Kuriant savo kartos ateitį…Sofijai Kymantaitei – Čiurlionienei – 130

Autorius: Data: 2016-07-11, 10:13 Spausdinti

Kuriant savo kartos ateitį…Sofijai Kymantaitei – Čiurlionienei – 130

S. Kymantaitė-Čiurlionienė Voroneže 1916 m.

Jūratė JAGMINIENĖ, bernardinai.lt

iemet sukanka 130 metų, kai Šiaulių apskrityje, Joniškyje, gimė garsi lietuvių rašytoja, visuomenės veikėja, literatūros ir meno kritikė, dramaturgė, poetė, vertėja, skaučių vadė ir pedagogė Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė (1886–1958). Ta proga, manau, verta prisiminti apie talentingos lietuvių inteligentės S. Kymantaitės-Čiurlionienės nuveiktus darbus Lietuvos švietimo ir kultūros srityse.

Lietuvos švietimo istorijos muziejaus fonduose saugomi paskutiniais gyvenimo metais S. Kymantaitės-Čiurlionienės rašyti trys laiškai, adresuoti pusseserei mokytojai Onai Kaušaitei-Tamulaitienei.

Lietuvoje S. Kymantaitė-Čiurlionienė labiau žinoma dėl literatūrinės veiklos, o kad ji buvo ir garsi pedagogė, visą savo gyvenimą susiejusi su pedagogika, žinoma mažiau.

Mokslo keliu

Sofija Kymantaitė gimė bežemio bajoro šeimoje. Tėvas Leonas Kymantas buvo puikus pasakorius, mėgęs tautosaką, mokėjęs kalbų, išsilavinęs žmogus, motina Elžbieta Jarulaitytė-Kymantienė mėgo dainuoti. Tikėtina, kad tėvų meninė prigimtis didelės įtakos turėjo dukters charakteriui ir polinkiams formuotis. Materialiai šeima vertėsi sunkiai.

Taip jau susiklostė Kymantų gyvenimas, kad 1893 m. teko persikelti gyventi į Kulius (Kretingos apskritis), pas kleboną Vincentą Jarulaitį (motinos brolį). Klebonas pasiūlė svainiui ūkininkauti klebonijos ūkyje, mama padėjo šeimininkauti klebonijoje. Kunigas V. Jarulaitis globojo mažąją Sofiją, leido ją privačiai mokytis bendrų lavinimosi dalykų ir muzikos, vėliau ji mokėsi Palangos pradžios mokykloje mergaitėms.

1898 m. Kuliuose Sofija susipažino su neseniai čia atkeltu jaunu kunigu Juozu Tumu-Vaižgantu. Dvylikametė mergaitė jau gerai mokėjo skaityti ir rašyti lenkiškai, truputį rusiškai, tačiau lietuviškai skaityti ir rašyti nemokėjo. Taip J. Tumas-Vaižgantas tapo Sofijos pirmuoju lietuvių kalbos mokytoju. Toliau Sofija Kymantaitė mokėsi Peterburgo šv. Kotrynos gimnazijoje, o 1904 m. baigė Rygos realinę gimnaziją. 1904–1907 m. studijavo Krokuvos aukštuosiuose Baraneckio kursuose ir Krokuvos universitete mediciną, vėliau – filosofiją bei literatūrą.

Jaunystės metai

1907 m. S. Kymantaitė iš Krokuvos grįžo į Lietuvą ir netrukus, J. Tumo-Vaižganto paskatinta, įsijungė į Vilniaus lietuvių kultūrinį gyvenimą. Pradėjo dirbti „Vilties“ redakcijoje, rašė straipsnius apie lietuvių literatūrą, recenzavo knygas. Buvo aktyvi visuomeninio moterų sąjūdžio dalyvė. Būdama vos dvidešimt vienerių metų, ji dalyvavo pirmajame Lietuvos moterų suvažiavime Kaune ir jame skaitė pranešimą. „Mums reikia mokytis, mokyklas kurti“, – iš tribūnos skelbė jaunoji oratorė S. Kymantaitė.

Vilniuje per pirmosios lietuvių dailės parodos atidarymą S. Kimantaitė pirmą kartą pamatė savo būsimą vyrą – kompozitorių ir dailininką Mikalojų Konstantiną Čiurlionį (1875–1911). Po metų antrą kartą jie susitiko Vinco Kudirkos 50-mečio minėjime. Iškilmių metu S. Kimantaitė skaitė pranešimą apie didįjį Lietuvos patriotą – „Tautiškos giesmės“ autorių, o M. K. Čiurlionis skambino pianinu kūrinius.

Užsimezgusi draugystė virto ilgais pasivaikščiojimais Vilniaus gatvėmis, kurių metu S. Kymantaitė mokė M. K. Čiurlionį lietuvių kalbos. Gramatikos mokė iš Jono Jablonskio „Lietuviškos kalbos gramatikos“, išleistos Tilžėje 1901 m. Tikėtina, kad M. K. Čiurlionio sulietuvinimas – būtent S. Kymantaitės nuopelnas. Vėliau tie pasivaikščiojimai–pamokos suliepsnojo visomis ryškiausiomis meilės spalvomis… 1909 m. sausio 1 d. Šateikių bažnyčioje S. Kymantaitė ir M. K. Čiurlionis susituokė. Tai buvo legendinė pora – labai išsilavinę, talentingi, lygiaverčiai partneriai. Profesinėje veikloje jie vienas kitam darė didelę įtaką. Tada tai buvo labai retas atvejis. Gal net vienintelis…

1909-ųjų metų vasarą Čiurlioniai praleido Plungėje pas Sofijos mylimą dėdę kunigą V. Jarulaitį (1900–1910 m. – Plungės klebonas, Rietavo dekanas). Tai buvo pati laimingiausia ir kūrybingiausia jaunos poros Meilės vasara. Konstantinas nutapė 20 paveikslų, sukūrė muzikos etiudų, Sofija rašė straipsnius „Kritiškas žvilgsnis į Lietuvos visuomenę“. Manau, kad tos vasaros prisiminimus S. Kymantaitė-Čiurlionienė širdyje nešiojo visą savo gyvenimą…

Pedagoginio darbo pradžia


S. Kymantaitė-Čiurlionienė. Lietuvių literatūros istorijos konspekto CHRESTOMATIJA. Voronežas, 1918 m.

1911 metais S. Kymantaitė-Čiurlionienė su dukra Danute apsigyveno Kaune. Prasidėjo naujas gyvenimo etapas ir tikrai nelengvas. Dvidešimt penkerių metų jauna moteris buvo priversta sau ir savo dukrytei ieškoti pragyvenimo šaltinio. Netrukus gavo mokytojos vietą lietuvių švietimo draugijos „Saulė“ įkurtuose mokytojų kursuose, kur pradėjo dėstyti lietuvių kalbą ir literatūrą. Visada atsakingai ruošdavosi pamokoms, ieškojo įvairių dėstomosios medžiagos pateikimo būdų, formavo šio dalyko dėstymo metodiką. Beje, šiais metais minime 110-ąsias švietimo draugijos „Saulė“ įkūrimo metines (1906–1940).

Buvusi S. Kymantaitės-Čiurlionienės mokinė rašytoja Bronė Buivydaitė-Mičiulienė (1895–1984) savo prisiminimuose rašė: Pasigirdo už durų lengvi žingsniai, ir saulės spinduliuose pasirodė vidutinio ūgio, jaudais drabužiais, su juodu šaliku ant pečių jauna, liūdno madoniško veido moteris. Šviesūs plaukai lygiai sušukuoti, su sklastymu per vidurį. Kasos vainikėliu sudėtos ant galvos. Po pažastimi laikė žurnalą ir knygą. Paskui ją įėjo mūsų kursų vedėja.

Sofija Čiurlionienė dėstys jums lietuvių kalbą, – pasakė vedėja ir išėjo.

Ateidavo į pamokas visad punktualiai, šnekėdavo tyliu, liūdnu balsu (žinojome, kad jos vyras neseniai buvo miręs) ir vis supdavosi į šaliką, lyg šiame pasauly būtų buvę labai šalta.

Lietuvių kalbos pamokų, rodos, buvo dvi per savaitę. Skaitėme, rašėme, pasakojome.

… Aiškindavo liaudies kūrybą. Man literatūros pamokos atvėrė vartus į grožio pasaulį… Kai pradėjome nagrinėti Donelaičio „Metus“, Baranausko „Anykščių šilelį“ – skleidėsi vienas už kitą įstabesni poezijos žiedai. Pykdavau, kai skambutis nutraukdavo pasakojimą.

Jaunoji mokytoja labai stengėsi, kad jos auklėtiniai pajustu gimtosios lietuvių kalbos turtingumą, vaizdingumą, grožį ir skambesį bei žodžio galią. Kad pasiektų tikslą, ji pamokose pasitelkdavo lietuvių liaudies pasakas, padavimus, dainas… ir šio principo laikėsi per visus pedagoginio darbo metus.

Kita buvusi auklėtinė aktorė Nelė Vosyliūtė-Dauguvietienė (1899–1986) prisiminė: Man atminty išliko jos nepaprastai graži tarsena. Kai imdavo skaityti kokį nors tautosakos kūrinį, tai dainuote dainuodavo. Ir užsimerkus regiu jos kilnią povyzą, girdžiu intonaciją…

Mokytojaudama „Saulės“ mokytojų kursuose, S. Kymantaitė-Čiurlionienė ieškojo metodų, kaip priversti jaunimą savarankiškai mąstyti, vertinti įvairias gyvenimo situacijas. Todėl ji dažnai skirdavo namų užduotis – mintinai išmokti eilėraštį arba tekstą, patiems kurti rašinėlius namuose ir klasėje, siekė įkvėpti jauną žmogų svajoti, kurstė jo fantaziją… Daug dėmesio skyrė kalbos kultūrai.

Karo metai Voroneže

Prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas skaudžiai palietė kiekvieno Lietuvos piliečio gyvenimą. Teko trauktis į carinės Rusijos gilumą. Dalis tautiečių pasitraukė į Peterburgą, Maskvą, Jaroslavlį, Tambovą ir kitus didžiuosius Rusijos miestus. Didžioji Lietuvos inteligentijos ir moksleivijos dalis susitelkė Voroneže. Čia vyko aktyvus švietėjiškas ir kultūrinis gyvenimas. 1915 m. Martyno Yčo iniciatyva iš Vilniaus į Voronežą evakuotose berniukų ir mergaičių lietuvių gimnazijose dirbo žymūs lietuvių pedagogai: Pranas Mašiotas (gimnazijų direktorius), Marcelinas Šikšnys, Tomas Ferdinandas Žilinskas, Juozas Balčikonis, Konstantinas Šakenis, Jonas Jablonskis, Zigmas Žemaitis, Jonas Murka, Juozas Damijonaitis, Juozas Vokietaitis, S. Kymantaitė-Čiurlionienė ir kiti.

Persikėlusi su dukrele Danute į Voronežą, S. Kymantaitė-Čiurlionienė pradėjo mokytojauti lietuvių mokytojų kursuose ir mergaičių lietuvių gimnazijoje. Prasidėjo naujas pedagoginės veiklos etapas. Ji jau turėjo kelerių metų pedagoginę patirtį, todėl čia atvykusi drąsiai ėmėsi ieškoti naujų pedagoginio meno krypčių ir jai tai puikiai sekėsi. Pamokoms ruošdavosi labai atsakingai, kruopščiai, savitai, kūrybiškai. Aiškindavo dalyką metodiškai, gyvai, suprantamai, o sausą gramatiką stengdavosi iliustruoti spalvingais pavyzdžiais. Buvo puiki lietuvių literatūros mokytoja, išradingai ruošdavosi literatūros pamokoms, raiškiai skaitydavo įvairių autorių kūrinius, pjeses.

Pastebėjusi, kad trūksta mokyklinei scenai kūrinių – pati juos parašė: „Gegužis“, „Grybų barnis“, „Barbutė piemenėlė“ ir kitus. Taip tapo vaikų teatro pradininke. Bene didžiausias S. Kymantaitės-Čiurlionienės nuopelnas, kad ji sugebėjo išugdyti jauno bręstančio žmogaus vidinę kultūrą. To ji siekė ne tik per pamokas, pokalbius mokinių bendrabučiuose, bet ir savo asmeniniu pavyzdžiu. Visada buvusi labai taktiška ir mandagi tiek tarp mokytojų, tiek su mokiniais. Daug dėmesio skyrė gražiam elgesiui, kultūrai.

Jai labai rūpėjo kasdienis moksleivių gyvenimas bendrabučiuose, ar tikrai yra tinkamos sąlygos mokytis, ar gera psichologinė atmosfera. Tuos mokinius, kuriems reikėjo pagalbos, globojo moraliai ir materialiai. Ypač ji ugdė mergaičių savarankiškumą, asmenybę, mokė šeimininkauti – namų ruošos darbų, santūrumo.

S. Kymantaitės-Čiurlionienės pedagoginį darbą labai vertino ir kolegos mokytojai, ypač ją vertino buvę jos mokytojai matematikai P. Mašiotas ir M. Šikšnys iš mokytojavimo Rygos realinėje gimnazijoje laikų. (1902–1904 m. Rygoje Sofija dažnai lankydavosi Mašiotų namuose, o M. Šikšnys ją mokė lietuvių kalbos).

Tuo metu labai trūko vadovėlių lietuvių kalba. Šalia pedagoginio darbo daugelis lietuvių inteligentų rašė ir leido vadovėlius mokykloms. S. Kymantaitė-Čiurlionienė parengė ir išleido lietuvių literatūros vadovėlių ciklą, straipsnių rinkinį „Iš mūsų literatūros“ (1913), vadovėlį „Lietuvių literatūros istorijos konspektas“ (1918) ir „Lietuvių literatūros istorijos konspekto chrestomatiją“ (1918). Čia ji praktiškai laikėsi savo požiūrio, skelbto kartu su M. K. Čiurlioniu parengtoje ir išleistoje knygoje „Lietuvoje“ (1910), kad į tautosaką ir literatūrą reikia žiūrėti kaip į meną… Ji pirmoji pradėjo naują lietuvių literatūros interpretavimo kryptį.

Nepriklausomoje Lietuvoje. Kaune…

1919 m. S. Kymantaitė-Čiurlionienė atvyko į Kauną ir tais pačiais metais pradėjo dirbti Kauno apsaugos ministerijos Švietimo skyriuje. Rengė chrestomatijas Kauno karo mokyklai. 1925–1938 m. Lietuvos (nuo 1930 m. – Vytauto Didžiojo) universiteto Humanitarinių mokslų fakultete skaitė lietuvių kalbos kursą. Kurį laiką dėstė lietuvių kalbą Valstybės teatro Vaidybos mokykloje. Kas geriau galėtų apibūdinti S. Kymantaitę-Čiurlionienę kaip pedagogę nei amžininkų prisiminimai?…

Buvęs mokinys aktorius Kazys Jurašiūnas (1900–1975), mokęsis Vaidybos mokykloje 1926–1929 m., prisiminė: Tai buvo prieš keturiasdešimt metų. Tuomet lankiau Valstybinio teatro vaidybos mokyklą. Atskirų patalpų nebuvo, todėl paskaitos vykdavo teatro fojė.

Kaip dabar atsimenu, popietinėmis valandomis į sietynais nušviestą pirmojo aukšto fojė įžengdavo rašytoja. Vidutinio ūgio, truputį pailgo veido, kukliai aukštyn į dešinį šoną sušukuotais vešliais potamsiais plaukais. Ji visuomet mūsų nedidelę grupę stebindavo geru savo žvilgsniu. Mes taip pat gėrėdavomės ir rašytojos apranga – joje nebuvo nieko nereikalingo, jokių pastangų pabrėžti savo išorę, nors tuo pačiu metu ji buvo elegantiška, graži. Ir atrodė, kad be galo tai derinasi su jos asmenybe.

S. Čiurlionienė mums skaitė akcentologijos kursą, kartu siedama šį mokslą su pratybomis. Gana sausa, sunki ir nuobodoka šio dalyko medžiaga, perteikiama jos lūpomis, įgaudavo visai kitokių spalvų, nes rašytoja mokėjo kalbėti. Jos tariamame žodyje kiekvienas balsis, kiekvienas priebalsis nuskambėdavo taip, kaip turi lietuvių kalboje skambėti, o kiekviena kirčiuoto skiemens priegaidė buvo skambi ir muzikali.

Jos klausydami, jutome, su kokia didele meile gimtajam žodžiui ji ateidavo pas mus, kaip jai rūpėjo, kad nuo scenos sklistų gyvas, liaudiškas, skambus žodis. Su nuostaba tada žiūrėjome į ją, kaip į žmogų, sugebantį puikiai naudotis liaudies kalbos lobynu ir dalytis su mumis gyvu žodžiu.

S. Kymantaitė-Čiurlionienė buvo labai išsilavinusi moteris, mokėjo lenkų, prancūzų, rusų, vokiečių kalbas. 1935 m. Vytauto Didžiojo universitetas ją komandiravo į Vakarų Europą pasižiūrėti ir susipažinti su gimtosios kalbos ir literatūros mokymu tų šalių mokyklose. Teko pabuvoti Šveicarijoje – Bazelyje, Berne, Ženevoje; Prancūzijoje – Lijone; Lenkijoje – Torunėjė, Varšuvoje, Krokuvoje ir ten įgyti vertingos pedagoginės patirties. Ji rinko medžiagą, skirtą lietuvių kalbos ir literatūros dėstymo metodikai, buvo pradėjusi ją rašyti ir tikėjosi išleisti. Vylėsi, kad tas darbas busiąs pagrindas cenzo, leidžiančio dirbti aukštojoje mokykloje. Bet prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas sugriovė visus planus.


S. Kymantaitė-Čiurlionienė (dešinėje) savo namuose su pussesere mokytoja Ona Tamulaitiene, dukra Danute Zuboviene ir anūke Dalia Zubovaite. Kaunas, 1956 m.

Šalia intensyvios pedagoginės veiklos S. Kymantaitė-Čiurlionienė aktyviai dalyvavo ir visuomeniniame gyvenime. Ji buvo vienintelė lietuvė moteris, dalyvavusi Lietuvos Vyriausybės delegacijoje Tautų Sąjungoje. Tautų Sąjungos posėdžiuose dalyvavo 1929–1931 ir 1935–1938 metais. Dalyvavo tarptautiniuose moterų suvažiavimuose. 1930–1936 m. buvo vyriausioji Lietuvos skaučių vadovė.

S. Kymantaitės-Čiurlionienės namuose Žemaičių gatvėje vykdavo garsieji kalbos šeštadieniai, dar vadinami Čiurlionienės šeštadieniais, kur susiburdavo poetai, rašytojai, literatai, lituanistai. Iš tų Čiurlionienės šeštadienių išaugo žurnalas „Gimtoji kalba“ (1933–1941), kurį 1933–1934 m. redagavo pati S. Kymantaitė-Čiurlionienė.

Mokslininkė daug straipsnių įvairiomis švietimo ir kultūros temomis publikavo tarpukario periodikoje. Jai rūpėjo tautos auklėjimo problemos, kaip išauklėti jaunimą, kuriuo valstybė galėtų remtis, pasitikėti. Straipsnyje „Apie tautos auklėjimą“ („Švietimo darbas“. 1922, Nr. 12, p. 502–503) autorė vaizduoja realų tautos kultūrinimo procesą: Kiekviena epocha turi savo veidą, savo idealus, savo vadus. Jeigu viduramžiuose vadovaujančiuoju luomu buvo kunigija ir karingoji bajorija, tai mūsų laikais, jau nuo devynioliktojo amžiaus pirmosios pusės, gyvenimą veda inteligentija. Ji jam duoda kryptį, spalvą, toną, ji dirba mokslui, kuria meną, ji kovoja dėl idėjų, moko plačią visuomenę per spaudą – ji vadovauja gyvenimui.

Lietuvių gyvenime ypač aiškūs inteligentijos nuopelnai, kaip ir kitose tautose, kurios yra gyvenusios atbudimo-atsikėlimo dienas, . Pas mus, sulyginus su kitais, dar toks skirtumas, kad mūsų inteligentija kilusi ne iš aukštesniųjų, pasiturinčiųjų luomų, bet iš valstiečių ir, mokslą eidama, turėjo semtis kultūros kur pakliuvo, atsidurdama įvairiose įtakose, ir turėdavo visas jėgas įtempusi savo prityrimu vadovautis . Mūsų inteligentiją auklėjo svetima priešo-vergėjo mokykla. Tos mokyklos uždavinys buvo ant savo kurpalio ištempti jaunuomenės dvasią, įpilti jai į širdį savos sulties, gaminti ištikimų carui tarnų, – ir kaip visa tai nepasisekė jai – rusų mokyklai! Apsigynimo instinktas šnibždėjo nepasitikėjimo perspėjimų. Gilumoj glūdinti tautos dvasios kibikštėlė, mažiausiai progai atsitikus, mažiausiam žadinimo žodžiui suskambėjus, jau liepsnojo. Ir jaunimas, ieškodamas užuovėjos nuo mokyklos – pamotės-raganos, būrėsi į kuopeles, kūrė lavinimosi draugijėles, kame, kaip mokėdami, tą liepsnelę kurstė; buvo tai darbas katakombose savo dvasiai gaivinti.

Gražus įvykis mūsų tautoje – atsiradimas lyg visai savaime inteligentijos, bet nenormalus, t. y. atsiradęs ne palengva, ne išsivystęs iš tautos branduolio, bet lyg staiga audros karščio pripildyta atmosfera liepė nokti ir bręsti ūmai ir kovoti dėl savo gyvybės įvairiais būdaisTai tik trupinėlis minčių ilgo straipsnio… Kitame straipsnyje, rašydama apie auklėjamuosius mokyklos uždavinius, autorė pabrėžia mokymo ir auklėjimo ryšį. Teigia, kad mokykla privalo žmogų kultūrinti. Išorinius kultūringos visuomenės požymius, kaip punktualumas, mandagumas, susivaldymas, pareigingumas ir panašias savybes sieti su vidine kultūra.

Susilpnėjus sveikatai, 1938 m. S. Kymantaitė-Čiurlionienė pasitraukė iš pedagoginės praktikos, bet visą likusį gyvenimą ji nenutraukė ryšių su jaunimu, nuolat lankėsi vidurinėse ir aukštosiose mokyklose, skaitydavo paskaitas, bendraudavo su pedagogais aptariant iškilusias problemas, dalindavosi savo patirtimi apie atsakingą rašytojos darbą. Jos giliu įsitikinimu tik žmogaus didelė vidinė kultūra ir erudicija yra tvirtas pamatas kovoje už šviesesnę ateitį. Visada buvo dvasinio grožio šalininkė ir propaguotoja…

Rašytojos S. Kymantaitės-Čiurlionienės reikšmingiausią kūrybos dalį sudaro dramaturgija. Paminėtini kūriniai: satyrinė komedija „Pinigėliai“ (1918), komedijos „Vilos puošmena“ (1932), „Didžioji mugė“ (1939), dramos „Kuprotas oželis“ (1919), „Aušros sūnūs“ (1923), apysaka „Šventmarė“ (1937), poemos „Giria žalioji“, „Mūsų jauja“, „Vaiva“ (1918), pjesė-pasaka „Dvylika brolių, juodvarniais lakstančių“ (1931) ir kiti.

Už nuopelnus Lietuvai 1927 m. apdovanota Vyties kryžiaus 2-os rūšies 3-iojo laipsnio ordinu.

Esu įsitikinusi ir nuolatos pakartoju, kad tik gerbdami savo tautos istorinę atmintį – žmones, dirbusius ir daug nuveikusius lietuvių tautinės kultūros ir švietimo srityje – kuriame savo kartos ateitį…

Nuotraukos iš Lietuvos švietimo istorijos muziejaus fondų

http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2016-07-08-kuriant-savo-kartos-ateiti-sofijai-kymantaitei-ciurlionienei-130/146428

Jubiliejai



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra