Kuršių nerijos kurortai ir industrinė epocha

Autorius: Data: 2011-01-06, 15:33 Spausdinti

Doc. dr. Nijolė STRAKAUSKAITĖ, Klaipėda

Poilsiavimas prie jūros XIX amžiuje Baltijos jūros regione tapo tarptautiniu fenomenu. Maži žvejų kaimeliai Baltijos pajūryje labiausiai dėl tobulesnio susisiekimo virto garsiais kurortais. Šiuose kurortuose buvo panaši „poilsio kultūra“: pasivaikščiojimai promenada, koncertai, išvykos į šalia esančius miestelius, sportas ir pan. XIX–XX amžių sandūroje kurortinės vietovės nuo Riugeno salos (Vokietija) iki Rygos įlankos pasižymėjo panašiu kurortinio gyvenimo ir architektūros stiliumi.

Industrinė visuomenė yra vienintelė visuomenė iš visų kada nors buvusių, gyvenanti nuolat palaikomu ir amžinu augimu, numanomu ir nuolatiniu tobulėjimu. Ir nenuostabu, juk tai buvo pirmoji visuomenė, sukūrusi pažangos, nuolatinio tobulėjimo sąvoką ir idealą (1). Ar šie idealai galėjo derėti su Kuršių nerijos žvejų kaimelių archainiu gyvenimo būdu? Juk XIX amžiaus, kuris ir vadinamas industrine epocha, pradžioje Kuršių nerija buvo žinoma tik kaip europinės reikšmės pašto kelio atkarpa jungusi Vakarų Europą su St. Peterburgu ir tik retai kas vykęs šiuo pusiasaliu, tuomet dėl pustomo smėlio primenančio dykumą, gebėjo įžvelgti savitą čionykščio kraštovaizdžio grožį, kaip tai 1809 m. padarė Wilhelmas von Humboldtas palygindamas Kuršių neriją su Italijos ar Ispanijos gamtos impresija. Šie žodžiai tik po šimtmečio, XX amžiuje tapo neatskiriama Kuršių nerijos – kurortinės vietovės reklamos dalimi, o XIX amžiaus pirmoje pusėje dauguma keliavusiujų per Kuršių neriją (John Carr – 1808, Karl Friedrich Burchard – 1848) aprašė ją kaip atkampiausią ir liūdniausią žemės kampelį, kokį tik galima įsivaizduoti ar tiesiog įvardijo ją kaip dykumą, kuri žmonėms primena „kerštaujančios dievybės“ idėją (2). Kitaip į Kuršių neriją žvelgė XIX amžiaus antroje pusėje apie ją rašę Liudwigas Passargė, Otto Glagau ir kiti.

XIX amžiaus viduryje labai įtaigiai Kuršių nerijos kraštovaizdį aprašė teisininkas, rašytojas, vertėjas L. Passargė (1825–912): Rugpjūčio saulės spinduliai žėravo ant keliautojo ir jo bėrių, kurie valandų valandas risnojo pro nesuskaičiuojamas marių pakrantės įlankėles ir vingius. Kairėje į dangų kilo baltos saulėje švytinčios kopos, dešinėje tęsėsi neaprėpiamos mėlynai pilkos marios, kurių lygų veidrodinį paviršių vietomis nušviesdavo ypatinga šviesa ar sutrikdydavo žaidžianti į orą pašokusi žuvis arba tolumoje lėtai su nukarusia bure be garso slystantis vėtrunge papuoštas kurėnas. Šis kelionių reportažas neabejotinai skatino jį skaičiusius pamatyti savito grožio kraštovaizdį – Kuršių neriją.

Visgi, tokio pobūdžio „agitacija“ nebuvo svarbiausia prielaida dideliems pokyčiams, kurie įvyko Kuršių nerijos žvejų kaimeliams transformuojantis į kurortus XIX amžiaus antrojoje pusėje, o tai platesniame istoriniame kontekste yra industrinė epocha dar vadinta Viktorijos epocha, anot, istoriko Edward Hallett Carro „nekalto pasitikėjimo savimi ir savaime suprantama tikėjimo pažanga amžius“(3). Šį amžių simbolizavo daugybė techninių išradimų be kita ko atvėrusių ir visiškai naujas komunikacijos perspektyvas (geležinkeliai, garlaiviai ir kt.). Tai taip pat naujo visuomenės sluoksnio –buržua su liberalizmo idėjomis amžius. Šios europinės tendencijos ryškios ir 1871 metais susikūrusioje Vokietijos imperijoje o jai priklausė ir Kuršių nerija. XIX amžiaus Europoje prasidėjęs industrializavimas, urbanizavimas ir modernizavimas, Vokietijoje vykęs itin sparčiais tempais, labai pakeitė realią gamtą ir jos suvokimą, kuri dabar buvo pasisavinama didesnės gyventojų grupės. Gamta smarkiai ir ištisai buvo naikinama, tačiau tokiu pat sparčiu tempu ji buvo atrandama estetiniu požiūriu, tapdama turistų tikslu (4)

Viena svarbių Vokietijos industrializacijos išdavų, turėjusių didelės įtakos Kuršių nerijos kurortų atsiradimui buvo transporto infrastruktūros plėtra: naujų kelių tiesimas Rytų Prūsijoje, garlaivių linijų atsiradimas Kuršių mariose ir geležinkelių tinklo tankumas – 1853 metais pradėjo veikti vadinamas Rytų Geležinkelis (Ostbahn) sujungęs Kenigsbergą su Berlynu, o 1875 metais geležinkelis pasiekė ir Klaipėdą. Keliaujantiems iš Kenigsbergo į Kuršių neriją svarbi buvo 1885 metais nutiesta geležinkelio atšaka iki pajūrio kurorto Kranto, nes iš čia buvo vienintelis būdas nukakti į Kuršių neriją – garlaiviu. Reguliarūs garlaivių reisai iš Cranzbeeko prieplaukos į Klaipėdą, sustojant Juodkrantėje ar pagal pageidavimą prie kitų žvejų kaimų, prasidėjo 1858 metais. Pirmiausiai buvo pastatyta prieplauka Juodkrantėje 1891 metais, po to Nidoje (1904), o kol nebuvo prieplaukos Juodkrantės kurorto svečiai patirdavo nemažai nepatogumų ypač vėjuotu oru, nes iš garlaivio tekdavo perlipti į valtį ir taip pasiekti krantą.

Autentiškais prisiminimais tai paliudijo žinomas lingvistas, archeologas, Kenigsbergo universiteto profesorius Adalbertas Bezzenbergeris, kuris Kuršių nerijoje pradėjo lankytis nuo 1880 m., o Juodkrantėje praleido keturiasdešimt vasarų. Jis 1914 metais Kenigsberge Mokslo ir meno mylėtojų draugijoje skaitytame pranešime pažymėjo, kad ir jam pradėjus lankytis Juodkrantėje ne kartą yra tekę perlipti iš garlaivio į valtis, kurios nugabendavo keleivius į krantą ir kaimo viduryje stovėjusi bažnyčia dar buvo medinė, vėliau ji sudegė. Jam įstrigo atmintyje ir tai, jog pavargusiais  ir išalkusiais keliauninkais nebuvo taip rūpinamasi kaip dabar: [1914 m. – N. S.] Nidos svečių namuose buvęs tik vienas pakenčiamas kambarys ir labai pasisekdavę jei be paprastos, kasdien patiekiamos pieniškos sriubos būdavo paruošiamas keptas ar virtas sterkas. Bet profesorius pabrėžė, jog šie nepritekliai buvo su kaupu kompensuojami gamtos grožio, tai ypač pasakytina apie Juodkrantės mišką su jo nuostabiomis, senomis, aukštomis pušimis (5).

Kelionės garlaiviu į Kuršių nerijos kurortus buvo labai smagios ir palikdavo neišdildomus įspūdžius: kopų kraštovaizdį paįvairindavo žvejų kaimelių kontūrai, o šis vaizdas kisdavo priklausomai nuo apšvietimo, nes garlaivis anksti ryte išplaukdavo į Klaipėdą iš Kranto (Cranz) ir grįždavo vakare. Taigi septynias valandas plaukdami garlaiviu keleiviai gėrėjosi įspūdingu nerijos siluetu bei kitoje marių pusėje nusidriekusia žalia žemumos kranto linija. Garlaivyje patirti estetiniai išgyvenimai daugeliui Klaipėdos, Kenigsbergo, Tilžės gyventojų įsiminė visam gyvenimui. Tuo galima įsitikinti pavarčius po Antrojo pasaulinio karo Vakarų Vokietijoje klaipėdiškių (memellenderių) išeivių spaudoje publikuotus straipsnius „garlaivių tema“. Hego pseudonimu pasivadinęs autorius išraiškingai rašė apie keliones „dideliu, elegantišku“ laivu Kurische Haff – Kuršių marės palei „su niekuo nepalyginamo grožio Kuršių neriją“(6). Tiesa, tai jau buvo nebe garlaivis, o motorlaivis, pradėjęs plaukioti 1929 metais iš Klaipėdos į Krantą. Šie memuarai atskleidžia ir Kuršių nerijos kraštovaizdžio pokyčius įvykusius per beveik šimtą metų žvelgiant iš marių perspektyvos. Tuomet laivui išplaukus iš Klaipėdos Kuršių nerijos kraštovaizdžio dominantė – kopos apsodinto jaunomis kalnapušėmis – nekito iki pat Juodkrantės, kur iškildavo sengirė su gintaro įlanka (XX amžiaus pabaigoje šio kontrasto neliko dėl užaugusių želdinių), o laivui atsišvartavus nuo Juodkrantės prieplaukos žvilgsnį prikaustydavo maži žvejų nameliai, kai kur tarp jų įsiterpę viešbučiai, nedidelė raudonų plytų bažnytėlė prigludusi prie tamsaus Ievos kalno ir visa tai ryto saulės spindulių nutvieksta atrodė lyg „nuostabus paveikslas“(7).

Kuršių nerijos kraštovaizdis žvelgiant iš laivo radikaliai pakisdavo praplaukus Rasytę: didžiosios kopos dingdavo ir nerija darėsi vis žemesnė, o rytų pusėje jau gerokai iki tol iš akiračio išnykdavo žemė ir žvilgsnis klaidžiodavo marių platybėje, todėl laivo keleiviai pramogaudavo „vaišindami‘ duonos gabaliukais laivą lydinčias žuvėdras ir gėrėjosi jų elegantišku skrydžiu (8).

Garlaiviai plukdę vasarotojus į Kuršių nerijos kurortus įkūnijo ne tik svarbiausius industrinės epochos bruožus – technologiniai išradimai, socialinis mobilumas, bet ir viduriniojo sluoksnio – buržua skonį belle epoque (pranz. – puikioji epocha) dvasioje. Šio skonio išraiška akivaizdi 1905 metais išspausdintame garlaivio Cranz, kuris plaukė kasdien sezono metu iš Klaipėdos į Krantą, reklaminiame skelbime. Jame išryškintu šriftu pažymėti „naujų laikų komforto“ akcentai: salonas – restoranas dengtame denyje, I klasės kajutės skirtos ponams ir damoms bei „Table d‘hote 1 val. po pietų“ (kompleksiniai pietūs)(9). Beje, „table d’hote“ garsėjo dauguma garlaivių plaukiojusių Kuršių mariomis, o ši tradicija peržengė belle epoque laikmečio ribas: tarpukaryje motorlaivis Kurisches Haff – Kuršių marės taip pat garsėjo puikiu restoranu (10).

Belle epoque dvasia ryški ir didžiausio tuo laiku kurorto Kuršių nerijoje – Juodkrantės – pramogų terminologijoje: Bade comite (Kurorto valdyba), Soiree (koncertai ir teatralizuoti pasirodymai), Reunion (šokių vakarai kurorto svečiams)(11) Pastaroji pasilinksminimo forma buvo itin mėgstama jaunimo, o šokių sale virsdavo Kurische Hof viešbučio restorano didžiulė salė, grojant orkestrui iš Klaipėdos, dažniausiai Štrauso melodijas. Įdomu, jog Reunion turėjo fiksuotą pabaigą – visada 23 val., nes orkestras išplaukdavo į Klaipėdą su paskutiniu garlaiviu (23 val. 30 min)(12).

Prieš I Pasaulinį karą Kuršių mariose jau vyko labai intensyvus susisiekimas garlaiviais: 1913 metais tam tikromis svaitės dienomis švartavosi net aštuoni garlaiviai plaukiantys į Klaipėdą. Tuomet funkcionavo keturios garlaivių linijos užtikrinusios reguliarų susisiekimą ne tik tarp Klaipėdos ir Kenigsbergo, bet ir Tilžės: kasdien plaukė garlaivis susisiekimo linija Memel (Klaipėda) – Schwarzort (Juodkrantė) – Nidden (Nida) – Rositten (Rasytė) – Cransbeek (prieplauka netoli Cranzo – Kranto), o iki Kenigsbergo buvo važiuojama geležinkeliu); linija Memel – Labiau (Labguva, dab. Polesk, Kaliningrado sritis)) – Königsberg (Kenigsbergas) plaukė penki garlaiviai, iš kurių trys – Cranz, Memel, Margarete kursavo kasdien; linija Memel – Tilsit (Tilžė) tris kartus per savaitę plaukė garlaivis Condor; linija Memel – Schwarzort – Labiau – Tapiau (Tepliava, dab. Gvardejsk, Kaliningrado sritis) plaukė du kartus per savaitę garlaivis Frey (13). Šios garlaivių linijos išliko ir tarpukaryje, o tai reiškia, jog Kuršių nerijos kurortus lengvai galėjo pasiekti ne tik Klaipėdos krašto gyventojai, bet ir Nemuno deltos bei Tilžės apylinkių, priklausiusių Vokietijai, žmonės. Šią tendenciją atspindėjo ir spaudos pranešimai: 1929 metais per vieną rugpjūčio sekmadienį į Juodkrantę atplaukė aštuoni garlaiviai, kuriais atvyko iš Klaipėdos, Tilžės, Kaukėnų, Šilutės, Rusnės 1 500 žmonių (14), o viso 1929 – jų metų vasaros sezono žymiai išaugusį vasarotojų ir ekskursijų skaičių lėmė Lietuvos vyriausybės sprendimas supaprastinęs vizų išdavimo Vokietijos piliečiams tvarką (jas buvo galima įsigyti garlaivyje) (15).

E. H. Carro Viktorijos epochos charakteristika kaip nekalto pasitikėjimo savimi ir tikėjimo pažanga amžiaus susijusi su pirmojo Kuršių nerijoje Juodkrantės kurorto atsiradimo ir plėtros tendencijų suvokimu. Pirmieji poilsiautojai čia pasirodė 1840 metais, bet dėl elementaraus komforto stokojančio žvejų kaimelio gyvenimo sąlygų, matyt dar ilgai nebūtų buvę kalbos apie Juodkrantės kurortą tikrąja ta žodžio prasme jei čia ne būtų prasidėjusi gintaro gavyba ir jei 1860 metais viešbučių verslą išmanantis žmogus Eduardas Stellmacheris iš Tilžės nebūtų nupirkęs senąją kaimo smuklę ir čia įrengęs viešbutį Kurischer Hof (16).

Ši smuklė prarado savo svarbą, kartu ir didelę dalį pajamų, kai 1833 metais europinės reikšmės pašto kelio atkarpa ėjusi per Kuršių neriją nustojo funkcionuoti nutiesus naują kelią iš Kenigsbergo per Tilžę – Tauragę – Rygą (17). Galima teigti, jog tuomet keliems dešimtmečiams Kuršių nerija, kol prasidėjo „garlaivių era“ virto sunkiai pasiekiamu užkampiu: čia tik keturis kartus per savaitę prajodavo pašto kurjeriai: raitasis paštas Kenigsbergas – Klaipėda (18).

Kokį ramų „vietos pasaulį“ sujudino kurorto kūrimas akivaizdu iš L. Passargės 1868 metais aprašytos Juodkrantės mokytojo buities: medinis iš rastų namas tipiškas šiam žvejų kaimui buvo, ką tik pastatytas, papuoštas sukryžiuotomis žirgų galvomis, uždengtas švendrėmis ir be kamino. Pusę šio namo užėmė virtuvė su girnomis ir čia laikomomis vištomis bei paršeliu, kitoje namo pusėje buvo gyvenama patalpa su dideliu mediniu stalu, suolais ir lova bei sieniniu laikrodžiu (19). Tiesa, šis autorius jau pajuto artėjančių didelių pokyčių Kuršių nerijoje požymius įtaigiai suformuluodamas šių pokyčių ryškius bruožus – kopos „keliauja“, latvių kalba užleidžia vietą vokiečių kalbai, o vietoje medinių švendrėmis dengtais stogais namų „ateina“ modernūs namai dengti čerpėmis ir su kaminais (20).

Akivaizdu, jog investicijai toli nuo Tilžės esančiame žvejų kaime, kuriai ryžosi E. Stellmacheris, neabejotinai reikėjo drąsos ir ko gero to „nekalto pasitikėjimo savimi“ taip būdingo industrinei epochai. Kitą tos epochos bruožą – „tikėjimo pažanga“ Juodkrantės kontekste galime sieti su „Stantien&Becker“ gintaro gavybos firmos veiklos pradžia. Jau nuo 1855 metų sklido žinios apie ties Juodkrante gilinant marių farvaterį aptinkamą nemažą kiekį gintaro, todėl „Stantien&Becker“ kontraktas su valstybe, kuris buvo sudarytas 1862 sausio 5 d. (derybos prasidėjo 1861 m.) (21) įpareigojo firmą atlikti marių farvaterio gilinimo darbus, suteikė teisę kasti gintarą ir jį realizuoti (22). Vėliau ne kartą šis firmos „Stantien&Becker“ kontraktas su valstybe buvo atnaujinamas:  pradžioje firma  įsipareigojo valstybei mokėti už vieną darbo dieną 30 markių mokesčių ir dirbti ne mažiau kaip 30 dienų į metus (23), 1868–1874 metų laikotarpiu mokesčių suma už darbo dieną pakilo iki 601,50 markių ir dirbti firma įsipareigojo jau 60 dienų (24).

„Stantien&Becker“ kompanijos atėjimas pranašavo Juodkrantei augimo perspektyvą, kuri su kaupu išsipildė. Tiesa, per pirmąjį „Stantien&Becker“ firmos veiklos dešimtmetį šis industrinis objektas ne visiems atvykstantiems į Juodkrantę darė jo veiklos užmojį atitinkantį įspūdį. L. Passargė 1867 m. vasarą ties Juodkrante perlipęs iš praplaukiančio garlaivio į valtį ir taip pasiekęs krantą pasijuto „dykumą primenančioje saloje“ (25). Pirmi jo sutikti čia žmonės buvo menkai vokiškai suprantanti moteris ir ne kokį įspūdį jam palikęs valties irkluotojas, bet svečių namuose gavęs geros kavos L. Passargė teigiamai įvertino vis po truputį įsigalinčią Juodkrantėje kurortinio gyvenimo dvasią ir jam ši „dykumos sala“ jau pradėjo patikti. Visgi, didžiausią įspūdį jam paliko Juodkrantės miškas, kurį jis taikliai įvardijo kaip „sengirę“, kurios nepakartojamo grožio formos, anot, jo buvo vertos dailininko dėmesio. Tuo tarpu gintaro gavybos firmos aplinka jam nebuvo tokia įspūdinga: pakrantėje jo sutikti firmos darbininkai gyveno žemines primenančiose trobelėse, kiek toliau nuo kranto mariose matėsi žemsemės, kuriomis buvo išgaunama gausybė gintaro. Taigi tik keli skurdūs štrichai apie sparčiai besiplečiantį pramonės objektą ir toliau L. Passargės žvilgsnis nukrypo į įspūdingą visai šalia šio objekto nusidriekusių neapželdintų kopų masyvą, kurį jo žodžiais tariant buvo galima palyginti tik su „jūromis ir Alpėmis“ (26). Aprašydamas didžiulę kopą prie „Stantien&Becker“ firmos uostelio, kuri siekė „šimtą pėdų“, o jos išlenktą siluetą su stačiu šlaitu, jis apibūdino kaip „cirką“, čia pat palygindamas tą kopą ir su plėšriu žvėrimi (Raubtier) kuris ryja (kasmet po 30 pėdų) (27) sengirę, L. Pasargė pabrėžė, jog vargu ar kada „mačiau, ką įdomesnio nei ši miško kova su kopa“(28).

Šis pasažas „išduoda“ Liudviko Passargės svarbiausią apsilankymo Kuršių nerijoje tikslą – ieškoti modernizacijos dar nepaliestų gamtos kampelių, nes „bėgimas į gamtą“ arba į „anticivilizaciją“ (29) kaip vienintelis būdas gelbėti žmogaus sielą XIX amžiaus antroje pusėje buvo plačiai propaguojamas ir atsispindėjo taip pat Rytų Prūsijos literatūroje, ypač Hermanno Sudermanno ir Ernsto Wicherto kūryboje. H. Sudermannas XIX–XX amžių sandūroje vis parbėgdavo iš Berlyno į „pirmykštį kraštovaizdį tarp pelkių ir marių“, kur lankydavo „tyliuosius kaimus“ – Šturmus (Sturmen, Stankiškius (Stankischken), Mingę, o romantiškieji Kintai (Kinten) pušyno, sodrių pievų bei pelkių apsuptyje traukė jį lyg „magnetinis laukas“ (30, kur tarp ūkininkų, samdinių ir žvejų jis ieškojo prototipų savo novelėms. Panašiomis „anticivilizacinėmis“ nuostatomis kūryboje vadovavosi ir Ernstas Wichertas. Autobiografinėje knygoje „Miškai ir žmonės“ jis akcentavo gyvenimo darnoje su gamta svarbą ne vieną kartą: „[…]tuo metu pasaulio skausmas buvo tobulėjimo pakopa […]“, „[…]aš laikiausi įsikibęs gamtos mokslų, nes maniau, kad tik taip galėsiu išsaugoti pasaulio dvelksmą[]“ (31). Kitoje knygoje Metai ir laikai jis rašė; „[…] aš ateinu iš erdvaus kraštovaizdžio, kuris daug ką manyje paženklino[…]“ (32). Tas kraštovaizdis – Mozūrijos miškų glūdumoje jo gimtinė Kleinorto girininkija (dab. Pierslawka, Lenkija), kur prie išlikusio gimtojo E. Wicherto namo 1997 metais buvo pritvirtinta atminimo lenta, akcentuojanti kūrėją apdainavusį savo kūryboje Mozūrijos kraštovaizdį ir jame gyvenusius žmones, jo antifašistinę poziciją, dėl kurios jis kalėjo Buchenwaldo koncentracijos stovykloje (33). Neverta stebėtis, jog šios pasaulėžiūrinės nuostatos atvedė E. Wichertą ir į Kuršių neriją (1926 metai Nidoje parašė vieną garsiausių savo kūrinių – apsakymą „Dievo tarnas Andreas Nylandas“, o savitas Nemuno deltos ir Kuršių nerijos kraštovaizdis ir čia gyvenančių darnoje su gamta žmonių tipažai ryškūs daugelyje jo kūrinių, ypač apsakyme „Jonelaitis“ parašytame Nidos dailininkų kolonijos ryškių asmenybių įtakoje (34).

E. Wichertas didžiavosi sumišusiu „germanų, slavų ir romanų krauju“ bei ryšiais su lietuviško kraujo atšaka, kurios iškiliausia narė, jo žodžiais, buvo teta Veronika, kuri gebėjo žadindama fantaziją nuvesti jį prie „slenksčio, už kurio prasidėdavo kitas, nematomas pasaulis“ (35). E. Wicherto kūryboje iki 1933 metų ryškus labai emocionalus ryšys su kraštovaizdžiu ne tik jo knygose, bet ir mažesnės formos publikacijose populiariuose periodiniuose leidiniuose, tokiuose kaip Rytprūsių mėnraštis „Ostpreussische Monatshefte“ (Rytprūsių mėnesio sąsiuvinis), o jo siekį išaukštinti gamtą galima sieti ir su rašytojo simpatijomis romantiniam jaunimo judėjimui „Wandervogelbewegung“ (Keliaujantys paukščiai) (36). Iš esmės šią jaunimo organizuoto keliavimo „karštligę“ galima traktuoti kaip protesto formą prieš turizmo komercializaciją, iškeliant savitą keliavimo stilių priartinantį žmogų prie kraštovaizdžio (37).

Kuršių nerija – civilizacijos dar mažai paliesta vietovė domino ir mokslo žmones, žurnalistus. Vienas iš ryškiausių tokio susidomėjimo pavyzdžių – lingvisto, archeologo, etnografo Adalberto Bezzenbergerio 1889 metais publikuota mokslinė studija apie Kuršių nerijos gyvenviečių istorinę raidą, etninės tradicijos ypatumus (38). Nemažai straipsnių Kuršių nerijos etnografijos tema XIX amžiaus pabaigoje buvo paskelbta Rytų Prūsijos istorinio profilio draugijų leidiniuose, net ir periferijoje. Įsrutyje (Insterburg. dab. Černiachovsk, Kaliningrado sritis) veikusi „Senovei tirti draugija“ (Altertumsgesellschaft Insterburg) savo leidinyje išspausdino straipsnį apie žvejų namų stogų puošybos elementus (lėkius) su vertingais piešiniais (39).

Gana detaliai Kuršių nerijos medinių namų puošybos elementus, ypač lėkius aprašė L. Passargė, atkreipdamas dėmesį į Juodkrantės žvejų namų puošybos detalių išskirtinumą: čia tarp sukryžiuotų žirgo galvų buvo dar lelijų ar paukščių figūros, ko nepasitaikė kituose Kuršių nerijos kaimuose (40).

Visi atvykusieji ir įdėmiai stebėję archainį vietos žvejų gyvenimo būdą, akcentavo etnografinės tradicijos įvairius aspektus, stipriai išsiskiriančius iš to laikmečio civilizacijos standartų. Vienas iš labiausių krentančių atvykėliams į akis specifinių Kuršių nerijos gyventojų įpročių buvo varnų gaudymas ir jų naudojimas maistui. Be to, varnų plunksnas jie naudojo čiužiniams prikimšti ir jomis prekiavo ypač vietovėse, kur būdavo auginama mažiau žąsų (41). Dėl šio įpročio Kuršių nerijos gyventojus pašiepdavo ir kitame marių krante bei Nemuno deltoje gyvenę labiau pasiturintys ūkininkai, vadindami juos „pukiu skrandei“ (Kaulbarschpelze) (42), o dėl žemės ūkio darbų neišmanymo jie dar buvo pravardžiuojami ir „zageliais“ (43). Tiesa, L. Passargė XIX amžiaus pabaigoje keliavęs ne tik po Kuršių neriją, bet ir po Skandinaviją teigė, jog varnas gaudė ir valgė taip pat ir Bornholmo salos gyventojai, prilygindami pagal skonį varnieną viščiukams.

„Stantien&Becker“ firmos atėjimas į Juodkrantę ir tuo pačiu metu prasidėjęs kurorto augimas sąlygojo didžiulius socialinius pokyčius mažame žvejų kaime: išaugo gyventojų skaičius, plėtėsi profesinės veiklos spektras ir kita. Abu minėti faktoriai įtraukė nemažą skaičių žvejų ir jų šeimų narių į naują veiklos sferą (gintaro gavybos firmos darbininkai, viešbučių pagalbinis personalas ir kt.), kuri reiškė ir visai kitokią socialinę patirtį nei čia buvo įprasta šimtmečius iki tol. Kaip greitai šis procesas „įsiurbė“ žvejų kaimo gyventojus liudija 2008 m. pavasarį Juodkrantėje Liudviko Rėzos gatvės Nr. 36 namo sklype aptiktas „Stantien&Becker“ firmos darbininko žetonas pažymėtas Nr. 16 su įrašo „Karališkosios gintaro kasyklos. Schwarzort“ (Königliche Bernsteibagerei. Schwarzort). Nekelia didesnių abejonių šio žetono priklausymas kažkam, kas šioje vietoje gyveno firmos veiklos periodu, nes firmos pasamdyti darbininkai iš svetur gyvendavo barakuose firmos dislokacijos vietoje – šiauriniame Juodkrantės pakraštyje.

Sklype, kuriame surastas žetonas, XIX – XX amžiaus sandūroje gyveno žvejų Sturmeitų ir Sakučių (Sakuth) šeimos. Beje, abi šeimos išsiskyrė savo statusu tarp kitų Juodkrantės žvejų: Johannas Sakuthas XX amžiaus pradžioje buvo Juodkrantės seniūnas, o Sturmeitis (Sturmait, Sturmeit) giminės vyrai jau nuo XVIII amžiaus buvo Juodkrantės bažnyčios varpininkai (44). Aptiktasis žetonas leidžia manyti, jog kažkas iš šių šeimų įsidarbino gintaro gavybos firmoje tik pradėjus jai veikti (apie tai liudija žetono Nr. 16), nes šis darbas tikriausiai buvo pelningesnis nei žvejyba. Beje, į „Stantien&Becker“ firmą patraukė žvejai iš visos Kuršių nerijos: čia 1862-1868 metais dirbo ir Anso Lataičio iš Rasytės senelis (45). Vietos žvejus gintaro gavybos firma noriai samdė, nes jie buvo įgudę valdyti laivus ir firmai pravertė darbui su žemkasėmis, o žvejus į šį darbą, be abejo, viliojo didesnio uždarbio galimybė. Juolab, kad „Stantien&Becker“ firmos vadyba buvo orientuota į efektyvų darbą ir lanksčią darbuotojų skatinimo politiką: darbas buvo organizuojamas trimis pamainomis po 8 valandas, viršijus vienos žemsemės komandai nustatytą dienos iškasimo normą (didelei žemkasei buvo 45 svarai, apie 22 kg) grunto su gintaru meistrui buvo mokama 5 grašių, o kiekvienam darbininkui 1 grašio dydžio premija (nustatytas dienos atlygis meistrui buvo 1 taleris, o darbininkui 22 grašiai)(46).

Dauguma firmos darbininkų buvo ne vietiniai, atvykę iš kito marių kranto Prūsų Lietuvos gyventojai (47). XIX amžiaus paskutiniame ketvirtyje ta nedidelė dalis potencialių darbininkų neturėjusių žemės nuosavybė paprastai buvo užimti karaliaus Wilhelmo kanalo statybose ar gintaro kasimo Juodkrantėje darbuose (48) Gustavas Berendtas apsilankęs „Stantien& Becker“ firmoje 1866 metais pabrėžė, jog ypatinga disciplina jautėsi ne tik gerai sustyguotame trijų pamainų darbo ritme, bet ir darbininkų gyvenimo sąlygų organizavime: jiems buvo skirti du dideli mediniai dviejų aukštų barakai (kiekvienas talpino po 150 žmonių), viduje suskirstyti į ankštus kambarėlius skirtus dviem žmonėm. Disciplinos dvasia buvo persmelkusi ir darbininkų poilsio laiką. Atsipalaiduoti jiems neleido ir griežta kiekvieno darbininko asmeninė atsakomybė už patikėtus įrankius ir prietaisus, o tai G. Berendto pastebėjimu, itin svarbu buvo prie tokio pobūdžio industrinės epochos disciplinos nepratusiems Prūsijos lietuviams (49). Firmos reikalų vedėjas skundėsi, jog darbininkai „visi vagia“, daugelis baudžiami už „neklusnumą, dykinėjimą, girtavimą“ piniginėmis bausmėmis, o „už nestojimą į darbą ir grobstymą tuojau atleidžiami“ (50). Pasakymas – „visi vagia“, greičiausiai perdėtas, bet šios problemos egzistavimą „Stantien& Becker“ firmoje konstatavo beveik tuo pačiu metu firmoje lankęsi keli akylai jos veiklą stebėję asmenys (G. Berendtas, O. Glagau). Akivaizdu, jog griežtos disciplinos, naujų darbo įgūdžių mokyklą per trisdešimt firmos veiklos metų praėjo ne vienas tūkstantis Prūsų Lietuvos gyventojų, o ši patirtis paliko savitą įspaudą jų mentaliteto formoje.

Nesunku įsivaizduoti, jog didžiausią poveikį šia prasme patyrė Juodkrantės žvejų kaimas, kuriame atėjus gintaro gavybos firmai gyveno tik 170 gyventojų, o 1885 metais Juodkrantės gyventojų skaičius pašoko iki 851 (161 namų ūkis), kai tuo metu Nidoje gyveno 686 gyventojai (122 namų ūkiai) (51). Taigi, XIX amžiaus paskutiniam ketvirtyje Juodkrantė buvo didžiausia gyvenvietė Kuršių nerijoje. Tai atsispindi ir amžininkų prisiminimuose: prasidėjus gintaro gavybai į Juodkrantę atvyko daug darbininkų ir tarnautojų, pagerėjo susisiekimas mariomis, atsirado daugiau svečių namų ir „tikrai gražių vilų šiaurinėje kaimo dalyje“ (52). Vieną iš jų – stilingą vilą „Flora“ pastatė firmos vadovas Moritzas Beckeris. Jis taip pat skyrė didelę dalį lėšų prieplaukos statybai, sustiprindamas tikėjimą kurorto perspektyva. Juodkrantėje kurį laiką veikė net dvi mokyklos, nes gintaro kasėjų gyvenvietė (Baggercolonie) turėjo savo mokyklą 1889-1891 metais (53). Be to, firmos kvietimu 1885 metais atvyko pirmasis nuolat Juodkrantėje dirbęs gydytojas (54). Juodkrantės vystimosi dinamika per šimtmetį buvo tikrai įspūdinga: XVIII amžiaus antrojoje pusėje Juodkrantėje tebuvo smuklė – pašto stotis, mokykla ir 9 žvejų namai (55).

Šis procesas, be abejo, turėjo savo „pagreitį“: pradžioje „Stantien&Becker“ firma turėjo tik tris rankines  žemkases, o iškasamas gintaro kiekis ne visada padengdavo dienos darbo sąnaudų kaštus. Netrukus firma įsigijo modernesnę kasimo techniką – 1866 metais čia buvo kasama su įvairaus galingumo (nuo dvylikos iki aštuonių arklio jėgų) (56) garinėmis žemkasėmis. Jų darbo specifiką detaliai aprašė O. Glagau:

„Dabar apžiūrėkime pačią žemkasę. Tai vadinamoji „rožančinė“ mašina: grandinė su kaušais, kurie ratu kyla ir leidžiasi, rausia marių dugną ir iškelia žames, smėlio, dumblo, medžio atliekų ir gintaro mišinį, kurį patys iškrato. Sykiu žemsemė pasistumia lygiai per pora pėdų į priekį ir į šalį, nusitaiko semti iš giliau, ir tuo būdu iškasamas dugne griovio pavidalo latakas. Žemė semiama iš marių dugno iki 22 pėdų, bet kartais siekia iki 10-15 pėdų. Žemsemei užgriebus 1 – 2 pirmąsias grunto pėdas, kaušai jau iškelia pavienių gintaro gabalų ir kiaukutėlių, kurių visada būna sykiu; juo giliau įsikasa kaušai, juo didesnė gavyba. Tikrasis darbas prasideda, kaušams pasiekus gintaringo klodo ribą. Tada kaušai ima eiti tušti iškastajame latake, smarkiai sujudina vandenį ir semia iš jo gintarą bei kriaukleles, o smėlis sukrenta į dugną. Tam reikalui kaušai yra dvejopi: sandarūs kaitaliojasi su skylėtais tarsi rėtis; abiejų rūšių kaušais iš pradžių kasamas dugno griovys; šį iškasus, sandarūs kaušai daugiausia judina vandenį, o tinkliniai košia vandens srovę ir graibsto gintarą.

Smėlis, kiaukutai ir gintaras žemsemėje iškratomas ant tiltelio, nuo kurio slysta į geležinį sietą – dėžės pavidalo plausto dangtį. Pro sieto žirnio didumo skylutes smėlis byra į plausto dėžę, o kriauklės ir gintaras pasilieka; darbininkai sužeria tas atliekas į statines, paskui plauna ir atskiria gintarą.“ (57).

Nemažiau įdomiai O. Glagau aprašė ir tolesnį „gintaro kelią“, kai jis iš žemsemių buvo parplukdomas į krantą:

„Sandėlyje sustatytos statinės prie statinės, visos pripildytos gintaro. Nuosavas įmonininkų garlaivis, naudojamas taip pat tuščių ir pilnų plaustų transportavimui, nuveža gintarą į Klaipėdą supakuotą maišuose po du šėpelius [šėpelis – 54 litrai – N. S.]; Klaipėdoje gintaras patenka į rūšiavimo cechą. Ten prie ilgų stalų ties svarstyklių lėkštėmis dirba 22 rūšiuotojai, pamažu praleisdami kiekvieną atvežtą gintaro partiją per rankas ir išskirstydami gintarą į 85 skyrius. Kiekvienas skyrius susideda iš vienodos spalvos, vienodo dydžio ir vienarūšės masės gabalų“. (58)

Modernesnė kasimo technika leido iškasti didesnius gintaro kiekis: 1864 metais iškasta 18 000 kg, 1868 metais – 47 000 kg (59). Pastarieji metai pradiniame firmos veiklos etape buvo patys sėkmingiausi, juolab, kad techninis firmos potencialas dar buvo gana menkas: 4 garinės žemkasės ir 400 darbininkų, o viena pamaina iškasdavo vidutiniškai 130 kg (60) Augantį įmonės darbo mastą ir pelną atspindi valstybei mokamų mokesčių kilimas: 1864 m. metinis mokestis siekė 11 000 markių, o nuo 1882–1890 metais firma kasmet mokėjo po 200 000 markių (61). Po kelių dešimtmečių veiklos firma per sezoną įdarbindavo iki 1 000 darbininkų, o 1883 metais čia dirbo jau 21 garinė žemkasė (išgautas rekordinis metinis gintaro kiekis 75 546 kg, kai kurie autoriai nurodo – 94 000 kg (62)), kurios gruntą iškasdavo iš marių dugno dešimties metrų gylyje (63).

Šio industrinio objekto mastą paryškina faktas, jog garinės žemsemės buvo komplektuojamos ir remontuojamos čia pat įrengtame mašinų remonto padalinyje (64) su kalve, šaltkalvių, tekinimo, stalių dirbtuvėmis, išskyrus mašinų metalinių detalių liejimą (65).

Firma sparčiai plėtė veiklos geografiją įkurdama savo filialą Sembos pajūryje ties nuo seno gintaro surinkimu garsėjusia vietove – Palmininkais (Palmnicken, dab. Jantarnyj, Kaliningrado sritis)). Čia jau 1872 metais buvo įrengta požeminė kasykla, o „Stantien&Becker“ firmos vadovų ambicijas taikyti naujausius industrinės epochos pasiekimus atspindi narų darbo panaudojimas gintaro gavybos procese. 1868 metais vienas firmos savininkų Friedrichas Wilhelmas Stantienas nuvyko į pasaulinę parodą Paryžiuje, kur buvo demonstruojami naujausi techniniai išradimai ir pamatęs narus demonstravusiu nardymo įrangą iškart nusprendė šią naujovę pritaikyti gintaro kasimo procese ir užverbavo Paryžiuje keletą narų, nupirko daug nardymo aparatų ir guminių kostiumų (66). 1869 metais pajūryje ties Palmininkais firma pirmą kartą pabandė naudoti gintaro klodų žvalgybai narų darbą, pasamdžius du narus iš Prancūzijos, kurie turėjo naujausią nardymo įrangą (67). Netrukus paaiškėjus, kad jie negali dirbti čionykščio klimato sąlygomis buvo prisiminti ištvermingi Prūsijos lietuviai, kuriuos apmokė prancūzai instruktoriai, o jų darbui firma įsigijo 60 nardymo aparatų (68). Gali būti, kad tarp jų buvo ir ne vienas anksčiau dirbęs firmoje „Stantien&Becker“ Juodkrantėje. Apie narų panaudojimą firmos „Stantien&Becker“ veiklos laikotarpiu Juodkrantėje rašė vokiečių istorikas tyrinėjęs Klaipėdos krašto ekonominę raidą Gerhardas Willoweitas, pažymėdamas, jog 1891 metais firma išvežė iš Juodkrantės savo įrengimus, o sekančiais metais taip pat išgabeno ir nardymo įrangą (69). Narų pagalba kasant gintarą iš marių dugno ties Juodkrante neabejotinai praversdavo, nes jau pradiniame kasimo etape paaiškėjo, jog gintaringas sluoksnis glūdėjo 5 metrų gylyje (70).

Narų apranga ir visa įranga, žvelgiant šių dienų akimis, atrodo gana gremėzdiška, o jų darbas su tokia įranga kenkė ir sveikatai ypač plaučiams, ausims, kai kurie iš jų net apkursdavo. Visgi, ši naujovė firmai leido sėkmingai eksploatuoti gintaro klodus Sembos pajūryje: narai aptikdavo taip vadinamą „mėlynąją žemę“ – gintaringą sluoksnį jūros dugne, iš kurio kastuvais ir specialiais kabliais būdavo iškasamas gintaras (71).

Narų pagalba Sembos pajūryje firma 1881 metais išgavo 14 168 kg, o 1882 metais perpus mažiau – 7 864 kg ir kitais 1883 metais dar mažiau – 2 576 kg. Ši tendencija ir valstybės susirūpinimas, jog toks gintaro gavybos metodas kenkia jūros krantams, vertė „Stantien&Becker“ firmą priimti sprendimą 1891 m. gegužės 18 d. nutraukti su valstybe sudarytą šiuos darbus leidžiantį kontraktą (72). Tais pačiais metais firma „Stantien&Becker“ nutraukė veiklą Juodkrantėje, o tai reiškia, anot istoriko Gerhardo Willoweit, jog baigėsi didžiausio XIX-jo amžiaus Klaipėdos krašte veikusio industrinio objekto egzistavimas (73).

Tokio didelio pramonės objekto veikla darė įtaką ir kraštovaizdžiui ties Juodkrante, nes didelis iškasamo iš marių dugno grunto kiekis, kuris perkošus gintaringąją jo dalį tapdavo beverčiu balastu (smėlis, dumblas), buvo išpilamas pakrantėje taip „priauginant“ nerijos krantus. Tokiu būdu per tris firmos veiklos dešimtmečius ties Juodkrante buvo suformuota 30 ha žemės plotas, o tai reiškia, jog vietomis pakrantė praplatėjo iki 50 metrų (74). Be to, firma išsemtą smėlį panaudojo pilti dviems didelėms damboms nuo kranto į marias taip suformuodama žiemos uostą žemkasėms, kuriuo naudojosi ir kiti laivai (75).

Be to, vietos gyventojai, pastebėję, jog šis gruntas turintis dumblo priemaišų labai tinkamas bulvių auginimui, savo smėlėtus sklypus pavertė agrokultūros salomis šalia namų (76).

Apie firmos „Stantien&Becker“ veiklos įtaką galima kalbėti daugeliu aspektų, taip pat ir reklamos kontekste, nes įžvalgi gintaro gavybos firmos vadyba išgarsino pasaulyje ne tik pačią firmą, bet ir Juodkrantę tuo metu vadintą Schwarzort. Firma pardavinėjo gintarą ir jo dirbinius ne tik Europoje, bet ir į tolimus kraštus – Persiją, Armėniją, Turkiją (77). Firmos agentai dirbo Konstantinopolyje, Kalkutoje, Honkonge, Bombėjuje, Mechike ir kt., o tai užtikrino galimybę parduoti gintarą be tarpininkų ir gauti didesnį pelną (78).

Įdomu, kad plėtodama gamybinę veiklą „Stantien&Becker“ firma peržengė Rytų Prūsijos ribas, o tai reiškia ir valstybinę Prūsijos (nuo 1871 m. Vokietijos) sieną, įkurdama gintaro apdirbimo fabriką Palangoje bei jo filialą Kretingoje Rusijos imperijos teritorijoje, kur buvo gaminami karoliai iš gintaro bei kandikliai cigarams rūkyti (79). Šiame firmos padalinyje plačiai buvo naudojamas vaikų ir paauglių darbas (80), nes ploni ir vikrūs vaikų pirštai tiko gintaro apdirbimui, be to, vaikų darbo išnaudojimas – labai charakteringas industrinės epochos bruožas.

Nuo pat veiklos pradžios buvo renkama įspūdingų radinių kolekcija (dideli ar įdomios formos gintaro gabalai, gintaras su inkliuzais ir t. t.). Ypatingą vietą šioje kolekcijoje užėmė taip vadinamas Juodkrantės gintaro lobis, t. y. akmens amžiaus papuošalų iš gintaro rinkinys. „Stantien&Becker“ firmos gintaro kolekcija buvo eksponuojama Berlyne, St.Peterburge, St. Luise, Čikagoje, Londone (81). Tai buvo ir puiki reklama besivystančiam kurortui.

„Stantien&Becker“ firmos gintaro kolekcijai atsirasti lemiamos reikšmės turėjo geologo profesoriaus Gustavo Berendto apsilankymas 1866 metais: jis iškarto atkreipė firmos vadovų dėmesį į apdirbto gintaro radinius suvokdamas išskirtinę jų vertę mokslui, nors iki tol jau nemažai iškastų šių akmens amžiuje apdirbto gintaro dirbinių buvo dingę (82). Dalis iš jų atsidūrė kolekcionierių rankose net už Atlanto New-Yorke (83). Visgi, praėjus keleriems metams „Altpreußische Monatsschrift“ informavo skaitytojus, jog Kenigsberge „Königliche-ökonomische Gesellschaft zu Königsberg“ (Karališkoji ekonomijos draugija). jau sukaupė daugiau kaip 10 000 vienetų gintaro gabalų daugiausiai su inkliuzais ir „senųjų laikų“ apdirbto gintaro dirbinių, kurie buvo iškasti iš Kuršių marių dugno (84).

G. Berendtas plačiai aprašė ir jam gilų įspūdį palikusio šio industrinio objekto veiklą – vienos dienos praleistos žemkasės denyje įspūdžius su įvairiais šios tuomet didelės techninės naujovės darbo parametrais, o žavėjimąsi techninės pažangos tempais atspindi pastaba, jog garinėse žemkasėse būta 12, 10, 8 ir 4 arklio jėgų variklių, pabrėžiant, kad pastarasis – 4 arklio jėgų žemkasės mechanizmas „seniausias“, nors visos žemkasės dar nebuvo išdirbusios nė dešimtmečio (85). Be abejo, G. Berendtas turėjo didelį profesinį interesą stebėti gintaro kasimo procesą Juodkrantėje, nes jis „Karališkosios ekonomijos draugijos“ pavedimu rengė geologinį Prūsijos provincijos žemėlapį (Geologische Karte der Provinz Preußen), kuriame atsispindėjo ir kasybos pramonei, ypač gintaro kasimui, aktuali informacija. Šios pramonės šakos augančią reikšmę rodė 1867 metų gegužę vyriausybės paskirtas komisaras kuruoti gintaro gavybą Rytų Prūsijoje (86).

Vis dėlto G. Berendtas įspūdžius susijusius su gintaro kasimo procesu Juodkrantėje užbaigė įspūdinga kraštovaizdžio impresija, pabrėždamas, jog įprastai Juodkrantės kurorto svečiai vakarais eina prie jūros stebėti saulėlydžio, bet jo nuomone nė kiek ne mažiau įspūdingai besileidžiant saulei atrodė ir marios, kai saulės spinduliai ryškiai nušviesdavo „lietuvišką krantą“ (kitą marių krantą), kuriame matėsi paskutinių saulės spindulių nutvieksti kaimo namai ir kiekvienas medis, o marių viduryje žvilgsnis užkliūdavo už žemkasių „flotilės“ ir jos vakaro ypatingame apšvietime išryškintų detalių – stiebų, grandinių, kaušų. Visas šis „permatomas vaizdas“, anot jo, sudarė įspūdį lyg stebėtum pasaulį per „nušlifuoto skaidraus gintaro gabalėlį“ (87).

Daug pasakantis faktas yra tai, jog G. Berendtas savo kelionės įspūdžių aprašyme net 12 puslapių paskyrė Juodkrantei ir gintaro gavybai, kai tuo tarpu Nidai – tik puslapį, kuriame dominuoja įspūdžiai patirti svečių namuose, bet jie įdomūs, išryškinantys skirtumą tarp žvejų kaimo jau pradėjusio tapti kurortu – Juodkrantės, ir šio proceso dar nepaliesto žvejų kaimo – Nidos. G.Berendtui, kaip ir pora metų vėliau Nidoje apsilankiusiam teisininkui ir žurnalistui Ludwigui Passargei, didžiausią įspūdį paliko šių svečių namų architektūra, ypač balkoninė veranda puošta medžio pjaustiniais bei šeimininkų svetingumas. Dar jis pabrėžė, jog čia būta tik vieno tapetais išklijuoto kambario skirto retai užsukantiems svečiams, kur stovėjo didelė lova su varnų plunksnomis prikimštais patalais, kuriuose pamiegojęs, anot jo pabusdavai kaip „po slogaus sapno“, o kilimo funkciją atliekantys ruonio kailiai pamesti prie lovos ir durų neleido suabejoti, jog „nerijos gyventojai būdavo dažni svečiai pajūryje“ (88). Retai užklystantys svečiai į Nidą neturėjo iš ko per daug rinktis gyvenimo sąlygų prasme, o svečių namų šeimininkas nejausdamas konkurencijos nesuko sau galvos dėl aptarnavimo kokybės, reklamos ir panašių dalykų, kurie tapo aktualūs tik po kelių dešimtmečių.

Plačiąja prasme kalbant apie reklamą XIX–XX amžių sandūroje, kai į Kuršių neriją garlaiviai atplukdydavo per sezoną ne vieną tūkstantį poilsiautojų, dominuojantys buvo du momentai – kraštovaizdžio unikalumas ir istorinės raidos akcentai. Suvokimas, jog kraštovaizdis yra labai svarbi kurorto plėtros sąlyga akivaizdus nuo pat pirmojo kurorto Kuršių nerijoje – Juodkrantės raidos pradžios, nes jau per pirmus kelis jo gyvavimo dešimtmečius buvo daug nuveikta, kuriant kurorto infrastruktūrą išradingai pritaikytą kraštovaizdžio privalumams išryškinti.

Ryškus pavyzdys iliustruojantis racionalumo ir estetikos suderinamumą plėtojant kurorto infrastruktūrą – nutiesti pasivaikščiojimo takai miške, atvėrę sengirės ties Juodkrante, kuri atsilaikė prieš keliaujančio smėlio atakas, kraštovaizdžio grožį. Poilsiautojai ypač pamėgo XIX amžiaus pabaigoje įrengtą didžiąją promenadą, kuri tęsėsi nuo viešbučių kvartalo per kopagūbrio, tuomet ką tik apsodinto medeliais, paviršių iki jo aukščiausios vietos (60 metrų virš jūros lygio iškilusios kopos) miške „Blocksbergo“ ir baigėsi išėjimu į pamarį, kur dar kurį laiką galima buvo stebėti „Stantien&Becker“ firmos veiklą.

Firmos „Stantien&Becker“ veiklos Juodkrantėje pabaigoje čia jau šurmuliavo intensyvus kurortinis gyvenimas kas vasarą priviliojantis kelis tūkstančius vasarotojų (1909 m. – 3 096, 1918 m. – 3771) (89) neskaitant savaitgalio iškylautojų. Šis kurorto šurmulys sudarė didelį kontrastą atmosferai vyravusiai Juodkrantėje dar tik „įsibėgėjant“ kurortui, kurią vaizdžiai aprašė O. Galgau:

„Didžiajame viešbutyje“ [„Kurischer Hof“ – N. S.] radau šeimininką su jo įnamiais prie kavos, kurią jie gėrė visi sykiu, kaip viena šeima, ponios ir ponai dar apsivilkę rytiniais drabužiais. Kuo vėlesnis metų laikas ir kuo daugiau išvažiuoja vasarotojų, tuo likusieji glaudžiau sueina į krūvą“ (90).

Kaip pakeitė šios vietos raidą industrinės epochos įsiveržimas firmos „Stantien&Becker“ pavidalu atspindi Otto Bismarcko, Vokietijos kanclerio, nuo 1871 metų dar tik pradedančio karjerą Prūsijos karalystės diplomato, kuris vyko į Rusiją, laiškas rašytas žmonai Johannai iš Klaipėdos 1857 metų vasarą. Jis rašė, jog anksti ryte įsėdo į garlaivį Cranze, kuriuo apie aštuonias valandas plaukė „nuobodžiomis mariomis“ ir tik prie Juodkrantės iš kurėno įlipo dvi damos (91). Beje, būtent 1857 metais Klaipėdos verslininkų Wilhelmo Stantieno ir Moritzo Beckerio iniciatyva buvo įsteigtas konsorciumas, pradėjęs kasti gintarą, anot G.Willoweito „žemės sklype“ netoli Priekulės (92), bet rezultatai buvo menki (93). Taigi, O. Bismarckas savo laiške užfiksavo įspūdžius, kurie liudija Kuršių nerijos – kurortinės vietovės preliudijos atmosferą: garlaiviai jau plaukė, bet prieplaukos prie vienintelio tuo metu jau egzistavusio kurorto Juodkrantės dar nebuvo, o vasarotojų būta taip pat nedaug – į garlaivį įlipo tik dvi moterys, nors buvo kurortinio sezono įkarštis rugpjūtyje, todėl ir išsireiškimas „nuobodžios marios“ taikytinas dar ikiindustrinės epochos ramių žvejų kaimelių atmosferos persunktam Kuršių nerijos gyvenimui.

Firmai „Stantien&Becker“ išsikrausčius iš Juodkrantės, jos šiaurinėje dalyje įsivyravo neįprasta tyla, o firmos veikla buvo vystoma Palmininkuose: 1896 m. čia buvo pastatyta didelė požeminė kasykla „Anna“, bet 1899 metų liepos 1 dieną firmą „Stantien&Becker“ nupirko valstybė (94). Kaip greitai sunyko vienas didžiausių industrinių objektų Rytų Prūsijoje XIX amžiaus pabaigoje vaizdas paliudija „Vadovo po Juodkrantę“, išleisto praėjus vos porai dešimtmečių (1910) nuo firmos pasitraukimo, fragmentas: iš didelio pastatų komplekso liko tik buvęs firmos administracijos ir restorano pastatai, taip pat buvęs firmos darbininkų vaikams įsteigtos mokyklos raudonų plytų vieno aukšto pastatas, bet svarbiausia, anot, autoriaus neliko atmosferos, kurią formavo garinių žemkasių triukšmas, kalvės priekalo dunksėjimas ir darbininkų šūksniai (95). Beje, šio vadovo autorius Juodkrantės evangelikų liuteronų kunigas pastebėjo ir neigiamą gintaro gavybos firmos poveikį moralinei žvejų kaimo atmosferai, kai į jį atvyko šimtai pelno ištroškusių darbininkų iš kitur.

Faktą, jog vietos žvejai nelabai mėgo „gintaro verslą“ atspindi straipsnis (1938) Klaipėdos krašto spaudoje:

„Trumpai prieš pasaulinį karą [I pasaulinis karas – N. S.] pradėjo keli Juodkrantės žvejai paprastu tinkleliu, pritvirtintu prie geležinio lanko, žvejoti gintarą, ir jiems neblogai sekėsi. Bet paprastai žvejai šį darbą nemėgsta. Tik tuomet, kai kitų uždarbio šaltinių nėra, matosi dar ir šiandien visa eilė juodkrantiškių žvejų po marių ledu gintarą bežvejojant (96).

Straipsnio pabaigoje savęs neįvardijusio autoriaus pastebėjimai liudija apie gilų įspaudą regiono gyventojų atmintyje palikusią gintaro gavybos firmos veiklą: „ten, kur prieš 50 metų dirbo 600 žmonių rankos, kur ūžė garo mašinos ir kaukė dirbtuvių sirenos, šiandien viešpatauja didžioji tyla. Tik keli pastatai ir dumblėtas uostas liudija, kad čia kadaise buvo pramonės centras, išgarsėjęs visame pasaulyje“ (97). Iki šiol Juodkrantėje išlikęs firmos įrengtas uostelis ilgainiui įgavo Gintaro įlankos pavadinimą, kuris išryškina „Stantien&Becker“ firmos veiklos pėdsaką lokalinio identiteto evoliucijoje.

Ryškus modernaus kurorto akcentas Juodkrantėje atsirado 1905 m. pastačius puošnios architektūros poilsio kompleksą su gydomosiomis vandens, angliarūkštės ir purvo voniomis – Luisenbad. Šis patrauklus gydyklų kompleksas tapo savotiška vizitine kortele Juodkrantės kurortui ir svarbiu reklamos akcentu įvairiuose leidiniuose. Tai paliudija Juodkrantės kurorto valdybos vieno iš reklaminių skelbimų tekstas (1910 m.): „Juodkrantė – unikalaus klimato kurortas, įsikūręs senu spygliuočių mišku apaugusių kopų (aukščiausių pasaulyje) pašonėje. Kas savaitę vyksta koncertai – siūlomos gydomosios vonios bei prieinamos viešbučių ir pensionų kainos“ (98). Čia neišvengta neretai reklamų praktikoje pasitaikančio perdėjimo (aukščiausios kopos pasaulyje!), bet kartu labai taikliai akcentuoti pagrindiniai kurorto privalumai ir pirmiausiai – kraštovaizdis. Liusenbadas iškilęs pačioje XX amžiaus pradžioje įkūnijo modernumo dvasią, kuri dideliais tempais veržėsi į Kuršių neriją, bet tuo pačiu metu čia didelė problema buvo tuberkuliozės išplitimas: 1911-1913 metais Nidoje nuo šio susirgimo mirė 8 žmonės, Juodkrantėje – 2 (99). Pagrindinė grėsmingai plintančio pavojingo plaučių susirgimo priežastis buvo blogos gyvenimo sąlygos ir patalpų higienos problema, nes vis dar buvo namų be kaminų, ypač Nidoje, o dūmų koncentracija gyvenamose patalpose labai įtakojo plaučių ligas. Tai buvo problema ir kurorto svečiams.

Nepaisant didelės industrinės epochos techninių naujovių įtakos žmonių mąstymui to laikmečio Kuršių nerijos kurortų reklamos pavyzdžiai liudija visų pirma dėmesį šio krašto istorijai ir etnografijos tradicijai. Tai gerai atsispindi viešbučių pavadinimuose – Kuršių kiemas (Kurischer Hof) – pirmasis viešbutis Juodkrantėje, Nidoje buvo viešbučiai Kuršių briedis (Kurischer Elch), kurio šeimininkas Davidas Stragys (Stragies) įžvalgiai pasirinko pavadinimą reflektavusį išskirtinio dėmesio tarp Kuršių nerijos svečių susilaukusio čionykštės faunos atstovo – briedžio kultą. Ši idėja organiškai sujungė ir viešbučio pavadinimą ir interjerą:

„Virš paradinių durų vedančių į stiklinę verandą, kabojo didžiulė elnio (aut. – briedžio) galva. Ją puošė daugiašakiai – šiūpėliniai ragai. Po smakru žemyn nukaręs kabojo barzdotas pagurklis.[…] Peržengus verandos slenkstį, padvelkdavo apyniais kvepianti vėsa ir pasirodydavo pats šeimininkas, kuris nešiojo maršalo Hindenburgo stiliaus ūsus.[…] Sienos dekoruotos įvairiausiais Kuršių nerijos vietovių paveikslais ir papuoštos briedžių ragų kombinacijomis. Svetainės viduryje nuo lubų nutysusi kabojo iš briedžio ragų padaryta liustra“(100).

Kai kurių viešbučių ir vilų pavadinimai akcentavo Kuršių nerijos kraštovaizdį – Villa Waldfrieden (miško ramybė), Villa Flora – ar augmenijos elementus: viešbutis Nordische Linaä  (šiaurės linėja)  Nidoje ar viešbutis Zur Eich (prie ąžuolo) Juodkrantėje, kurio pavadinimo motyvacija – prie įėjimo augę du įspūdingi ąžuolai išliko iki šiol.

Taigi ryškiausias Kuršių nerijos etninis elementas – žvejų kuršininkų tradicija nuo pat kurortų užuomazgos buvo įtraukta į naujos verslo šakos – poilsio ir turizmo plėtros vadybą, todėl reklaminiuose skelbimuose taip pat buvo daug istorinių ir etnografinių akcentų, nepraleidžiant progos pabrėžti, jog tai seniausias viešbutis: Karalienės Luisės viešbučio reklamoje buvo įrašyta ne tik privilegijos išdavimo data 1529 m., bet taip pat frazė, jog šis viešbutis „turi istorines ištakas“. Taip buvo siekiama atkreipti dėmesį į vieną ryškiausių Nidos istorijos etapų susijusių su Nidos smukle ir pašto stotimi, kuri veikė čia beveik šimtą metų. Visą tą laiką jos savininkai buvo Kuwertų šeimos atstovai, o šios šeimos istorijos pėdsaką Nidoje nutraukė artėjusios link šio regiono industrinės epochos tendencijų apraiškos.

Tik įkūrus Nidos pašto stotį 1745 metais, ją perėmė pirmasis iš garsiosios Nidos giminės Kuwertų atstovas – Friedrichas Casimiras Kuvertas (Friedrich Casimir Kuwert). Archyviniai dokumentai liudija įvairiais peripetijas su konkurentais, kurias teko ištverti F.C. Kuvertui, bet būtent jų dėka žinome, jog pašto tarnyba nebuvo mėgiama Kuverto veikla, o prioritetą jis teikė žvejybai bei siekė naudos iš smuklei suteiktos teisės prekiauti alumi ir brandveinu. Be to, Kuvertui buvo prikišama nepunktualumas, kai dėl jo kaltės buvo užlaikomas skubios pašto siuntos (101) ir panašiai.

Vyriausias sūnus Davidas Gottliebas, gimęs Nidoje 1748 m. birželio 24 d. (102). tapo turto paveldėtoju. Šis antrasis iš Nidos pašto stoties savininkų Kuwertų buvo tikras gimtosios Kuršių nerijos patriotas, apie tai pats pasakojo jo pašto stotyje apsilankiusiam aristokratui iš Rusijos imperijos, o pastarojo aprašytas juodviejų pokalbis leidžia sužinoti daugiau ne tik apie Davido Gottliebo Kuverto (David Gottlieb Kuwert) asmenybės bruožus, pavyzdžiui puikų humoro jausmą, kurių niekada neparodo jokie formalūs dokumentai, bet šis memuarų fragmentas nemažai pasako ir apie Davido Gottliebo Kuverto tėvą (beraštis žmogus visgi išsiuntė savo sūnų studijuoti į Kenigsbergą, nors tiesmukiškai įsikišo ir į jo asmeninį gyvenimą). Taigi, Kuverto smuklės – pašto stoties svečias P. Rozenvalis rašė:

„Vėlai vakare pasiekiau Nidą, kur radau gana kuklią viešnagę, bet užtat svetingą šeimininką, maloniai pašnekėjusį su manimi, kol buvo ruošiama vakarienė. Ir daug papasakojusį apie Neringą, bei jos gyventojus. Jis buvo prasilavinęs, todėl aš pasakiau, jog nesuprantu, kaip jis galėjęs ryžtis čia gyventi. Šeimininkas pareiškė, kad šią vietą laikąs geresne už bet kurią kitą pasaulyje, nes čia gimęs, užaugęs ir, išskyrus trejus metus Kenigsbergo universitete, visą gyvenimą praleidęs šioje smėlio dykumoje. Svarbiausias jo verslas esanti žvejyba, kurią nepaprastai mėgstąs. Be to, pravažiuojantys keleiviai atgabena daugybę naujienų, o ir iš pašto jis gaunąs nemaža pajamų“ (103).

Toliau P. Rozenvalis leidžia skaitytojui pajusti paties Kuverto kalbos stilių, kuris liudija tam tikrą erudiciją – nebaigtų studijų Kenigsbergo universitete apraišką:

„Aš jau trejus metus studijavau Kenigsberge, tiksliau, gal ne studijavau, o tik buvau universitete, kai mano tėvas, kurio įpėdiniu pašte turėjau tapti, paršaukė mane ir pareiškė, kad privalau vesti. Iš esmės nebuvau prieš, bet tai, kad jis pats parinko nuotaką, man pasirodė nereikalinga globa. Atėjo sužadėtuvių diena, o su ja ir mano nuotaka, kurios nė karto nebuvau matęs, dėl to ji man, nors ir neblogos išvaizdos, pasirodė tiesiog pasibaisėtina. Aš iškilmingai užprotestavau, tačiau tėvas pareiškė, jog tuoj pateiks keletą rimtų argumentų, kurie pakeis mano nuomonę. Jis pagriebė mane už rankos ir nusivedęs į tolimesnį kambarį užrakino duris. Tada iš po švarko išsitraukė savo argumentą. Tai buvo ne kas kitas, o odos diržas, ir tėvas įrodė jog vestuvės daromos mano labui. Aš pareiškiau esąs visiškai įtikintas ir nebesipriešinau sužadėtuvėms.

Vėliau man pasirodė žiauru būti apvesdintam prieš savo valią. Todėl nusprendžiau, nepaisydamas sužadėtuvių nevesti per jėgą brukamos nuotakos ir pasakiau apie tai tėvui. Jis man nieko neatsakė. Neilgai trukus pasiuntė mane Klaipėdon tvarkyti reikalų. Labai tiksliai nustatydamas, kada turiu sugrįžti. Nieko pikto nenujausdamas, grįžau namo nustatytą valandą ir radau trobą pilną svečių bei pastorių, pasiruošusį atlikti sutuoktuvių apeigas. Mane dar netikintį savo akimis, tėvas nutempė prie nuotakos, o po to mus abu privedė prie pastoriaus, prašydamas pradėti sutuoktuvių ceremoniją ir visai nekreipdamas dėmesio į mano pasipriešinimą. Vietoj reikalaujamo „taip“ aš garsiai pasakiau „ne“, tačiau tą pačią akimirką gavau tokį skambų antausį, kad iš baimės tuoj pasitaisiau ištardamas „taip“. Taip menkai susivokiantis įvykiuose buvau apvesdintas prieš savo valią. Prie tėvo kapo liejau dėkingumo ašaras, nes jis išrinko gerą pačią, kuri ir dabar, senatvėje, yra visa mano gyvenimo laimė“(104).

Teigiamai apie Davidą Gottliebą rašė jį pažinojęs Wilhelmas Beerbohmas, pabrėždamas, jog jis buvo mielas senukas, turėjo gerą atmintį, mėgo pasakoti studentiškas istorijas ir mirė sulaukęs 79 metų. Aprašė W. Beerbohmas ir Davido Gottliebo Kuverto laidotuves:

„Diena buvo labai karšta ir skraidė tokia daugybė uodų, kokios nei aš, nei vietiniai gyventojai nebuvome matę. Vos tik giedotojai išsižiodavo, didžiausi spiečiai puldavo į burnas. Jis paliko keturis sūnus, vyriausias iš jų netrukus mirė, ir dukterį. Tračiasis sūnus [Georgas Davidas – aut.], perėmęs ūkį Nidoje buvo sumanus ir veiklus žmogus, jis apsodino jūros pakrantę ir, nepaisydamas visų sunkumų, kuriuos teko įveikti, per trejus metus pasiekė neregėtų rezultatų. Aš mačiau toje dykumoje jo išaugintus vasarinius rugius“(105).

Galima sakyti, jog Davido Gottliebo Kuverto veikla apsodinant Nidos apylinkes mišku pradėjo svarbų Kuršių nerijos kraštovaizdžio kaitos etapą, kai smėlio dykumos vaizdas palaipsniui evoliucionavo į miško plotais padengto pusiasalio vaizdą. Idėja, pajūrio zonoje kovoti su pustomu smėliu užsodinant želdinius ir taip sukuriant barjerą stabdantį smėlio kelionę, buvo propaguojama jau nuo XVIII a. vidurio, o kai kur ir sėkmingai išbandyta. Pavyzdžiui, Nemirsetos (Nimmersatt) netoli Palangos smuklės – pašto stoties savininkas Lohmeyeris, kai jo smuklė XIX amžiaus pačioje pradžioje atsidūrė „smėlio jūroje“ ėmėsi dalį jam priklausančios žemės apjuosti iš krūmokšnių suformuota tvora, vėliau pasodino didesniame plote mišką (106). Kolegos pašto stoties savininko patirtis galėjo paskatinti ir Davidą Gottliebą Kuvertą imtis apželdinimo darbų Nidoje, gelbėjant savo smuklę – pašto stotį nuo grėsmingai priartėjusio smėlio kalno. Davido Gottliebo Kuverto pastangas sustabdyti smėlio kelionę į jo namus, apsodinant gretimą žemės plotą pušų, beržų ir gluosnių sodinukais vainikavo sėkmė, o šį darbą tęsė sūnus, trečiasis Nidos smuklės – pašto stoties savininkas Georgas Davidas Kuvertas, todėl šeimyninėje Kuwertų kapavietėje pagrįstai buvo įrašyti žodžiai: „primus incepit Niddensem tristem solitudinem his silvae arboribus arbustare“ (pirmasis, kuris pradėjo liūdnąją Nidos dykynę apsodinti mišku), taikant juos abiems – ir tėvui Davidui Gottliebui ir sūnui Georgui Davidui. Pastarasis smuklę – pašto stotį paveldėjo po tėvo mirties 1827 m., o sekančiais 1828 m. dėl pasikeitusios pašto ir komunikacijos konjunktūros išsikėlė prie naujosios pašto trąsos į Mėlaviškius (Mehlavischken) (107). Visgi, po mirties Georgas Davidas Kuvertas panoro būti palaidotas gimtojoje Nidoje, šeimos kapavietėje.

Georgo Davido Kuverto smuklės istorija paliudija permainų, kurias atnešė artėjanti industrinė epocha Prūsijoje poveikį net tokiam nuošaliam kampeliui kaip Kuršių nerija. XIX amžiaus pradžioje 1807–1815 metais Prūsijoje buvo įvykdytos liberalios reformos (baudžiavos panaikinimas, miestų, švietimo, administracinė reforma ir kita), kurios paskatino kapitalistinių ekonominių santykių raidą įvairių feodalinės sistemos liekanų tuomet dar apraizgytoje Prūsijos ekonominių ir visuomeninių santykių sistemoje. Vienas iš ekonomikos segmentų, kuris minėtų reformų išdavoje ėmė itin sparčiai vystytis buvo komunikacinių galimybių plėtra pirmiausiai kelių ir vieškelių tiesimas vykęs per visą XIX amžių, bet ypač sparčiai – XIX amžiaus pirmoje pusėje. Tai liečia ir Rytų Prūsiją, o būtent ši tendencija ir privertė Georgą Davidą Kuvertą perkelti savo verslą į tą Rytų Prūsijos dalį, kurioje 1830 metais buvo pradėti tiesti du valstybinės reikšmės keliai, vedantys link Rusijos imperijos pasienio: KenigsbergasTilžėLauksargiai ir KenigsbergasGumbinė (Gumbinnen, dab. Gusev, Kaliningrado sritis) – „Eitkūnai“ (108). Kelias iš Kenigsbergo į Tilžę ėjo per Toplaukius (Taplacken, dab. Talpaki, Kaliningrado sritis)), o maždaug per vidurį tarp Tilžės ir Toplaukių buvo Mėlaviškiai (Mehlavischken) atsidūrę pačioje tiesiamo kelio trasoje.

Šio kelio tiesimo darbuose dirbo iki 4 000 darbininkų (109. Tad suprantama, kodėl Georgas Davidas Kuvertas pasirinko Mėlaviškius.

Šioje Rytų Prūsijos kelių plėtros programoje, kurios tikslas buvo sujungti provincijos centrą – Kenigsbergą patogiais keliais su pasieniu ir atokesniais miesteliais, buvo ir Kuršių nerijai svarbi kelio atkarpa „KenigsbergCarnz“ (Krantas) nes XIX amžiaus šeštame dešimtmetyje prasidėjęs reguliarus susisiekimas garlaiviais per marias užtikrino pagrindinį poilsiautojų srautą iš Kenigsbergo. Tam, kad pasiekti garlaivį, kuris išplaukdavo iš Kranto buvo svarbus patogus kelias iš Kenigsbergo į Krantą, nutiestas 1853 metais (110). Šio kelio atsiradimas neabejotinai įtakojo susisiekimo komfortą: 1834 metais pašto karieta tik tris kartus per savaitę veždavo paštą ir keleivius iš Kenigsbergo į Krantą, 1843 metais – jau kasdien, o 1863 metais dukart per dieną pradėjo kursuoti žmonėms vežti skirtas 9 vietų pašto vežimas ir, kai galiausiai 1885 metais iš Kenigsbergo į Krantą buvo nutiestas geležinkelis kelionė tetruko tik apie valandą (pašto vežimu – tris valandas) (111).

Patogesnių kelių atsiradimas ir ypač geležinkelių plėtra Rytų Prūsijoje (1853 m. nutiestas Ostbahnas – Rytų geležinkelis, jungęs Berlyną su Kenigsbergu, o 1860 m. nutiesta atšaka „KenigsbergasEitkūnai“ atspindėjo to laikmečio Europai būdingą tendenciją – geležinkelių plėtra ne tik implikavo pažangą, modernizaciją, bet taip pat keitė visuomenės įpročius: XIX amžiaus antroje pusėje geromis manieromis pasiturinčioms šeimoms tapo važiavimas į kurortus. Būtent geležinkeliai tokių kelionių laiko sąnaudas minimalizavo ir ši aplinkybė paskatino įsigyti nekilnojamąjį turtą Kuršių nerijoje asmenis iš gana toli: 1881 metais Juodkrantėje mūrinę vilą „Villa Monbijou“ iki šiol puošiantį Juodkrantės centrą, pasistatė Dedatų (Dedat) šeima iš Eitkūnų (Eydkuhnen, dab. Černyševskoje, Kaliningrado sritis) (112), o šis pasienio miestelis XIX amžiaus antroje pusėje suklestėjo ekonomiškai kaip svarbus geležinkelio jungusio Vokietijos ir Rusijos imperijas mazgas: per penkiolika metų po geležinkelio nutiesimo Eitkūnuose stipriai išaugo gyventojų skaičius – nuo 125 iki 3 253, o 1914 metais jau siekė 6 832 (113). Dar viena gija siejanti abi industrinio proceso Rytų Prūsijoje paliestas, kad ir ne vienodu mastu, vietoves Juodkrantę ir Eitkūnus – žymus to laikmečio architektas Friedrichas Augustas Stüleris, kurio darbai puošia Berlyną, ir kuris suprojektavo Juodkrantės bažnyčią bei Eitkūnų geležinkelio stotį (114). Pagal A. Stülerio projektus buvo pastatyta daug panašaus stiliaus bažnyčių Rytų Prūsijoje: Lazdynuose (Lasdehnen, dab. Krasnoznamens, Kaliningrado sritis), Gastų (Heinrichswalde, dab. Slavsk, Kaliningrado sritis), Kaukėnų (Kaukehmen, dab. Jasnoje, Kaliningrado sritis) (115).

Geležinkelio tema Kuršių nerijos kontekste istorinėje literatūroje iškyla dviem pavidalais: memuarų ir projektų anonsu. 1883 m. sausio 20 d. Klaipėdoje leistas Memeler Damofboot rašė, jog prasidėjus kopų apsodinimo darbams dideliame plote nuo Smiltynės iki Juodkrantės jūros pusėje ketinama tiesti šioje atkarpoje lauko geležinkelį (Feldbahn), kuriuo būtų pervežami darbininkai ir kuris funkcionuotų, kol vyks apsodinimo darbai užplanuoti dešimčiai metų (116).

Juodkrantėje XX amžiaus pradžioje gimusio Martino Kakio, vėliau tapusio ne tik mokytoju, Memeler Dampfboot redaktoriumi ir garsiu fotoalbumų autoriumi, prisiminimai netikėtai „priartino“ geležinkelį prie Kuršių nerijos. Jis rašė: vaikystėje lyg „iš pasakos“ atrodė kitoje marių pusėje iš toli į Klaipėdą atvažiuojantis traukinys, nors šioje marių pusėje stovint ant kalno prie namų ar ant baltos kopos viršūnės matėsi tik to traukinio kamino paliktas lėtai vinguriuojantis dūmų šleifas (117). Geležinkelis – industrinės epochos vienas ryškiausių simbolių darė didelį įspūdį Prūsų Lietuvos gyventojams ir tai atspindėjo čia leidžiama spauda lietuvių kalba: 1894 metais vasario 3 d. Tilžės keleivis išspausdino žinutę apie tai, jog valdžia ketina Eitkūnuose „smagius geležinkelio vagonus budavoti“ ir netrukus bus išbandyti vagonai kurių durys išlipant keleiviui pačios atsidaro (118).

XIX–XX amžių sandūroje išryškėjo industrinės epochos užaštrinta gamtosauginė tema europiniu mastu, kuri itin aktuali buvo Kuršių nerijai dėl apsodintų kopų augalijos trapumo, o ją šiame kontekste glaustai suformulavo 1900 metais išleistas leidinys apie kopų sutvirtinimo darbus – „Kopų miškas turi būti saugojamas miškas, o ne naudojamas miškas“ (Dünenwald ist Schuzwald, nicht Nuzwald) (119). Šios taisyklės aktualumą iliustruoja 1893 metų spaudos pranešimas, kuriame rašoma, jog „smiltynai ant kuršiškųjų kopų, rodos šįmet, kaip mums ten gyvenantys žmonės praneša, labai lekiantys“ ir toliau pabrėžta, kad storas smėlio sluoksnis padengė ne tik kopų augmeniją, bet ir žmonių auginamas daržoves (120).

Kita vertus, tuo laiku buvo pasiūlytos ir techninės naujovės kraštovaizdžio problemų sprendimui, tarp kurių buvo ir marių pakrančių apsaugos naujas metodas – bunų statyba tose vietose, kur pietryčių vėjo audros ypač griovė krantus. Tai itin aktualu buvo Nidai, todėl pirmos 4 bunos čia pastatytos 1894 metais, po to dar buvo įrengtos 6 bunos 1898 metais bei 8 ties Pervalka, o šių darbų sąmata siekė 2000 markių (121). Tokių apsauginių įrenginių poreikis buvo akivaizdus, nes toje šiaurinėje Nidos dalyje – Purvynėje, kur bunų nebuvo 1916 metais bangos paplovė marių krantus visai prie pat trijų namų, o potvynis juos apsėmė ir smarkiai apgadino, galiausiai jie buvo perkelti toliau nuo vandens. Kova su gamtos stichija reikalavo daug lėšų, todėl būta ir netradicinių sprendimų: 1916 m. liepos 31 d. kopų sutvirtinimo darbams pradėti naudoti prancūzų karo belaisviai, įrengiant karo belaisvių stovyklą Nidoje. Po kelių mėnesių, 1916 m. rugsėjo 30 d. prancūzų belaisviai buvo iškelti, o vietoje jų šiuos darbus tęsė iki 1917 m. gegužės 23 d. rusų karo belaisviai (122).

Gamtos pažinimo ir išsaugojimo idėjas XX amžiaus pirmoje pusėje plačiai propagavo įvairios jaunimo organizacijos, iš kurių Kuršių nerijos kontekste verta paminėti judėjimą „Jugendherberger“ (Jaunimo nakvynės namai). Šio judėjimo įsteigėjas Richardas Schirmannas buvo mokytojas kilęs iš Rytų Prūsijos ir dažnai su savo mokiniais keliaudavo po šios provincijos kraštovaizdžio patrauklias vietas. Išvykęs gyventi į Vokietijos pietus jis ėmėsi propaguoti idėją, jog didmiesčių, kurių radosi vis daugiau industrializacijos poveikyje, moksleiviai sveikatos ir dvasinio tobulėjimo tikslu turėtų keliauti, pažinti savo krašto gražius gamtos kampelius. Jis pasiūlė ir būdą išspręsti  kelionių „finansinį barjerą“ 1907 metais su savo mokiniais pastatydamas pirmus „Jaunimo nakvynės namus“, kuriuose kukliomis sąlygomis galėjo labai pigiai pernakvoti keliaujantys moksleiviai. Labai greitai „Jaunimo nakvynės namai“ išpopuliarėjo visoje Vokietijoje (nuo 1932 m. įgavo tarptautinį statusą), o Kuršių nerijoje jie buvo itin populiarūs ir juose galėjo apsistoti beveik toks pat moksleivių skaičius kaip visuose kituose „Jaunimo nakvynės namuose“ Rytų Prūsijoje: Rasytėje – 400 lovų, Nidoje – 190, Šarkuvoje – 180, Juodkrantėje – 116, kai tuo tarpu Klaipėdoje – 115, Tilžėje – 225, Karklėje (Karkelbeck), – 210 ir dar keliose vietose nuo 50 iki 100 lovų (123).

Kuršių nerijos kurortų istorijos pradžia susijusi su industrializacijos proceso plėtra Rytų Prūsijoje, o Juodkrantės kurorto istorija akivaizdžiai atspindi paraleliai vykusių procesų (kurorto augimo, industrinio objekto veiklos, kraštovaizdžio kaitos) interferencijos pobūdį ir mastą, todėl Kuršių nerijos kurortų istorija įdomi kaip socialinis – kultūrinis epochos fenomenas.

Literatūra ir šaltiniai:

  1. Gellner, E. Tautos ir nacionalizmas. Vilnius.,1996, p. 45.
  2. Lindner, F. Die preussische Wüste einst und jezt. Ostrewieck, 1898, S. 8
  3. Carr, E. H.. Kas yra istorija? Vilnius, 1999, p. 3
  4. Dieselbacher, T. Europos mentaliteto istorija. Vilnius, 1998, p. 511
  5. Bezzenbergerio pranešimą publikavo Jonas Yčas. Yčas, J. Bezzenbergeris ir lietuvių tauta. Tauta ir žodis. Kaunas, 1924, Nr. 2, p. 53-54.
  6. Hego. Weiße Schiffe auf dem Haff. Memeler Dampfboot. 1958, Nr. 16, S. 224.
  7. Ibid, p. 224.
  8. Ibid, p. 225.
  9. Garlaivio „Cranz“ 1905 m. reklaminis skelbimas. Memeler Dampfboot. 1982, Nr. 2, S. 23.
  10. Hego. Weiße Schiffe auf dem Haff. Memelland Kalender. 1956, Oldenburg, S. 43.

10.  G. P. Schwarzorter Idyllen Anno 98. Memeler Dampfboot. 1961, Nr. 8, S. 107-108.

11.  Ibid, S. 108.

12.  Bittens, A. Führer durch Memel und Umgebung. Memel, 1913, S. 13-15.

13.  Iš Klaipėdos krašto ir Lietuvos. Juodkrantė. Naujasis Tilžės Keleivis. 1929 m. rugpjūčio mėn. 14.

14.  Hego. Weise Cshiffe auf dem Haff.  Memelland Kalender. 1956, Oldenburg, S. 45

15.  Lotto, E. Führer durch Schwarzort. Memel, 1910, S. 5.

16.  Semritzki, J. Geschichte des Kreises Memel. S. 235.

17.  Ibid, S. 235-236.

18.  Passarge, L. Aus Baltischen Lander. S. 157.

19.  Ibid, S. 225.

20.  Willoweit, G. Der Bernstein in Memelland. Memeler Dampfboot. 1968, Nr. 20, S. 275.

21.  Slotta, R. Bernsteingewinnung an der Ostsee. Kulturlandschaft Ost- und Westpreussen. Potsdam, 2005, S. 92.

22.  Bezzenberger, A. Die Kurische Nehrung und ihre Bewohner. S. 130.

23.  Willoweit, G. Der Bernstein im Medmelland. Memeler Dampfboot. 1968, Nr. 20, S. 276.

24.  Pasarge, L. Aus Baltischen Landern. S. 147.

25.  Ibid, S. 148.

26.  1 pėda lygi 0,3048 m.

27.  Ibid, S. 149.

28.  Traba, R. Wschodniopruskosc…, p. 243.

29.  Bajorat, W. Hermann Sudermann auf Stoffsuche für seine Erzählungen. Memeler Dampfboot. 1998, Nr. 27, S. 300-301.

30.  Sinkevičienė, R. Minezingeris iš Rytprūsių iš krašto. Naujoji Romuva. 1998, Nr. 1(521), p. 23.

31.  Ibid, p. 23.

32.  Giordano, R. Ostpreußen ade. Reise durch ein melancholisches Land, S. 303

33.  Sinkevičienė, R. Minezingeris iš Rytprūsių iš krašto. Naujoji Romuva. 1998, Nr. 1(521), p. 25.

34.  Ibid, p. 23.

35.  Wandervogelbewegung – XX amžiaus pirmosios pusės jaunimo judėjimas Vokietijoje, prasidėjęs 1901 m., kurio tikslas buvo keliaujant pažinti savo šalį, jos gamtą, teikiant prioritetą ne civilizacijai, o mitologizacijai. Rytų Prūsijos kontekste tai reiškė ir domėjimąsi senųjų prūsų kultūra. Rytų Prūsijoje šio judėjimo struktūra buvo pagrįsta „kraštovaizdžio principu“: organizacijos grupės vadinosi Sambijos, Mozūrijos ir panašiais vardais. (Žr. R. Traba. „Wschodniopruskosc“. Tozsamosc regionalna i narodowa w kulturze politycznej Niemiec. P. 220–222).

36.  Traba, R. “Wschodniopruskosc“…, P. 150.

37.  Bezzenberger, A. Die Kurische Nehrung und Ihre Bewohner, S. 1-131

38.  Frölich, G. Dachgiebelverzierungen in Preußisch-Litauen. Zeitschrift der Altertumsgesellscheft Insterburg. Heft 3. Insterburg. 1893, S. 33-46.

39.  Passarge, L. Aus Baltischen Lander. S. 162.

40.  Ibid, S. 175.

41.  Ibid, S. 176. L.Passargė, beje, nemokėdamas gerai lietuvių kalbos, posakį „pukiu skrandei“ suprato kaip pūkių, arba pūgžlių kailiai, bet galima spėti, jog dar didesnė sarkazmo dozė šiame posakyje glūdi, jei jį siesime ne su kailiais, o su skrandžiais: „pūkių skrandžiai“ – maisto stygių jaučią, neprivalgę kuršininkai maistui gaudantys ir varnas.

42.  Purvinas, M. Kopininkai. Mažosios Lietuvos Enciklopedija. T. II. Vilnius. 2003. p. 287

43.  Strakauskaitė, N. Kuršių nerija – Europos pašto kelias. Klaipėda, 2001, p. 41.

44.  Tomas-Tamašauskas, H. Lietuviškas pamarys. Chikago, 1975, p. 206.

45.  Berendt, G. Reise über die Kurische Nehrung im Sommer 1866. Altpreussische Monatsschrift. 1867, B. IV, S. 400.

46.  Bezzenberger, A. Die Kurische Nehrung und ihre Bewohner. S. 130; Ambrossat, A. Die Provinz Ostpreussen. Königsberg. 1912, S. 191; Sembritzki, J. Geschichte des Kreises Memel. S. 266

47.  Sembritzki, J, Bittens, A. Šilokarčemos apskrities istorija. Šilutė. 2008. p. 212

48.  Ibid, p. 404.

49.  Glagau, O. Per Rytprūsių Sacharą. p. 316

50.  Bezzenberger, A. Die Kurische Nehrung und ihre Bewohner. S. 67

51.  Klebs, R. Gewinnung und Verarbeitung des Bernsteins. Königsberg, 1883, S. 17.

52.  Sembritzki, J. Geschichte des Kreises Memel. S. 266.

53.  Ibid, S. 347.

54.  Passarge, L. Die Kurische Nehrung. Zustande und Wandelungen. Altpreussische Monatsschrift. 1871, B. 8, S. 210.

55.  Berendt, G. Reise über die Kurische Nehrung im Sommer 1866. Altpreussische Monatsschrift. 1867, B. IV, P. 401.

56.  Glagau, O.Per Rytprūsių Sacharą.p. 308-309.

57.  Ibid. p. 313-314

58.  Willoweit, G. Der Bernstein im Medmelland. Memeler Dampfboot. 1968, Nr. 20, S. 276.

59.  Baltisches Ambra. Altpreussische Monatsschrift. 1868, B. V, S. 561-562.

60.  Mager, F. Die Landschaftsentwicklung der Kurischen Nehrung. Königsberg. 1938, S. 221.

61.  Schlicht, O. Die Kurische Nehrung in Wort und Bild. Königsberg, 1927, S. 170.

62.  Ambrossat, A. Die Provinz Ostpreussen. S. 192; Klebs, R. Gewinnung und Verarbeitung des Bernsteins. S. 18.

63.  Willoweit, G. Der Bernstein im Medmelland. Memeler Dampfboot. 1968, Nr. 20, S. 276.

64.  Glagau, O. Per Rytprūsių Sacharą. p. 315.

65.  Sembritzki, J. Geschichte des Kreises Memel. S. 266.

66.  Ambrossat, A. Die Provinz Ostpreussen. S. 191.

67.  Ibid, p. 192.

68.  Willoweit, G. Der Bernstein im Medmelland. Memeler Dampfboot. 1968, Nr. 20, S. 276.

69.  Ibid, S. 275.

70.  Klebs, R. Gewinnung und Verarbeitung des Bernsteins. S. 20-22.

71.  Slotta, R. Bernsteingewinnung an der Ostsee. Kulturlandschaft Ost- und Westpreussen. Potsdam, 2005, S. 91-92

72.  Willoweit, G. Der Bernstein im Memelland. S. 276.

73.  Ambrossat, A. Die Provinz Ostpreussen. S. 192; Willoweit, G. Die Wirtschaftsgeschichte des Memelgebiets. Marburg/Lahn. 1969, S. 278; Ovsianov, A. V labirintach šachty „Anna“. Kaliningrad, 2001, s. 28.

74.  Glagau, O. Per Rytprūsių Sacharą. p. 312

75.  Klebs, R. Gewinnung und Verarbeitung des Bernsteins. S. 19

76.  Ibid, S. 32.

77.  Glagau, O. Per Rytprūsių Sacharą. p. 315

78.  Sembritzki, J. Geschichte des Kreises Memel. S. 266

79.  Ibid, S. 33-34.

80.  Rymantienė, R. Kuršių nerija archeologo žvilgsniu. Vilnius, 1999, p. 36.

81.  Ibid, p. 37.

82.  Klebs, R. Der Bernsteinschmuck der Steinzeit von der Bagggerei bei Schwarort und anderen Lokalitäten Preussens. Königsberg, 1882, S. 30.

83.  Anruf an die Bewohner der Provinz in Stadt und Land. Altpreusssische Monatsschrift. B. V. 1868, S. 188-189.

84.  Berendt, G. Reise über die Kurische Nehrung im Sommer 1866. Altpreusssische

85.  Monatsschrift. B IV. 1867, S. 400-401.

86.  Baeniz, C. Kritiken und Referate. Altpreusssische Monatsschrift. B. V. 1868, S. 269-272.

87.  Ibid, S. 405

88.  Berendt, G. Reise über die Kurische Nrhrung. S. 307.

89.  Mittmann, P. Führer über die Kurische Nehrung. Memel. 1921, S. 48

90.  Glagau, O. Per Rytprūsių sacharą. p. 297.

91.  Otto Bismarcko laiškas žmonai Johannai parašytas Klaipėdoje 1857 m. rugpjūčio 28 d. Smiltė. 2004 Birželis, p. 4.

92.  Tikslesnės pradinio firmos gintaro kasimo lokalizacijos apie šią temą rašiusieji autoriai nenurodo, pažymint abstrakčiai „prie Priekulės“, „Priekulės apylinkėse“, leisdami suprasti, jog kasimo darbai vyko ne mariose.. R. Klebsas nurodė, jog žemyno dalyje kastas gintaro sluoksnis rodė, jog jis tęsiasi link marių (Žr.: R. Klebs. Gewinnung und Verarbeitung des Bernsteins. Königsberg. 1883. s. 18 ). A. Bezzenbergeris pažymėjo, jog gintaringas sluoksnis mariose „rėmėsi“ į Lūžijos (Schäferei) kaimą (Žr.: A. Bezzenberger. Die Kurische Nehrung und Ihre Bewohner. s. 130). Kitaip tariant, kalbama apie marių rytinės pakrantės ruožą nuo Lūžijos (kaimas XX a. antroje pusėje sunyko) iki Drevernos.

93.  Willoweit, G. Die Wirtschaftsgeschichte des Memelgebiets. S. 276.

94.  Ibid, S. 278.

95.  Lotto, E. Führer durch Schwarzort. S. 29-30.

96.  Juodkrantė, kaip pramonės centras. Lietuvos Keleivis. 1938 m. rugpjūčio mėn. 17 d.

97.  Ibid.

98.  Lotto, E. Führer durch Schwarzort. S. 15

99.  Bauer, G. Quellen zur Alltagsgeschichte in Preussisch-Litauen (18-20 Jahrhundert).Annaberger Annalen. 2007, Nr. 15, S. 69.

100. Nevardauskas, A. Pajūriais, pamariais … Chikago. 1963, p. 117-118.

101. Nijolė Strakauskaitė. Kuršių nerija – Europos pašto kelias. P. 19.

102. Juodkrantės parapijos bažnyčių knygos. EZA (Centrinis Evangelikų bažnyčios archyvas Berlyne) Gimimų įrašai 03496/1+ Schwarzort/Ostpreussen Na) 1746-1938. L. 27

103. Rozenvalis, P. Ruso, keliavusio per Prūsiją 1814 metais, pastabos apie šį kraštą ir jo gyventojus. Pergalė. 1990. Nr. 12. p. 160-161. (Johannesas Sembritzkis leidinyje Geschichte des Kreises Memel (1918, p. 229) nurodo šaltinio originalą: Bemerkungen einen Rußen über Preußen und deßen Bewohner (Mainz, 1817) von P. Rosenvall (G.P.Rauschnik)

104. Ibid, p. 161.

105. Kaunas, D. Keturiskart sudegusio dvaro kronika. Metai. 1993, Nr. 2,  p. 121.

106. Sembritzki, J. Geschichte des Kreises Memel. S. 76.

107. Passarge, L. Aus Baltischen Landen. S. 275.

108. Grabo, R. Die ostpreussischen Strassen im 18. und 19. Jahrhundert. Königsberg. 1910, S. 75-76.

109. Ibid, S. 76.

110. Ibid, S. 84.

111. Brandtner, G., Vogelsang, E. Die Post in Ostpreussen. Lüneburg, 2000, S. 154.

112. Lotto, E. Führer durch Schwarzort. S. 11.

113. Kossert, A. Damals in Ostpreussen. S. 60.

114. Ibid, S. 60; Juška, A. Mažosios Lietuvos bažnyčia XVI – XX amžiuje. P. 258.

115. Papendick, Ch. Der Norden Ostpreussens. Land zwischen Zerfall und Hoffnung. S. 301, 325, 328

116. Vor hundert Jahren. Bepflanzung der Kurischen Nehrung. 1988, Nr. 1, S. 5.

117. Kakies, M. Mit dem Memeler Dampfboot auf Fahrt. Memeler Dampfboot. 1884, Nr. 4, S. 256.

118. Iš Lietuvos ir abiejų Prūsų Provincu. Tilžės keleivis. 1894 m. vasario mėn.  3.

119. Sembritzki, J. Geschichte des Kreises Memel. S. 329.

120. Iš Lietuvos ir abiejų Prūsų Provincu. Tilžės keleivis. 1893 m. liepos mėn. 26.

121. Ibid, p. 329.

122. Ibid, p. 330.

123. Hardt, W. 50 Jahre Jugendherbergen. Memeler Dampfboot. 1957, Nr. 5, S. 286.

 Nuotraukose:

1. Juodkrantės kurorto akcentai. „Villa Monbijou“ – apskritimo formos fragmente. XIX a. pabaiga. Atvirukas, Robert Schmidt leidykla, Memel

2. Firmos „Stantien&Becker“ naras XIX a. pabaiga (Piešinys iš R. Klebs)

3. Klaipėdos krašto gintaro rinkėjo žetonas iš Juodkrantės. XX a. 3–4 dešimtmetis (Originalas saugomas Liudviko Rėzos kultūros centre)

4. Firmos „Stantien&Becker“ darbuotojo žetonas, saugomas Liudviko Rėzos kultūros centro istorinėje ekspozicijoje

Voruta. – 2011, saus. 7, nr. 1 (715), p. 2.

Voruta. – 2011, saus. 22, nr. 2 (716), p. 2.

Voruta. – 2011, vas. 5, nr. 3 (717), p. 2.

Voruta. – 2011, vas. 26, nr. 4 (718), p. 2.

Voruta. – 2011, kov. 12, nr. 5 (719), p. 2.

Mažoji Lietuva , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra