Kūryba, gimstanti iš pasąmonės gelmių ir sapnų

Autorius: Data: 2016-12-05, 11:26 Spausdinti

Kūryba, gimstanti iš pasąmonės gelmių ir sapnų

Vilija Visockienė per parodą Dusetų dailės galerijoje 2016 m.

Ona GAIDAMAVIČIŪTĖ, Vilnius

Vilija Visockienė (g. 1971 m.) – unikali ir universali menininkė – tautodailininkė, fotografė, – kilusi iš Šakių, bet jau trejus metus gyvenanti ežerų apsuptyje, Dusetose. Ji atskleidžia save ir kurdama linoraižinius, piešinius, akvareles, rašydama eiles.

Iš ciklo „Sapnai“ (vienetinės knygos fragmentas)

Jos kūryba keliasluoksnė – itin kartu konkreti, dekoratyvi (tai atsiskleidžia karpiniuose), taip pat drauge mistiška, atskleidžianti nenuspėjamą sapnų ir vizijų pasaulį (tai akivaizdžiau jos fotografijose). Fotografijos išsiskiria ypatingu tapybiškumu. Netikėtą centruotumo įspūdį vaizdams suteikia ir naudojamas „žuviaakis“ („fish-eye“) fotoobjektyvas, leidžiantis pamatyti vaizdą 180 laipsnių kampu.

Iš ciklo „Sapnai“ (vienetinės knygos fragmentas)

Beje, nuo 2001 m. V. Visockienė – Lietuvos tautodailininkų sąjungos, o nuo šių metų – Lietuvos fotomenininkų sąjungos narė. Menininkė pelnė daug apdovanojimų. Ji – Lietuvos fotomenininkų sąjungos fotografijos konkurso „Debiutas’12“ nugalėtoja (2012 m.), 2013 m. tapo Lietuvos laukinės gamtos fotografijos konkurso „Gintarinis žaltys“ laureate. 2015 m. menininkė gavo S. Jokužio leidyklos prizą, taip pačiais metais – 76-ojo Japonijos tarptautinio (AJAPS) fotografijos salono parodos-konkurso medalį.

„Sparnai tarp mudviejų“

2016 m. gegužės pabaigoje-birželio pradžioje Dusetų galerijoje surengta jos personalinė paroda „Sapnai ir kitos (ne)būtos istorijos“. Beje, ciklas „Sapnai“ – vienas svarbesnių, kurtas nuo 2012 metų.

Savo įvairiaspalvę kūrybą sutiko pristatyti pati menininkė.

„Kaitra“ (iš ciklo „Gėlės“)

Kokia buvo Jūsų kūrybinio kelio pradžia?

Kaip ir dauguma mūsų, vaikystėje labai daug piešdavau, taip pat lipdydavau iš šlyno triušiukus bei kitokius gyvius, kurdavau lėlių spektaklius ir panašiai. Toji dauguma iš vaikystės žaidimų sėkmingai išaugo, man nepavyko. Laimei ar deja, – iki šiol nežinau.

Didžiausia pramoga mieste, kuriame augau (dailininkė augo Šakiuose – O. G. past.), buvo filmai. Tad eidavau į juos visus, rinkau kino žurnalus, kliedėjau kinu… Jokių kelių patekti į tą magišką pasaulį man nebuvo, išskyrus vieną aplinkkelį – įsigijau kinomechanikės specialybę. Bet taip ir nepavyko įsikurti jokiame kinoteatre, juos paprasčiausiai vieną po kito uždarė. Neišsipildžiusios svajonės turėjo į kažką įsikūnyti – taip rankose atsirado fotoaparatas „Smena“, paskui jį pakeitė pigi „spalvota“ muilinė, paskui visokie kitokie „mandresni“ fotožaislai. Pastaruoju metu pramokau videomontažo paslapčių ir mėgaujuosi naujomis galimybėmis išreikšti save ar įamžinti, kas svarbu, ne tik statiškomis nuotraukomis.

Lėlininkė (iš ciklo „Sapnai“)

Kas yra Jūsų pagrindiniai įkvėpimo šaltiniai, svarbiausios įtakos?

Vaikystėje, jaunystėje – knygos, kurias „rijau“ be soties ir filmai. Dabar – internetas. Ganantis tokiose vešliose, „modifikuotose“ vaizdinių lankose, atsiranda reali baimė jose nuskęsti, prarasti savitumą. Tad visaip stengiuosi įtakų išvengti, kiek tai įmanoma. Jei prikimba kažkokia idėja, siuvu jai naują drabužį, kad būtų kitokia. Kitoniškumas man labai svarbu. Tačiau didžiausi įkvėpimo šaltiniai – gamtoje, poezijoje ir muzikoje ir vidiniame pasaulyje.

Pienės (iš ciklo „Gėlės“)

Kokios svarbiausios Jūsų parodos?

Esu surengusi 7 personalines parodas Lietuvoje. Dalyvavau 20 grupinių parodų Lietuvoje, Latvijoje, Kaliningrade. Visos surengtos parodos buvo svarbios ir reikšmingos, nes tai lyg kūrybinė ataskaita sau ir draugams. Kiekvieną jų lydi didžiulis jaudulys. Tačiau surengti parodą yra labai brangus malonumas, kurio dažniausiai tenka atsisakyti. Šiais metais turėjau dvi svarbias parodas: su Dusetų galerijos menininkais dalyvavau „ArtVilnius‘16“ meno mugėje (tai buvo nereali patirtis!) ir personalinę Dusetų dailės galerijoje, kurioje plačiai pristačiau keletą fotoserijų.

„Paparčiai“

Jūsų kūryboje dominuoja karpiniai ir fotografijos. Pirmieji išsiskiria dideliu dekoratyvumu, archetipiniais įvaizdžiais, o fotografijos – mistiškumu, poetiškumu. Visuose svarbi gamtos pajauta. Matau, kad ypač svarbus ir paukščio motyvas. Kaip šios dailės rūšys papildo viena kitą? Kam teikiate pirmenybę?

Be abejo, dominuoja fotografija, nes karpiniui sukurti reikia daug daugiau laiko. Vilioja ir kiti dalykai – keramika, vilna, linoraižiniai. Gaila, visus norus riboja laikas ir motyvacijos stoka, kurią galima ir paprasčiau įvardinti – buitinis (s)tingulys.

Paukštis – tarpininkas tarp žemės ir dangaus,  taip pat – laisvės, galimybės keliauti simbolis. Taigi tai, ko labiausiai trūksta mano gyvenime. Tad ir tiesiasi į jį karpytų ir kitaip sukurtų sparnuotų ir besparnių žmogelių rankos ir akys…

Viena iš svarbiausių Jūsų kūrybos sričių – karpiniai. Prašau, pristatykite juos.

Nors pradėjau nuo fotografijos, kurį laiką ji buvo nustumta į šalį, dėl įvairių priežasčių… Bet kažką veikti juk reikėjo. Taip atradau karpinius, tiksliau, jie atrado mane, nes atėjo visiškai netikėtai, mistiniu būdu. Ėmiausi augalų, gyvūnų siluetų, vėliau gilinausi į liaudies meno motyvus, dabar nuo jų nutolau, ieškau kažko savo, ištraukto iš pasąmonės gelmių. Paskutiniu metu negaliu atsižavėti mūsų protėvių paliktais piešiniais ant uolų. Kartais juos norisi kuo tiksliau atkartoti, kartais užtenka tik minties, vieno kito simbolio ir tuomet gimsta kažkoks mamuta(nta)s. O šiaip karpau vien savo malonumui. Gražių žodžių sulaukiu daug, bet norinčių įsigyti karpinių – vienetai. Gaila, kad Lietuvoje, skirtingai nei užsienio šalyse, ši meno sritis vis dar laikoma antrarūše ir nerimta. Gal dėl naudojamų medžiagų, gal, kad atėjo iš kaimiškų gryčiukių ir profesionalūs dailininkai neskiria tam jokio dėmesio.

„Bučinys“

Kokie pagrindiniai Jūsų fotografijų ciklai?   

„Sapnai“, nuo kurių ir prasidėjo mano, kaip fotomenininkės, kelias; „Gėlių portretai“, kuriuose leidau sau pasijusti dailininke; „Tylios istorijos“, kuriose visokios (ne)reikšmingos akimirkos, iš kurių susideda mūsų pasaulis.

Šie ciklai – vienetinėse knygutėse. Yra daug kitų ciklų – vieni jau baigti, kiti nuolat papildomi.

Kokioms fotografijoms – juodai baltoms ar spalvotoms – Jūs teikiate pirmenybę?

Juodai-baltos fotografijos – tai klasika, labiau galima mintį pabrėžti, neblaško spalvos… Tačiau tamsiuoju metų laiku vis dažniau prisimenu ryškias, rėkiančias spalvas… Tokios spalvos – lyg vitaminai.

„Šamanė“

Gal keliais žodžiais galėtumėt pristatyti savo eiles? Kaip jos siejasi su Jūsų karpiniais, fotografijomis…

Rašau eiles nuo 18 metų. Buvo šioks toks postūmis tam, tikrai ne meilė. Kuo ilgiau gyvenu, tuo poezijos mažiau, bet guodžiuosi tuo, kad gal ji tampa brandesnė… Mylimų poetų žodžiai įkvepia vieną kitą nuotrauką, bet vėliau, „guldant“ jas į knygas, vaizdus „aprašinėju“ savomis eilėmis. Nemanau, kad poezijoje pasakau kažką naujo ir originalaus, tai tik dar vienas būdas pažinti pasaulį ir save jame.

„Sapnavau“

Pabaigoje – vienas žiemiškas menininkės trieilis:

Vėl atodrėkis
sniego skiautinį lopo
baltas katinas

Etninė kultūra Kultūra Literatūra Menininkai Naujienos , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra