Pabaiga. Pradžia Nr. 39
Galima sakyti, kad dideliu mastu buvo grįžta prie jau seniau H. Mooros ir M. Gimbutienės išreikštų minčių bei išvadų, papildant jas naujų tyrinėjimų iškeltomis mintimis. Lietuvių tyrinėtojų darbuose įsitvirtino du požiūriai į kuršių etninę istoriją.
Regina Kulikauskienė manė, kad Lietuvos pajūryje galima įžvelgti labai palaipsnę laidojimo tradicijų kaitą, kartu išsaugant tam tikrus bruožus per visą I tūkstantmetį. Jos nuomone, iš piliakalnių su akmenų vainikais ir mirusiųjų kremacijos pirmaisiais amžiais po Kristaus susiformavo plokštiniai kapai su akmenų vainikais, kuriuos VI–VII a. pakeitė plokštiniai griautiniai kapai, o X a. – degintiniai kapai. Kapavietės su akmenų vainikais aiškiai žymi savitos kultūros regioną Lietuvos vakaruose, tolesnis jos vystimasis įžvelgiamas vėlesniuose paminkluose. R. Kulikauskienė manė, kad Lietuvos pajūrio I tūkstantmečio kultūrą tvirtai galima sieti su kuršiais. Remiantis kruopščia laidojimo tradicijų ir kapų inventoriaus analize, jai pavyko atskleisti Lietuvos pajūrio šiaurinės ir pietinės dalių I tūkstantmečio antrosios pusės paminklų skirtumus. R. Kulikauskienė išreiškė mintį, kad Minijos ir Nemuno žemupio teritorijoje šiuo laikotarpiu gyveno kuršiams giminingi skalviai.
Antrajam požiūriui atstovavo Adolfas Tautavičius ir Mykolas Michelbertas, kurie laikėsi nuomonės, kad neužtenka duomenų genetiniam ryšiui tarp kapų su akmenų vainikais ir chronologiškai vėlesnių plokštinių kapų be akmenų konstrukcijų nustatyti. Būtent pastarieji kapai, kurie apima Lietuvos šiaurės vakarų dalį ir kurių arealas „išsikiša“ toliau į pietvakarių Kuržemę, tyrinėtojų manymu, laikytini kuršių paminklais. O kapavietes su akmenų vainikais palikę rašytiniuose šaltiniuose paminėti Lamatos žemės gyventojai (pasak A. Tautavičiaus) arba kuršių protėviai (anot M. Michelberto). Taigi kuršius kaip savarankišką etninį vienetą galima išskirti tik maždaug apie VI–VII a.
Latvijos archeologai aptariamuoju laikotarpiu iš esmės pritarė jau kadaise H. Mooros, M Gimbutienės, vėliau ir R. Kulikauskienės išsakytam požiūriui, kad apie kuršius galima kalbėti jau nuo pirmųjų amžių po Kristaus. Latvijos teritorijoje II–IX a. jie gyveno žemėse tarp Baltijos jūros ir Ventos, šiaurėje neperžengdami Tebros upės. Jiems buvo būdingi plokštiniai griautiniai kapai, netoli kurių neretai aptikti akmenys arba akmenų vainikų fragmentai. Laidojimo tradicijų ir įdėtojo kapų inventoriaus ypatybės šiuos pietvakarių Kuržemės kapinynus vienija su kapų, turinčių akmenų vainikus, arealu vakarų Lietuvoje. Šis regionas taip pat gali būti laikomas kuršių kultūros centru, o Kuržemės dalis buvusi jos periferija.
Kuršių klausimus keliuose darbuose gvildeno Rusijos archeologas Valentinas Sedovas. 1987 m. išleistoje knygoje „Finougrai ir baltai viduramžių epochoje“ ir 1992 m. išleistoje knygoje „Baltai senovėje“ (Balti senatnē) jis išreiškė požiūrį į kapų, turinčių akmenų vainikus, kultūros sąsają su kuršiais.
Vis dėlto net mūsų dienomis diskusija apie pirminius kuršių pradus nėra pasibaigusi. Nauji tyrimai ir tikslesnio datavimo galimybės leidžia ir verčia koreguoti prieš tai išsakytas mintis. Nuo XX a. devintojo dešimtmečio pabaigos paskelbta daug naujų publikacijų – 1986 m. M. Michelberto „Senasis geležies amžius Lietuvoje. I–IV amžius“, 1989 m. Laimos Vaitkunskienės „Dėl kuršių etninės teritorijos rytinių ribų Žemaitijoje“, 2001 m. Rasos Banytės–Rowell „Vakarų Lietuvos kapinynų laidosenos ypatumai vėlyvuoju romėniškuoju laikotarpiu“, kurios skirtos tirti Lietuvos vakarinės dalies apgyvendinimą I tūkstantmetyje, taip pat archeologinių paminklų kasinėjimų rezultatų publikacijos – 2002 m. M. Michelberto „Gintarų kapinynas“, Eugenijos Gintautaitės–Butėnienės ir Eugenijaus Butėno „Laivių kapinynas“ ir kt. Taip pat pažymėtini keli bendrojo pobūdžio tyrimai – 2004 m. Vlado Žulkaus „Kuršiai Baltijos jūros erdvėje“, 1997 m. Andrejo Vasko, Baibos Vaskos, Ritos Graverės „Latvijos priešistorė“ (Latvijas aizvēsture), 2001 m. autorių kolektyvo darbas „Senoji Latvijos istorija“ (Latvijas senākā vēsture) ir kt.
Sukaupta medžiaga L. Vaitkunskienei leido patikrinti ir patikslinti anksčiau apibrėžtas kapinynų su akmenų vainikais paplitimo ribas. Jau anksčiau buvo išreikšta minčių, kad šių kapų arealas rytų kryptimi siekia Jūros upės aukštupio rajoną. Šiuo metu Jūros upės aukštupyje ir jos intako Akmenės baseine atidengta 14 kapinynų – Žvilių, Šarkų, Pagrybio ir kt. Juose aptikti kapai su akmenų vainikais, datuojami III–IV a. ir siejami su kuršiais ar jų protėviais. M. Michelbertas publikacijose, skirtose vakarų Lietuvos senovės istorijai, išreiškė požiūrį, kad plokštiniai griautiniai kapai su akmenų vainikais nesietini su kuršiais, bet nediferencijuojant tiksliau laikytini priklausančiais vakarų baltų ar kuršių protėviams.
Tokia Lietuvos tyrėjų nuostata, be abejonės, padarė įtaką ir Latvijos archeologams. Pavyzdžiui, pietvakarių Kuržemės II–IX a. plokštiniai kapai anksčiau buvo laikomi priklausančiais kuršiams, bet „Senojoje Latvijos istorijoje“ A. Vaskas II–IV a. paminklus apibrėžė kaip priklausančius kuršių protėviams, o Maris Atgazis V–IX a. paminklus neabejotinai apibūdina kaip paliktus kuršių. Vis dėlto jokiu būdu nėra paaiškinta, kodėl būtent IV/V a. turėtų būti laikomi riba, kada galutinai susiformavo kuršiai.
V. Žulkus iškėlė skirtingą kuršių susiformavimo teoriją. Jo manymu, kuršių etnogenezei buvo svarbūs migracijos procesai. Pirmkuršių (ankstyvųjų kuršių, Urkuren) kultūra susijusi su Lietuvos vakarų dalimi, įskaitant Jūros baseiną rytuose ir Liepojos rajoną Latvijoje – sritį, kurioje paplitę kapai su akmenų vainikais. Nuo III a. prasidėjo pokyčiai, susiję su vakarų baltų ir germanų genčių migracija ir kuršių kaip etninės grupės formavimusi. Į ją susijungė pirmkuršių grupės, dėl migracijos pasitraukę ir grįžę kuršių kariai, Nemuno žemupio ir Jūros baseino kuršiškos kilmės žmonės, galėjo būti, kad ir šiaurės germanai. VI–VII a., t. y. laikotarpiu, kai vyko laidojimo tradicijų kaita, kuršių formavimosi procesas buvęs jau pasibaigęs.
Neatskiriamas etnoso požymis yra kalba. Jau minėta, kad mintį apie kuršių priklausymą baltų (latvių) gentims, regis, pirmasis išreiškė C. Watsonas 1822 m. Vis dėlto dar ilgai daugelis kalbininkų ir istorikų kuršius laikė finougrais, taigi kalbos požiūriu lyviams gimininga gentimi. XX a. pradžioje Janis Endzelynas ir Kazimieras Būga įrodė tiek kuršių kalbos baltiškumą, tiek ir tai, kad kuršiai netapatintini su latviais. J. Endzelyno manymu, kuršiai kalbėjo tarpine tarp lietuvių ir latvių kalbų tarme, taigi kuršių kalba esanti priskirtina prie rytų baltų kalbų. K. Būga manė, kad kuršiai kalbėjo tarme, tarpine tarp senovės prūsų ir latvių ar lietuvių kalbų. Kalbininkas Antanas Salys šią prielaidą išreiškė dar konkrečiau: kuršių kalba buvusi tarpininkė tarp rytų ir vakarų baltų kalbų. Tolesnį žingsnį plėtojant šios srities lingvistinę mintį žengė Ernestas Blese, kuris nuosekliai gynė kuršių, taip pat ir prūsų, kalbos priklausymo prie vakarų baltų idėją. Dabartiniu laikotarpiu kuršių kalbą tyrinėjo keletas įžymių kalbininkų tiek Latvijoje (Ojaras Bušas, Benita Laumanė, Brigita Bušmanė), tiek Lietuvoje (Vytautas Mažiulis ir kt.). O. Bušas pabrėžė, kad iki mūsų dienų yra išlikusi tik nedidelė dalis kuršių kalbos, tai neleidžia restauruoti senovės kuršių šnekamosios kalbos ir nustatyti, kokia didelė tai kalbai buvusi rytų baltų kalbų įtaka ar lyginamasis šiųjų svoris joje. V. Mažiulis, kuris kuršius laikė vakarų baltų šiaurine šaka, nurodė, kad maždaug nuo I tūkstantmečio antrosios pusės toji kalba pradėjo artėti prie rytų baltų tarmių, nors dar XIII–XIV a. nėra buvę reikšmingų skirtumų kuršių ir prūsų kalbų fonetikoje.
Manoma, kad šiais laikais, jei baltų kalbas tyrinėjantys kalbininkai ir iškeltų arba pabrėžtų kokių nors naujų niuansų, kuršių kalbos priklausymas prie vakarų baltų kalbų grupės nebegalėtų būti rimtai ginčijamas.
Iš: Jānis Asaris, Vitolds Muižnieks, Arnis Radiņš, Ingrīda Virse, Irita Žeiere. Kurši senatnē. Rīga: Latvijas Nacionālais vēstures muzejs, 2008
Vertė Daiva Murmulaitytė
Stasės Butrimienės nuotr.
Nuotraukose:
Nuotraukose:
1. Žalvarinis raitelio pavidalo kabutis iš Didvyčių. XI–XII a. (Vytauto Didžiojo karo muziejus. Iš: Baltų menas, Vilnius, 2009)
2. Antropomorfinė figūra – gintarinis kabutis. Akmens amžiaus dirbinio iš R. Klebso kolekcijos kopija. (Palangos gintaro muziejus. Iš: Baltų menas, Vilnius, 2009)
