Kūrybinis aktorės ir režisierės Unės Babickaitės-Graičiūnienės kelias

Autorius: Data: 2013-02-22, 15:19 Spausdinti

Agnė VADAPOLAITĖ, Lietuvos Edukologijos Universiteto Istorijos fakulteto studentė

Unė Babickaitė-Graičiūnienė – lietuvių aktorė ir režisierė, vaidinusi ir režisavusi ne tik Lietuvoje, bet ir Sankt Peterburge, Niujorke, Vašingtone, Londone, Paryžiuje. Buvo pirmoji moteris režisierė Lietuvoje. Ji gimė 1897 metais Kupiškio valsčiaus Laukminiškių kaime. Tada dar buvo Uršule, bet rašytojas Balys Sruoga, norėdamas pabrėžti aktorės išskirtinumą, perkrikštijo ją į Unę – „vienintelę tokią, unikalią“ (1). Savo laiku Lietuvoje ji nebuvo plačiai žinoma, daugiau dėmesio Unė Babickaitė-Graičiūnienė sulaukė užsienyje, kur praleido didžiąją gyvenimo dalį. Dabar aktorė tiek Lietuvoje, tiek užsienyje daugiausiai yra žinoma tik inteligentijai, meno ir kultūros žmonėms. O juk tyrinėjant aktorės ir režisierės gyvenimo faktus, atsiskleidžia labai daug įdomios informacijos apie jos kūrybinę veiklą. Tokios žinios gali pasitarnauti plačiau suvokiant Lietuvos teatro istoriją.

Nelengva kūrybinio kelio pradžia

Savo kūrybinį kelią Unė Babickaitė pradėjo vietinėje mokyklėlėje, kurioje jau tada pasižymėjo išskirtiniais gabumais. Mokytojų buvo giriama už stropumą, gerus pažymius, pavyzdingą elgesį. Ji buvo kviečiama vaidinti klojimo teatre lietuviškuose spektakliuose – tai buvo pirmieji jos pasirodymai. Baigusi Kupiškio pradinę mokyklą, kelis metus „daraktoriavo“, nes reikėjo pinigų pragyvenimui. Tačiau neužmiršo savo siekio mokytis.

Kadangi ji buvo labai gabi mokinė, lengvai išlaikė stojamuosius egzaminus į Panevėžio gimnaziją. Ten puikiai mokėsi. 1912 metais Unė Babickaitė vaidino Onutę spektaklyje „Alkanas Jonukas“ (L. Lisenka–Koničius). „Po šio spektaklio mokytojas Unei parodė laikraštį, kuriame Unė buvo pavadinta „scenos pažiba“ (2). Taigi, pirmasis viešesnis jos pasirodymas buvo sėkmingas. Kitas sėkmingas darbas Panevėžyje buvo spektaklyje „Jonuks mergų bijąs“ (Vydūnas), sukurtas išdykaujančios mergaitės vaidmuo. Po spektaklio buvo kalbama, kad jaunoji aktorė „spindulėliu švysteli ir įgyja publikos simpatiją, nes už visus kitus prašmatniau vaidina“ (3). Panevėžyje Unė Babickaitė taip pat dalyvavo moksleivių chorų, šokių ir muzikos ratelių bei kitokioje meninėje veikloje.

Tačiau jaunoji aktorė gyveno labai vargingai. Tėtis buvo miręs, o motina neįstengė išmaitinti šeimos, todėl Unė Babickaitė nusprendė išvykti į Sankt Peterburgą, kad nebebūtų našta šeimai ir pati galėtų jai siųsti uždirbtus pinigus. 1914–1916 metais Petrograde dirbo mokytoja, slaugė ligonius karo ligoninėje, dalyvavo lietuvių teatro mėgėjų veikloje.

Petrograde ji susipažino su Baliu Sruoga, kuris jai išrūpino stipendiją ir U. Babickaitė 1915–1917 metais mokėsi dainavimo ir vaidybos Petrapilio konservatorijos prof. Vilhelminos Raabo klasėje. Besimokant konservatorijoje, B. Sruoga išrūpino dar vieną stipendiją ir Unė pradėjo lankyti B. V. Pollako dramos ir muzikos kursus.

Pirmasis didesnis aktorės darbas buvo 1915 metais pastatytame spektaklyje „Beauštanti aušrelė“ (L. Gira) sukurtas Gražiosios vaidmuo. Tais pačiais metais jaunoji lietuvių aktorė vaidino spektaklyje „De profundis“ (Pukė). Kokį vaidmenį atliko, nežinoma. „Mindauge“ (J. Slovackis) vaidino Aldoną, J. Glinskio režisuojame spektaklyje „Lietuvaitės“ (L. Didžiulienė–Žmona) – Juditą. 1917 metais Unė Babickaitė pati pradėjo režisuoti spektaklius ir juose vaidinti. Pirmas jos režisuotas spektaklis, kuriame ir pati atliko vaidmenį, buvo „Undinė“ (K. Puida). Tais pačiais metais ji režisavo K. Jasukaičio „Alkanus žmones“ ir spektaklyje atliko Marcelės vaidmenį.

Lietuvoje

1918 metais Unė Babickaitė iš Petrogrado grįžo į Lietuvą. Pagrindinis jos tikslas buvo toliau vaidinti ir režisuoti. 1918–1919 metais ji buvo Kauno „Dainos bei scenos“ draugijos aktorė, režisierė, pirmosios lietuvių artistų grupės vadovė. Šiuo laikotarpiu U. Babickaitė sulaukė labai prieštaringų vertinimų. Vieniems jos spektakliai patiko, kiti piktinosi, kad moteris negali būti režisiere (Unė Babickaitė tapo pirmąja moterimi režisiere Lietuvoje), tačiau, nepaisant to, ji per dvejus metus, kol buvo Lietuvoje, surengė daug pasirodymų.

1918-1919 metais „Dainos bei scenos“ draugijoje Unė Babickaitė režisavo ir pati vaidino. Nors iš pradžių aktoriai buvo mėgėjai, tačiau, jiems tobulėjant, trupė pradėjo repetuoti jau kaip profesionalus teatras. Pirmasis U. Babickaitės režisuotas spektaklis buvo „Mirga“ (K. Puida), kuriame pati sukūrė ir pagrindinį Mirgos vaidmenį. Režisavo spektaklį „Iš meilės“ (I. Togobočnis) ir jame vaidino Danutę, L. Didžiulienės–Žmonos „Lietuvaites“, šiame spektaklyje atliko Juditos vaidmenį. Režisavo L. Giros „Kerštą“ (Lėlos vaidmuo) ir M. Balucko „Aukso dievaičius“ (Vandos vaidmuo).

1919 metais, pasitraukusi iš draugijos veiklos, vaidino Kauno miesto teatre su rusų menininkais K. I. Pakrovskio režisuojamuose spektakliuose: A. Genso „Stebuklingi garsai“ (Veros vaidmuo), I. Lisenkos–Koničiaus „Viešnia iš ano pasaulio“ (Viešnios vaidmuo), „Brangus bučinys“, „Drugeliai“, „Pasiuntinys apgavo“, „Žydelka – bausmė ugnimi ir vandeniu“ (vaidmenys nežinomi).

Tais pačiais metais Unė Babickaitė Kauno miesto teatre įkūrė Pirmąją Lietuvos artistų trupę. Jos režisuoti spektakliai – „Peteliškės“ (Tilli vaidmuo), „Angliakasys“ (Jonikės vaidmuo), „Tarnas įpainiojo“ (Jadvygos vaidmuo), „Juokų vakaras“ ir „Aš numirsiu“ (vaidmenys nežinomi), I. Togobočnio „Iš meilės“ (Danutės vaidmuo), L. Giros „Kerštas“ (Lėlos vaidmuo), S. Bagušytės ir M. Dirmantaitės „Žemynos“ (vaidmuo nežinomas), A. Čechovo „Meška“ ir „Piršlybos“ (vaidmenys nežinomi). Nors Lietuvoje Unė Babickaitė turėjo veiklos, tačiau dėl prieštaringų vertinimų ir noro tobulėti ji nusprendė iš tėvynės išvykti.

Svetur

1919 metais Unė pasinaudojo dėdės gydytojo Andriaus Graičiūno pakvietimu ir išvyko į JAV. Ten įsitraukė į Čikagos lietuvių kultūrinę veiklą: organizavo dramos kursus, statė spektaklius, pati vaidino, dainavo koncertuose, deklamavo eiles. Amerikoje pasirinko sceninį vardą – Unė Baye. 1924 metais ištekėjo už savo pusbrolio Vytauto Andriaus Graičiūno.

Čikagoje Unė Babickaitė režisavo ir pati vaidino septyniuose spektakliuose: J. Slovackio „Mindauge“ (Aldonos vaidmuo, 1920), Togobočnio „Iš meilės“ (Danutės vaidmuo, 1920), K. Puidos „Mirgoje“ (Mirgos vaidmuo, 1920), L. Giros „Keršte“ (Lėlos vaidmuo, 1920), „Sudaužytame veidrodyje“, „Gražiojoje Magelionoje“ (autoriai ir vaidmenys nežinomi, 1921 ir 1922) bei spektakliuose „Lietuvaitės“, „Velnias ne boba“, „Tadas Blinda“ ir „Likimo bausmė“ (šių spektaklių autorė – L. Didžiulienė–Žmona, vaidmenys taip pat nežinomi, 1922).

Unės Baye vardas buvo žinomas ne tik Čikagoje. Ji lankėsi ir kituose JAV miestuose. 1924 metais lietuvių aktorė vaidino Vašingtono „Players“ trupės spektaklyje „Kokia garbės kaina“ (Maxwell Anderson in Laurence Stallings), kurį režisavo A. Hopkinsas. Deja, Unės vaidmuo nėra žinomas. 1925 metais šiame spektaklyje ji pasirodė ir Niujorko publikai vaidindama The Plymonth Theatre.

Unė Babickaitė vaidino ne tik teatro scenoje, savo jėgas ji išbandė ir kaip kino aktorė. 1923–1929 metais vaidino JAV, Paramount, Thurberwille, Apollo, Witman Benet bendrovėse filmuose: „Tyli naktis“, „Moters meilė“, „Lapių medžioklė“, „Dž. Vašingtono gyvenimas ir epocha“ (Dž. Vašingtono mylimosios vaidmuo), „Prarasti milijonai“. Tuo laiku filmai dar buvo begarsiai. Tačiau dėl akių ligos Unė Babickaitė iš kino pasitraukė.

Apie 1928 m. U. Babickaitė persikėlė į Europą ir tuoj pat įsitraukė į visuomeninį ir kultūrinį gyvenimą. Būdama garsi Amerikoje, neliko nepastebėta ir Europoje.

Londone Unė subūrė rusų emigrantų artistus, įkūrė naująjį rusų teatrą. Su pastatytais spektakliais gastroliavo Paryžiuje. Kino kritikai labai gerai įvertino Unės Baye vaidybą, vadino ją „talentinga artiste“ (4). Unės Babickaitės-Graičiūnienės nuotraukos pasirodydavo Paryžiaus žurnalų viršeliuose. Unė Paryžiaus Teatre „Femina“ vaidino M. Martono režisuotame spektaklyje „Romanas“ (E. Sheldonas, 1928), kuriame atliko Ritos Calvani vaidmenį. Tais pačiais metais atliko vaidmenis kituose spektakliuose („Mažoji šokoladininkė“, „Dama su kamelijomis“, „Magda“ ir kt.) Deja, neišliko jokių konkrečių žinių apie šių spektaklių režisierius ir Unės Babickaitės atliktus vaidmenis. 1929 metais lietuvių aktorė vaidino Elizabetą spektaklyje „Žvakių šviesoje“ (Siegfried Geyer‘s ir Harry Graham). O 1931 m. pradėjo bendradarbiauti su režisieriumi Fiodoru Komisarževskiu. „Studio des Champs Elysees“ teatre jo režisuotame spektaklyje „Pavydas“ (Eugene Walters ir A. H. Wools) atliko Valery vaidmenį. Atsiliepimų apie šį režisierių Unė paliko ir savo dienoraštyje. Yra įrašas apie tai, kaip Komisarževskis atsiliepia apie Unės vaidybą: „Mano miela, viskas puiku, nėra ką kritikuoti. Aš sužavėtas jūsų vaidybos, jūsų perėjimų, jūsų balso“ (5). Unė Babickaitė–Graičiūnienė „ketino su F. Komisarževskiu steigti repertuarinį teatrą, su Nikalojumi Jevreinovu organizuoti gastroles į Lietuvą“ (6). Tačiau to padaryti nepavyko. 1931-uosius reikia laikyti paskutiniais palyginti laimingais aktorės gyvenimo ir veiklos metais. 1931–1935 m. kupini nelaimių ir netikėtų smūgių. Unei Babickaitei-Graičiūnienei pradėjo silpti sveikata: netikėtai iš burnos pasipylė kraujas, atsinaujino akių liga, aktorė pateko į du autoįvykius, patyrė kelias operacijas. Ji nusprendė įvykdyti vieną iš savo gyvenimo tikslų – grįžti į Lietuvą.

Vėl gimtinėje

1936–1938 metais aktorė ir režisierė kartu su vyru persikėlė į Kauną. Unė Babickaitė-Graičiūnienė, nepritapusi prie Valstybės teatro, imasi vadovauti Šaulių sąjungos teatrui ir paskelbia savo kūrybinį credo „Meno aukštybių siekiantiems“, kuriame pabrėžia, jog aktorius kūrinį žiūrovui gali perteikti tik savo siela.

Po Šaulių teatro pasirodymo su spektakliu „Signalas“, kurį režisavo Unė Babickaitė-Graičiūnienė, laikraštyje buvo išspausdintas atsiliepimas apie Unės ir jos trupės pasirodymą: „Laimė, kad Šaulių Teatrui, vadovauja, gal būt, daugiau žinoma Paryžiuje ir Londone, nei Kaune, žymi menininkė artistė Unė Babickaitė – Graičiūnienė, neseniai grįžusi į Lietuvą. <…> Iš viso vaidinimo ypač į akis krito paprastumas, gyvenimiškos tiesos reiškimas ir darnus nuotaikingumas; kuo mažiau kriokimų, tampymųsi, pompastiškų dekoracijų. Tai gerosios kolektyvo vaidybos pusės, kurios parodė režisierės didelę meninės kūrybos valią aktorių kolektyve. <…> O jau iš to galima daryti išvadą, kad Šaulių Teatras, vadovaujamas Unės Babickaitės, drąsiai galės išeiti į viešą ir didelį teatralinį kelią, suteikdamas daug garbės Šaulių sąjungai ir naudos tautai.“ (7)

Tai buvo ne vienintelis U. Babickaitės-Graičiūnienė režisuotas spektaklis Šaulių sąjungos teatre. Ji ne tik režisavo, bet ir vaidino savo režisuotuose spektakliuose. 1937 metais Unė Babickaitė pastatė P. Vaičiūno „Liepsnojančias širdis“ (Unės vaidmuo nežinomas), Gregori ir Martinez Sierra „Lopšinę dainelę“ (vaidmuo taip pat nežinomas). O 1938 metais režisavo spektaklį „Mirties atostogos“ (A. Casellos), kuriame atliko Gracijos vaidmenį. 1939 metais atsisakė režisierės pareigų.Tačiau nepasitraukė iš kultūrinio gyvenimo. 1936–1943 metais deklamavo poeziją Kauno radiofone. 1948–1950 m. buvo Kauno universiteto dramos būrelio vadovė.

Unė Babickaitė–Graičiūnienė į Lietuvą grįžo ne pačiu geriausiu metu. Ji, kaip tikra patriotė, nepaliko Lietuvos net tada, kai artėjo sovietinės okupacijos metai. 1951 metais Unė Babickaitė-Graičiūnienė buvo suimta ir išvežta į lagerį Komsomolske (Samaros sr.). Tačiau net ir ištremta į Sibirą išliko aktore. „Ji visada su savimi nešiojasi mažytį Bloko tomelį, o sunkiai dirbančioms moterims skaito A. Puškino eiles.“ (8)

1953 m. aktorė buvo amnestuota ir grįžo į Kauną, tačiau jos siela jau buvo sužeista. 1961 metais U. Babickaitė-Graičiūnienė mirė. Talentinga lietuvių aktorė ir režisierė buvo palaidota gimtojo Kupiškio r. Palėvenės kapinėse.

Unė Babickaitė-Graičiūnienė – lietuvių aktorė ir režisierė, palikusi žymių pėdsakų ne tik Lietuvos, bet ir Rusijos, Europos šalių, JAV teatrų scenose. Sukurta daugybė vaidmenų, pastatyta nemažai spektaklių. Tuo, ką jai pavyko pasiekti, gali pasigirti nedaugelis scenos žmonių.

Literatūra:

1. Daujotytė V. Dienoraščio autorė – Unė, Babickaitė-Graičiūnienė U. Atsiminimai. Dienoraštis. Laiškai ; [sudarytojas Linas Broga], Vilnius: Scena, 2001, p. 319.

2 Černiauskienė J. Lemties paženklinti. Vilnius: Dano Babensko įmonė, 2009, p. 120.

3 Brogienė R. Apie sceninę veiklą, Babickaitė-Graičiūnienė U. Atsiminimai. Dienoraštis. Laiškai ; [sudarytojas Linas Broga], Vilnius: Scena, 2001, p. 308.

4. Černiauskienė J. Lemties paženklinti. Vilnius: Dano Babensko įmonė, 2009, p. 126.

5. Babickaitė-Graičiūnienė U. Atsiminimai. Dienoraštis. Laiškai; [sudarytojas Linas Broga], Vilnius: Scena, 2001, p. 203.

6. Babickaitė-Graičiūnienė U. Laiškai. Amžininkų atsiminimai; [sudarytojai Linas Broga, Romana Brogienė, Vilnius: Aidai, 2005, p. 9.

7. Kadžiulis P. Unė Babickaitė veda Šaulių teatrą Meno keliu. Trimitas, 1938 Nr. 48, p. 1163.

8. Timukienė L. Grožis tebūna mūsų gyvenimo alfa ir omega. Draugas 2009 rug. 5, p. 7.

Nuotraukose: U. Babickaitė-Graičiūnienė

Voruta. – 2013, liep. 6, nr. 14 (778), p. 10.

Kultūra , , , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra