Šalia kitų baltų tautų kuršiai rašytiniuose istorijos šaltiniuose minimi palyginti dažnai. Ypač ryškūs istorijos puslapiai, susiję su vadinamaisiais kuršių vikingais ir kuršių kovomis su kryžiuočiais. Tai neabejotinai skatino tyrinėtojus daugiau atsidėti antrojo tūkstantmečio pirmojo amžiaus įvykiams, o kuršių kilmės klausimai ilgą laiką buvo likę už mokslininkų dėmesio ribų. Išsiplėtus istorijos šaltinių bazei – kaupiantis per archeologinius kasinėjimus gautai medžiagai – tapo įmanoma imtis ir kuršių kultūros susiformavimo, įvairiais laikotarpiais kuršių gyventų teritorijų, jų sąsajų su kitomis kultūromis ir kt. problemų.
Pirmasis susidomėjimas seniausia vietinių žmonių istorija siejamas su XVI a. pab.–XVII a. vokiečių baltų autorių publikacijomis, tačiau rimtas tyrimas prasidėjo tik XIX a. Tuo metu mokslo tikslais pradėta kaupti senienas, buvo atliekami to meto mokslo raidos lygį atitinkantys kasinėjimai ir analizuojami jų rezultatai.
Didžioji dalis XVIII a. parašytų darbų autorių, pavyzdžiui, 1772 m. Johannas Thunmannas, 1778 m. Johannas Börgeris, 1791 m. Wilhelmas Christianas Friebe, kuršius laikė suomių arba estų gentimi. Tik Augustas Ludwigas Schlözeris ir Ludwigas Albrechtas Gebhardas 1785 m. Halėje publikuotos Lietuvos, Kuržemės ir Vidžemės istorijos įvade mini, kad kalbos požiūriu kuršiai laikytini viena tauta su lietuviais, senprūsiais ir latviais.
Skatinant Kuršo ir kuršių senovės tyrimą svarbų vaidmenį suvaidino 1816 m. Jelgavoje įsteigta Kuržemės literatūros ir meno draugija, kuri rėmė ir Kuržemės provincijos muziejaus įkūrimą 1818 m. Vienas iš aktyviausių minėtos draugijos narių pačioje jos veiklos pradžioje buvo Lestenės latvių parapijos pastorius Carlis Watsonas, 1819 m. jis paskelbė keletą straipsnių apie Kuržemės (įskaitant ir į Kuržemės guberniją įėjusių Žiemgalos bei Aukšžemės) senovę. Daugiausia remdamasis kronikose pateikiamomis žiniomis ir vietovardžių analize, jis iškėlė mintį, kad Kuržemėje prieš XIII a. gyveno latviai – sėliai, žiemgaliai, kuršiai, venedai – ir lyviai. C. Watsono požiūris skyrėsi nuo tuo laiku vyravusiojo, jis kuršius laikė latvių, o ne suomių gentimi ir nurodė, kad jie pradžioje gyveno apie Klaipėdą, o vėliau pradėjo migruoti šiaurės kryptimi, nustumdami venedus ir vietinės kilmės Kuržemės gyventojus lyvius.
1841 m. Johannas Kohlis darbe apie Baltijos provincijas Die deutsch–russischen Ostseeprovinzen taip pat aptaria ten rastas senienas ir teigia, kad jos daugiausia yra suomių–estų kilmės. O Friedrichas Kruse, remdamasis savo suvokimu ir kasinėjimų ekspedicijų, įskaitant kuršių paminklų duomenis, rezultatais, 1842 m. išleido knygą Necrolivonica oder Alterthümer Liv–, Esth– und Curlands bis zur Einführung der christlichen Religion. Joje vietinę senąją kultūrą jis iš esmės siejo su graikais-romėnais ir skandinavais. 1850 m. Johannas Bähras knygoje Die Gräber der Liven, analizuodamas jam prieinamą Baltijos archeologinių senienų medžiagą, pagrįstai kritikuoja F. Krusę nurodydamas, kad dauguma senienų yra susijusios su vietiniais gyventojais (lyviais). Tačiau ir Kuržemėje (Kapsėdėje, Landzėje, Ancėje) rastas ir paskelbtas senienas J. Bähras laiko priklausančiomis lyviams, nes tuo metu buvo manoma, kad latvių gentys vėliau atsikėlė ir išvijo lyvius. 1880 m. platesnį straipsnį Über die Herkunft der kurländischen Letten paskelbė Julius Döringas; jame, remdamasis kalbotyros ir archeologijos duomenimis, išreiškė požiūrį, kad kuršiai buvę suomių, o ne latvių gentis, nes latviai tik XIII a. pabaigoje kolonizavo Kuržemę. Idėją, kad Kuržemės senaisiais gyventojais gali būti laikomi latviai, kurių teritorijas vėliau iš jūros pusės užkariavo suomių kilmės kuršiai, 1889 m. straipsnyje Welches Volk hat an der Küsten des Rigischen Meerbusens und in Westkurland die historische Priorität, die indogermanischen Letten oder die mongolischen Finnen nagrinėjo Augustas Bielensteinas, vis dėlto nurodydamas, kad nuo XIII a. kuršiai gali būti laikomi labiau geografiniu nei etniniu vienetu, nes latviški ir suomiški elementai buvo susimaišę. Šias idėjas jis toliau plėtojo 1892 m. išleistame kalbotyros ir rašytinių šaltinių duomenimis, taip pat jo paties sukaupta medžiaga apie piliakalnių paplitimą paremtame darbe Die Grenzen des lettischen Volksstammes und der lettischen Sprache in der Gegenwart und im 13. Jahrhundert.
Itin reikšmingi Baltijos gubernijų archeologijos tyrinėjimams buvo Visos Rusijos archeologijos kongresai, įvykę 1893 m. Vilniuje ir 1896 m. Rygoje. Rengdamiesi jiems rusų archeologai kasinėjo vakarų Lietuvos ir vakarų Latvijos paminklus. Kongreso medžiagos publikacijose (Известия X Apxeoлoгичecкaгo cъeздa в Pигe; Tpyды X Apxeoлoгичecкaгo cъeздa в Pигe 1896 г.) nurodyta ištyrinėtų kapaviečių savitumas ir panašumas su vakarų Lietuvos ir rytų Prūsijos medžiaga. Tyrinėti senkapiai siejami su kuršiais ir venedais. Tokiu būdu Vladimiras Sizovas Pasilciemio radinius priskyrė venedams, atkreipdamas dėmesį į radinių originalumą ir skirtybes nuo latvių, lyvių ar estų senienų.
Kongreso metu ir po jo paskelbti pirmieji platesnio pobūdžio apibendrinamieji straipsniai apie vykusių iki tol Baltijos archeologinių tyrinėjimų rezultatus. Vokiečių baltų archeologas Richardas Hausmannas kongreso metu vykusios archeologinės parodos katalogo Katalog der Ausstellung zum X archäologischen Kongress in Riga 1896 įvade pažymėjo ir specifinius skirtingų genčių kapaviečių požymius, minėdamas, kad apie Kuržemės kapus iki VIII a. yra palyginti mažai žinių, bet nurodydamas, kad daugelyje vietų ten esama kapų su akmenų vainikais. R. Hausmannas pirmasis įtikinamai įrodė, kad Kuržemėje atidengti VIII–XIII a. plokštiniai degintiniai kapai sietini su kuršiais, kuriuos jis vis dėlto, taip pat kaip ir daugelis to meto mokslininkų, laikė lyviškos kilmės gentimi. R. Hausmanno nuomone, vietinių genčių, įskaitant kuršius, kultūrai nuo pirmųjų amžių po Kristaus didelę įtaką padarė Prūsijos teritorijoje gyvenę gotai.
Panašų požiūrį 1913 m. darbe Die baltischen Provinzen Kurland, Livland, Estland išreiškė ir vokiečių archeologas Maxas Ebertas. Jo manymu, V–VIII a. Latvijos vakaruose ir pietuose gyvenusių genčių raidą smarkiai paveikė atsikėlėliai iš Skandinavijos.
Lietuvos pajūryje pirmieji platesni kapinynų tyrinėjimai susiję pirmiausia su vokiečių archeologais Adalbertu Bezzenbergeriu ir Otto Tischleriu. Nuo 1886 iki 1914 m. kasinėjimai buvo atliekami Andulių, Aukštkiemių (vok. Oberhof), Baičių (vok. Baiten), Laistų, Ramučių, Rubokų ir Šernų kapinynuose, iš viso buvo atidengta daugiau kaip 1 600 kapų. Senienos daugiausia pateko į Prūsijos muziejų Karaliaučiuje (vok. Königsberg), iki mūsų dienų kolekcijos išliko tik iš dalies. Minėtieji kapinynai datuojami II–XIII a. Daugiausia buvo atidengti plokštiniai griautiniai kapai su akmenų vainikais, taip pat už juos chronologiškai vėlesni kapai be akmenų konstrukcijų. Prie kapų konstatuota ugnies apeigų pėdsakų, akmenų grindinių ir kt. ypatybių. A. Bezzenbergeris nurodė, kad ištirtuosius Mėmelio (Klaipėdos) srities kapinynus paliko lietuviai.
Apskritai vertinant tyrimus iki Pirmojo pasaulinio karo pažymėtina, kad, pradžioje buvę ryškiai romantinio pobūdžio, laikotarpio pabaigoje jie virto rimtais moksliniais tyrimais. Buvo padaryta esminė išvada apie konstatuotos kultūros savitumą, ilgą egzistavimą, giminystę su prūsų kultūra rytų Prūsijoje.
Po Pirmojo pasaulinio karo sukūrus nepriklausomas valstybes senovės istorijos tyrimas Latvijoje ir Lietuvoje įgavo naują impulsą. Kuršo ir kuršių klausimais, kiek jie buvo susiję su prūsų paminklais, domėjosi ir Vokietijos mokslininkai.
1926 m. pasirodė pirmasis didelės apimties Francio Baluodžio redaguotas kolektyvinis darbas „Latvijos archeologija“ (Latvijas archaioloģija), kurio skyrius apie ankstyvąjį ir vidurinį geležies amžių parašė estų archeologai Harri Moora ir Marta Schmiedehelm. Knygoje apibendrinta iki to laiko žinota archeologinė medžiaga, kurios vis dėlto nepakako etninėms problemoms nuodugniau išnagrinėti. Mus dominančiu klausimu nurodyta, kad pietvakarių Kuržemės paminklų paralelių reikia ieškoti vakarų Lietuvoje, kur buvo įsikūrusios prūsų gentys. Tiriant kuršių etninę istoriją, daug svarbesnis po dvylikos metų išleistas fundamentinis H. Mooros darbas apie ankstyvąjį ir vidurinį geležies amžių Latvijoje Die Eisenzeit in Lettland bis etwa 500 n. Chr. Knygoje ne tik analizuojama jau žinoma informacija apie pietvakarių Kuržemę ir vakarų Lietuvą, bet ir apdoroti ką tik į mokslinę apyvartą patekę Rucavos Mazkatužių kasinėjimų rezultatai. Remdamasis labai kruopščiu senienų ir laidojimo tradicijų tyrimu, H. Moora priėjo prie išvados, kad I tūkstantmečio pirmoje pusėje Kuršo pietvakarių dalis įėjo į Mėmelio kultūros sritį. Visam regionui būdingos panašios laidojimo tradicijos (plokštiniai griautiniai kapai su akmenų konstrukcijomis, tam tikra įkapių išdėstymo tvarka, miniatiūriniai moliniai indeliai, dažni romėnų monetų ir tošinių dėžučių su vadinamuoju papildomu inventoriumi radiniai). H. Moora nurodė ir tam tikrus skirtumus (nedideli pilkapiai Latvijoje, akmenų vainikai Lietuvoje), tačiau juos laikė neesminiais. Senienų formos abiejuose regionuose akivaizdžiai panašios, tų formų raida vyko nuosekliai. H. Moora darė išvadą, kad nuo pirmųjų amžių po Kristaus visame Mėmelio kultūros regione nebuvo gyventojų kaitos, o tuos kultūros paminklus paliko rašytiniuose šaltiniuose minėtų kuršių protėviai. H. Mooros mintys nepraradusios aktualumo ir mūsų dienomis.
XX a. trečiajame ir ketvirtajame dešimtmetyje paskelbta keletas latvių archeologų F. Baluodžio ir Eduardo Šturmo darbų – „Kuršo priešistorės problemos“ (Kursas aizvēstures problēmas), „Latvių istorija“ (Latviešu vēsture) ir kt., kuriuose aptarta ir kuršių problematika. Tačiau jie iš esmės nepakeitė jau H. Mooros pareikštos nuomonės. Archeologinė medžiaga nepatvirtino F. Baluodžio minties, kad vakarų baltams būdingą kremaciją pirmaisiais amžiais po Kristaus Kuržemėje dėl latgalių įtakos pakeitė griautiniai kapai. Abu tyrinėtojai perdėjo ir skandinavų įtaką kuršių kultūrai I tūkstantmečio pabaigoje.
Kalbant apie lietuvių tyrinėtojų tarpukario darbus išskirtina Vlado Nagevičiaus atlikta Pryšmančių kapinyno analizė, paskelbta 1931 m. Antrojo Baltijos archeologų kongreso straipsnių rinkinyje. Paminklas labai reikšmingas tuo požiūriu, kad ten pastebima laidojimo būdo kaita – perėjimas nuo inhumacijos prie mirusiųjų kremacijos. V. Nagevičius šį procesą siejo su kaimynų latvių, Kuržemės gyventojų įtaka. Jo manymu, Pryšmančių kapinynas priklausė Klaipėdos apylinkėse ir Kuržemėje paplitusiai kultūrai.
Praėjusio amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje pasirodė dar keli vokiečių archeologų Carlo Engelio ir Wilhelmo Gaertės straipsniai Einführung in die vorgeschichtlicher Kultur des Memellands in vorgeschichtlicher Zeit ir Urgeschichte Ostpreussens, skirti prūsų žemių ir Klaipėdos (vok. Memel) srities senovės istorijai. Analizuodami prieš tai sukauptą medžiagą, jie padarė išvadas apie savarankiškos vadinamosios Mėmelio kultūros egzistavimą, jos ribas nustatė labai plačias: tai visa vakarų Lietuva iki Nemuno žiočių pietuose. Abu autoriai pritarė požiūriui, kad pirmaisiais amžiais po Kristaus šią kultūrą smarkiai paveikė Vyslos žemupyje gyvenusių gotų (germanų) kultūra, su kuria jie siejo išsivysčiusios metalurgijos pasirodymą, taip pat perėjimą nuo mirusiųjų kremacijos prie griautinių kapų vakarų Lietuvoje. Tik nuo I tūkstantmečio vidurio pastebimas kultūros savarankiškumas, kuris pasireiškė laidojimo tradicijų pastovumu iki IX–X a. Tuo metu Mėmelio kultūrai būdingi plokštiniai griautiniai kapai, aplink kuriuos suformuoti akmenų vainikai, savitas inventoriaus išdėstymas kape ir ypač dažni miniatiūrinių molinių indelių radiniai. Kadangi į Mėmelio kultūros sritį tyrinėtojai įtraukė ir Nemuno žemupį, viena esminių kultūros ypatybių buvo laikoma dažnai pasitaikantys kario ir žirgo palaidojimai. Vėlyvajame geležies amžiuje, abiejų autorių nuomone, Mėmelio kultūra pateko į skandinavų įtaką.
Reikšminga yra C. Engelio ir W. Gaertės tezė, kad Mėmelio srityje nuo pirmųjų amžių po Kristaus nematyti gyventojų kaitos, apie tai byloja ilgas kapinynų naudojimo laikotarpis, taip pat laipsniškas daiktų formų vystymasis. W. Gaertės manymu, šiame regione gyveno aisčiai (Aestier), o C. Engelis vienareikšmiškai nurodo, kad Mėmelio kultūrą paliko rašytiniuose šaltiniuose minėti kuršiai, apie tai esą byloja visame regione konstatuoti kuršiški hidronimai. Vėliau C. Engelio ir W. Gaertės nuomonės apie germanų kultūros įtaką vertintos įvairiai, tačiau nepaneigiamas yra jų ir kitų vokiečių tyrinėtojų įnašas publikuojant kasinėjimų medžiagą, klasifikuojant ir datuojant radinius. Tai dar svarbiau todėl, kad didžioji dalis kolekcijų pražuvo.
Vienas pirmųjų reikšmingesnių tyrinėjimų po Antrojo pasaulinio karo, aiškinantis ir kuršių etninės istorijos problemas, yra 1946 m. išėjęs platus Marijos Alseikaitės–Gimbutienės (toliau – M. Gimbutienė) tyrimas, skirtas laidojimo tradicijoms Lietuvos teritorijoje priešistorės laikais, Die Bestattung in Litauen in der vorgeschichtlichen Zeit. Šiame darbe ji panaudojo tiek prieškario laikotarpiu sukauptą medžiagą, tiek iš dalies apdorojo ir 1940–1941 m. kasinėjimų rezultatus, pridėdama platų paminklų sąrašą. M. Gimbutienė, detaliai išanalizavusi laidojimo tradicijų kaitą Lietuvos pajūrio regione, priėjo prie išvados, kad plokštiniai kapai su akmenų vainikais susiformavo iš ankstesnių pilkapių su akmenų vainikais, sudarančiais jų pagrindą. Pradžioje (II–IV a.) akmenų vainikai buvo apskriti, vėliau (V–IX a.) juos formavo ovalo ar stačiakampio formos. Autorės manymu, akmenų vainikai aplink kapus nebebuvo dedami tik vėlyvuoju geležies laikotarpiu. Ji nurodė, kad per visą I tūkstantmetį Lietuvos pajūrio kapavietėse išliko nepakitusios tradicijos, susijusios su kapų inventoriumi. Kapuose buvo rasta darbo įrankių, ginklų, kurie paprastai būdavo padėti prie galvos, ten pat miniatiūrinis molinis indelis ir neretai – beržo tošies dėžutė. O papuošalai kapuose paprastai yra tose vietose, kurios būdingos jų nešiosenai. Per visą laikotarpį pamažu kito tik daiktų formos. Taip pat beveik visam I tūkstantmečiui būdingi griautiniai kapai. Reikšminga M. Gimbutienės nuoroda, kad pirmieji degintiniai kapai Klaipėdos srities pietuose pasirodė tik IX a. ir iš ten X–XI a. paplito visoje Lietuvos vakarų dalyje, nuo XI a. tai buvo dominuojantis laidojimo būdas ir Kuržemėje. Skirtingai nei ankstesniojo laikotarpio tyrinėtojai, M. Gimbutienė manė, kad išorinės įtakos laidosenai pasikeisti negalėjo būti, todėl kremacijos pasirodymo nesiejo su skandinavų įtaka. Ji aiškino šį procesą „to meto dvasia“. Taip pat M. Gimbutienė priėjo prie išvados, kad vakarų Lietuvos plokštinių kapų areale – pajūrio zonoje nuo Minijos upės žiočių pietuose iki pietvakarių Kuržemės šiaurėje – per visą I tūkstantmetį nebuvo gyventojų kaitos ir minėtąją teritoriją buvo apgyvenę kuršiai.
Sovietų laikotarpiu kuršių etninės istorijos klausimai tiek tyrinėti atskirų autorių, tiek nagrinėti platesnėse Latvijos ir Lietuvos senovės istorijos apybraižose.
XX a. penktojo ir šeštojo dešimtmečio latvių archeologų publikacijose juntama tam tikra tendencija supaprastinti etninę padėtį Lietuvos teritorijoje I tūkstantmetyje. Publikacijose pasirodė tezė, kad nuo I tūkstantmečio vidurio galima skirti tik dvi etniškai skirtingas sritis: rytų daliai būdingi pilkapiai, juos paliko aukštaičiai, vakarų dalyje paplitę plokštiniai kapai, sietini su žemaičiais. Kuršių kultūra esą beveik nesiskyrė nuo žemaičių, todėl nesą pagrindo juos skirti kaip savarankišką etnosą. Straipsnyje Некоторые дaнныe o пepвoнaчaльнoм зaceлeнии тeppитopии Литвы и o плeмeнныx гpyппax в I и в нaчaлe II тыcячeлeтия н. э. пo дaнным apxeoлoгии, skirtame Lietuvos apgyvendinimui tirti, 1954 m. Pranas Kulikauskas teigė, kad ankstyvajame ir viduriniame geležies amžiuje vakarų Lietuvoje išskiriamas plokštinių kapų su akmenų vainikais regionas, kuris apima Klaipėdos, Kretingos ir Šilutės regioną, klaidingai priskirdamas prie jo ir Sovetsko bei Kaliningrado apylinkes. Jo manymu, šioje teritorijoje iki V–VI a. gyveno kuršių, žemaičių ir skalvių protėviai. Šią dalies lietuvių archeologų pateiktą archeologinės medžiagos interpretaciją galima sieti su šeštojo dešimtmečio sovietų istoriografijai būdinga tendencija „peržiūrėti buržuazinio mokslo išvadas“, taip pat noru pagrįsti kuo senesnį tam tikros vieningos tautos susiformavimą.
Kitoks požiūris išreikštas 1952 m. išėjusiame estų archeologo H. Mooros darbe „Pirmykštės bendruomenės santvarka ir ankstyvoji feodalinė visuomenė Latvijos SSR teritorijoje“, kuriame tarytum akcentuojamas visuomeninių santykių tyrimas, bet autorius atsigręžia ir į etninius klausimus. H. Moora ne tik pakeitė nuomonę dėl to, kad kuršiai nuo pirmųjų amžių po Kristaus gyveno teritorijoje tarp Baltijos jūros ir Ventos Kuržemėje bei Klaipėdos srityje Lietuvos pajūryje. Reikšminga buvo H. Mooros mintis, kad Klaipėdos apylinkėse reikia ieškoti kuršių kultūros centro, nes ten atrasti didžiausi ir ilgiausiai naudoti kapinynai, ryškiausios visos jau seniau užregistruotos laidojimo tradicijų ypatybės.
Kitas kuršių etninės istorijos tyrimo etapas sietinas su XX a. septintuoju–devintuoju dešimtmečiu. Remiantis gausia naujai sukaupta medžiaga ir laisvėjant ideologiniams gniaužtams, pastebima aiški tendencija atsidėti etniniams klausimams, pastangos sieti iš rašytinių šaltinių žinomas baltų tautas su tam tikrais archeologinės medžiagos kompleksais. 1968 m. išėjo Lietuvos pajūrio paminklų ir šio regiono I–VII a. kultūrai tirti skirtas kolektyvinis darbas „Lietuvos archeologiniai paminklai. I–VII a. Lietuvos pajūrio kapinynai“. 1970 m. publikuoti Ilzės Luozės ir Janio Grauduonio straipsnis „Laidojimo tradicijos Latvijoje pirmykštės bendruomenės laikotarpiu“ ir Vladislavo Urtano straipsnis „Etniniai laidojimo tradicijų ir kapų inventoriaus skirtumai Latvijoje V–IX a.“. Latvijoje ir Lietuvoje buvo paskelbti rimti apibendrinantys darbai – 1961 m. „Lietuvos archeologijos bruožai“, 1974 m. „Latvijos SSR archeologija“, 1977 m. ir 1978 m. „Lietuvos TSR archeologijos atlasas, III, IV“, 1987 m. „Lietuvių etnogenezė“ ir kt.
Pabaiga kitame numeryje
Iš: Jānis Asaris, Vitolds Muižnieks, Arnis Radiņš, Ingrīda Virse, Irita Žeiere.
Kurši senatnē. Rīga: Latvijas Nacionālais vēstures muzejs, 2008
Vertė Daiva Murmulaitytė
„Šiaurės Atėnai“
Stasės Butrimienės nuotr.
Nuotraukose:
1. VIII–IX a. apskrita kiauraraštė segė su žalčių galvutėmis. Laivių kapinynas. Vytauto Didžiojo karo muziejus. Iš: Baltų menas, Vilnius, 2009
2. Masyvus smeigtukas trikampe ornamentuota galvute su vienos grandinės dalimi. Iš Palangos kapinyno 357 kapo. VIII–IX a. Mažosios Lietuvos istorijos muziejus
