduriama, kad nepriklausomybės samprata tiek asmeniui, tiek tautai, tiek valstybei yra tokia fundamentali – prasmės požiūriu universali, o reikšmės požiūriu praktiška, – kad nepriklausomybės liudijimai ir mąstymai gali sudominti iš esmės visus ir kiekvieną.

lrt.lt

Istorija Lavrentijus Berija, Žurnalas „Nepriklausomybės sąsiuviniai“