Kūrėjos L. Šalčiūtės parodos – tik apie meilę

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

„Laikau save feministe. Daugybė moterų nuolat naudojasi feminizmo iškovotomis teisėmis, bet kažkodėl ypač baidosi žodžio „feminizmas”, – sakė žinoma dailininkė Laisvydė Šalčiūtė.
 
Sostinės galerijoje „Kairė-dešinė“ atidaryta L. Šalčiūtės paroda „Intymumas“ buvo įtraukta į Vilniaus dailės akademijoje vykusios Tarptautinės dailės kritikų asociacijos konferencijos apie moterų kūrybą „Mano teritorija“ programą.
 
Parodą sudaro trys dalys. Vienoje rodoma tapyba, kitoje – fotografija, o trečiojo aukšto salėje – instaliacijos.
 
Pristatydama kelis požiūrius į meilę, šeimą ir kančią menininkė sąmoningai įsitraukė į diskusiją dėl žmogaus teisių.
 
Kodėl kilo noras sukurti visą ciklą darbų homoseksualios meilės tema? – paklausiau L. Šalčiūtės.
 
„Giesmių giesmę“ pradėjau tapyti daugiau kaip prieš metus. Dar tuomet, kai nebuvo prasidėjusios diskusijos dėl garsiųjų eitynių „Už lygybę“.
 
Prieš eitynes ir po jų kilę ginčai tik patvirtino, kad ši tema – iš tiesų aktuali.
 
Mane šokiravo atvirai demonstruojamas priešiškumas homoseksualiems žmonėms.
 
Nors visos religijos kalba apie meilę ir atlaidumą, šį kartą net ir Bažnyčios atstovai skatino nepakantumą.
 
Todėl neatsitiktinai mano darbe – ne tik šiek tiek pakeistos gražiausio Šventojo Rašto meilės teksto „Giesmių giesmė“ ištraukos, bet ir kiti religiniai simboliai.
 
Gal dalyvavote ir eitynėse „Už lygybę“?
 
Dalyvavau. Ir net buvau nusipaišiusi plakatą, kurį nešėme kartu su draugėmis.
 
Juk ten buvo ne tik homoseksualių, bet ir juos palaikančių žmonių eitynės.
 
Nesu iš tų, kurie labai lengvai reiškia savo mintis. Todėl sumaniau surengti parodą ir taip išsakyti nuomonę. Tiesiog jaučiau pareigą įsivelti į diskusiją. O kadangi geriau valdau ne žodį, o vaizdą, tai savo požiūrį išdėsčiau vaizdais.
 
Ar dažnai socialinės aktualijos įkvepia kūrybą?
 
Mano darbai kyla iš stebėjimo, pastebėjimo ir nustebimo.
 
Stebėjau diskusijas dėl tų eitynių ir buvau iš tiesų nustebinta nepakantumo bangos, kuri staiga iškilo į paviršių.
 
Ši paroda – galimybė žmogui pasitikrinti savo poziciją. Neprimetu savo požiūrio, tačiau labai norėčiau, kad žiūrovai nors kiek susimąstytų ir tolerantiškiau pažvelgtų į kitų žmonių meilę. Juk tai, kas vyksta tarp dviejų žmonių, yra tik jų reikalas – tai intymūs dalykai.
 
Parodoje tie intymūs dalykai rodomi viešai. Gal menininkai dar didesni paparacai nei žurnalistai?
 
Menininkui nėra uždraustų temų. Kiekvienas kūrėjas turi asmeninį etikos kodeksą.
Aš, pavyzdžiui, nuolat permąstau savąjį. Ir meno sferoje leidžiu sau vis daugiau.
 
„Intymumas“ – jau trisdešimtoji personalinė jūsų paroda. Pirmosios taip pat buvo apie meilę, tačiau gerokai romantiškesnę.
 
Turbūt visos mano parodos buvo apie meilę. Pirmoji vadinosi „Piešiniai apie meilę“, antroji – „Piešiniai apie karalaites“, bet tai buvo įsimylėjusios karalaitės.
 
Romantika ir poezija niekur nedingo. Dažniausiai kalbėdami apie meilę turime omenyje tik fizinį jos aspektą.
 
Mano manymu, net ir kūniška meilė – ne fizinis, o daugiau psichinis veiksmas. Tai tam tikras poetinis santykis tarp dviejų žmonių.
 
Kodėl pagrindinė daugelio jūsų darbų herojė – moteris?
 
Aš pati esu moteris. Be to, moteris – daug fotogeniškesnis vaizdavimo objektas.
 
Kai vyras tapo nuogą moterį, niekam nekyla jokių klausimų. O manęs visi klausia, kodėl vaizduoju nuogas moteris.
 
Man toji moteriška problematika – vis dar neišsemiama ir patraukli.
 
Nors apie save niekada negalvoju kaip apie moterį, tik kaip apie asmenį.
 
Sakėte, kad laikote save feministe. Ar meno pasaulyje tenka susidurti su diskriminavimu?
 
Taip. Manau, kad Lietuvoje feminizmo judėjimo apraiškų dar labai trūksta. Kriterijai vis dar dvilypiai.
 
Net ir meno pasaulyje vyrams lengviau. Jei tam tikrai grupei bičiulių priklausantis vyras sukuria ką nors nelabai vykusio, į tai žiūrima gana atlaidžiai.
 
Tačiau moteriai reikia labiau stengtis ir kokybiškiau dirbti, jei ji nori išlikti meno apyvartoje, dalyvauti parodose.
 
Tai darkart patvirtino ir Šiuolaikinio meno centre surengta dešimtmečio dailės apžvalga.
 
Nors dauguma jos kuratorių – moterys, joje nepamatėme daugelio svarbių to laikotarpio menininkių darbų.
 
Viešai neskelbia savo amžiaus
 
L. Šalčiūtė nelinkusi viešai skelbti savo amžiaus, nes, jos manymu, tokia informacija — kenksminga.
 
„Tai didelė problema, apie kurią niekas nekalba. Kalbama apie moterų diskriminavimą, mažumų diskriminavimą, tačiau reikia pripažinti, kad nuolat susiduriame ir su kitokiu žmogaus teisių pažeidimu — diskriminavimu dėl amžiaus“, — sakė L. Šalčiūtė.
 
Pasak jos, žmonės linkę vieni kitus priimti pagal išankstines nuostatas. O viena jų — kad po 40 metų žmogus jau negali nieko įdomaus sukurti, nebegali būti produktyvus. „Gal todėl kuratoriai, rengdami didesnes grupines parodas, dažnai tarsi netyčia užmiršta vyresnius menininkus“, — spėjo L. Šalčiūtė.
 
R. Danisevičiaus nuotr.
 
www.lrytas.lt
 
Nuotraukose: L. Šalčiūtei kūryba – ir galimybė išsakyti požiūrį į nūdienos problemas

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra