Kurie ne kurie spaudos draudimo padariniai

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Praėjus 140 metų nuo lietuviškos spaudos uždraudimo Rusijoje ir 100 metų, kai ji vėl buvo leista, mūsų kartos žmonėms gana sunku įsivaizduoti, kaip caro valdžios represinės priemonės atsiliepė lietuvių tautos kultūrai ir švietimui. Tais laikais spauda kartu su mokykla buvo beveik vienintelės visuomenės dvasinio ugdymo priemonės. Iš lietuvių tautos 1864–1904 m. jos abi buvo brutaliausiu būdu išplėštos. Kitos tautos, galėdamos naudotis daugiau ar mažiau laisva tautine spauda ir mokykla, sparčiai žengė kultūros ir civilizacijos keliu, o lietuviai buvo pasmerkti atsilikimui.
Dvasinius reiškinius neįmanoma apibūdinti fiziniais matais, todėl jų mastui išreikšti tenka naudotis palyginimo metodu. Tad pamėginkime įsivaizduoti neigiamą lietuviškos spaudos draudimo poveikį palyginę spaudinių kiekio (pagal pavadinimus) dinamiką su ankstesniu laikotarpiu ir raida kurioje nors kaimyninėje šalyje. Gretinimas negalės būti absoliučiai tikslus, nes remsimės tik labai apytikriais skaičiais.
Prieš spaudos uždraudimą, 1851–1861 m., iš viso lietuviškų spaudinių buvo išspausdinta 373. Iš jų 205 – D. Lietuvoje, 119 – Rytų Prūsijoje ir 49 – kitur (žr. Knygos lietuvių kalba. T.1. – V., 1969 – P. XII). Tad vidutiniškai per metus išeidavo pasaulyje po 34 lietuviškus leidinius, arba po 17 kiekvienam milijonui lietuvių, jei manysime, kad tada jų iš viso būta apie du milijonus. Leidinių (pavadinimų) skaičius milijonui gyventojų yra tam tikras rodiklis, kuris leidžiąs gana objektyviai apibūdinti skaitytojų skonio įvairovę, tai yra jų išprusimo lygį. Taip teigia latvių knygotyrininkas Aleksejus Apynis (Apnīs) savo knygoje “Latviešu grā-matniecība” (Rīga: “Liesma”, 1977. – P.  298, išnaša 3). Galimas dar palyginimas pagal leidinių egzempliorių suminį skaičių, bet mums nustatyti visų jų tiražus beveik neįmanoma, todėl toliau kalbėsime tik apie leidinių (pavadinimų) skaičių.
Nagrinėjant draudžiamojo laikotarpio lietuvišką spaudą, reikia turėti galvoje, kad toli gražu ne visi leidiniai verti knygos ar net brošiūros vardo: tarp jų esama vos 2–4 puslapių lapelių – atsišaukimų, skelbimų ir pan. Tad, gretindami ją, pavyzdžiui, su latvių knygų leidyba, rizikuojame lyginti ne visai tolygius spaudinius.
Kokį kiekybinį poveikį sukėlė lietuviškos spaudos uždraudimas, palyginti su ankstesniu jos leidimu? Bibliografas Vladas Žukas tą pokytį yra nusakęs taip: “Pirmaisiais dviem [spaudos draudimo] dešimtmečiais knygų leidimas nebuvo intensyvus – pasirodydavo vos 3/5 to skaičiaus, kuris išeidavo per paskutinį dešimtmetį iki spaudos uždraudimo” (Knygos lietuvių kalba. T. 2, kn. 1. – V.: “Mintis”, 1985. – P. 22). Taigi 20 metų lietuviška spauda merdėjo. Jos sumenkinimas būtų dar ryškesnis, jei palyginimui imtume ne visą dešimtmetį, bet paskutinius 1861 metus (beje, taip pat ne ypač palankius), kada išėjo 43 spaudiniai. Pirmaisiais draudimo metais (1864) represinių dekretų poveikis nebuvo dar jaučiamas: tada išėjo 39 leidiniai, užtat 1865 m. – jau tik 28, 1866 m. – vos 21 spaudinys. Po metų šis skaičius pakilo iki 30, bet 1868 m. vėl nukrito iki 28. Lietuviškų leidinių spausdinimas ne visiškai žlugo, todėl, kad leidybą kiek kompensavo ir stabilizavo M.Lietuvos lietuviškoji spauda.
Na, o kaip lietuviškos spaudos būklė po 1864 m. atrodo, palyginti su latvių knygų leidyba? Minėtas A. Apynis teigia, kad 1867–1870 m. kasmet išeidavo po 76 latviškas knygas. 1881–1885 m. šis vidurkis pakilęs iki 144 knygų per metus (žr. p. 240). Vienam milijonui latvių aštuntojo dešimtmečio viduryje išėję kasmet vidutiniškai po 100 knygų. Dar daugiau knygų pagal šį požymį išleidę estai: vienam milijonui tekę apie 250 pavadinimų. O ką jau kalbėti apie didžiąsias Vakarų Europos šalis! Antai Vokietijoje 1885 m. milijonui tekę 349 pavadinimai (su periodika), Prancūzijoje – 325. Tuo tarpu lietuviškų spaudinių ir tada, kaip ir minėtame dešimtmetyje prieš spaudos uždraudimą, vidutiniškai kasmet vienam milijonui lietuvių teko 17 (mūsų apskaičiavimu). Taigi vienas milijonas vokiečių gaudavo per metus dvidešimt kartų daugiau spaudinių, negu jų tekdavo lietuviams.
Į XIX a. pabaigą lietuviškų spaudinių po truputį gausėjo. Antai 1895 m. jų išėjo, galima sakyti, apie šimtą, tad milijonui lietuvių teko apie 50 leidinių. Žinoma, daugiau leidinių radosi ir kitose šalyse. Pavyzdžiui, A.Apynis, remdamasis oficialiais Rusijos statistikos duomenimis, teigia, kad tais pačiais metais latviškų knygų Rusijoje išėję net 259, taigi, net 2,5 karto daugiau negu lietuviškųjų. Jeigu skaičiuotume juos vienam milijonui gyventojų, tai santykis būtų dar didesnis. Apskritai per laiką nuo 1886 iki 1900 metų latviai išleidę 3500 knygų (žr. A. Apnīs, p. 297). Tuo tarpu lietuviškų leidinių 1862–1904 m., t.y. per beveik tris kartus ilgesnį periodą, išėjo apie 4120. XIX a. pabaigoje latvių knygų leidyba pagal pavadinimų skaičių Rusijoje užėmė ketvirtąją vietą (ja dalijosi kartu su žydais) po rusų, vokiečių ir lenkų. O kelintą vietą užėmė lietuviai, jei 1896 m. Rusijos imperijoje išėjo tik septyni lietuviški leidiniai rusiškomis raidėmis?
Čia pateikti keli skaičiai ir palyginimai leidžia bendrais bruožais įsivaizduoti, kaip lietuviškos spaudos draudimas Rusijoje, kur gyveno pagrindinė lietuvių tautos dalis, neigiamai atsiliepė mūsų žmonių kultūros raidai. Knygnešių iš užsienio gabenamos knygos ir kitokia spauda tenkino poreikius. Vaizdingai tariant, tai buvo badmiriavimas, grėsęs organizmui mažakraujyste. Nykus lietuvių kultūros būklės vaizdas spaudos draudimo metais būtų dar ryškesnis, jei gautume į rankas išsamią lietuviškos spaudos studiją. Gal kartais šįmet švenčiama sukaktis, kai caro valdžia buvo priversta grąžinti lietuviams teisę leisti savo spaudą, paskatins mūsų knygotyrininkus imtis šio reikalingo darbo?

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra