Kviečiame į Valdovų rūmų Ceremonijas ir Viduramžių pasiuntinių pasirodymą

Autorius: Data: 2011-09-21 , 14:00 Spausdinti

2011 m. rugsėjo 25 d., sekmadienį, 14 val. Katedros aikštėje prie Valdovų rūmų muzikantams grojant ir vėliavnešiui lydint, šauklys praneš 1532 m. žinią apie Žygimanto Senojo leidimą Vilniaus miestui pardavinėti alų, midų ir kitus svaigiuosius gėrimus.

1532, rugsėjo 25 d. – Žygimantas Senasis leido Vilniaus miestui pardavinėti alų, midų ir kitus svaigiuosius gėrimus.

Skelbiame šiuo mūsų raštu bendrai visiems miesto gyventojams, kad nuo šos dienos Vilniaus miesto magistratui, taigi burmistrui ir tarėjams, suteikiama teisė parduoti alų, midų ir kitus svaigiuosius gėrimus, taip pat apynius.

Taipogi pareiškiame, kad miestietis, sumokėjęs didžiajam kunigaikščiui kapčizną (nustatytą kapą grašių), gali steigti savo krautuvę ir parduoti čia alų, midų ir svaigiuosius gėrimus. Gi kitiems valdiniams, iždan kapčiznos nesumokėjusiems, tas daryti neleidžiama, nebent valdinys būtų burmistro užtariamas ir savu būdu proteguojamas, kaip dabartės kartais pasitaiko.

Pareiškiame, kad leidžiama alumi, midumi ir gėrimais prekiauti Rotušės aikštėj turgaus dienomis dukart per savaitę, o ne turgaus dienomis – krautuvėse, klėtkose ir smuklėse. Primename valdiniams, kad klėtkos, arba kitaip kioskai, prie Rotušės moka po 30 grašių mokesčio už vietą, gi nuomos mokestis už degtinės indus – po 30 grašių, už vyno saikus – po 18 grašių.

Pažymime tuo pačiu, jogei žuvų turguj Pilies gatvės gale irgi Arklių gatvėj, kur gyvuliai bei arkliai parduodami, svaigiųjų gėrimų klėtkomis neapsistatyti, nesgi tūlas asmuo, ejęs arklio pirkti, gali kuom kitu susigundyti, ir pagunda jo kapšui nemenką žalą padarytų, gi sveikatai – nuosmukį. O valdovui ir miesto valdžiai brangiau valdinio sveikata nekaip kapa grašių užu kiosko nuomą.

Primindami magistratui irgi paprastiems miestiečiams bei valdiniams jų teises ir prievoles, neužmirštame rūpestingai persergėti visus, jogei dėl svaigių gėrimų gali kilti kūno sužalojimų, viešo plūdimo beigi kitų bėdų, kas jau į teismo knygas gali būt įrašyta. Taigi persergėjame Vilniaus miestiečius ir primename, kad neramumų kaltininkai teisman bus patraukti ir turės pasižadėjimą pasirašyti, jogei negers pusmetį nieko kito, tiktai girą ir vandenį. Jeigu kas nors jį iki to anksčiau nurodyto laiko geriantį svaigiuosius gėrimus pastebės, tai kaltininkas savanoriškai įsipareigoja Vilniaus vaivadijos urėde sumokėti 20 kapų grašių.

Žygimantas Senasis, iš Dievo malonės Lietuvos didysis

kunigaikštis, 1532 metų rugsėjo 25 diena

Istorinis kontekstas

Tradiciniai alkoholiniai gėrimai Lietuvoje

Senovės baltai daug alkoholinių gėrimų neturėjo: „Karaliai ir diduomenė geria kumelių pieną, neturtingieji ir vergai geria midų. (…) Aisčiai alaus nedaro, bet yra užtenkamai midaus,“ – rašė anglosaksų keliautojas Vulfstanas IX amžiaus pabaigoje. Jam antrina ir Petras Dusburgietis XIV amžiaus pradžioje: prūsai „geria paprastą vandenį, medaus vyną, arba midų, taip pat kumelių pieną, tik jo niekad negeria nepašventinto. Kitokių gėrimų senovėje jų nežinota“.

Aišku, kad midaus negalima buvo pagaminti daug. Kasdieniniu baltų gėrimu turėjo būti paprastas vanduo, o tai buvo neįprasta tiems Europos kraštams, kuriuose klestėjo miestų kultūra. Mat dėl žemo to meto sanitarijos lygio viduramžių miestuose vanduo būdavo užterštas įvairiausiais mikrobais ir jį gerti buvo pavojinga. Pagrindiniu gėrimu čia tapo silpnas akoholis – vynas ar alus, kurie buvo vartojami vietoj vandens (pavyzdžiui XV a. pradžioje Prancūzijos dvaruose kiekvienam darbininkui buvo skiriama 2–2,5 litro vyno per dieną).

Šiaurinėse Europos kraštuose, kur neaugo vynuogės, kasdieninio gėrimo vaidmenį atliko alus, gaminamas iš miežių arba kviečių. Dažniausiai jis buvo silpnas, turėjo 2–3% alkoholio. Užteršus atvirus vandens šaltinius, ir Lietuvoje vandens imta vengti. Bresto seniūnas Martynas Matuševičius XVIII a. viduryje savo dienoraštyje rašė: „Alaus nebuvo, todėl gėrėme tiktai vandenį, dėl to pasidariau labai flegmatiškas ir pradėjo silpnėti sveikata“. Net valstiečiai išgerdavo po 100 litrų alaus per metus, o Valakų įstatymas (1557 m.) įpareigojo baudžiauninkus aprūpinti „duona ir alumi“. Įprasta bajoro dienos norma buvo 2,8 litro alaus.

Tuo tarpu vynas Lietuvoje buvo brangus importinis gėrimas, kurį galėdavo sau leisti gerti tik turtingi bajorai ir miestiečiai (ypač vertintas vengriškas vynas).

Tradiciniai alkoholiniai gėrimai būdavo silpni: vykstant natūraliai fermentacijai, alkoholį gaminančios mielės negalėjo ištverti didesnės kaip 16% alkoholio koncentracijos. Tai buvo natūrali tradicinių alkoholinių gėrimų stiprumo riba, nors kasdieniniam vartojimui skirti gėrimai būdavo dar silpnesni. Perversmą sukėlė alchemikų išrasta distiliavimo technologija, leidusi išgryninti žymiai didesnes alkoholio koncentracijas. Naudojant šią technologiją XII–XIV a. Europoje pradėta varyti degtinę, kuri XV a. pasiekė ir Lietuvą. Atsiradus degtinei, visu rimtumu iškilo alkoholizmo problema.

Valdovų rūmų muziejus , , , , , ,



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra