Autorius: Voruta Data: 2015-01-07 , 13:11 Spausdinti

Jūs rašote „Vorutos“ laikraščiui – ir ne tik jam – įvairiomis temomis.

Skaitytojai teigiamai vertina Jūsų straipsnius, bet apie Jus, kaip žmogų, žinių stokojama…

Saulę išvydau Švenčionių rajono Svylionių kaime.  Vos 9 mėn.  turėdamas, netekau tėvelio, augino ir į mokslus leido serganti mamytė.  Baigęs Adutiškio vidurinę mokyklą, 1973 m. – Vilniaus valstybinio uniuversiteto Filologijos fakultetą, 1982-1991 m. dirbau  Lietuvos LR Švietimo ministerijos Mokyklų valdybos inspektoriumi, nuo 1992 m. Valstybinės komisijos Rytų Lietuvos problemoms išnagrinėti referentu švietimui ir kultūrai. 1994 m., reorganizavus Valstybinę komisiją Rytų Lietuvos problemoms išnagrinėti į Regioninių problemų ir tautinių mažumų departamentą prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, o vėliau – į Tautinių mažumų ir išeivijos departamentą prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, iki 2005 m. – šio departamento Užsienio lietuvių skyriaus vyriausiuoju specialistu, vėliau Darbo su užsienio lietuvių bendruomenėmis poskyrio vedėju, o dar vėliau – Rytų Lietuvos programų poskyrio vedėju.

Dirbdamas Švietimo ministerijoje ir kitose valstybės institucijose, rūpinausi Rytų kraštų, ypač Karaliaučiaus krašto, lietuvių bendruomenėmis, lietuvių kalbos ir etnokultūros fakultatyvų, lietuviškųjų klasių steigimu, Rytų Lietuvos poskyryje – tautinės darnos išsaugojimu Šalčininkų, Vilniaus, Trakų, Ignalinos rajonuose, Visagino apylinkėse. Visur darbas buvo įdomus, nes teko bendrauti su šimtais, o gal ir tūkstančiais žmonių: gyventi  jų bėdomis, džiaugtis  mažais ir dideliais jų  laimėjimais. Man regis, minėto departamento darbą iš dalies sėkmingai tęsia lietuvių švietimo draugija ,,Rytas“ (pirm. Algimantas Masaitis).

Daug metų  siejo jus prasmingas ir sėkmingas darbas su užsienio lietuviais, nes dirbdamas Tautinių mažumų ir išeivijos departamente prie LR Vyriausybės, kuravote Rytų kraštų  bendruomenes…

Kokias įžvalgas palikote kuruodamas užsienio  lietuvius?

Pasaulio lietuviai – mūsų, Lietuvos – šeimos dalis, kuria reikia rūpintis. Departamentas savo laiku skyrė lėšų užsienio lietuvių bendruomenių projektams. Ir nemažų. Ryšiai su biologine tėvyne stiprėjo ir to dėka.

Sakiau ir sakysiu, kad visuomeniniams ambasadoriams – užsienio lietuvių susivienijimams –  reikia daugiau dėmesio. Būtina ir jų tarpusavio vienybė: ne nuo draugijų, bendrijų, asociacijų gausumo priklauso jų veiklos. Esti gausių ir nesutariančių tarpusavyje ir yra neskaitlingų, tačiau  įspūdingai garsinančių Lietuvą.

Esate kelių knygų, daugelio straipsnių autorius…

Knyga „Laiko išsklaidyti“, išėjusi 1997  m., skirta tiems, su kurias drauge kurtos pirmosios lietuvių bendruomenės užsienyje: Rusijos Federacijoje (Karaliaučiaus srityje, Maskvoje, Sankt Peterburge, Samaroje, Omske, Tomske…), Moldovoje, Gruzijoje, Latvijoje, Estijoje. Penkerius metus rūpinausi lietuviais, gyvenančiais   Rytų Lietuvoje: parama ugdymo įstaigoms, atskiriems žmonėms. Na ir knygos pavadinimas su tuo susijęs – „Penkeri metai su Rytų Lietuva“. Tai lyg ir mano ( supraskite – departamento) vadovaujamo poskyrio ataskaita kiekvienam Rytų Lietuvoje gyvenančiam.  Važinėdamas po Rytų kraštus, susitikdavau su gražių ir svarių minčių turinčiais lietuviais: taip gimė knyga – almanachas „Balsai iš toli“.  Joje 23 Baltarusijoje, Latvijoje, Lenkijoje, Rusijoje, Ukrainoje gyvenančių ir kuriančių proza, poezija.  Knygą padėjo sudaryti poetas Antanas Andrijonas, na o du Rytų Lietuvos mokytojų kūrybos almanachus – „Ties rugsėjo taku“, „Ties spalio taku“ sudarėme kartu su su poetais Romu Vorevičiumi, Albertu Skyreliu. Būtų gimęs ir trečiasis, bet departamento sugriovimas  ‚,užgriovė“ tą mintį.

Esu išspausdinęs per 150 straipsnių Lietuvos ir užsienio lietuviškoje spaudoje lituanistikos, užsienio lietuvių švietimo klausimais („Lietuviškumui palaikyti“, „Mūsų svečiai“, „Kas į Prūsijos žemę?, „Padėkime Karaliaučiaus krašto lietuviams“, „Černiachovske galima rengti lietuvių kalbos mokytojus“, „Atgaja“ laukia“, „Jie gyvena Mažojoje Lietuvoje – Karaliaučiaus krašte“, „Karalių (Karaliaučiaus) mieste“, „Mokytoja, poetė, vertėja Karaliaučiaus žemėje“, „Romai, kas jie“ ir kt.).

Straipsnių sąrašas pasipildo kas savaitę. Vis naujos mano mintys randa vietos „Vorutoje“, „Lietuvos aide“, „Švietimo naujienose“. Ačiū jų radaktoriams ir komandų nariams.

Šiuo metu redaguojate Lentvario pradinės mokyklos  laikraštį „Smalsutis“ ir vadovaujate Jaunųjų žurnalistų būreliui…

Prieš gerų trejetą metų Lentvario pradinės mokyklos direktorė Ona Ramanauskienė, įvairių inovatyvių idėjų sumanytoja, prasitarė, kad jos vadovaujamoje vienoje gausiausių respublikos pradinių mokyklų, yra žingeidžių, norinčių ir gebančių rašyti vaikų. Susirinkus pradinukų būriui, pradėjome dirbti: mokytis rašyti bei… rašyti, kurti, susipažinti ir pažinti, keliauti… Kilo mintis ir pasiviešinti: atsirado laikraštis „Smalsutis“, laikraštis labai smalsiems. Vaikai noriai rašo apie savo gimtinę, gimtąją kalbą, pilietškumą ir tautų tradicijas, įvairių naujienų ieško internetinėse svetainėse… Malonu, kad dalyvaujantieji jaunųjų žurnalistų būrelyje savo žiniomis lenkia bendraklasius.

  Ko dar nespėjote pasakyti Jus pažįstantiems?

Asmeniniame archyve sukaupiau daug medžiagos apie nuostabius žmones – išėjusius Anapilin ir dar sėkmingai dirbančius. Bandau atskiruose straipsniuose juos aprašyti; esu surinkęs ,,kalnus“ parašytų straipsnių: reikėtų juos vienon knygon sudėti: laikas tai lyg ir leistų padaryti, bet kišenė – nelabai… Kur Jūs, rėmėjai?

Kitais metais ketinama atkurti Tautinių mažumų departamentą. Kokios, jūsų galva, turėtų būti iš dalies atgimsiančio  Tautinių mažumų ir išeivijos departamento prie LR Vyriausybės  darbo kryptys?

Pirmiausiai, padaryta milžiniška klaida, kad Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas prie LR Vyriausybės buvo ne reorganizuotas (nors dokumentuose įvardijama būtent taip), o sugriautas, išdraskytas, sujauktas. Ir dar. Kai kurias Tautines mažumas kuruojantis dabar Kultūros ministerijos Tautinių mažumų skyrius savo kompetencijoje neturi lietuvių, gyvenanačių Rytų Lietuvoje, kaip tautinės mažumos, palaikymo programos. Visa kita, matyt, liktų kaip ir buvusiame  Tautinių mažumų ir išeivijos departamente prie LR Vyriausybės, išėmus žodį „išeivijos“. Man regis, svarbiausia departamentui  rūpėtų  tautinė darna: neiškeliant vienų ir nežeminant kitų: juk, pasak Donelaičio, „visi nuoginteliai gemam“.

Esate kalbininkas, Lietuvos žurnalistų sąjungos narys. Lietuvos edukologijos universitete pedagogams skaitote  kalbos kultūros paskaitas. O kokia etika vadovaujasi šiuo laikmečiu žurnalistas?

XVI žurnalistų sąjungos suvažiavime, įvykusiame š.m. lapkričio 22 d., priimtame nutarime sakoma: „Žurnalisto profesija apima teises ir įsipareigojimus, laisves ir pareigas. Be įstatymų nustatytų teisių ir įsipareigojimų viešosios informacijos rengėjams tenka ir etinė atsakomybė piliečiams bei visuomenei.  Ši atsakomybė ypač pabrėžtina dabar, kai informacija ir komunikacija atlieka labai svarbų vaidmenį žinių visuomenėje formuojant piliečių asmenines nuostatas bei informuojant visuomenę.  Pagrindinis žurnalistikos etikos tikslas yra ne tik nustatyti žurnalistinės veiklos  kriterijus, bet ir jų laikytis. Europos Tarybos  rezoliucija „Dėl žurnalistinės etikos“ įpareigoja  visas žiniasklaidos priemones imtis  efektyvių priemonių deramam žurnalistinės etikos lygiui palaikyti“. Tai neatsiejama ir nuo kalbos kultūros esmės.

Ką norėtumėt matyti šio, Jūsų jubiliejaus proga, greta savęs?

Be abejo, tuomečius užsienio lietuvių bendruomenių pirmininkus ir jų narius ( a.a Altajaus krašto pirmininką B.Virbicką, Gruzijos buv. pirm. I.Džikiją, L.Giorgobiani,  Moldovos – buv. pirm. P.Laurinavičių, Latvijos – J.Budzinauskienę, Karaliaučiaus lietuvius: A.Muliuolį,  A.Karmilavičių, R.Leonovą, L.Meščeriakovą, S.Šamborskį, R.Taukačiką, kun. A.Gauronską, A.Bartniką, Maskvos: A.Jonkų, T.Lurytę, B.Nenartavičiūtę, K.Momziakovą, Ukrainos: Vinicos V.Sugaką, Kijevo: D.Makarovą, V.Jančiuk, R.Malikėnaitę,  daugelį daugelį  kitų) ir Rytų Lietuvos bendražygius, ypač rajonų, ugdymo įstaigų vadovus, talentingus pedagogus, visuomeninių organizacijų, neabejingų Rytų Lietuvai,  vadovus, buvusio Tautinių mažumų ir išeivijos departamento prie LR Vyriausybės bendradarbius ir, be abejo, savo šeimos narius: žmoną, dukrą, sūnų, anūkų pulką ir proanūkėlę.  Stalas būtų labai platus, bet visi tilptume, nes visus vienytų mintis viena, kad ir Lietuvoje, ir kitur gyvenatiems gyventi būtų oriai gera. Ačiū visiems…

„Vorutos“ redakcijos vardu sveikiname jubiliejaus proga ir linkime, kaip ir visada, spėti visur ir visada. Gražių metų!

Kalbėjosi  ROMAS ADOMAS VOREVIČIUS

Nuotraukoje Alfonsas Kairys

Kultūra Lietuva Alfonsas Kairys, ROMAS ADOMAS VOREVIČIUS