Kur teka Angara

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

 „Vai, ko nusižvengei, bėrasai žirgeli,
Ko dairais aplinkui vidur kieto kelio“.

 (Iš dainos)

Trys kinkiniai juda mėnulio šviesoje gana nerealiai atrodančiu landšaftu. Iš dešinės upės skardis, apaugęs tamsiu mišku, su kur-ne-kur prasišviečiančiomis vertikalių uolų sienomis, kurios, tarsi barzdotų žmonių veidai, stebi slenkančią pro šalį vilkstinę. Iš kairės, kiek besimato  sustingusios ižo lyčių sangrūdos  toks nepereinamas, nepervažiuojamas prieštankinių įtvirtinimų laukas, blizgantis mėnulio šviesoje ledinėmis viršūnėmis ir gąsdinantis šešėlių dėmėmis. Apačioje  rogių kelias, savo vingiais atkartojantis kranto liniją, neišklystantis iš to siauro ruožo, kuriame, prieš sustojant ižui, užšalo lygus ledas. Žiema jau įpusėjusi, kelias seniai važinėjamas, todėl iškilęs, nes šalia gulintį nesuslėgtą sniegą vėjas panaudoja ledo mūšio laukui lyginti. Važiuojant tokia „žalčio nugara“, rogės slysta tai vienon, tai kiton kelio pusėn, juolab, kad rogių čia niekas nekausto. O giliau po  keliu, po ledu priešinga kryptimi juda dar viena, nors ir nematoma gyva būtybė  Angara. Tai ji vėlyvą rudenį iš visų jėgų priešinosi negailestingam šalčiui, kuris iš jos pačios kūno pastatė jai kalėjimą. (Taip ir mūsų darbą sovietinė valdžia panaudoja mūsų pačių vergovei įtvirtinti). Bet Angara  nenugalėta, ji tik pasitraukė į pogrindį, kad pavasarį visų džiaugsmui vėl sugrįžtų. Viršuje plieskia pilnatis, pro balzganą ūką mirga žvaigždės  tie patys Grigo Ratai ir Šiaurinė, kurias Dominykas stebėdavo ir Lietuvoje. Tada jos jam atrodė tokios tolimos, svetimos ir… nereikalingos. O čia pasirodė, kad mėnulis ir pažįstami žvaigždynai  vieninteliai, kas sieja jį su pasauliu tomis pačiomis gijomis. Visa kita pasikeitė. Net saulė šviečia kitaip  kažkaip nuožmiau.
O kas gi dar kartu su Dominyku dalyvauja šioje besibaigiančios nakties procesijoje? Pirmiausia, tai  Burka, kurio rogėse Dominykas guli. Jis  tik arklys, bet juk kiekviename gyvyje yra kažkas žmogiška, kaip ir kiekviename žmoguje yra kažkas iš augalų ir gyvūnų. Burka yra protingas, savarankiškas, turintis ne tik savisaugos, bet ir atsakingumo jausmą. Todėl, įvertinant ir didelę jo fizinę jėgą, jis visada eina pirmas. Čia, prie Angaros, dažniausiai važinėjama trimis arkliais. Tai ne garsioji senovinė „russkaja troika“, o trys atskiri kinkiniai. Taigoje keliai siauri  dviejų vėžių, tarp kurių tik vienam arkliui eiti patogu. Pirmasis arklys trejete  stipriausias ir protingiausias. Antrasis  jauniausias, tingiausias, arba kvailiausias, paprastai rišamas prie pirmųjų rogių. Trečiasis  pats draugiškiausias (kolektyviškiausias), jis savarankiškai seka paskui pirmuosius kinkinius. (Taigi, čia jau nuo seniausių laikų vežikai yra įsisavinę daugiastaklinį aptarnavimo metodą). Burka, kaip ir dauguma arklių, turi vardą pagal plauko spalvą  yra rudas kaip meška. Rudas ištisai, be jokių pagražinimų. Iš pradžių Dominykui atrodė, kad jam labai tiktų balta žvaigždė kaktoje, ar baltos kojos, bet, geriau Burką pažinęs, jis suprato, kad jokie pagražinimai jam nederėtų. Tai buvo, kaip sakoma apie žmogų, tvirto charakterio ir „plačių kaulų“ arklys. Ir tie kaulai, deja, iš tolo matėsi, kadangi avižų Burka, galima sakyt, nepažįsta ir atostogų nei žiemą, nei vasarą negauna. Pavadžiu prie jo rogių pririštas seka Savraska  gelsvo plauko, smulkaus sudėjimo arkliokas, anot žemaičių, pastoviai stovintis „ant niksų“. Jis buvo visiškai bejėgis aukštoj žolėj, ar giliame sniege. Paskutine grakščiai žingsniuoja panelė, pardon, kumelė Karka: inteligentiška, visa juoda, ilgakojė, be galo jautri ir karštakošė. Per tokį savo charakterį įgavo trūkį ir dabar vaikšto su gumbu papilvėje: papildomas rūpestis vežikui.
Keliavimo technologija paprasta: Dominykas paragina Burką, tas pradeda risnoti, trukteldamas už pavadžio Savraską ir krusteldamas vežiką rogėse. Karka, arklininko  malonybiniai vadinama Kariucha, vejasi nutolstančius draugus savo nuožiūra. Visi jie vyksta parvežti šieno, paruošto vasarą taigoje už kokių dvidešimties kilometrų. Vasarą ten galima tiktai nueiti ir nujoti. Svarbu išaušus būti vietoje, per trumpą žiemos dieną pasikrauti roges ir iki sutemų suspėti išvažiuot į  kelią, o dar geriau  nusigauti iki motinėlės Angaros. Tuomet, kaip sakoma, belieka technikos reikalas. O pati technika čia be galo paprasta, todėl ir patikima, nors metalo joje beveik nėra  tik medis, oda, virvės. Didžiausias metalinis daiktas  kirvis, be kurio taigoje net nesirodyk. Roges, kartis ir virves šienui surišti paruošė dėdė Jaša  arklininkas iš pašaukimo. Gyvena jis su savo senute mažoje trobelėje arklidės kieme ir, pašalinio akimis žiūrint, tik savo kiemo interesais. Dėdė Jaša  Pavolgio vokietis, 1941 metais ištremtas į Sibirą, nešioja širdyje savo nuoskaudas, kaip ir dauguma čia gyvenančių žmonių, ir nelabai mėgsta apie jas pasakoti. Bet Dominykui kai ką papasakoja: juk jie  tų pačių arklių ir poros jaučių pusininkai. Vienas juos šeria ir glosto, kitas jais važinėja ir, kas be ko, muša. Dominykas nori, kad arklininkas juos geriau šertų, o tas norėtų, kad vežikas jų labiau gailėtų. Šie jųdviejų skirtingi požiūriai turi giluminę priežastį: tie vargšai gyvuliai yra nei vieno, nei kito, o rajpromkombinato, kitaip tariant, valdiški, tai reiškia  visų ir niekieno (kaip ir Dominykas su dėde Jaša). Aptardami darbines inventoriaus ir pašarų stygiaus problemas juodu nejučia prisimena savo gyvenimo priešsibirinį laikotarpį. Didžiausias dėdės Jašos rūpestis ir sielvartas  vienintelio sūnaus praradimas. Karo metu jis tarnavo „Trudarmijoje“ ir dingo be žinios. Nebesitiki dėdė Jaša, kad sūnus dar gyvas, bet norėtų žinoti kur jo kapas, jeigu jis apskritai yra. Bet svarbiausia tai, kad sūnų mobilizavo į Darbo armiją ir patikėjo jam tik kastuvą, o ne šautuvą, dėdę Jakovą  seną bolševiką labiausiai skaudina. Bet tai dar ne viskas. Jakovas nuo pat vaikystės buvo išmokytas dirbti sąžiningai ir gerbti valdžią. Tai jis ir darė su jam įgimtu vokišku skrupulingumu. Jis ir dabar niekada neburnoja, kad jį su šeima išvarė iš nuosavų namų, viską atėmė  matyt, taip reikėjo. Bet kodėl čia, Sibire, kur valdo ta pati bolševikų partija, kuriai jis sąžiningai tarnavo Pavolgyje, nekviečia jo į partinius susirinkimus, nors visur rašosi esąs partinis ir partijos bilietą saugo kaip didžiausią relikviją? Norėtų išsiaiškinti, bet nedrįsta: bijo prarasti ir tą nebepripažįstamą partinį bilietą. Ir taip kamuojasi jau keleri metai, ir galo tam nematyti. Gal dėdė Jaša tokios kankynės ir neištvertų  pakeltų balsą, ar bent jau nusigertų, bet jam šioje žemėje, kaip retai kam, yra duota didelė kompensacija  Anuška. Ji  ne tik jo žmona ir sūnaus motina, bet ir „pieno sesuo“. Dar kūdikystėje, mirus jos motinai, ją, kartu su Jaša, išmaitino ir išaugino pastarojo mama. Tokiu būdu jiedu visą gyvenimą buvo kartu ir neįsivaizduoja, kad galėtų būti kitaip. Dabar dėdė Jaša rūpinasi arkliais ir jaučiais, o teta Ania rūpinasi dėde Jaša. Nelaiko jie jokių gyvulių, net vištų: neduok, Dieve, kas nors pagalvotų, kad jie pasinaudoja valdiškais pašarais. Dėdė Jaša keliasi nakčia išleisti arklius ir Dominyką į kelionę, o teta Ania  išleisti dėdę Jašą į tvartą. Burka, Savraska, Karka ir Dominykas patenkinti dėde Jaša, dėdė Jaša patenkintas teta Ania, o pastaroji  pati savimi, nes supranta, kad be jos visiems būtų labai sunku. Teta Ania yra patsai gerumas, ji negali niekam  niekada padaryti bloga. Daug kas galvoja, kad šioje blogio karalystėje, vadinamoje Sovietų Sąjunga jokio gerumo būti negali. Galbūt tai paradoksas, bet blogio karalystėje gerumo yra daugiau, negu bet kur kitur, nes čia didesnis jo poreikis ir daugiau galimybių jam pasireikšti.
Tuo tarpu Burka, pajutęs, kad Dominykas užsisvajojo, perėjo į neskubią žinginę. Kaip jau supratote, Dominykas yra rajpromkombinato vežikas. „Raj“  rusų kalboje reiškia ne vien žodžio „rajonas“ santrumpą, bet ir patį rojų, kurį šiuose kraštuose jau 30 metų stengiamasi pakeisti „komunizmo“ idėja. Ir Dominykui linksmiau, kai jis įsivaizduoja dirbąs vežiku pačiame rojuje. Bet vežiku, kaip ir daktaru, būti ne kiekvienas gali: reikia ne tik kai ką žinoti, šį bei tą mokėti, bet ir įgyti pasitikėjimą, šiuo atveju, arklio. Tu gali jam krauti daug, bet jis turi žinoti, kad, kai jam bus per sunku, tu trauksi vežimą kartu su juo. Ir, kas savaime aišku, norint dirbti vežiku, arklius būtina mylėti. Bet kaip gi tada juos mušti? Tik taip, kaip motina muša savo vaiką.    
Dominykas arklius mylėjo. Nors, kai jis buvo mažas, tėvai arklių neturėjo, bet turėjo kitą neblogą daiktą  vandens malūną kaime. Todėl kiemas, ypač rudenį ir žiemą, nuolat būdavo pilnas arklių. Aplinkinių kaimų arklius jis pažinojo geriau už jų šeimininkus, o apie pastaruosius spręsdavo tik pagal jų arklius. Geras arklys  geras ir ūkininkas, nuvarytas arklys  menkas gaspadorius ir blogas žmogus. Arkliuose Dominykas ieškodavo žmogiškų bruožų ir kai kurie jam atrodydavo labai panašūs į vieną ar kitą pažįstamą žmogų. Vienas Šiaulių kaimo ūkininkas turėjo dvi gražias kumeles, kurios Dominykui kažkuo priminė gretimame kaime gyvenusias seseris. Jis tas kumeles mintyse ir vadino merginų vardais. O didžiausiais jo numylėtiniais buvo du žemi kudloti žemaitukai. Kai jų šeimininkas  ilgas ir liesas kaip Don Kichotas atsistodavo stačias vežime ir pliaukštelėdavo botagu, jiedu taip uoliai įsiręždavo į pakinktus, jog atrodydavo, kad jie pilvais siekia žemę. Nors tai ir buvo tikra Žemaitija, tokių arklių niekas aplink daugiau neturėjo. Apie nuosavą arklį Dominykas net ir nesvajodavo. Bet štai karo pradžioje tėvas nupirko dveigę  gražią bėrą kumelaitę. Pirko ją iš ūkininko, gyvenusio trãkų (ganyklų) pašonėje. Tai buvo labai rūpestingas žmogus. Būdavo, žiemą nakčiai „liktarnos“ (žibinto) jis  niekada negesina  prisuka ir pastato priebutyje. Pabudęs naktį, užsimeta kailinius, įsispiria į medines klumpes ir eina tvartan pažiūrėti, ką veikia jo gyvuliai. Kumelaitę parduodamas prašė ją saugoti. Deja, išsaugoti nepavyko. 1944 metų rudenį atėjo keli raudonžvaigždžiai „išvaduotojai“ ir išvažiavo su ja link Berlyno. Be galo gaila buvo Dominykui Bėrosios. Viena paguoda – tvarte likęs jos kumeliukas. Tai ir buvo pirma tikroji Dominyko arkliška meilė  baltakaktis, baltakojis Bėris. Daug kartų metė jis Dominyką žemėn, kol priprato prie jojimo ir vežimo procedūrų. Bet užtat kaip smagu buvo ant jo šuoliuoti laukų keliais į ganyklą ir atgal (Dominykui juokinga net pagalvoti, kad būtų galima taip šuoliuoti ant Burkos, ar Savraskos.)  O Bėrį Dominykas paskutinį kartą pasikinkė lemtingosios 1948 m. gegužės 22-osios rytą ir, sėdėdamas ant  šeimos mantos, sukištos į maišus ir surištos į ryšulius, išvažiavo iš savo namų į „plačiąją tėvynę“. Paskui vežimą, kaip paskui karstą, ėjo tėvai ir jaunėlė sesutė, lydimi automatais ginkluotų enkavedistų. Už miestelio ant Parakaunyčios kalno, iškrovus mantą, Bėris pateko į  stribų rankas. Vėliau Dominykas guodėsi, kad Bėriui teko ne pati blogiausia dalia – vežioti valsčiaus veterinarą.
Artėja rytas, padvelkė deginančiu šalčiu.  Ties slenksčiais, rėvomis, intakų žiotimis Angara turi savotiškus kvėpavimo organus  net per didžiausius šalčius neužšalančius vandens plotus. Ties jais bevėjėmis dienomis kyla į dangų iš tolo matomi garų stulpai ir smulkiomis smulkiomis snaigėmis (izmoroz’) krinta žemyn. Prie įprasto čia keturiasdešimties laipsnių šalčio, mažiausias vėjelis, nešantis drėgmę iš tokios savotiškos Angaros „burnos“ –  chijus, bematant baltai nudegina veidą. Nuo jo, kaip vasarą nuo „moškių“, yra tik vienas išsigelbėjimas  neprileisti prie atviros odos. Dominykas atsuka jam nugarą ir užsiverčia ant galvos didžiulę tulupo apykaklę. Tulupas  ilgi šuns kailių kailiniai plaukais į viršų  daiktas būtinas bet kuriai tolimesnei žiemos kelionei. Suprantama, tai ne Dominyko, o promkombinato nuosavybė, saugoma arklininko. Priešakyje  Angaros Kreivoji (Kosaja) rėva, nuo kurios neužšalusių plotų ir padvelkė deginančiu šalčiu. Kažkur čia iš dešinės įteka nedidelis upelis, kurio pakrante vinguriuoja reikiamas keliukas į taigos gilumą. Dominykui svarbu jį nepražiopsoti. Ir štai Burka ryžtingai suka į dešinę: gal nujaučia, gal taip pat nori kuo greičiau nusigręžti nuo ledinio dvelksmo. Atrodo pataikė  pasitikrinti bus galima truputį vėliau pagal netoli upelio žiočių turintį būti namelį. Dominykas jaučiasi neužtikrintai, nes vienas šiuo keliu važiuoja pirmą kartą. Keliukas, miške pavirtęs grioviu, vinguriuodamas tarp medžių ir uolų, kyla į Angaros krantą. Čia tamsiau, paslaptingiau ir šilčiau. Kelionės niekas netrikdo, nes priešingos krypties eismo šiame kelyje nebūna: kas bevažiuotų, ryte  taigon, vakare  iš jos. O šiandien Dominykas gal bus ir vienintelis  Angaros plynėse nieko daugiau nesimatė. Pagaliau pasirodo ir lauktas namelis ant upelio kranto, suręstas iš nestorų apvalių rąstų. Tokius namelius taigoje stato medžiotojai žiemos medžioklei, o šis pastatytas žvejų pavasarinei žūklei. Balandžio gale, kai maži upeliai išneša ledus, o Angaroje ledas tebestovi, į upelius aukštyn veržiasi neršti upėtakiai (charius). Čia juos ir pasitinka žvejai, o tiksliau  žuvies paruošėjai, kurie upėtakius gaudo  tiesiog semia visais įmanomais būdais. Vietiniai laisvesni gyventojai meta visus darbus ir per kelias dienas apsirūpina žuvimi gana ilgam laikui. Tarp kitko, čaldonai šviežios žuvies nemėgsta. Jiems pati skaniausia truputį pridvisusi  su kvapeliu (s duškom). Dėl skonio, kaip sakoma, nesiginčijama. Taigoje tylu. Tik retkarčiais pokšteli peršalęs medis, ar nukrinta žemėn susikaupęs ant šakų sniegas. Rogės keliu slysta tyliai: medis su sniegu nesipjauna. Taiga atrodo viskam abejinga ir tuo savotiškai didinga, bet ne paslaptinga. Nieko iš jos nelauki. Gulėdamas rogėse Dominykas įsijaučia į savo vidinį pasaulį, į kurį iš išorės atklysta tik arklių šnopavimas ir jų ritmiški žingsniai.  Staiga jie nutrūksta. Dominykas laukia kada pasigirs šniokštimas ir aitrus šlapalo kvapas sudirgins nosį. Kiekvienas arklys tokia proga turi teisę sustoti. Bet nieko nesigirdi. Dominykas keliasi rogėse ir pamato skersai kelio gulintį medį  nulūžusią nuo sniego naštos pušelę. Teks ją net du kartus perkirsti  gaišatis, bet nieko nepadarysi: medis abipus kelio ilgas ir šakotas  išminti apvažiavimą būtų dar sunkiau. Belieka džiaugtis, kad medis, nėra storas. Dominykas nusimeta tulupą ir kailines pirštines, atsiriša nuo rogių kirvį ir pradeda kirsti: iš kairės  iš dešinės, iš kairės  ir vėl iš dešinės. Viršuje užsiima pakankamai didelį plotį, kad iškertamo pleišto pavidalo griovio viršūnė būtų medžio apačioje. Kirsti smagu. Tik dabar Dominykas pajunta, kad buvo jau truputį sušalęs, sustingęs, aptingęs. Malonu jausti kaip kūnas atšyla, smagu matyti, kaip kirvis su kiekvienu smūgiu iškanda gabalą į ledą sušalusios medžio mėsos. Iš kairės  iš dešinės  kiek tik yra jėgos. Pažįstamas darbas, studijuotas vadovaujant geriausiems miško pramonės ūkio dėstytojams. Dominykui rodosi, kad pušis atsistoja, o jis vis užsimoja ir kerta iš visų savo jėgų. Iš kairės ir vėl iš kairės  vienas smūgis aukščiau, kitas žemiau. Iš kairės ir tik iš kairės  vis gilyn, ilgyn ir siauryn. Priešais stovi Paša Getc  trisdešimtmetis vokietis, brigadininkas, žinantis visas miško paruošimo ir plukdymo paslaptis, tikras, kaip čia su pagarba sakoma, kadrinis darbuotojas. Jis pakerta tą pačią pušį iš dešinės, tik iš dešinės  smūgis aukščiau, smūgis žemiau. Jų iškertami grioviai susitinka ir Dominyko, kiek jis besistengtų,  ir seklesnis, ir trumpesnis. Nors užsimoja abu tiksliai tiek pat kartų: vieno kirvis leidžiasi  kito kyla ir atvirkščiai. Neduok Dieve, kad vienas kirvis įstrigtų medyje ir kirviai susitiktų. Tai ne tik pavojinga, nuostolinga, bet ir didelė gėda, laiku neištraukusiam kirvio. Todėl Dominykas stengiasi dvigubai, Paša tai mato ir jam nepriekaištauja, o ir priekaištai nieko nepadėtų: Dominykas  akivaizdžiai už jį silpnesnis. Jo privalumas  sugebėjimas kirsti kaip iš dešinės, taip ir iš kairės. Tokių kaip jis, arba grynų kairiarankių  visuomet trūksta. O aplink medį vaikščioti čia nepriimta: jei kerti iš dešinės, tai pjūklą kitoj medžio pusėje trauki iš kairės, ir atvirkščiai. Taip kirtėjai ir suskirstomi į poras. Paša  šimtaprocentinis dešiniarankis. Jis sugeba ir, deja, privalo dirbti labai gerai, nes vienas maitina visą šeimą  žmoną ir du mažus vaikus. Pašos nelinksmą istoriją žino visi, bet viešai niekad niekas apie ją nekalba, nors per pietus, prie laužo, kiekviena gyvenvietės smulkmena nelieka neaptarta, nė viena įdomesnė istorija neprisiminta daugybę kartų. Paša  aukštas, lieknas, taisyklingų veido bruožų blondinas, vaikščiojantis kažkokia ypatingai minkšta  medžiotojiška eisena, draugavo su viena mergina. Reikalai klostėsi vestuvių link. Bet vieną žiemos dieną nupjauta pušis, virsdama krito ant kelmo, slydo į šoną ir prispaudė merginą, su kuria Paša tą žiemą dirbo vienoje poroje. Mergina liko invalidė. Nors dėl šio nelaimingo atsitikimo Pašos niekas nekaltino, jis pats jautėsi kaltas, atsakė savo sužadėtinei ir vedė invalidę. Gyvenvietės pakraštyje prie pat miško pasistatė namelį ir, kaip galima buvo spėti pagal jo visad gerą nuotaiką, laimingai gyveno. Toks buvo tas Paša, kuris visai nebuvo Paša, o turėjo ilgą vokišką vardą, panašų į Sebastijanas, bet niekas jo taip nevadino ir retas tą vardą žinojo.
Ši sėkmingai įveikta kliūtis Dominykui pridėjo pasitikėjimo savimi ir pakėlė nuotaiką, nors tai ir buvo neplanuota gaišatis. Atlaisvinęs kelią jis pastebėjo, kad ima švisti. Užvažiavus ant Angaros kranto baigėsi miškas, aplink tik krūmokšniai, berželiai, kur-ne-kur tarsi  sargybiniai stoviniuoja maumedžiai. Kelias pradėjo šakotis. Dominykas atsistoja rogėse, stengiasi nepražiopsoti reikiamo keliuko. Galop suka Burką kairėn į šiek tiek jau apsnigtas vėžes. Kieto pagrindo tarp vėžių neliko, Savraska pradėjo strapalioti ir tampyti Burkos traukiamas roges. Dominykui tenka imti jo pavadį į ranką. Pagaliau pasirodo šieno kūgis, tiksliau, jo likučiai, kurių trims vežimams nepakaks. Teks minti kelią prie naujo kūgio, o tai  sunkus darbas. Palypėjęs ant kūgio likučių, Dominykas apsižvalgo. Kitas kūgis  už gerų poros šimtų metrų. Sibiro mastais  netoli, kadangi žolė čia auga gana skurdi, reta, panaši į viksvas. Padeda arkliams šieno ir eina link kūgio, aplenkdamas krūmus ir medžius. Sniego  iki juosmens, brenda juo kaip vandeniu. Sniegas purus, nes atlydžių čia nebūna per visą žiemą. Kas keliolika metrų ilsisi, tupėdamas kaip viščiukas sniego pataluose. Ir vistiek išpila prakaitas. Vatinės kelnės sukištos į veltinius, virš jų  brezentinės; sniegas, kaip vasarą moška, į veltinius nepapuola, bet eiti labai sunku. Iš už horizonto pietryčiuose pasirodo raudonas saulės diskas, šaltis sustiprėja. O Dominykas atsisagsto vatinuką ir, stengdamasis nekvėpuoti per burną, iriasi pirmyn. Apeina tai akmenį, tai kupstą, nematomus po sniegu, nedarydamas staigių posūkių ir tuo dar prailgindamas šį sunkų kelią. Galų gale prisikasa prie kūgio. Tai  apie 10 metrų ilgio ir apie 3 metrų pločio ir aukščio kauburys (zarod). Dominykas praeina pagal vieną jo šoną, padaro ratą apsisukimui ir grįžta į savo “vėžę”. Vienas sunkiausių darbų  padarytas. Eina prie paliktų arklių: dabar jų eilė paprakaituoti. Stovėdamas Burkos rogėse, varo jį padaryta bryde, Kariucha seka paskui. Savraska lieka prie senojo kūgio: jam ši kelio atkarpa neįveikiama. Mindamas naują keliuką, Dominykas pravažiuoja juo du kartus ir stato Burkos roges prie kūgio. Medinėmis šakėmis nuverčia nuo kūgio sniego kepurę, kartu su prišalusiu šieno sluoksniu. Tai  neišvengiami nuostoliai nesant stogo. Nors čia ruduo ir trumpas, lietūs sudrėkina kūgio paviršių, kuris, žiemai atėjus, sušąla į ledą. Dabar svarbu nustatyti, kuriame gale kūgis baigtas krauti,  nuo jo ir reikia pradėti šieną imti, kitaip  priseis pešti ir pešti šieno plėkus iš po vėliau sukrautųjų. Dominykas tai žino ir šį uždavinį išsprendžia bandymų keliu. Tuomet išlygina Burkos roges, padeda arkliams šieno ir imasi pagrindinio šios dienos darbo  vežimų krovimo.  Prisimena šienapjūtę Lietuvoje.  Šieno vežimą krauti mokėjo ne kiekvienas, bent jau jam tokio darbo niekada nepatikėdavo. O čia vienam pakrauti tris vežimus, tiksliau, roges šieno buvo gana paprastas dalykas. Vežimai, aišku, ne tokie dideli kaip Lietuvoje, bet  mažai pakrausi  greit vėl reikės važiuoti, o ir dėdė Jaša pasišaipys, ir ūkvedys nepagirs. Dominykas prisėda ant rogių, išsitraukia sumuštinį: prieš rimtą darbą reikia pasistiprinti. Sumuštinis skanus kaip visada: mamos darytas. Mama  tai ašis, aplink kurią sukasi visas šeimos gyvenimas. O jeigu be perkeltinės prasmės, tai mama be perstojo sukasi, galvoja apie kiekvieną šeimos narį: maitina, rengia, džiovina, siuva, ado ir lopo. Keliasi pirmoji, gula  paskutinė. Dominykas net šypteli pagalvojęs, kad mama jų šeimoje atstoja visą kolchozninko pagalbinį ūkį, be kurio tie socializmo statytojai būtų tiesiog išmirę badu. Ir jų šeima dabar turi ir karvę, ir paršiuką, ir savų bulvių, ir duona nebenormuojama  pirk, kiek įperki. Gyvenimas tiesiog puikus, palyginus su tuo, kas buvo prieš trejus metus, kai išmetė ant Angaros kranto. Iš tikro, genialus tas „tautų vadas“: atima iš žmonių viską staiga, o po to leidžia jiems lėtai savo iniciatyva truputį atkusti. O svarbiausia, aprūpina juos nors ir beprasmišku, bet garantuotu darbu  statyti pastoviai griūvantį socializmą, bei, nors ir neįgyvendinama, bet amžinai gyva komunistine ateities vizija. Ir svariai paremia šias savo „dovanas“ galingu prievartos ir propagandos aparatu.
Saulė pakilo virš berželių, nepaliesto sniego kristaluose ryški šviesa atsispindi, sklaidosi, žlibina akis. Absoliučioje tyloje atrodo neįprastai garsiai  „nekultūringai“ šiurkštų šieną kramto arkliai. Dominykas išdėsto virves, kartį, ropščiasi ant kūgio. Medinės šakės  triražės, ir tie jų ražai  ne vienoje plokštumoje. Su jomis dirbti  kaip su lazdelėmis valgyti ryžius  kol neįprasi, nepaimsi. Susigulėjusį šieną Dominykas stengiasi kabinti plėkais ir kuo tiksliau numesti į roges. Sumetęs dvi-tris eiles, lipa nuo kūgio į roges, mina, formuoja šieno vežimą. Paskui vėl kariasi ant kūgio ir  vėl ant vežimo su virvės, šakių ir Burkos nugaros pagalba. Jau ir su vatinuke per šilta. Numeta ir ją. Šieno vežimas išauga virš arklio. Uždeda kartį ir veržia, permetęs per ją virvę,  kiek tik turi jėgos. Suriša, apgrėbsto šakėmis  vežimas atrodo ir nemažas, ir nekreivas. Pririša Burkos vadeles prie karties  daugiau jų neturėtų prireikti  kelias namo žinomas, o judėjimo greitis reguliuojamas balsu. Taip pat pakrauna ir Kariuchos roges. Saulė jau slenka žemyn  tiek čia tos dienos, jaučiasi nuovargis, bet Dominykas netik ragina Burką, bet ir pats, įrėmęs šakes, stumia vežimą. Vargais negalais nusiiria prie senojo kūgio. Čia pakrauna Savraskos roges. Pradeda temti. Dominykas nebeskuba: svarbiausias dienos darbas atliktas. Paragina Burką, tulupą užmeta ant Savraskos vežimo ir veda jį už pavadžio. Karka seka iš paskos. Išvažiavus į pagrindinį miško keliuką, Savraskos pavadį pririša prie lanko, užsiropščia ant jo vežimo, apsivelka tulupą ir įsitaiso griovyje virš šienan įveržtos karties. Prasideda paskutinis žygio į taigą etapas. Jei neįvyks kas nors nenumatyta, jis turėtų būti pats maloniausias. Nusiritus ant Angaros, bus galima ir nusnūsti. Užsidega pirmosios žvaigždės. Bekraštėje Sibiro taigoje, kaip ir begalinėj visatos erdvėje,  tamsu, nyku ir šalta. Pavargusiam Dominykui ant šieno vežimo minkšta ir šilta. Akys nejučia nukrypsta į dangaus skliautą, rodos, merkiantį jam daugybe žibančių tamsoje akučių. Ir šioje tyloje, trikdomoje tik arklių prunkštimo ir jų pasagų į sniegą girgždesio, Dominykas pajunta, kad kažko lyg ir trūksta. Ir staiga prisimena kaip Solionoje ankstų rytą, dar neišaušus, nuo šalčio susigūžęs ant rąstams vežti skirtų rogių skersinio laukdavo to „kažko“. Pagaliau šaltu rodos net tirštu eteriu, atskrisdavo be galo ilgesinga melodija. Tai Pavolgio vokietis Šura Švarcas aukštu aukštu balsu užtraukdavo „Saratovskije stradanija“: „Och, liūdi dobryje, vy mnie povierte, / Čto rasstavanije to  chūže smierti…“ (Ak, žmonės gerieji, jūs man patikėkit, / Kad išsiskyrimas – blogesnis už mirtį…)  Ir apimdavo toks ilgesys, toks graudulys, kad norėjosi viską mesti ir bėgti. Ne prie plačiosios Volgos, o prie siaurutės vingiuotos Ašvos, nedaugeliui žinomos ir dideliuose žemėlapiuose nepažymėtos. Dominykas net pašiurpsta nuo keisto jausmo, atsirandančio galvojant apie kažkur už tūkstančių kilometrų esantį žemės lopinėlį, kurio kiekviena pėda pažįstama iki skausmo. Kur savas ne tik kiekvienas medis, bet ir povandeniniai upelio akmenys. Kur gyvena tą žemės kampelį pamėgę gandrai ir varnėnai, kregždės ir žmonės, draugai ir kaimynai. Buvę kaimynai, buvę draugai, gal net ir buvę… žmonės. Tremtis  tarytum mažytė mirtis, arba mirties repeticija. Lietuva, vaikystė, Ašva ir net Šura Švarcas nuskendo bedugnėje Letoje. Iš ten jie išplaukia tiktai kaip Dominyko prisiminimai apie vaikystę, Lietuvą, Ašvą, gimnaziją ir Šurą Švarcą, kuris, perėjęs trudarmijos pragarą, praradęs šeimą ir tikėjimą gyvenimu, tapo savotišku niekur nebeskubančiu filosofu, o tai tarp vokiečių buvo reta. Turėjo jis raudą stiprią kumelę, gražią  nematyto žvėries kailio kepurę ir didelį humoro jausmą. Pastarasis yra su niekuo nepalyginamas lobis. Lagerius ir tremtį lengviausiai pakėlė žmonės, turėję stiprų tikėjimą, arba humoro jausmą. Abu šiuos dalykus vienas žmogus labai retai suderina. Tai Dominykas suprato, kaip ir daugelį kitų dalykų, savarankiškai gyvendamas didžiuliame barake Solionoje tarp įvairaus amžiaus skirtingų lyčių ir tautybių svetimų žmonių. Pirmą kartą gyvenime atskirtas nuo šeimos, sparčiai sėmėsi abejotinos vertės gyvenimiškos patirties ir išminties. Vežė mišką su nediduke balta kumelaite Korobočka. Pastaroji buvo jau senatvės pensijoje  nurašyta ir ūkio apskaitoje nefigūravo. Tokios arkliškos „mirusios sielos“ padėdavo valdžiai viršyti nustatytus planus. Korobočka, aišku, nežinojo, kad valdžia Dominyko asmenyje skaudžiai ir neteisėtai ją engia. Dominykas, deja, suprato savo padėtį, kuri teisių požiūriu mažai kuo skyrėsi nuo Korobočkos. Kartais jam atrodydavo, kad ir Korobočka supranta jų abiejų padėtį. Kai jis ją mušdavo už tai, kad ji nepaveža per sunkaus jai krovinio, ji žiūrėdavo į jį tokiu liūdnu žvilgsniu, tarsi sakydama: „Atsipeikėk, juk tu muši savo artimą“. Iš tikro, kuo žmogus skyrėsi nuo arklio? Abudu dirbo ties savo fizinių išgalių riba. Valdžia arkliais rūpinosi netgi labiau, nei žmonėmis, nes arklių buvo mažiau ir jie brangiau kainavo. O atostogos? Žmogus čia nieko nežinojo apie atostogas: buvo tik „atostoginiai“  keli ubagiški červoncai, kuriuos prievarta  laisvanoriškai obligacijų pavidalu „pasiskolindavo“ valstybė. O miško pramonės ūkio arkliai, skirti miško vežimui, atostogaudavo ištisą vasarą  nuo sniego iki sniego. Todėl ir Korobočka rudenį buvo gražiai atsiganiusi ir abu su Dominyku pusėtinai vykdė valstybinį planą, plušėdami nuo tamsos iki tamsos. Rytais, išvesta iš tvarto, ji skliaudė ausimis, prunkštė ir, pakinkyta, bindzeno, kad nesušaltų, paskui kitus arklius į dar tamsų mišką.
Keistas tas gyvenimas  galvojo Dominykas, stebėdamas žvaigždėtu dangaus skliautu praslenkančias medžių viršūnes. Kiekvieneri metai, kiekvienas įvykis, lyg naujas kinkinys įsilieja į tavąją vilkstinę ir tu, rodosi, vis perlipi į naujas  šiuo metu paskutines roges, tuo tarpu ankstesnės vis nutolsta, jau nekalbant apie pirmąsias, dingusias kažkur už horizonto. O kiek tų rogių bus? To nieks nežino. Gal būt važiuojam jau pačiose paskutinėse? Ir Dominykui pasidarė nejauku. Grėsmingi maumedžių siluetai nustelbė sniego ir žvaigždžių švytėjimą. O tas Kariuchos šnopavimas iš paskos jam tampa panašiu į giltinės alsavimą. Pradingsta jau pradėjęs imti snaudulys. Jis nori kuo greičiau pabėgti iš taigos  ant Angaros, kur ir tamsoje daug erdvės. Per nugarą prabėga lengvas šiurpuliukas. Tas pats, kuris vaikystėje vakarais, uždarius iš vidaus malūno duris pusrūsyje, priversdavo tamsoj galvotrūkčiais  bėgti laiptais aukštyn, kad kažkas, neva tūnantis po laiptais, nespėtų nutverti jam už  kojos. „No-o Burka“  šaukia Dominykas, atsiklaupęs ant vežimo, ir Burka tuoj paspartina žingsnius. O čia ir nuokalnė jau prasidėjo. Dabar svarbiausia, kad vežimai neapvirstų, kad pakinktai išlaikytų: arkliams reikės stabdyti nuo kalno slystančias roges. Judėjimo greitį ir šiame kelio ruože diktuoja Burka. Jis kartais net per atsargus: pristabdo ten, kur būtų galima ir nubėgti. Tuo tarpu likusiems arkliams nebėra kur dėtis, nes kelias  griovyje, o priekyje  šieno vežimas. Dingsta visi prisiminimai ir su jais susijusios emocijos, ir Dominykas šaukia  vadovauja į valias. Vežikai čia – visiems žinomi rėksniai-keikūnai,   visai nepanašūs į tuos  iš rusų liaudies dainų  supoetintus pašto ir ponų vežikus, stepėje traukusius dainas apie sunkią vežiko dalužę. Tas dainas Dominykas nuo vaikystės girdėjo iš savo mamos, vaikystę praleidusios Rygoje: „Odnozvučno griemit kolokolčik / Iz dali atzyvajas` slegka,/ Po unylomu, rovnomu poliu / Razlivajietsia piesn’ jamščika// Skolko grusti v toj piesnie unyloj, / Skolko čuvstva v napievie rodnom…” ( Monotoniškai skamba varpelis, /Atsiliepdamas aidu lengvai, / Kaip bekraštėje stepėje kelias, / Taip dainos plaukia tolin garsai. // Kiek daug skausmo dainoje vežėjo, / Kiek melodijoj jausmo girdi…A. R.). Vėlų žiemos vakarą, šiltoje troboje po lietuviškų dainų tos ilgesingos iki graudulio melodijos su nesuprantamais žodžiais buvo tikra egzotika. Dabar Dominykas žodžių prasmę  supranta ir dainos jį jaudina dar labiau. Deja, Sibiro taigoje, iš vežikų lūpų dažniausiai liejasi visai kiti jausmai ir kitokios melodijos  su nelabai suprantamais,  Lietuvoje negirdėtais, tiesa, egzotiškais žodžiais. Vilkdamas sunkų tremties vežimą, liūdna daina nepasiguosi ir nieko nebesugraudinsi: Maskva ašaromis netiki. Ir keikia vežikas savo Korobočką, taigą, tvarką ir visą „stebuklų šalį“, kurioje „zakon  taiga, a prokuror  medvied’“ Kaip gali įvykdyti planą vargšelė Korobočka, kai  normos nustatomos orientuojantis į stachanovietiškus rekordus. Kaip tokie „rekordai“ gimsta, Dominykas stebėjo toje pačioje Solionoje.
Sibire lietuviai dirbo labai gerai. Tai jų dėka Bogučanų miško pramonės ūkis 1949 metais užėmė pirmąją vietą visoje Sovietų Sąjungoje. Direktorius Vstovskis dovanų gavo lėktuvą  „kukurūzniką“. Daugelis kadrinių darbuotojų  garbės raštus. Ta proga valdžia sugalvojo pagerinti sąjunginį rąstų iš miško išvežimo arkliais rekordą. Parinko tam tinkamą vežiką  Ivan Ivanovičių  partinį, karo dalyvį, Jarkų kolchozo brigadininką. Žiemomis kolchozninkai su savo arkliais dirbdavo miško pramonėje. Ivanas su savo stambiu, flegmatišku, raudu arkliu rekordui ruošėsi tris dienas: parinko ir sukėlė ant skersinių rąstus kiekvienam vežimui, kelininkai gerai paruošė kelio atšaką iš biržės, arklininkas papildomai šėrė arklį. Rekordo buvo siekiama sekmadienį, kad kiti vežikai netrukdytų. Įkalnę prie apatinio sandėlio padėdavo įveikti vežikas su kitu arkliu. Užplanuotas ir iš anksto apskaičiuotas „rekodas“, aišku, buvo pasiektas ir paskelbtas. (Tai, greičiausiai, buvo paskutinis šios rūšies rekordas: visiškai priartėjo traktorių ir automašinų era). Remiantis tokiu „rekordu“ buvo galima dar padidinti išdirbio normas. O ką galėjo padidinti eilinis vežikas? Tik stipriau keiktis ir dar stipriau susiveržti diržą. Pavasariop Korobočka „sukrito“, net ir baltą spalvą prarado  patamsėjo. Kai ją pamatė atvažiavusi Dominyko aplankyti mama  išsigando. – Žiūrėk, ji vis žiovauja, vadinasi, greit dvės Tai žino visi Lietuvos ūkininkai. Turėsi tu dėl jos nemalonumų. – Nebijok,  ramino Dominykas mamą,  ji tik miego nori, užtat ir žiovauja.
Apie kumelę Dominykas sprendė pagal save. Mes juk apie viską sprendžiame pagal save. Po sunkaus dienos darbo, žiemą  šaltyje, vasarą  saulėje, kankindavo tiktai alkis, o numalšinus alkį, norėjosi tik miego. Sekmadieniais, jei nevarydavo į skubų darbą, skambalas ryte tylėdavo, ir Dominykas miegodavo iki pietų (ypač pirmąją tremties žiemą). Atsikėlęs pavalgydavo, apspangusia galva pavaikščiodavo tarp barakų, ir, pažiovavęs lyg Korobočka, vėl nuvirsdavo miegoti. Matyt, tai buvo teisinga organizmo savisauga. Bet tokį egzistavimą vadinti žmogaus gyvenimu nebuvo galima. O koks kilo triukšmas, kai į standartinį komendanto, tikrinusio tremtinius kas mėnesį, klausimą: „Kaip gyvenam?“ (kak živiom?), kažkas atsakė, kad ne gyvenam, o egzistuojam (ne živiom, a suščestvujem). Komendantas tai priėmė kaip asmeninį įžeidimą ir išvadino visus fašistais. Dominykas ta proga prisiminė, kad šį klausimą ir kaip reikia į jį atsakyti, jis pirmą kartą išgirdo Lietuvoje 1940 metais. Jį jo tėvui uždavė atėjusieji revizuoti malūno, dar šviežios sovietų valdžios atstovai iš valsčiaus. Tėvas niekaip negalėjo tinkamai atsakyti į tokį paprastą „valdžios vyrų“-buvusių smulkių miestelio krautuvininkų- klausimą. Tik skėsčiojo rankom, mykė, bandė aiškinti, kad Ašvoje šiemet mažai vandens. Tuomet vienas iš jų labai ramiai ir geranoriškai paaiškino, kad dabar Lietuvoje į šį klausimą privalu atsakyti, kaip atsakoma visoje mūsų plačiojoje tėvynėje  „gerai“ Ir niekaip kitaip. Ir ilgai negalvojant, kaip į „labas“ atsakoma „labas“. Tuo leido aiškiai suprasti, kad kitaip galima susilaukti nemalonumų. Dominyko tėvas, atrodo, suprato, bet nemalonumų neišvengė. Žemaičiai atkaklūs, kartais net užsispyrę, todėl jiems dažnai ir įspiria. Sunku gyventi ir užsispyrusiam, ir nuolankiam. Jeigu paveži, krauna vis daugiau ir daugiau, kol nebepaveši. O tada jau galima bausti. Taip ūkininkus, nebepakėlusius duoklių valstybei naštos, suvarė į kolchozus, arba išsiuntė į „atokius SSRS rajonus“ (otdalionnyje rajony SSSR). Ta pačia logika vadovaudamiesi vežikai baudė arklius, nepatraukiančius per sunkių jiems rogių. Ne be reikalo išmintingi  žmonės sako, kad ne krovinys žudo arklį (žmogų), o jo perviršis.
Solionoje sklido gandai apie Archimedo jėgą ir užsispyrimą. Jis buvo kažkoks „kampuotas“, daugiau gyslotas, negu raumeningas, didelėmis protingomis akimis. Dėmesį patraukdavo jo retai pasitaikanti, tarsi pražilusio lokio, plaukų spalva  širmai ruda. Dėl jo skandalingos reputacijos rudenį, kai skirstydavo vežikams arklius, niekas nenorėdavo su juo dirbti. Todėl dažniausiai jis patekdavo naujokams, neturėjusiems su arkliais jokių reikalų. Tuo Archimedas galbūt ir naudodavosi. Jeigu jam atrodydavo, kad rąstų pakrauta per daug, nepajudėdavo iš vietos, kiek jį bemuštų. Ir gana dažnai važiuodavo naujokas, draugų pajuokai ir meistrų pykčiui, į žemutinį sandėlį su vienu rąstu. Visus labiausiai pykdė tai, kad Archimedas, kada panorėdavo, veždavo daugiau už bet kurį kitą arklį. Vieną vakarą įkalnėje prieš žemutinį sandėlį, ten, kur atsišakoja kelias į gyvenvietę, Archimedas sustojo ir  nei iš vietos. Gal jam atrodė, kad vežimas per sunkus, kad šios dienos planą jau įvykdė, gal kažkodėl supyko ant vežiko, gal prisiminė senas skriaudas, kurių ilgai nepamiršdavo, o gal tiesiog pavargo ir užsinorėjo kuo greičiau į arklides. Temo. Šaltis vis labiau spaudė. Už Archimedo traukiamų rogių susidarė eilė. Kelias siauras ir vienintelis, aplenkti priekyje stovinčių rogių neįmanoma. Vežikai alkani, pavargę ir pikti skuba namo į šiltą baraką, kur metalinėje krosnelėje linksmai traška malkos, o ant krosnelės kepa smulkiai supjaustytos bulvės, skleisdamos stačiai dievišką aromatą. Ir štai šiame kelyje į tokią jau ranka pasiekiamą laimę stovi Archimedas, tas  seniai pažįstamas užsispyrėlis, su kuriuo ne vienas vežikas turėjo senų sąskaitų. „Išvarysim mes iš jo tą nirtulį“  šaukia vežikai ir, palikę savo roges, renkasi aplink Archimedą. Kiekvienas turi bizūną („byč“), kuris visada kabo ant dirželio prie rankos riešo. Bizūno kotas trumpas, o jis pats  iki trijų metrų ilgio, prie koto storas, keturkampis, toliau plonėjantis, įmantriai supintas, baigiasi viena šikšnele. Įmantriausius bizūnus turėjo vežikai kolchozninkai, kurie jais pliaukšėdami ragindavo savo arklius. Pastarieji net šio garso bijojo. O Archimedas iš abiejų pusių bizūnų kandžiojamas ir pešamas tik virpčiojo, skliaudė ausimis, bet rogių traukti net nebandė. Vienus vežikus keitė kiti, skambėjo daugiaaukščiai keiksmai, bet niekas nepadėjo. Įsiutę vežikai pradėjo mušti Archimedą buomais. Buomas (stjak)  pagrindinis vežiko darbo įrankis. Kaip bizūnas visada pasaitėliu prikabintas prie vežiko rankos riešo, taip buomas prikabintas prie rogių. Tai maždaug riešo storio apie 2,5 metro ilgio strypas su lenktai užaštrintu galu, padarytas iš džiovinto beržo, kad būtų lengvas ir stiprus. Juo pakraunami ir iškraunami iš rogių rąstai. Aidėjo vežikų keiksmai, duslūs buomų smūgiai, o Archimedas tyliai kentėjo iškėlęs galvą, per kurią (pagal vežikų „moralės kodeksą“) nebuvo mušamas. Atrodė, kad jis žiūri kažkur į priekį link Angaros, nors per tirštėjančias sutemas nieko nebesimatė. Nuo smūgių retkarčiais mėšlungiškai krūpčiojo. Jis, matyt, apsisprendė: ką toksai gyvenimas, tai geriau jokio  tegu užmuša, bet daugiau nevešiu. Galų gale tai suprato ir nuo mušimo pailsę vežikai. „Padegt jį“  šovė kažkuriam iš jų mintis. Ir štai jau atbėga vienas su dar rusenančiu nuodėguliu ir bedžia Archimedui į užpakalį. Reakcija buvo žaibiška ir paties Archimedo turbūt nenumatyta: galingais užpakalinių kojų smūgiais į šipulius sudaužė rogių priekį. Kiekvieną, bandantį prieiti, gąsdindavo kanopomis ir dantimis. Nuo sužvėrėjusių žmonių sužvėrėjo ir arklys. Pabudo savisaugos instinktas. Atrišę rąstus nuo sulaužytų rogių, vežikai nurideno juos į pakelę. Ten pat buomais nustūmė ir Archimedą. Niekam nebuvo jo gaila, visi pyko dėl sugaišto laiko, o svarbiausia dėl to, kad eilinį kartą negalėjo įveikti arklio charakterio. Po šio atsitikimo Archimedas buvo perduotas ūkvedžiui ir juo, dažniausiai, vežiodavo iš Angaros vandenį. Dirbo lengviau, nes į statinę vandens nepripilsi daugiau, negu į ją telpa, bet už tai liko be atostogų ir be išeiginių. Sutikęs jį, tempiantį statinę vandens su plūduriuojančiu joje dangčiu, saugančiu vandenį nuo išsitaškymo, Dominykas pajusdavo jam simpatiją ir pagarbą. Tas plūduriuojantis dangtis demonstravo senovės graikų mokslininko Archimedo dėsnį, pagal kurį panardintą į skystį objektą paviršiun kelia jėga, lygi išstumto skysčio sunkiui. O arklio Archimedo dėsnis teigia, kad, papuolęs vergovėn, išlaikysi tiek savo orumo, kiek sugebėsi pasipriešinti aplinkai. Taip Dominykas gimnazijoje išmoktus dėsnius patikrindavo ir papildydavo gyvenimo patirtimi. Jau pirmąją žiemą pagaliuku ant sniego apskaičiavęs konkretaus rąsto kūbatūrą, įgijo pagarbą apskaitininko, kuris mokėjo naudotis tik lentelėmis su visų gaminamų rąstų kubatūromis.
Tuo tarpu šieno vežimai  trys tamsūs taškai jau slinko baltais Angaros plotais žemyn. Čia egzistuoja tik dvi priešingos kryptys pagal vieną koordinatę, kurios vardas  Angara. Tai  „žemyn“ ir „aukštyn“, arba „pavandeniui“ ir „prieš vandenį“, nežiūrint to, kad žiemą tas vanduo  po ledu. Ir vėjai čia pučia tik du: žemutinis (nizovka) ir viršutinis (vierchovka). Vasaromis pirmasis neša lietų ir dideles bangas, antrasis  gražų orą ir mašalus. Žmonių gyvenimas yra tampriai susijęs su Angara. Ji  girdytoja, maitintoja ir ryšys su likusiu pasauliu, egzistuojančiu kažkur tenai už nepereinamos taigos platybių. Tai ypač pastebima rudenį, plaukiant ižui, ir pavasarį per ledonešį. Tuomet nutrūksta ryšys ir tarp dviejų upės krantų. Šiuos laikinus nepatogumus žmonės perkenčia kaip ir mašalus, šaltį, valdžią. Pagaliau, žmogus prie visko sugeba prisitaikyti. Štai ir Dominykas guli ant šieno vežimo, minkšta ir šilta, nešlapia ir nekrato  netoks jau blogas tas vežiko likimas: darbo metu gali pailsėti. Ne visuomet taip buvo. Dominykas stebi kranto liniją, atpažindamas po sniegu vieną kitą jos elementą. Šia pakrante jis ne vieną kartą ėjo-jojo-plaukė. Tokiu kombinuotu būdu čia keliaujama upe aukštyn. Vieni sėdi valtyje, kiti, eidami krantu, tempia ją už virvės (bičevaja). Toks procesas vadinasi „idty bičevoj“. Paangarėje tai  kasdienybė, o Lietuvoje Dominykas galvojo, kad šis procesas išliko tik garsiajame Repino paveiksle „Burlaki na Volge“. Suprantama, geriausia turėti arklį, kuris trauktų valtį, bet jis sukelia keblumų, kai reikia pakeisti upės krantą ar grįžti pavandeniui. Šiomis pakrantėmis Dominykas ne kartą tokiu būdu keliavo gaminti pramkombinatui malkų už kelių dešimčių kilometrų išdegusiame miško plote.
Didelę valtį su penkių žmonių brigada, įrankiais ir maistu prieš vandenį porą dienų tempė Burka. Trečios dienos rytą buvo pasiruošta plaukti į kirtavietę kitame Angaros krante. Plukdyti arklį valtyje per virš dviejų kilometrų pločio upę nėra paprasta. Tam skersai valties pririšamos dvi kartys. Jų galai vienoje valties pusėje sujungiami rąstu, kuris saugo valtį, kad neapvirstų, bet labai apsunkina jos plukdymą. Burka buvo įlaipintas į valtį tarp karčių. Ant priekinės sėdynės susėdę greta Dominykas su Viktoru traukia irklus iš visų jėgų. Jiems padeda priklaupusios priešais Marusė ir Katia. Brigadininkas Aleksandras sėdi valties gale ir darbuojasi dvigaliu irklu, išlaikydamas reikiamą kryptį. Tik Burka stovi be darbo, galva ir uodega vaikydamas mašalus. Buvo ankstyvas rytas. Dar nepasiekus upės vidurio, staiga, iš kažkur užplaukė tirštas kaip pienas rūkas. Dingo krantai, dangus ir saulė. Apėmė keistas netikrumo jausmas. Pasaulis susispaudė į pusrutulį su maždaug 5 metrų spinduliu. Toliau plytėjo nepermatoma gelsvai oranžinė masė.  Pasidarė nebeaišku kurlink plaukti. Dominykas buvo girdėjęs pasakojant apie tokius atvejus, bet negalėjo įsivaizduoti, kad nebūtų galima nustatyti upės tėkmės krypties. Juk upė nėra tas idealiai tolygiai judantis traukinio vagonas, apie kurį gimnazijoj pasakojo fizikos mokytojas. Todėl primėtė aplink valtį pagaliukų, suėjo visi į vieną valties galą, nugramzdindami jį giliau už kitą, tikėdamiesi, kad giliau vandens greitis kitoks negu paviršiuje ir todėl valtis pasisuks pagaliukų atžvilgiu. Deja, valtis plūduriavo kaip ežere, nors iš tikrųjų krantų atžvilgiu ji judėjo apie 6 km/val. greičiu, bet jutimo organai to nefiksavo. Dominykas džiaugėsi savo kailiu išbandęs Newtono dėsnių teisingumą, ko negalima buvo pasakyti apie susinervinusį brigadininką, kuris nudžiugo tik išgirdęs traktoriaus ūžimą. Traktorius, suprantama, turėjo būti paliktajame krante, nes ten buvo Kamenkos kaimas. Brigadininkas pagal šį orientyrą nustatė reikiamą kryptį, visi vėl užgulė ant irklų. Ir koks buvo visų nustebimas bei nusivylimas, kai pasirodė, kad išplaukta į tą patį krantą, tik daug žemiau. Rūkui pakilus išaiškėjo ir navigacinės klaidos priežastis: traktoristas dirbo saloje, apie kurią visi buvo pamiršę. Persikėlimą per upę teko pradėti iš naujo. Netoli išdegusio miško ploto Saša aptiko seniai sunykusios sodybos likučius. Kadaise bulvėms skirtame rūsyje apsigyveno žmonės, gyvenamojo namo pogrindyje  Burka. Apie porą savaičių Saša su Viktoru pjovė medžius, Dominykas su Burka vilko juos prie upės. Marusė su Katia  genėjo ir tvarkė šakas, rideno rąstus į paupį, ruošė valgį. Galop visi surišo rąstus į plaustą, ant jo pritvirtino du didžiulius savos gamybos irklus, prisirišo valtį su visa manta ir pasileido Angara žemyn  į Bogučanus. Tik Burka pasiliko vienas taigoje iki antros ekspedicijos. Dominykas tuomet baiminosi, kad patį geriausią jo darbo draugą suės moškės, bet brigadininkas buvo kitokios nuomonės. Ištepęs visas jautresnes kūno vietas degutu, Dominykas atsisveikino su Burka. Grįžęs maždaug po mėnesio, rado jį gyvą ir sveiką,  visai patenkintą savo atostogomis: jis net nenorėjo leistis pakinkomas. Užtat suruošus antrą plaustą, jis juo plaukė kaip koks garbės svečias, tuo tarpu žmonės plušėjo prie irklų. Ypač klastinga buvo Kreivoji rėva (Kosaja ševera), ties kuria buvo planuojama statyti didžiausią ant Angaros Bogučanų hidroelektrinę. (Vėliau statybai buvo parinkta kita vieta Kiežmos rajone, bet elektrinė taip ir liko „Bogučanų“). Kad vandens srovė neišmestų plausto ant pakrantės akmenų, plaukiant per rėvą reikia iš dešinės pusės greitai persiirti į kairiąją. Tai  gana sudėtingas manevras, nes srovės greitis didelis ir bangos nemažos, todėl irklai dažnai užgriebia tik orą. O vandens šniokštimas toks, kad sunku susikalbėti. Dabar beveik absoliučioje tyloje gulėdamas ant šieno vežimo, prisiminęs anas keliones vasarą beveik tuo pačiu maršrutu, Dominykas tik nusišypso. Kažin ar Burka ką nors atsimena? Jei ir atsimena  nepasakys. Dabar jisai, greičiausiai, svajoja tik apie šiltą arklidę. Ir Dominyko mintys, pralenkdamos vežimus, lekia į bakūžę, stovinčią pagrindinės gatvės „Oktiabr`skaja“ gale, pažymėtą 111a numeriu. Ten virtuvėje laukia mama su vakariene ir ką nors lopo, siuva ar mezga. Sesutė Liucija kambarėlyje ruošia pamokas. Tėtis po darbo dienos malūne ilsisi ant lovos. Iš „govorilkos“ sklinda Lemeševo balsas: „Daleko daleko, gdie kočiūjut tumany, / Gdie ot tichovo vietra kolyšetsia rož`…“ (Toli toli, kur klajoja rūkai, kur nuo lengvo vėjelio siūbuoja rugiai).Tėčio nuomone rusai turi tik vieną gerą „dainorių“ – Kozlovskį, kuris dainuoja „beveik kaip mūsų Kipras“. Seniai Kipro nebegirdime. Ką ten Kipro, tremtyje nutilo ir nuostabios mamos dainos. Lietuvoje dainuodama apie vežikus plačiose stepėse, ji negalėjo net įsivaizduoti, kad pačiai teks iki išnaktų laukti sugrįžtančio sūnaus-vežiko.
Burka, pajutęs artėjančius namus, paspartino žingsnius. Po kurio laiko blausioje žvaigždžių šviesoje dešinėje pusėje išryškėjo salos kontūrai, kairėje ant skardžio  Bogučanų priemiestis–kolchozas. Pasirodė pirmosios eketės, iš kurių žiemą semiamas vanduo. Jos  iškilusios, apledėjusios nuo prie jų ištaškomo vandens. Iš tikro, mąsto Dominykas, čia kur nepažvelk, žiema nuo vasaros skiriasi kaip baltas nuo juodo. Kad ir tas vandens vežiojimas: vasarą tai  vienas malonumas: įvažiuoji į upę su statine, sumontuota ant dviračio vežimo, ir semi vandenį semtuvu sau iš po kojų. Arklys tuo tarpu ir atsigeria, ir atvėsta. Žiemą, atvažiavęs vandens, pirmiausia turi specialiu kaltu, pritvirtintu prie medinio koto (pekanka), prakirsti užšalusią eketę, (ypač sunku tai padaryti po nakties), po to siekti semtuvu vandens, stengiantis kuo mažiau jo ištaškyti, nes ir semtuvas, ir rogės, ir pati eketė bemat apauga ledu. Todėl eketės, kaip savotiški krateriai, yra ant ledo kalnelių, nuo kurių slysta rogės. Toliau už ekečių, link upės vidurio juoduoja krūvos mėšlo: jį veža čia iš kolchozo tvartų, o pavasarį Angara  nuplukdo. Kolchozninkai ir karves laikantys miestelėnai elgiasi taip pat, kadangi mėšlas nevertinamas, o tvarteliai maži. Statyti juos stengiasi ant upės kranto, kad išmėžtą iš tvartelių mėšlą, pavasarį pakilęs upės vanduo nuplautų. O bulves sodina be mėšlo kasmet toje pačioje vietoje ir gauna neblogą derlių. Tai  vienas iš tikrų Sibiro stebuklų.
Žemiau kolchozo prasideda miestelis, mėšlo krūvos baigiasi, stūkso tik eketės. Dominykas nusimeta tulupą, pasirąžo ir nušliaužia nuo vežimo: prasidėjo pakilimas į upės krantą pačiu lėkščiausiu centriniu įvažiavimu. Nuo jo  centrine Oktiabr`skaja gatve  pro parduotuvę, miško pramonės ūkio kontorą, MTS, pro bakūžę su šviečiančiu virtuvėlės langu  į promkombinato teritoriją, už kurios  tik pavasariais tekančio bevardžio upeliūkščio skardis ir miestelio pabaiga. Pro kalvę ir lentpjūvę Burka traukia į išsvajotą arklidės kiemą. Dominykas išrikiuoja kinkinius palei tvorą ir pradeda iškinkinėti Kariuchą  pačią nekanriausią damą. Iš namelio pasirodo  dėdė Jaša, tylėdamas apžiūri vežimus, atrodo, patenkintas. Arkliai taip pat patenkinti: arklininkas juos paglosto ir pakalbina vesdamas į šiltą tvartą. Burką Dominykas iškinko paskutinį, paplekšnoja per petį  taip dirigentas po koncerto spaudžia ranką pirmajam smuikui  padirbėjai gerai, užsidirbai poilsį. Iki ryto.  

                                                              MEDŽIAI

                                                    Mišką kerta – skiedros lekia.

Angaros ir Karabulos upių santakoje „dzinnn dzinnn dzinnn“… – dejuoja sargės Klašos kirvio pentimi mušamas, prie džiovyklos pakabintas geležinis strypas, skelbdamas naujos darbo dienos pradžią. Aukštas, metalinis garsas sklinda per medkirčių – sielininkų gyvenvietę (plotbišče) Ust` Karabulą, skverbiasi per skardinius kaminus, tamsius nesandarius langus ir duris į barakų vidų, apibėga kelias trobeles pamiškėje, kontorą, bakenščiko namelį ant Angaros kranto – visas vietas, kur tik gyvena žmonės, neaplenkdamas ir arklidžių, tiksliau pašiūrės su apšarmojusiais, ant trijų kojų snaudžiančiais arkliais. Atlikęs darbą, jis nė negalvoja grįžti pas tetą Klašą, o kaip nutrūkęs nuo grandinės šuo pasileidžia per Angaros platybes arba, pasukęs taigon, bemat pasiklysta tarp medžių. Šį nesudėtingą „mechanizmą“, sudarytą iš geležinio strypo, kirvio ir tetos Klašos, gyvenvietėje visi vadina „skambalu“. Jis atlieka trimitininko vaidmenį kariuomenėje. Dar nematyt jokių dienos požymių, be nieko nedominančių danguje apvirtusių Grigo ratų. Bet signalas „keltis“, pagal kontoroje kabantį laikrodį (chodiki), jau duotas. Penkta valanda ryto. Prasideda pasiruošimas kasdieninei žmonių desanto atakai prieš taigoje stovinčius, nieko blogo nenujaučiančius medžius. Juos svarbu užklupti netikėtai, todėl fronto liniją, kuri šiuo metu yra už 7 km nuo gyvenvietės, žmonės turi pasiekti dar neišaušus.
Dominykas į šį signalą nereaguoja. Vakarykščio darbo išsekintas organizmas skuba telkti jėgas. Pagal pirmąjį skambalo dūžį iš patalo pašoka jo Mama. Dažnai ji keliasi anksčiau – pagal Tetės laikrodį, norėdama  pirma užsiimti vietą ant  krosnelės ir pagaminti šiltus pusryčius savo šeimynai. Barakas per naktį iššalęs, jo širdis – ketaus krosnelė senokai nebeplaka.  Užsimetusi vatinukę, Mama uždega lempą, įkuria ugnį. Netrukus palaiminga  šiluma pasklinda po visą baraką, lengvai įveikdama iš senų paklodžių padarytas butų „sienas“, už kurių taip pat pasigirsta bruzdėjimas. Mama dar iš atsivežtų  miltų verda miltinę košę, kaičia vandenį arbatai, ruošia „sumuštinius“ pietums. Po to rengiasi ir bėga laukan į džiovyklą – parnešti darbininkų veltinius ir viršutinius rūbus.  Tik po to žadina Dominyką, Bronę ir Tetę. Dominykas vandeniu iš dubenėlio pavilgo sulipusias blakstienas, apsnūdęs rengiasi ir sėda prie iš poros lentų sukalto staliuko valgyti.  Apetitas geras, Dominykas valgytų ir vidurnakty pažadintas.  Mama jam savo sąskaita porciją padvigubina. Dominykui – septyniolikti metai, o jis tik dabar pradeda stiebtis į viršų. Gimnazijoje tarp klasiokų buvo vienas mažiausių. Pavalgę frontininkai rengiasi savo uniformomis: aunasi veltinius (pimy), maunasi vatines kelnes, virš jų – brezentines, velkasi vatinukus, dedasi žiemines kepures, ima storas pirštines. Pietus įsideda į maišelius (katomki), užtraukiamus virvute. Tokiuose tik mažesniuose maišeliuose Lietuvos kaime vyrai nešiodavosi taboką. Su tais maišeliais ant kelių darbininkai susėda ant „lovų“ – iš „drankų“ (skaldytų lentų) sukaltų, ant „ožių“ pakeltų gultų. Su jais ir Mama.
– Pagal seną rusišką paprotį – prieš kelionę pasėdėkim, – šypteli Mama. – Anokia  čia kelionė, – pagalvoja Dominykas, nors supranta, kad iš miško sveiki sugrįžta ne visi. Jis žino, kad, išeinant per duris, Mama juos visus, pagal lietuvišką paprotį,  paskubom peržegnos.  Sėdima tol,  kol „išmuš“ tetos Klašos „kurantai“. Tai vienintelis „tikras laikas“, pagal kurį gyvena visa gyvenvietė žiemą ir vasarą. Meistras labai nemėgsta, jei kas nors tik parodo turįs laikrodį. Laikas čia –  valdžios prerogatyva. Teta Klaša ją „nuleidžia“ liaudžiai kirvio pentimi 6 kartus per dieną: „keltis“, „išeiti darban“, „pradėti darbą“ (gyvenvietėje ir sielių rišykloje vasarą), „pradėti pietauti“, „baigti pietauti“, „baigti darbą“. Tetė pasakodavo iš savo senelio prisiminimų, kad panaši tvarka baudžiavos laikais buvusi Vilkėnų dvare. Tą tvarką buvo įsisavinę ne tik baudžiauninkai, bet ir dvaro jaučiai: išgirdę dvaro skambalą, šokdavę iš vagos ir jokia jėga jų negalėjusi priversti dar nors vieną žingsnį patraukti žagrę pirmyn.
Dominykas su pavydu žiūri į tebemiegančią jaunesniąją sesutę Almą. Su ja susiję jo pirmieji vaikystės prisiminimai: vartydamasis ant grindų priešais josios lovytę, stengdavosi, kad tik ji nepravirktų. Ji ir tremtyje liko vaiku, o Dominykas per vieną kelionės mėnesį tapo suaugusiu – darbo fronto kariu.  Tos kelios paskutinės minutės prieš ataką, tokios pat malonios, kaip atsibudus šiltame guolyje prieš atsikeliant.  Galop pasigirsta negailestingas dūžio garsas – 30 minučių septintos. Dominykas stojasi ir eina durų link. Tuo pat metu sugirgžda visų barakų durys, šviesos ir šilto oro gumulai, kaip iš butelio paleistas džinas, kartu su žmonėmis išvirsta laukan ir dingsta šaltyje bei tamsoje.  Dominykas eina kietai sumintu taku pro džiovyklą-įrankinę, arklides, leidžiasi žemyn pro pirtį ir išeina ant lygaus Karabulos ledo. Nuo Angaroje neužšalusios properšos padvelkia drėgnas vėjelis – chijus. Visa laimė, kad rytais jam galima atsukti nugarą. Atvirą odą jis tiesiog degina. Apsaugai nuo jo Tetei Mama pasiuvo specialią „manišką“. Dominykas dangstosi rankomis, trina skruostus, nosį ir kartu su visais vorelės viduryje skuba už upės posūkio į kairę, kur chijaus viešpatija baigiasi. Čia „normalus“ (–30-40◦C) šaltis yra įprastas ir atrodo, kaip pastebi visi tremtiniai lietuviai, silpnesnis už –20◦C Lietuvoje, kur oras žiemą drėgnesnis. Keliukas vinguriuoja tai upės pakraščiu, tai vėl krantu. Žiemą upelyje vandens nedaug – jis gurguliuoja tarp storu ledu padengtų akmenų arba tykiai teka išsiveržęs paviršiun.
Šis didelio nuolydžio upelio ruožas pavasarinio potvynio metu yra pilnas prigrūstas rąstų, vasarą – akmenų, o žiemą – ledo.  Kai kur ledas įšąla iki dugno, upelis išsiveržia virš jo ir vėl užšąla lyg sluoksniuotas tortas. Pėsčiųjų vorelė tarsi juodas vikšras ropoja balta sniego paklode. Įvairių rūšių darbo armijos kariai šiame žygyje traukia tarpusavyje susimaišę – pagal šeimas, simpatijas, barakus. Tik medžių kirtėjus galima atpažinti pagal jų plieninius diržus – virš vatinukių aplink juosmenį apsuktus, naktį išgaląstus pjūklus. Šią nebylią eiseną retkarčiais sutrikdo ir nuo kelio nubloškia vežikų šūksniai, arklių prunkštimas ir bizūnų „šūviai“. Išėję iš barakų kartu su visais, jie, kol pakinko arklius, atsilieka. Pirmasis etapas baigiasi dešiniajame upės krante prigludusiame vandens malūnėlyje. Žiemą jis neveikia. Malūnininkas  – vietinis (čaldonas) žiemomis medžioja ir žvejoja.  Kiekvieną rytą jis laukia miško kirtėjų su karšta arbata didžiuliame virdulyje. Kartais jų prisigrūda pilna pirkia. Jie vaišinasi arbata, dalijasi su šeimininku skurdžiomis gyvenvietės naujienomis, o svarbiausia – mėgaujasi šiluma ir užuovėja. Šeimininkas sėdi ant savo lovos – medinių narų, su ilgais rusiškais baltiniais, užsimetęs tulupą. Gyvena kaip koks atsiskyrėlis (kai kas kalba, kad – iš „starovierų“ ). Dominykui atrodo, kad šis malūnas, kaip koks vienuolynas Alpių kalnuose. Bet jis supranta, kad tokios jo mintys – donkichotiškos, kylančios iš persiskaitymo knygų, kurias labai mėgo. Ir net stebisi, kad jų dabar jam visai netrūksta. Trūksta miego ir maisto – tą jis jaučia gerai.
Už malūno keliukas kyla į Karabulos šlaitą ir, kopijuodamas upės vingius, per jau iškirstus taigos plotus veda į žemutinį sandėlį. Sandėlis vadinasi Žemutiniu, kadangi jis yra įrengtas prie upės, kuriai ištvinus rąstai iš rietuvių verčiami tiesiai į vandenį,  kartais iš gana didelio aukščio.
Sandėlyje ir paaiškėja kas yra kas. Medžių kirtėjai eina į savo biržes, šakų degintojos – į neseniai iškirstus plotus, kelininkai – paskui jau nuvažiavusius vežikus. Sandėlyje lieka rietuvių krovikai. Su jais ir Dominykas. Jis jau spėjo padaryti „karjerą“ – tapo krovikų brigadininku. Gauna 5%  priedą prie darbo užmokesčio. Tai – jo vasaros darbo įvertinimas. Krovikais dirba moterys ir vyrai, dar arba jau nebesugebantys kirsti medžių, bet dar pajėgiantys risti rąstus į rietuves. Silpniausieji darbininkai dažniausiai moterys degina šakas. Kelius tiesia ir prižiūri pagyvenę vyrai, valdantys kirvį ir turintys gyvenimiškos patirties. Šį darbą dirba ir Dominyko Tėvas.
Dar neišaušus, pirmieji darbą pradeda krovikai. Sandėlyje prieš rietuves guli  vakar temstant paskutiniu reisu atvežti rąstai. Kol iš miško pasirodys pirmieji vežikai, šie rąstai turi būti sukrauti į vietas. Rietuvės įrengtos upelio šlaite, todėl kiekviena nauja eilė yra ilgesnė už žemiau gulinčiąją. Eilės yra atskirtos kartimis, kuriomis rąstai ritami iki rietuvės krašto. Kad pirmasis rąstas nenukristų, kartyse iškertamos įdubos.  Ritant rąstą, plongalis visada atsilieka ir jį kartkartėmis reikia paslinkti į priekį. Tam naudojamos dalbos. Be „dainos“ – tai yra sutartinių brigados pastangų čia neapsieinama. Bet ši mokykla jau praeita vasarą sielių rišykloje. Brigadoje – visi lietuviai. Dominykui darbas sekasi. Vasarą iš senų brigadininkų išmoko: norint, kad kiti dirbtų, kibti į darbą turi pirmas. Darbas geras tuo, kad buvo dozuotas – suriti atvežtus rąstus greičiau – gali ir atsipūsti ir prie laužo pasišildyti –  pirštines padžiovinti. Ir niekas nepapriekaištaus, kad nedirbi, ar kad per mažai padarei.
Tokiomis poilsio minutėmis Dominykas dažnai nueina nuo kraštinės rietuvės pasidžiaugti iš viršaus atsiveriančia panorama, iš visų pusių arčiau ar toliau užsisklendžiančia kalnais. Nieko panašaus jis ligšiolei nebuvo matęs, nors labai mėgdavo, gulėdamas kaimyno Racėno lankoj už Ašvos, keliauti paskui baltus debesėlius nuotykinės literatūros herojų takais po Laukinių Vakarų prerijas, Aliaskos sniegynus, Kurdistano dykumas. Tos fantazijos šių vietų nesiekė. Sibirą teko išgyventi.  O sugrįžti Lietuvon tiko tas pats metodas: tereikėjo atsigulti ant storesnio rąsto ir paskui tuos pačius baltus debesėlius svajose keliauti medžiais apsodintais keliais per banguojančius laukus su viensėdžiais, ežerėliais, tolumoje į dangų kylančiais bažnyčių bokštais. Dabar tai daryti buvo patogu: į pasaulį galima žiūrėti ne per degutu dvokiantį tinklelį, kaip buvo vasarą, o atviru veidu.Todėl apie pirmąjį sniegą senbuviai sako: „Baltieji mašalai atskrido“.  Tai reiškia, kad tikriesiems mašalams atėjo galas. Tarpo tarp jų, kaip pavasarį, nebūna. Dominykas pastebi, kad prisiminimus apie Lietuvą vis dažniau užgožia kasdieniai rūpesčiai, vis rečiau bekeliauja jis svajonių takais iki Balčino lankos. Savo artimiausią kaimyną Lietuvoje  Dominykas prisimena ne tik dėl to, kad naudojosi jo lankomis svajodamas arba žvejodamas. Tai buvo iš aplinkinių išsiskiriantis žmogus – laisvamanis, kaip visi sakydavo – bedievis. Skaitė laisvamanių laikraštį, šaipėsi iš Dievo ir Bažnyčios. Dažnai lankydavosi pas Tetę malūne, kur niekad netrūkdavo žmonių, bet savo nuomonės atvirai nepiršdavo. Buvo laikomas nesąžiningu, kaip ir priklauso bedieviui. Tetė laikėsi nuostatos, kad su visais kaimynais privalu gyventi gražiuoju. Zidė, kaip jį visi vadindavo, turėjo tik vieną akį ir mus, vaikus, erzino sakydamas, kad viena akis – geriau už dvi. Ir demonstruodavo kaip jis su viena akimi gali žiūrėti į saulę nemirksėdamas. Zidė mėgo blevyzgoti, kas Dominyko šeimoje buvo griežtai draudžiama. O kas draudžiama, – traukia. Antros sovietinės okupacijos metu Zidė tapo sovietiniu aktyvistu. Kartą, lipdamas į kėbulą sunkvežimio, vežusio aktyvistus į susirinkimą rajone, Zidė paslydo, krito ant žemės, ir sunkvežimio ratas pervažiavo jam per galvą. Dominykas su Tete nuėjo į jo namus pareikšti žmonai užuojautos ir paklausti, ar nereikia pagalbos. Tetė pakėlė paklodės kampą, ir Dominykas pirmą kartą gyvenime taip iš arti pamatė klaikų mirties veidą. Sūnūs jį palaidojo jo paties žemėje buvusiose apleistose kapinaitėse. Dominykas, vežamas į Sibirą, galvojo, kad ten visi žmonės bus tokie, kaip Zidė.  Pasirodė, kad gyvenime ne taip viskas paprasta.
Iš miško pasirodo pirmosios rogės su rąstais. Dominykas skuba jas sutikti, atvežtus rąstus pagal jų rūšis paskirstyti į atitinkamas rietuves. Pagrindinės rąstų rūšys yra trys: lentoms, (pilovočnik), statyboms (stroj) ir šachtų atramoms (rudstoika). Kiekviena rūšis – dviejų ilgių: lentoms ir atramoms – 5,5 m ir 6,5 m, statyboms –5 m ir 6 m.  Todėl rietuvių sandėlyje  turi būti mažiausiai šešios. Žiūrint iš apačios nuo Karabulos ledo, rietuvės, siekiančios iki 10 m aukščio, atrodė kaip didžiuliai stačiakampiai kregždžių lizdai, prilipdyti upelio šlaite. Rąstus priima dešimtininkas Semionas Ivanovičius – čaldonas iš Jarkų kaimo. Vidutinio ūgio, gunktelėjęs, metų virš 50, gudriomis, bespalvėmis, bėginėjančiomis akytėmis, apšepusiu, pataikūniškai šypsančiu veidu. Dominykui jis nepatiko dar nuo vasaros darbų. Visus atvežtus rąstus jis žymėjo medinėse lentelėse. Kiekvienam vežikui – atskira lentelė, kurioje pagal horizontalę  išdėstytos 6 grafos rąstų rūšims ir ilgiams, pagal vertikalę – rąstų plongalių skersmenims.  Rąstų skaičių žymėdavo taškais ir brūkšniais: 4 taškus sujungdavo 4 brūkšneliais ir dviem įstrižainėm. Tokia figūra vaizdavo skaičių 10. Ši originali dešimtainė sistema padėdavo jam greitai suskaičiuoti atvežtus rąstus, o pagal kubatūros lenteles skaitliukais – kiek kubinių metrų medienos atvežė per dieną kiekvienas vežikas ir kokios rūšies. Paskui vakarykščius duomenis nuskusdavo peiliu, ir lentelė buvo naudojama kitai darbo dienai. Ivanovičius rytais įkurdavo laužą ir beveik visą dieną prie jo budėdavo.Krovikams tai buvo labai patogu, nors jis buvo įkyriai šnekus, o tos jo šnekos − ištisas bliuznijimas. Balčinas, palyginti su juo − tikras šventuolis. Apie save pasakojo mažai, kaip išvengė fronto − nesigyrė, geriau pasakojo apie savo „staruchą“ (žmoną) ir kaip jie šeštadieniais kartu prausiasi nuosavoje pirtelėje. Dominykui atrodė, kad jis − tikra priešingybė meistrui Igumnovui. Tas buvo nekalbus, visada susiraukęs, eidavo krypuodamas, kietai, tarsi medinėmis kojomis, o Semionas Ivanovičius tiesiog negirdimai „plaukė“ medžiotojišku minkštu žingsniu. Todėl pietų metu jis suspėdavo apibėgti biržes ir priimti kirtėjų per dieną paruoštus rąstus.
Kol Dominykas nurodinėja,  kur iškrauti rąstus, brigados nariai nurita juos rietuvių link, kad šie netrukdytų kitiems vežikams. O štai kolchoznikas Kostia atveža vieną rąstą, tačiau kokį! − 68 cm skersmens. Tokių rąstų čia pasitaiko retai. Dominykas suka galvą, kur jį dėti. Viduryje eilės tarp kitų rąstų tokio nepaguldysi. Tuo tarpu Kostia pasakoja apskaitininkui, kaip jam su draugo pagalba pavyko tokį rąstą pakrauti į roges ir atvežti.  Ivanovičius apie rąstą žinojo − buvo priėmęs iš kirtėjų, o ir kirtėjai, tokią pušį nukirtę, pasigyrė. Prie tokio čempioniško rąsto visi norėjo prisiliesti − į rietuvę  su „daina“ padėjo risti ir vežikai, ir pats apskaitininkas, kuris paprastai labiau mėgdavo šildytis prie laužo, negu rąstus risdamas. Vežikai susuko jau po trejetą ratų. Artėjo pietūs. Kiekvienas nešėsi prie laužo ant krūmų sukabintus maišelius ir jų turinį dėstė ant pagaliukų. Kai duona truputį atšyla, Dominykas pasmeigia ją ant plono virbo ir kiša prie pat anglių − iš jos išgaruoja pašalas  − drėgmė, ji apskrunda ir tampa tikru skanumynu. Nedaug ką prie jos ir turėdavo prisidėti. Tie priedai iš pradžių buvo atsivežti iš namų, vėliau – atsiųsti iš Lietuvos, dažniausiai ten likusios sesers Irutės, kuri mokytojaudama šelpė ne tik ištremtą šeimą, bet ir vyriausiąjį brolį Alių, kalėjusį lageriuose. Arbata buvo išgerta pas malūnininką, bet duona gerklėje nebuvo sprangi. Dominykas, kaip ir kiti lietuviai, paskersuodavo į kolchoznikus vežikus, šveičiančius savo „šaikas“ − baltos naminės duonos paplotėlius, iškeptus rusiškoje krosnyje, kurie buvo sausi ir į ledą nesušaldavo.  O mūsų duona buvo kepama metalinėse formose, į kurias sudėdavo ne tešlą, o supildavo „buzą“ iš avižinių miltų. Dominyko namuose duona buvo kepama plikyta pusiau ruginė, pusiau kvietinė, puspitliaus malimo. Prasidėdavo ji nuo duonkubilyje palikto raugo gniužulo. Duonos kepimas buvo ypatingas procesas − jį visuomet atlikdavo tik Mama. Minkymas, iškilimo stebėjimas, pečiaus iškūrenimas, kepalų darymas ir pašovimas − tai vis ritualai, kuriuose Dominykas galėdavo pasireikšti tik atnešdamas ajerų iš prūdo ar kopūstlapių iš daržo. Jei kepalas būdavo nors iš vienos pusės sprogęs, Dominykas buvo vienas pirmųjų nulaužti „kriaukšlę“, nors Mama už tokį kepalo išniekinimą labai pykdavo. Bet kas yra tas mamos pyktis, jei jinai yra tikra Mama? Kaimynai labai mėgdavo skolintis malūnininko duonos. O kai užmiršdavo grąžinti, Mama nepykdavo: kaimynų duonos  vaikai nenorėdavo valgyti − ir juoda, ir rupi. Sibire pasirodė, kad už kokybę svarbiau yra kiekybė. Kad tik tos − bet kokios − duonos būtų iki soties! Deja. Dirbančiajam − 0,8-1,0 kg, nedirbančiam (išlaikytiniui) − 200 gr.
 Pietų pertrauka baigiasi kartu su sumuštiniais. Vežikai skuba į mišką, krovikai čiumpa savo dalbas (buomus). Ir jau iki tamsos tęsiasi ta pati dainelė: „O  jieščio, razom!“ „Plongalį pavaryk!“. Taip rąstas po rąsto rietuvės augo ir kopė į šlaitą. O dienos ritosi kaip rąstai į Letos vandenis. Atėjo pirmosios tremties Kalėdos. Grįždamas po darbo, Tetė iš arklidės parnešė kuokštą šieno. Mama paruošė kuklias Kūčių vaišes. Patiekalų skaičius nebuvo akcentuojamas. Laužydami tetos atsiųstą plotkelę (kalėdaitį), šeimyniškiai vienas kitam linkėjo kuo greičiau sugrįžti į Lietuvą. Kalbėjosi tarp savęs pusbalsiu, nes nuo kaimynų skyrė tik sienos iš paklodžių. Apie giesmes, tuo labiau dainas, kaip būdavo Lietuvoje, ir kalbos negalėjo būti. Be to, pavalgius, kaip ir kas vakarą po darbo, akys merkėsi, nuovargis vertė į lovą. Rytojaus rytą laukė ne bažnyčia ir Piemenėlių mišios, o žemutinis sandėlis, vežikų keiksmai ir krovikų  „giesmelė“:  „ O ieščio razom“. O Naujieji metai čia buvo švenčiami labiau, negu Lietuvoje. Dominyko šeimoje ši šventė nebuvo sureikšminama. Kai vaikai sėdėdavo ir laukdavo, kada sieninis laikrodis išmuš vidurnaktį, Tetė, eidamas miegoti įprastu laiku, sakydavo, kad Nauji metai ateis ir be jų laukimo. Pirmuosius tremties Naujuosius metus Dominykas sutiko lovoje. Laisvą rytojaus dieną Tetė numatė panaudoti malkoms ruošti. Barako krosnelė jas sparčiai rijo. Ir nors taiga prasidėjo čia pat už slenksčio, malkų tekdavo ieškoti gana toli. Tetė buvo nusižiūrėjęs visai netoliese nuo barako išvirtusį sausą maumedį, į kurį kažkodėl niekas nesikėsino. Iš įrankinės gavo išgaląstą pjūklą ir dviese su Dominyku ėmėsi darbo. Maumedis buvo storas ir kietas kaip geležis. Pjuvenos krito smulkios kaip miltai. Įpjovus per gerą sprindį, Dominykas suprato, kodėl šios po nosim gulinčios malkos niekam nerūpėjo ir siūlė atsisakyti tokio sunkaus darbo. Bet Tetė kaip tikras žemaitis buvo užsispyręs ir stengėsi trūks-plyš padaryti tai, ką buvo numatęs. Dominykas, kaip jau buvo įpratęs dirbdamas nuobodų darbą, nuklydo į vaikystę, kada Vepriuose jį ir vyresnes seseris Tetė pratino prie ūkio darbų. Pagalys ant ožio buvo aukštai. Dominykas traukė pjūklą pakeltomis rankomis, pjūklas ožiavosi, o Tetė pyko, kad tokie žiopli jo vaikai: tokio paprasto darbo dirbti nesugeba. Ir dabar, kai pjūvis pradėjo krypti į šoną ir pjauti darėsi vis sunkiau, Tetė komandavo:  „Nespausk, atiduok laisvai!“ Medžiui perpjauti prireikė pusės dienos, o malkos – nė vienos. Po pietų šiaip ne taip atpjovė vieną kaladę, iš kurios pagamino malkų vienai dienai. Tada ir Tetė suprato, kad tokia malkų kaina yra per didelė. Tas vienoj vietoj „iškąstas“ netoli barako gulintis maumedis Dominykui vis primindavo pirmųjų Naujųjų metų šventę Sibire. „Šventė“ tikrai simbolizavo tremtinių gyvenimą taigoje.
O pavasarį  balandžio mėnesį Dominykas vėl triūsė prie sukrautų rietuvių − žymėjo (markiravo) rąstus. Apskaitininko pieštuku įrašytus arabiškus skaitmenis specialiu žymekliu keitė rymiškais. Žymeklis buvo panašus į kaltą, tik plokščiu galu. Vienu plaktuko smūgiu buvo į rąsto galą įkalamas vienas brūkšnelis, pvz., markiruotė „П XXVI“ reiškė, kad rąstas yra „pilovočnik“ rūšies, 26 cm skersmens plongalyje. Tokia žymė neišblukdavo ir nenusitrindavo vandenyje. Rąstų skersmuo buvo  žymimas tik kas du centimetrai, poriniais skaitmenimis. Rąstų ilgis nebuvo žymimas, o nustatomas iš akies. Tai buvo, palyginti, nesunkus, „inteligentiškas“ darbas, nors per dieną ranka nuo plaktuko pavargdavo.
O dienos staigiai ilgėjo, saulutė šildė vis karščiau. Į darbą ir iš darbo Dominykas jau ėjo su šviesa. Dirbo savarankiškai pagal „saulės laikrodį“, nes Klašos kurantų taigoje nebuvo girdėti. Darbininkai ruošėsi plukdymo-sielių rišimo darbams. Plėtė gyvenvietę − statė barakus.Barakai buvo statomi iš apvalių, dar neišdžiūvusių rąstų, tarp kurių buvo dedamos samanos. Kampuose rąstai buvo kryžmai sukertami. Pamatai – degutu išteptos maumedžio kaladės. Ant tokių pamatų stovėjo visi Paangarės pastatai. Lentas grindims, luboms pjaudavo rankiniu išilginiu pjūklu. Lietuvoje Dominykas to nebuvo matęs. Rąstą nužievindavo, užrisdavo ant apie 2 m aukščio „ožių“, virvele, ištepta anglim, sužymėdavo lentas. Paprastai jaunesnis ir apsukresnis vyras, stovėdamas ant pjaunamo rąsto, abiem rankom už rankenos pakeldavo pjūklą per visą jo ilgį, o po rąstu stovintis vyras traukdavo pjūklą žemyn, pjaudamas medį. Tai buvo sunkus darbas. Stalių darbams lentų atveždavo iš didesnių gyvenviečių (Artiugino, Solionos), kur buvo lentpjūvės. Stogus dengė apie 2 m ilgio skaldytomis lentomis (drankėmis). Šį darbą dažnai dirbo Tetė. Jis mokėdavo išsirinkti tiesiai skylantį medį, kurį supjaustęs gabalais, suskaldydavo į lentutes kirviais ir pleištais.
Pirmąjį tremties pavasarį Ust` Karabuloje Mama įsigijo kastuvą ir atkovojo iš taigos lopinėlį žemės daržui. Vasarą jį prižiūrėjo kartu su Almute, vandenį laistymui nešė iš Karabulos. Užaugo net pomidorai, kuriuos nokino barake. Vasarą eidavo į taigą uogauti, mėlynių pririnkdavo ypač daug. Antrą tremties vasarą Dominyko šeima kaip ir visos kitos, gavo dešimt arų (sotkių) žemės kitoje pusėje Angaros bulvių sodinimui. Per Angarą persikelti buvo nelengva: ties Ust` Karabula ji yra apie 2,5 km pločio ir gana srauni. Jau pirmąją vasarą lietuviai, gavę valtį, keldavosi į kitą Angaros pusę parsigabenti ten augusių laukinių svogūnų ir česnakų (čeremša) laiškų. Bulvės čia buvo sodinamos ankstyvosios rožinės birželio mėnesį. Dominykas pirmam bulviakasiui Sibire grįžo iš Solionos vienam sekmadieniui (rugsėjo 25 d). Vasara buvo karšta, bulvių derlius netręšiamoje žemėje buvo prastas. Pirmą rudenį, kai Dominyko šeima gyveno Jarki kaime, bulvės kolchozo laukuose buvo didelės. Pirmininkas už 10 prikastų maišų vieną duodavo kasėjams. Taip, daugiausia Mamos pastangomis, šeima apsirūpino bulvėmis pirmąją tremties žiemą. Bulvės buvo laikomos barake, kad nesušaltų. Mama dažnai sakydavo, kad gyvena kaip traukiny: ant maišų, „venzlų“, tarp svetimų žmonių. Spalio 9 d. bandė pasipjauti Tadas Oželis. Jaunas vyras virš metų buvo viršininkų terorizuojamas už tai, kad nėjo darban. Sakėsi sergąs. Rajoniniai daktarai ligos negalėjo nustatyti. Vargo jisai, vargo jo šeima. Dauguma gyventojų laikė jį simuliantu. Kai numirė, daktarai nustatė, kad visus jo organus buvo apėmęs vėžys.
Miškas nuo Angaros krantų traukėsi. Žmonės ieškojo būdų, kaip miško lavonus − rąstus pristatyti į žemutinius sandėlius. Arkliai galėjo rąstus ant rogių vežti tik į pakalnę žiemos keliu. Solionoje − kitoje Angaros pusėje ties Jarkų kaimu, žemutiniai sandėliai buvo įruošti ant Angaros kranto, netoli gyvenvietės. Apaugęs mišku krantas kilo aukštyn su didesnėmis ar mažesnėmis įdubomis, per kurias įruoštuose keliuose susidarydavo arkliams sunkiai įveikiamos įkalnės. Čia buvo nutiesta siaura geležinkelio linija nuo žemutinio sandėlio iki viršutinių. Linija turėjo  tris  atšakas. Atšakų susijungimuose buvo įrengti iešmai. Rąstai buvo kraunami į vagonetes, susidedančias iš priekinės pusvagonetės ir užpakalinės. Jas jungdavo tik rąstai, o atstumas tarp jų priklausė nuo  rąstų ilgio. Ant užpakalinės pusvagonetės buvo aikštelė „vairuotojui“, kuris operavo tik stabdžių rankenėle, kurią sukant buvo galima prispausti stabdžių kaladėles prie visų keturių užpakalinės pusvagonetės ratų. Priešakinė pusvagonetė stabdžių neturėjo. Kiekvienas vežikas-„vairuotojas“ turėjo jam paskirtą vagonetę. Dominyką, rudenį išplukdžius sielius, paskyrė į brigadą, kurioje buvo dar trys lietuviai − suaugę vyrai. Vagonetę jis gavo blogiausią (Nr. 9), kuria niekas važinėti nenorėjo. Jos ratai buvo ypatingai kieti ir stabdžiai jais slydo. Rytais, valgykloje suvalgęs porciją sorų kruopų košės, paskanintos šaukšteliu  aliejaus, ir išgėręs stiklinę arbatos su duona, Dominykas traukė su kitais gelžkelio vežikais į žemutinį sandėlį prie savo vagonetės. Čia ant arklių atjodavo vežikai, kurie „valakušomis“ (tai − dvi ienos, užlenktais galais, sutvirtintos skersiniu, ant kurio buvo tvirtinamas velkamo rąsto galas), ištempdavo rąstus iš miško į viršutinius sandėlius prie geležinkelio bėgių. Jie ir užtempdavo vagonetes į viršutinius sandėlius.  Kiekviena brigada turėjo savo linijos atšaką ir viršutinį sandėlį. Buvo jau ruduo. Rytais bėgiai blizgėjo nuo šerkšno. Dominykas, užsimetęs ant pečių vatinukę, žingsniuodavo pabėgiais paskui savo vagonetę.Išrikiavę vagonetes, vyrai krovė į jas rąstus, panašiai kaip Dominykas ritindavo juos į rietuves Ust`-Karabuloje. Pakrovę vienas po kito leidosi į žemutinį sandėlį. Vežiko-„vairuotojo“ meistriškumas pasireiškė sugebėjimu stabdžiais taip reguliuoti greitį, kad iš inercijos būtų įveiktos visos įkalnės. Per didelis greitis grėsė išvirtimu posūkiuose, per lėtas − sustojimu įkalnėse. Abiem atvejais grėsė avarijos, kadangi ryšio su savo brigados nariais ir kitomis brigadomis nebuvo. Dominykas nebuvo azartiškas, greičiau per daug atsargus, bet lėkti su vėjeliu į žemutinį sandėlį jam buvo smagu. Atšakų susijungimuose kelią atidarydavo pačios vagonetės. Iešmų perjungimo svarmenys tik driokstelėdavo iš vienos pusės į kitą. Iškrovę rąstus ir papietavę „gelžkeliečiai“ laukdavo, kol iš miško atjos vežikai ir vėl nutemps jų vagonetes į aukštutinį sandėlį. Toks darbas Dominykui patiko − nenuobodus, apibrėžtas − du reisai per dieną, ir viskas. Bet tai buvo pavojingas darbas. Vagonetės buvo numatytos 4 m3   svoriui o kraudavo į jas ne mažiau 8 m3. Kitaip plano neįvykdysi. Todėl minkštesnio metalo ratus pagrauždavo bėgiai, ir ratai kartais lūždavo, sukeldami avariją. Susidurdavo iš skirtingų atšakų atlėkusios vagonetės. Prieš Dominykui pradedant šį darbą, jo draugui Jurgiui per vagonečių susidūrimą nutraukė koją. Brigadininkas Paša iš Ust`Karabulos šio darbo atsisakė, ir viršininkai jo prievarta nevarė.
„Gelžkeliečio“ darbas baigėsi netikėtai. Tą 1949 m. spalio 19-osios rytą Dominykas įsiminė ilgam. Vagonetės buvo pakrautos rąstais. Dominyko  − pirmoji.  Rytais pirmam važiuoti − pavojingiausia, nes bėgiai dar ne visai išdžiūvę.  Dominykas ima savo vatinukę, deda ją prieš save ant rąstų, kurių prikrauta jam iki kaklo. Paklauso, ar negirdėti važiuojančių vagonečių iš kitų kelio atšakų, ir atleidžia užveržtus stabdžius. Vagonetė pajuda truputį nuolaidžiu keliu per aukštutinio sandėlio teritoriją. Kai vagonetės keliamas triukšmas tolygiai išblės, leisis antrasis brigados narys. Dominykas priartėja prie stačiausios kelio atkarpos, užveržia stabdžius, kiek turi jėgų. Vagonetė, lyg pasibaidęs arklys, staigiau negu visada, didina greitį. Dominykas dar kartą užgula ant stabdžių rankenėlės − jokio efekto. Vagonetė, trinksėdama bėgių sandūrose, lekia žemyn.  Trinksėjimo dažnis didėja.  Dominykas intuityviai vienu žvilgsniu peržvelgia mėlyną dangų, į akis šviečiančią saulę, pro šalį lekiančius medžius ir kelmus, ima nuo rąstų vatinukę ir šoka nuo vagonetės. Tik atsitrenkęs į žemę ir keliskart persivertęs, supranta, kas įvyko.  Pašoka ir visu balsu pradeda rėkti likusiems draugams: „Stokit, nevažiuokit!“ Ir bėga link jų į kalną. Tuo metu pasigirsta trenksmas: ant posūkio vagonetė su rąstais  išvirsta, išardydama kelią. Tą patį rytą  kitoje kelio atšakoje įvyko panaši avarija.  Tos dienos planas buvo sužlugdytas. Vakare meistras Aliochinas sušaukė susirinkimą. Dominykas gūžėsi kambario kampe ir galvojo, kaip čia jam reikės teisintis.  Bet teisintis jo niekas nereikalavo, net jo vardo nepaminėjo. Viršininkai nutarė dėl blogo technikos stovio gelžkelį uždaryti.  Netrukus pasnigo. Vietoj vagonetės  meistras Dominykui priskyrė nusenusią baltą kumelę Korobočką, kuria jis turėjo vežti rąstus rogėmis į tą patį žemutinį sandėlį.
Prasidėjo antroji tremties žiema. Lapkričio 15-ąją sustojo Angara. Prakirtus kelią per pasišiaušusią ižo lytimis Angarą ties Jarki kaimu, lapkričio 28 d. Dominyką aplankė Mama. O kitą dieną iš Bogučanų atvažiavo sesuo Bronė. Ji buvo ką tik grįžusi iš Čiūnojaro, kur dirbo laborante grūdų paruošimo punkte. Iš Čiūnojaro iki Bogučanų važiavo rogėmis tris paras, apšalo veidą. Dominykas labai džiaugėsi tokiais nelauktais brangiais svečiais, nes gyvendamas didžiuliame bendrame (vyrų ir moterų) barake artimų draugų neturėjo ir jautėsi vienišas. Buities sąlygos buvo blogos. Nors kas savaitė eidavo į pirtį, parazitai nedavė ramybės. Ilgus plaukus Dominykas pradėjo nešioti tik paskutiniaisiais metais prieš tremtį. Plaukai buvo tankūs, truputį garbanoti. Sekmadieniais po vakarykščios pirties vyrai rikiuodavosi prie Jono Žviliaus lovos pastatytos taburetės. Jonas – pusamžis vyras turėjo plaukams kirpti mašinėlę ir aštrų liežuvį. Už kirpimą pinigų neėmė. Tenkinosi savo rolės svarbumu. Kartą baigdamas apkirpti Dominyką sušuko: „Žiūrėkit, tokiame tankiame miške sugavau mešką!“ Šukomis nukrapštė utėlę ant grindų ir demonstratyviai koja sutrynė. Dominykas, išraudęs kaip vėžys, nors tos „meškos“ pats nematė, (gal jos iš viso nebuvo), daug negalvodamas paprašė nukerpamas trumpai. „Būsiu kaip Tetė“, – po ekzekucijos pagalvojo Dominykas. Jis savo Tėvo su ilgais plaukais niekada nebuvo matęs. Tik  jaunų dienų nuotraukose. Tetė pats nusikirpdavo beveik visą galvą, tik ruoželį ant pakaušio patikėdavo nukirpti Mamai. Taip jam būdavo patogu dirbant malūnininku, o ir Sibire tokia „šukuosena“ buvo racionaliausia.
Gruodžio pradžioj temperatūra nukrito  žemiau 50◦  C šalčio.  Vieną dieną  darbininkai net neišėjo į darbą. Už tai reikėjo dirbti kitą sekmadienį. Dominykas susirgo. Punkto viršininkas Kaškariovas leido jam grįžti į Ust`Karabulą pas tėvus. Ėjo prie pabaigos 18-tieji Dominyko gyvenimo metai.  Sibire jis žymiai ūgtelėjo. Meistras Igumnovas nusprendė,  kad jau atėjo laikas jam imtis pagrindinės specialybės − kirsti mišką. Supažindino su saugumo technikos reikalavimais, gavo parašą ir parodė biržę, kurioje  jis turėjo dirbti. Porininke paskyrė Hildą Kirlikaitę. Ji buvo vyresnė už Dominyką, bet miško kirtime tokia pat naujokė, praėjusią žiemą deginusi šakas. Taip savaitę prieš Kalėdas nauja kirtėjų pora kartu su kitais dar tamsoje patraukė į taigą. Dominykas apsijuosė pagaląstu pjūklu, kiekvienas nešėsi po ilgakotį kirvį („kolūn“). Pirmam nuleidimui dar neišaušus  pasirinko pasvirusią pušį, kad nereikėtų abejoti į kurią pusę nupjauta nuvirs. Pagal saugumo taisykles 45◦  kampu nuo medžio virtimo krypties išsimynė sniege atsitraukimo takus. Kojomis nustūmė sniegą nuo medžio − kelmas neturi būti per aukštas. Bandė, kaip Sibire kirtėjų priimta, pakirsti medį kirviais, numatomoje jo virtimo krypties pusėje. Tai jiems sekėsi sunkiai. Nutarė įpjauti pjūklu, kaip darė ir kiti vienoje poroje dirbę lietuviai vyrai. Įpjovė, pakirto. Kol pradėjo pjauti medį iš kitos pusės,išgirdo kaip gretimose biržėse jau virsta medžiai. Šiaip taip, pailsėdami pušį nupjovė. Medis su trenksmu krito ant įšalusios žemės, ištaškydamas sniegą. Kiaurai peršalusios šakos lūžinėjo, ir jų gabalai zvimbdami lėkė į šalis. Viršūnė ir apie trečdalis kamieno taip pat sulūžinėjo. Dominykas, nenorėdamas bristi per gilų sniegą, užsiropštė ant pirmojo nuleisto medžio ir nužingsniavo juo viršūnės link su metru − strypeliu, ant kurio  pažymėtas 1 m, 60 cm ir 10 cm. Kadangi anksčiau minėtus rąstų ilgius gamindavo 10 cm ilgesnius − atsargai. Jis planavo kokių ir kiek išeis rąstų. Staiga, apimtas nevilties, sustojo. Ant medžio pastebėjo išaugusį grybą.  Nulūžusi viršūnė patvirtino  blogą nuojautą − pušis buvo įpuvusi. Pirmas blynas pasirodė prisvilęs (pervyj blin − komom,  kaip sako rusai). Vietoje pirmų kubinių metrų medienos reikėjo dykai per visą kamieno ilgį nuskusti tris ruožus žievės.  Tokia buvo tvarka. Po tokios nevykusios pradžios Dominykas tapo atsargesnis. Prieš kirsdamas medį, atidžiai jį apžiūrėdavo.  Kirsti buvo privaloma visas pušis, iš kurių išeidavo nors vienas rąstas, plongalyje turintis 16 cm storio.  Palikti reikėjo tik miškininko pažymėtas sėklines pušis, kurios turėjo natūraliai atkurti iškirstus taigos plotus. Po kirtimų taiga tuščia nelikdavo, nes be jaunuolynų, papuvusių ir sėklinių pušų joje augo nemažai maumedžių, kurie nebuvo kertami, nes plukdomi skęsdavo vandenyje. Nuleidę medį, pirmiausia nupjauna „snapelį“ („kozyriok“), likusį dėl žemiau daromo pakirtimo. Paskui Dominykas sužymi būsimus rąstus. Iš geros brandžios pušies dažniausiai išeidavo trys „šestiorkos“: 6, 6 m rąstas lentoms, 6,1 m − rąstas statyboms ir 6,6 m rąstas šachtų atramoms. Tuo tarpu Hilda jau genėdavo šakas. Nugenėję šakas, supjaustydavo medį į rąstus. Paskutinis darbas sudorojant medį − rąstų plongalius pastūmėti į šoną, kad dešimtininkas galėtų juos išmatuoti ir pažymėti. Po to brisdavo prie kito artimiausio medžio, ir visas procesas prasidėdavo iš naujo. Per didelius šalčius − apie 50◦C nelygioje vietoje dažnai likdavo tik vienas pirmasis rąstas. Kita medžio dalis nuo smūgio į žemę sutrupėdavo į gabalus. Tai buvo labai pavojinga. Šakų gabalai lyg bombų skeveldros lakstė ore. Sulūžusius kamieno gabalus, kaip ir įpuvusius medžius, reikėjo apskutinėti arba sudeginti kartu su šakomis. Tame šaltyje buvo tik vienas pliusas −  nukirstas medis, virsdamas  ne visai kirtėjų numatyta kryptimi, niekada neįstrigdavo  šalia stovinčiuose medžiuose. O tai buvo sudėtinga ir gana dažnai pasitaikanti problema, ypač tokiems nepatyrusiems kirtėjams, kaip Dominykas su Hilda. Kirsti medį, į kurį  įkrito ir pakibo nukirstasis medis, buvo labai pavojinga ir pagal saugumo taisykles uždrausta. Nukirstąjį medį reikėjo specialiais kabliais pasukti aplink  jo ašį, kad jis nuvirstų. Tai buvo labai sunku ir ne visuomet įmanoma, ypač jei nukirstasis medis likdavo stovėti ant savo kelmo. Todėl Dominykas naudojosi  senų medkirčių metodu, taip pat draudžiamu: pakibusį medį stengėsi nuversti užverčiant ant jo kitą nupjautą medį.  Taip Dominykas  sunkiu darbu ir  nuosavomis klaidomis kaupė patirtį. Dėl didelio šalčio ir, svarbiausia, jėgų bei patirties stokos,  gruodžio mėnesio plano juodu su Hilda neįvykdė ir, suprantama, beveik nieko neuždirbo. Tik uždarbiai, ir vykdant planą, buvo tokie maži, kad nedaugelis jais domėjosi. Svarbu buvo išgyventi dar vieną dieną.
Po Naujųjų  metų jų pora iširo. Hilda ištekėjo už Pavolgio vokiečio ir išsikėlė gyventi į Jarkus. Netrukus jos pėdomis pasekė ir sesuo. Trečioji, vyriausioji sesuo, buvo luoša ir dirbo kepykloje valytoja-sarge. Jų − Kirlikų šeimoje, ištremtoje į Sibirą iš Klaipėdos krašto, buvo šeši asmenys: 3 seserys, brolis ir tėvai. Brolis sirgo džiova ir gana greit mirė. Netrukus mirė ir tėvai. Taip Ust`Karabuloje liko viena vyriausioji sesuo. Šeima, didesnė už Dominyko, per porą metų, kaip planavo sovietinė valdžia ir vis primindavo komendantas, „amžiams“įsikūrė Sibire. Taip buvo „įkurdinti“ ir 1942 m. iš Pavolgio ir Leningrado srities atitremti vokiečiai. Juos nuvežė į vidurį taigos už pelkių, į šiaurę nuo Solionos gyvenvietės. Ten jie pastatė žeminių ir medinių namelių kaimelį Montuli. Kai 1948 m. į Bogučanų rajoną atvežė lietuvius, kaimelis jau buvo apleistas. Išlikusieji vokiečiai buvo išsibarstę po aplinkinius kolchozus ir miškakirčių gyvenvietes. Net vokiškas darbštumas nepajėgė įveikti atšiaurios taigos.
O Dominykas gavo naują partnerį, kokio net nesitikėjo. Tiksliau, jį pasirinko pats Paša Getz – trisdešimtmetis vokietis, brigadininkas, žinantis visas miško paruošimo ir plukdymo paslaptis, tikras, kaip čia su pagarba sakoma, kadrinis darbuotojas. Juodu vienu metu pakirtinėja pušį: Paša iš dešinės, Dominykas – iš kairės ir tik iš kairės – vienas smūgis aukščiau, kitas – žemiau – vis gilyn, ilgyn ir siauryn. Jų iškertami grioviai susitinka ir Dominyko, kaip jis besistengtų, ir seklesnis, ir trumpesnis. Nors užsimoja abu tiksliai tiek pat kartų: vieno kirvis leidžiasi, kito kyla ir atvirkščiai. Neduok Dieve, kad vienas kirvis įstrigtų medyje ir kirviai susitiktų. Tai ne tik pavojinga, nuostolinga, bet ir didelė gėda laiku neištraukusiam kirvio. Todėl Dominykas stengiasi dvigubai. Paša tai mato ir jam nepriekaištauja, o ir priekaištai nieko nepadėtų: Dominykas akivaizdžiai už Pašą silpnesnis. Jo privalumas – sugebėjimas kirsti kaip iš dešinės, taip ir iš kairės. Tokių kaip jis, arba grynų kairiarankių – visuomet trūksta. O aplink medį vaikščioti čia nepriimta: jei kerti iš dešinės, tai pjūklą kitoje medžio pusėje trauki iš kairės, ir atvirkščiai.Taip kirtėjai ir susiskirsto į poras. Paša – grynas dešiniarankis. Jis sugeba ir, deja, privalo dirbti labai gerai, nes vienas maitina visą šeimą – žmoną ir du mažus vaikus. Pašos nelinksmą istoriją žino visi, bet viešai niekad niekas apie ją nekalba, nors per pietus prie laužo, kiekviena gyvenvietės smulkmena nelieka neaptarta, nė viena įdomesnė istorija neprisiminta daugybę kartų. Paša – aukštas, lieknas, taisyklingų veido bruožų blondinas, draugavo su viena mergina. Reikalai klostėsi vestuvių link. Bet vieną žiemos dieną nupjauta pušis, virsdama nuo kelmo, slydo į šoną ir prispaudė merginą, su kuria Paša tą žiemą dirbo vienoje poroje. Mergina liko invalidė. Nors dėl šio nelaimingo atsitikimo Pašos niekas nekaltino, jis pats jautėsi kaltas, atsakė savo sužadėtinei ir vedė invalidę. Gyvenvietės pakraštyje prie miško pasistatė namelį ir, kaip galima buvo spėti pagal jo visad gerą nuotaiką,laimingai gyveno. Toks buvo tas Paša, kuris visai nebuvo Paša, o turėjo ilgą vokišką vardą, panašų į Sebastijanas, bet niekas jo taip nevadino, ir retas tą vardą žinojo.
Darbas su Paša Dominykui buvo tikri universitetai. Jis tada suprato, kaip nemokšiškai dirbo juodu su Hilda, ir stebėjosi, kaip meistras, apskritai, galėjo juodu išleisti į mišką. Su Paša jiedu per dieną paruošdavo iki 30 m3 medienos. Jokių supuvusių, įvirtusių  medžių, nereikalingų vaikščiojimų ir judesių, taip pat ir reikalaujamų saugumo technikos, pvz., atsitraukimo  takų mynimo. Paša ir meistrui buvo autoritetas. Dominykas daug išmoko, bet tie „mokslai“ sekindavo jėgas.  Dominykas ištvėrė ir pelnė kitų kirtėjų pasitikėjimą. Darbas ir jam tapo fetišu.  Jis net stebėjosi, kad niekuo daugiau nebesidomi. Nebuvo tam, žinoma, nei laiko, nei sąlygų. Galėjo paprašyti, kad klasės draugai atsiųstų kokią knygą, bet laisvo laiko turėjo tik sekmadieniais, kuriuos dažniausiai pramiegodavo. Per dvejus tremties metus į Ust` Karabulą vienintelį kartą žiemos metu atvažiavo agitbrigada iš Krasnojarsko. Į didžiausią viengungių baraką susigrūdo vos ne visi gyvenvietės žmonės. Juk niekas neturėjo radijo, negirdėjo muzikos, nematė kino. Nenuostabu, kad Dominykas ilgam įsiminė vienos dainuškos pradžią: „Choroši viesnoj v sadu cvietočki,/ Ješčio lučše dievuški viesnoj…“ (Gražios pavasarį sode gėlytės,/ Dar gražesnės pavasarį merginos…). Gėlyčių taigoje pavasarį tikrai buvo daug ir labai gražių, tik nebuvo kada jomis grožėtis. O merginos, žiemą sulindusios į vatines kelnes, vasarą į „šarovarus“ ir tinklelius nuo mašalų, mažai kuo priminė merginas. Tiesa, nuogą jauną moterį jis pirmą kartą pamatė, būtent, Ust` Karabuloje. Sibiriečiai mėgo pirtyse maudytis šeimomis ir, apskritai, nebuvo drovūs. Šeštadieniais į pirtį pirmiausia eidavo vyrai, po jų – moterys. Kartą, prausiantis vyrams, atsidarė pirties durys ir maždaug trisdešimtmetė duonos kepėja Valė pasiprašė išsiprausti kartu: turinti skubiai išvažiuoti. Vyrai choru sutiko ir netgi nugarą jai nutrynė.
 Sekmadieniais barake, kuriame gyveno vien lietuviai, Mama organizuodavo pamaldas, skaitė Evangelijas… O taip pat ir specialią maldą: „Viešpatie Dieve, mes, per savo nuodėmes netekę Tėvynės, nemokėjome Tavęs tinkamai mylėti ir garbinti, nesupratome, kad gyvendami Tėvynėje buvome laimingi. Mes akli buvome ir nematėme gėrybių, kurias Tu mums teikei. Todėl dabar Tu mus bandai. Bet, Viešpatie, Tu visuomet buvai gailestingas Tėvas ir atleisdavai tiems, kurie Tavęs šaukėsi. Mes, atskirti nuo Tėvynės, apleisti ir paniekinti, šaukiamės Tavęs. Viešpatie, pasigailėk mūsų ištremtųjų, pasigailėk motinų, vaikų ir senelių. Grąžink mus į Tėvynę, kur mes gimėm ir augom. Grąžink mus prie Aušros vartų, prie mūsų kryžių ir rūpintojėlių, rymančių pakelėse, kad, supuolę ant kelių, galėtumėm garbinti Tave. Viešpatie, sugrąžink mus į Lietuvą – Marijos žemę. Be Tėvynės oro trokšdami, su sopančiom širdim, sukepusiom lūpom šaukiame: „Leisk, o Viešpatie, sugrįžti mums į Tėvynę“. Amen“. Gegužės mėnesį lietuviai rinkdavosi vėlai vakare gegužinėms pamaldoms prie bruknių lapais papuošto altorėlio. Po to dažnai padainuodavo, bet tai buvo liūdnos ir graudžios tremtinių dainos: „Leiskit į Tėvynę, leiskit pas savus…“; „Palinko liepa šalia kelio, pravirko motina sena…“; „Toli už girių leidos saulė, liūdėjo broliai ardami…“; „Tylios ir bežadės slenka dienos čia…“; „Ne taip skamba akmenėliai, pasagom daužyti, kaip vaitoja mūsų broliai šiaurėn išvaryti. Ne taip puola drėgnas rūkas, kai dienelė švinta, kaip gausingai mūsų brolių ašarėlės krinta“.  Senos dainos buvo pritaikomos esamai padėčiai. Mama – bažnytinių chorų giesmininkė turėjo gražų ir stiprų balsą. Tokį balsą paveldėjo ir duktė Bronė. Dominykas buvo bebalsis, bet dainas mėgo be galo. Prie barako rinkdavosi kitų tautybių žmonės pasiklausyti kaip „litovcy pojut“. Ir dažnai klausdavo, kodėl lietuviškos dainos tokios liūdnos.
 Mama buvo šeimos atstovas ryšiams su Lietuva. Ji rašydavo laiškus, prašydavo būtiniausios pagalbos ir ją taupiai realizuodavo. Rūbus, ypač pirštines ir kojines reikėjo nuolat adyti. Trūko siūlų, o labiausiai storų adatų. Padėti Mamai ir šį darbą nudirbti ėmėsi Almutė. Vieną vakarą, adydama Dominyko kojinę, sulaužė tik neseniai iš Lietuvos atsiųstos adatos ąselę. Išsigandusi, kad padarė tokią didelę „iškadą“, verkdama puolė Mamai ant kaklo. O kojinių Dominykui reikėjo daug ir šiltų, nes jam labai prakaitavo kojos. Nuo prakaito sudrėkdavo ne tik kojinės, bet ir veltiniai, kurie peršaldavo kiaurai ir per naktį nespėdavo gerai išdžiūti net džiovykloje.Tik dabar pasirodė, kiek daug turėta gerų giminių ir kaimynų, kurie patys vargdami vis suruošdavo siuntinį į Sibirą: tai su lašiniais, tai su siūlais, tai su adata. Visko trūko, o labiausiai – artimų žmonių. Todėl ypač jaudino laiškai tų žmonių, su kuriais Lietuvoje nebuvo artimai bendrauta. Tetės brolio Prano šeimoje buvo vienuolika vaikų. Dominykas net vardų jų visų nežinojo. Ir štai skaito pusbrolio Izidoriaus laišką. „Kai gavau jūsų pirmą laišką pašte, parlėkiau namo kaip be dvasios. Tėvas paėmė tą laišką, pabučiavo ir verkdamas pasakė: „Tai mano mylimiausio pražuvusio brolelio laiškas“. Mes visi labai susigraudinom ir pradėjome balsu raudoti“. Tokie laiškai grąžindavo Dominyką į Lietuvą, versdavo klausinėti Tėvus apie gimines ir pažįstamus, kurie anksčiau jo visai nedomino.
 Tetė pasigesdavo  politikos ir ragindavo Mamą, kad ši savo laiškuose paprašytų senų laikraščių iš Lietuvos. Jis tikėjo Čerčiliu, naujo karo neišvengiamumu ir Lietuvos laisve. Kadaise pabėgęs nuo tarnybos caro armijoje, per 1- ąjį pasaulinį karą tarnavo JAV kariuomenėje Prancūzijoje. Iki pat 2- ojo pasaulinio karo jis, kaip JAV pilietis ir karo veteranas, gaudavo kvietimus grįžti į Ameriką. Mama jam tai retkarčiais primindavo. Dabar jam trūko informacijos,  pašnekovų ar bent klausytojų, kurių kadaise turėtame malūne niekados netrūkdavo. Buvo, kaip ir visą savo gyvenimą, žingeidus: stebėjo naują gyvenimą ir rasdavo jame daug ką taisytina. Jis nustebo, kai sužinojo, kad įrankių galandintojas pjūklams taką taiso kirviu „iš akies“. Paprašė dukters Irutės, kad ji pabandytų surasti jo turėtąjį specialų prietaisą. Tada ši nuvažiavo tiesiai pas  Zidės sūnus, kurie tą  prietaisą jai atidavė. Tetė jį gavęs apsidžiaugė ir bandė nukonkuruoti galandintoją, bet jam nepavyko. Meistras naujovių nemėgo. Tetė žiemomis tiesdavo vežikams kelius, pavasarį  gamindavo   lenteles (drankes), vasarą statydavo barakus, rudenį su miškininku taigoje žymėdavo naujas biržes žiemos miško kirtimo darbams.
Dirbti su Paša Dominykui teko neilgai. Miškų pramonės ūkyje, kaip ir visoje socializmu apkrėstoje šalyje,  įnirtingai buvo ieškoma „naujovių“, „stachanovietiškų“ darbo metodų.  Tuos metodus taipogi nuleisdavo „iš viršaus“, ir meistrai privalėjo juos diegti gamyboje.  Pavasariop Dominykas tapo Kozlovo kompleksinės brigados nariu. Darbas buvo dar labiau specializuotas: vieni tik nuleidinėjo medžius nuo kelmo, kiti pjaustė juos į rąstus, treti genėjo šakas, ketvirti jas degino. Dominykas tapo Kozlovo porininku − juodu tik nupjaudinėjo medžius. Tai buvo pats sunkiausias darbas, kurį Dominykas dirbo miške. Pribrendi − priplauki per neliestą sniegą prie medžio, minutę-kitą jį apžiūri ar sveikas, į kurią pusę jį versti. Po to − pakirtimas kirviais: Dominykas iš kairės, Kozlovas − iš dešinės. Pakirtimo  procesas nenutraukiamas, kol kirtikų iškirsti grioveliai nesusitinka. Tuomet Dominykas toje pačioje vietoje apsisuka 180◦ kampu ir ima už medžio paguldyto pjūklo rankeną. Pjauna jis iš dešinės. Pjovimo procesas − taip pat be pertraukų. Kai medis pradeda traškėti, dejuoti, pjovėjai keliais greitais ir trumpais pjūklo truktelėjimais nupjauna paskutinius medį vertikalioje padėtyje palaikančius medienos pluoštelius, ištraukia pjūklą, žengia porą žingsnių atgal ir stebi kaip dar vienas miško karys krenta kniūbsčias ant žemės. Po to brenda prie kito, iš pažiūros tinkamo medžio, ir viskas prasideda iš naujo. Dominyką ypač nuvargina pjovimas − darbas susilenkus iki žemės − įskausta rankos, nugara, blauzdos. Apie priklaupimą ant vieno kelio − nėra nė kalbos − tai ne darbas. Medžių balana sušalusi į ledą, todėl pradėti pjauti − sunkiausia. Ir taip nuo medžio prie medžio, nuo ryto iki vakaro. Pirmomis dienomis Dominykas galvojo, kad neatlaikys tokio tempo. Pamažu įsitraukė. Darbas buvo sunkus ir nuobodus, todėl pradžiugindavo ir tapdavo dienos sensacija bet kokia maloni smulkmena. Vieną vakarą iš darbo grįžtantį Dominyką dar ant Karabulos ledo pasitiko Almutė, norėdama pirmoji ir kuo greičiau pranešti svarbią naujieną. Tą, 1950 metų vasario 24-tą dieną pasaulį pirmą kartą išvydo daug  žmonių, buvo padaryti svarbūs išradimai, priimti vyriausybiniai sprendimai, o Sibiro taigoje niekam negirdėtos Ust` Karabulos barake baltoji vištytė padėjo pirmą  baltą kaip ir ji pati kiaušinį. Kalbos ir džiaugsmo šeimai  pakako visam vakarui. Juk tai pirmas nuosavas kiaušinis Sibire! Narvelyje laikomos dvi vištytės pateisino dedamus į jas lūkesčius. Tai gal kada nors išsipildys ir didesni troškimai?
Kovo 12 diena − miško kirtimas baigtas. Planas įvykdytas ir viršytas. Kovo 18-ają Solionoje tresto atstovas Bogučanų miško pramonės ūkio direktoriui  Vstovskiui už 1949 m. darbo rezultatus įteikia pereinamąsias  Krašto ir SSRS vėliavas. Direktoriui skiriamas lėktuvas („kukuruznikas“), kadriniams darbuotojams – garbės raštai, o pagrindiniams šventės „kaltininkams“ lietuviams – šnipštas. Didingoje komunizmo statyboje tremtiniai buvo tos mažos į neišvengiamus nuostolius nurašytos skiedros.
Dominykas tuo metu pjauna rąstus klubo statybai. Po to siunčiamas Solionon vasaros sezono paruošiamiesiems darbams.  Tai buvo jo paskutinė komandiruotė.  Iš Bogučanų pas jį atvažiuoja sesuo Bronė, su gera žinia, kad ji surado Bogučanuose, rajono pramkombinate, Tetei malūnininko vietą ir gavo miškų pramonės ūkio direktoriaus sutikimą atleisti visą šeimą. Kovo 29 Dominykas išvažiuoja žvalgybai į Bogučanus. Su miško pramonės ūkiu atsiskaito 1950 m. balandžio 15 d. jau dirbdamas pramkombinate. Sudie, taiga! Sudie, pirmieji dveji ir, kaip gyvenimas parodys, sunkiausieji tremties metai.

                            U  P  Ė  S

Neįmanoma įbristi į tą pačią upę du kartus.    
               Heroklitas

Ir vis dėlto Dominykas vėlei varlinėja Lapainios upelyje, klausosi Nemuno šniokštimo prie Velnio Tilto, braido po Šventąją ties Vepriais, gaudo ungurius malūno užtvankoje ant Ašvos. Prisiminimams ir svajoms  pačioms švelniausioms mūzoms nieko nėra neįmanoma. Tuo tarpu guli jis išsirengęs ant ilimkos (nedidelės upinės baržos) stogo viduryje Angaros, ir jo gyvenimas teka kartu su upe, tiksliau, su jos vandeniu, ta pačia kryptimi ir tuo pačiu greičiu. Gyvenimas  kaip slėpininga upė: kur ištakos  neatmeni, kur žiotys  nežinai, kas laukia už posūkio  nematai. Krantai  svarbiausias upės atributas Dominyko nevilioja. Jis pažvelgia aukštyn  ten plauko debesėlių putos mėlynu dangum, žvelgia žemyn  ten švyti vandeny tas pats dangus. „Tai gal ir aš jau danguje?“    mintyse taria Dominykas ir šoka žemyn galva mėlynan dangun. Gaivi vėsa užlieja kūną. Jis  žemės vaikas, gimęs vandens malūne po Vandenio ženklu. Vandens čiurlenimas tartum lopšinė įstrigo giliai pasąmonėje ir širdy. Vanduo  tai Žemės kraujas, upės  jos kraujagyslės. Kur nėr vandens, ten  dykuma, tenai  mirtis. O čia, po skambančiu dangaus skliautu, vandens gaivinančio tiek daug, kad Dominykui norisi iš laimės šaukt ir laime ta dalintis. „Žemyn šok, Sania“  šaukia jis. Bet Sania purto galvą: ne, jis  ne Vandenis, tokioj vandens platybėje-gilybėje jam nejauku. O Dominykas plaukia aplink ilimkų karavaną, kuris išsirietęs plūduriuoja tartum ežere, ir fiziškai pajunta kiek daug vandens yra mūsų planetoje, kuri žmonių kalba vadinasi „Žeme“ tiktai todėl, kad pats žmogus sausumoje gyvena. Sėdėdamas ant kranto ir stebėdamas vandens tėkmę, svajonėse skubėdavo su ja į ateitį, o plaukdamas upe, matydamas už upės vingių pasiliekančius krantus, grįžta į praeitį ir patiria skausmingą netekties jausmą. Sudie viskam, kas pasilieka O pasilieka čia, ant Angaros krantų, penki gražiausios Dominyko jaunystės metai, kupini Tėvynės ilgesio, kruvino prakaito, pažeminimų ir vilties. O svarbiausia −  Tėvai ir  seserys – Bronė su Alma. (Pav.1). Dar vakar – išvykimo dieną jis uždarbiavo prieplaukoje: iš baržos į krantą linkstančiu po kojomis trapu nešiojo 100 kg sveriančius cukraus maišus, o saulei leidžiantis paliko Bogučanus. Naktį pro šalį prabėgo išvaikščiotos, išbraidytos Angaros pakrantės, vos matomos pažįstamos gyvenvietės. Ant dešiniojo kranto liko išsirikiavę eilėmis Artiūgino barakai. Žemiau jų, prie vandens  platus ruožas akmenuoto kranto.
Dominykas mintyse grįžta į 1948 metų birželio 21 dieną, kada prie šito kranto priplaukė ratinis garlaivis „Tovarišč“, atvilkęs tris dideles atviras baržas, prigrūstas tremtinių iš Lietuvos. Su sraunia upe garlaivis galynėjosi iš paskutiniųjų jėgų. Rėvose atrodė, kad jis, apskritai, nejuda pirmyn, tik blaškosi iš vienos upės pusės į kitą, beviltiškai plakdamas ratais vandenį, ir nežinia kodėl labai dažnai šaižiai švilpia. „Visą garą jis išleidžia švilpukui, todėl jo trūksta ratams  sukti,“  šaipėsi tremtiniai. Nors nieko gero iš jų laukiančio gyvenimo jie nesitikėjo, bet norėjo kuo greičiau baigti alinančią kelionę be žmoniškų maitinimosi, nakvynės, sanitarijos sąlygų, kurios baržose buvo dar blogesnės, negu gyvuliniuose vagonuose. Čia skylės baržos dugne, kaip vagono grindyse, nepasidarysi. Gamtiniams reikalams atlikti išlaipindavo salose. Po vieno tokio sustojimo buvo pasigesta nedidelės mergaitės. Visus stebino tai, kad motina dėl to visai nesielvartavo. Mergaitė buvo debilė. Daug vėliau ji buvo surasta ir komendantūros darbuotojų pristatyta motinai. Nedžiugino ir Stalino „pažadėtosios žemės“ grožybės: didžiulis upės plotis, aukšti, vietomis uolėti upės krantai, horizontą uždarantys miškais apaugę kalnai, kažkoks gniuždantis, visai kitokios negu Lietuvos gamtos gaivališkumas. Buvo pačios ilgiausios dienos, trumputės ir „baltos“ naktys, puikus oras, gėlėti krantai. Bet visus slėgė nežinomybė ir nerimas, nors jau visi suprato, kad pačios tolimiausios šiaurės ir tundros išvengta. Todėl, kai Artiūgino gyvenvietėje liepė kraustytis iš baržų ant pakrantės akmenų, Dominykas kaip ir visi jo nelaimės draugai jautė dvasinį pakilimą: artėja mėnesį trukusios kelionės į nežinią atomazga. Kaip ir kiekvieną kartą, keičiant transporto priemonę, kilo didelis sambrūzdis. Kažkodėl visi, nors niekas neragino, lyg per kokias varžybas, skubėjo kuo greičiau persigabenti savo mantą, šiuo atveju į krantą. Taip yra skubėję tik Džeko Londono herojai Aliaskoje, apimti aukso karštligės. Čia, deja, auksu nekvepėjo. Susidarė didžiulis žmonių taboras, kuriame kiekviena šeima spietėsi aplink savos mantos krūvelę. Garlaiviukui išjungus savo triukšmingas mašinas, virš plačių Angaros vandenų pasklido niekada čia dar negirdėtos kalbos garsai, kurie susilieję į vieną bendrą gausmą, užpildė visą šitą, atrodytų, neaprėpiamą erdvę. Taip paukščiai, atskridę prie Šiaurės ledjūrio, suka lizdus tiesiog ant pakrantės akmenų ir savąja kalba kelia tokį pat alasą. Dominykas stebėjo visa tai su nuo triukšmo, skubėjimo ir gryno oro apsunkusia galva. Kas galėjo pagalvoti, kad 20 – ojo amžiaus vidury teks dalyvauti tik iš istorijos vadovėlių žinotame tautų kraustymesi. O čia atvežtųjų laukė dar vienas siurprizas, tiesa, jau iš vėlesnių istorinių laikų. Pasirodė, kad ši šurmuliuojanti minia yra tikroje turgaus aikštėje, kurioje prekėmis buvo ne į krūveles sudėta manta, o pati minia. Tarp žmonių pradėjo vaikštinėti vyrai su pieštukais ir sąsiuviniais rankose. Jie ėjo nuo vienos krūvelės prie kitos, susipažindami su šeimomis. Tai buvo Bogučanų rajono miško pramonės ūkio punktų, plotbiščių  atstovai, kurie rinkosi sau darbo jėgą  šiuolaikinius vergus. Tiesa, nusirenginėti ar išsižiojus parodyti dantis  nereikalavo. Radę šeimą, kurioje buvo jaunų ir darbingų narių, įkalbinėjo užsirašyti ir važiuoti dirbti pas juos. Taip nežmoniškai didelės prievartos aktas paskutiniajame etape buvo pridengtas mažyčiu figos (laisvo pasirinkimo) lapeliu. Ir padaryta tai buvo  anaiptol ne iš geros valios, o tam, kad ištremtieji negalėtų skųstis vietiniais viršininkais ir konkrečia gyvenviete, kuriuos patys „pasirinko“. O rinktis reikėjo katiną maiše. Niekas net neįsivaizdavo laukiančio jų darbo ir buities sąlygų. Dauguma žmonių nemokėjo rusų kalbos, o tai dar labiau komplikavo situaciją. Čia dar kartą pasitvirtino, kad ir vergovė (baudžiava) turi savo privalumų, kurių dėka ir laikosi: vergui nereikia rinktis, taigi ir  prisiimti atsakomybės, o blogas pasekmes galima suversti kitiems. Kilo didžiulė erzelynė, kurios metu susiformavo keli pagrindiniai pasirinkimo kriterijai: geografinė padėtis, būsimieji kaimynai ir paties verbuotojo patrauklumas. Vieniems  atrodė, kad geriausia pasilikti kur nors čia netoliese,  rajono pradžioje  vis arčiau Lietuvos, į kurią šiaip ar taip visi slapčia tikėjosi grįžti, gal ir neilgai laukus pabėgti, jeigu pavyktų. Kiti, tarp jų ir Dominyko tėvai, galvojo, kad reikia stengtis patekti arčiau rajono centro: ten ir mokykla, ir ligoninė, ir valdžia, jeigu tektų čia pagyventi ilgėliau.  Ir visi žvalgėsi, kur užsirašo buvę geri kaimynai ar bent pažįstami  tarp savų ir vargą vargti lengviau. Iš lūpų į lūpas ėjo negirdėti paslaptingi pavadinimai: Kauliecas, Čugumėjus, Solionoje, Ust`Karabula. (Pav. 2).  Į pastarąją ir užsirašė Dominyko šeima. Taip nusprendė Mama, gerai mokėjusi rusiškai ir surinkusi pakankamai daug informacijos. Gyvenimas parodė, kad sprendimas buvo teisingas. Ši miško kirtėjų ir sielininkų gyvenvietė buvo arčiausiai (apie 30 km) nuo rajono centro, tame pačiame kairiajame Angaros krante. Dominyko šeimą „kupčius“ nupirko gana noriai, nes iš penkių jos narių, tik vienas buvo dar nedarbingas. Valdžia išdalijo ir nepaklausias „prekes“. Tada, pasibaigus visiems perskaičiavimams, tremtinius lydėjusius kareivius pakeitė Bogučanų rajono komendantūros civiliais drabužiais apsirengę darbuotojai. Taip Artiugino gyvenvietė ir liko Dominyko atmintyje kaip prieškambaris į tremties pragarą, kuriame teko patiems pasirinkti katilą ir jo prižiūrėtoją. Kad tai iš tikrųjų pragaras, o ne kažkokia laikina skaistykla, liudijo komendantūros darbuotojų ir naujųjų darbdavių nuolat kartojamas teiginys: „Jūs čia atsiųsti „amžinam gyvenimui“ (na viečnoje posielienije). O kad tai nebūtų tušti žodžiai, visi suaugusieji tremtiniai turėjo pasirašyti žinantys, jog už mėginimą pabėgti gresia 20 metų katorgos darbų. Atsiųstiesiems amžinai katorgai tai atrodė kažkaip nerimta. Bet enkavedistai žinojo, ką sako: būtent tokia kaina įvertino pabėgimą SSRS AT prezidiumo 1948 11 26 įsakas „Dėl baudžiamosios atsakomybės už pabėgimą iš tremties vietų“. O SSRS MT 1948 06 13 sprendimu, tremtinys už darbo vengimą galėjo būti įkalintas. Tad tremtinių „amžinasis gyvenimas“ „demokratiškiausioje pasaulio šalyje“ buvo visiškai įteisintas.
Ilimkos, paliktos upės valiai, išsilenkusios lanku slinko pasroviui. Upeiviai nuplaukė krantan pirkti žuvies, tiksliau  išsikeisti į degtinę, kuri sukaupiama iš procentų, numatytų padengti galimam butelių sudužimui, juos pervežant. Šiose vietose yra pagarsėję Šantarskyje duburiai, kuriuose sugaunama ypač daug eršketinių žuvų, Paangarėje vadinamų „krasnaja ryba“. Rusai visada mėgo raudoną spalvą: graži mergina  „krasnaja dievica“, gera diena  „krasnyj dienj“. Todėl bolševikai jiems ir padovanojo raudoną vėliavą. „Raudonąsias žuvis“ gaudyti yra griežtai draudžiama, bet kas čia ką sukontroliuos šitose Angaros platybėse. Juk kontrolieriai visiems pažįstami ir taip pat „raudoni“, tik jau kita  sovietine prasme. O su „raudonu“ žmogumi dėl bet kokios kiaulystės visada susitarsi. Todėl nelegaliai šios žuvies buvo galima gauti, tik reikėjo žinoti pas ką ir kaip. Dažniausiai jos turėdavo upės farvaterio prižiūrėtojai  „bakenščikai“, žinantys ne tik laivų, bet ir žuvų maršrutus ir paspendžiantys joms žabangas, vadinamas „peremioty“. Tai  kelių metrų ilgio stiprios virvės su inkarais galuose. Prie tų virvių pritvirtinta daug plonų stiprių virvučių su labai išaštrintais dideliais kabliukais, ant kurių joks masalas nėra kabinamas. Eršketai, plaukdami prie pat dugno, užkimba ant tų kabliukų bet kuria kūno dalimi, todėl daugelis iš jų tik susižeidžia ir nutrūksta. Taip sunkiai ir slaptai, bei tokiu žiauriu būdu sugauta žuvis buvo valgoma žalia, šaldyta, sūdyta, virta ar kepta. Ją kepant pridėti riebalų nereikėjo. Lietuviams tai atrodė mažu stebuklu. Prie panašių Sibiro stebuklų, apie kuriuos daug kalbama, bet retas juos buvo regėjęs, galima priskirti meškas, sabalus, auksą, kedrus ir, ko gero, net žmones  vietinius sibiriečius, vadinamus čaldonais. Kai kurie manė, kad šis pavadinimas kilęs iš pasakymo „čeloviek s Dona“, nors čaldonais vadinami būtent tie sibiriečiai, kurie nebežino, iš kur yra atvykę jų protėviai į šią, kaip manoma, anksčiau buriatų genčių apgyventą teritoriją Sajanų priekalnėse. Atvykusieji vėliau, žinantieji savo kilmę, žodį „čaldon“ vartoja paniekinamąja prasme. (Pagal V. Dalio žodyną „čaldon“  valkata, pabėgęs katorgininkas).Išsimaudęs Dominykas vėl išsitiesia ant ilimkos stogo. Niekur nereikia skubėti. Nieko nereikia dirbti  jokių pareigų nei įsipareigojimų. Ir taip  dar kelios dienos. Be jokių sąžinės priekaištų dėl nieko neveikimo  visiškas atsipalaidavimas. Būsena nepalyginama su ta, kuri buvo prieš penkerius metus, vykstant tuo pačiu maršrutu, tik priešinga kryptimi. Tas pats nieko neveikimas, bet didžiulė nervinė įtampa. Nors išsimaudyti taip pat teko.
Sverdlovske kareiviai varė į pirtį iš pradžių vyrus, paskui moteris. Nenorėjo, kad tremtiniai nuvežtų į Aziją europietiškus parazitus. Laukdami savo eilės, būrys vyrų susėdo ant kalvelės prie geležinkelio. Džiaugėsi valandėlei ištrūkę iš dvokiančio vagono, šnekučiavosi su likimo draugais iš kitų vagonų. Vienas iš sargybinių, pamatęs pravažiuojantį elektrovežį, pradėjo aiškinti, kad greitai visoje Sovietų Sąjungoje jie pakeis garvežius ir nuveš visus į „šviesų rytojų“. Dominykas mažai mokėjo rusiškai, bet supratęs kareivio propagandą, neapsikentęs garsiai tarė: „Barachlo“. Na, ir pasiuto enkavedistas: „Kto skazal?! Kto skazal?!“ (Kas pasakė ?)  rėkė lakstydamas aplinkui. Vyrai sėdėjo nudelbę akis ir tylėjo. Išvadinęs juos fašistais, sargybinis nusiramino ir į kalbas daugiau nesileido. Tylėjo ir tremtiniai, pritvinkę pykčio ir nuoskaudos, negalėdami susitaikyti su tokia grubia prievarta ir belaisvio padėtimi. Viskas įvyko per daug greitai. Žmonėms buvo išmušta žemė iš po kojų tiesiogine prasme. Ją pakeitė bėgių sandūrose trinksintys vagono ratai, sutraukantys visus ryšius su gimtąja aplinka, tapusia pačia žmogaus savastimi  vaga, be kurios gyvenimas atrodo nebeįmanomas. Bet kartais išmuša lemties valanda. „Kadaise Jėzus pamatė muitinėje sėdintį žmogų, vardu Matą, ir tarė jam: „Sek paskui mane“ Šis atsikėlė ir nuėjo paskui jį“ (Mt. 9,9). Po poros tūkstančių metų, nakčia, į taikių gyventojų namus atėjo ginkluoti enkavedistai ir tarė: „Kelkitės ir eikite priekyje mūsų“ Ir žmonės paliko gimtuosius namus, su visu juose susiklosčiusiu gyvenimo būdu, ir išėjo į nežinią. Išėjo, kad patirtų, jog gali egzistuoti daugybė kitų vagų, nors kreivų ir duobėtų, kuriomis taip pat įmanoma vaikščioti. Tris metus Dominykas liejo sūrų prakaitą: sugrubo ir rankos, ir širdis, išgaravo visos prakilnesnės mintys. Ėmė atrodyti, kad tik taip ir begalima gyventi. Ir tada tėvai, nebodami nepriteklių, tarė: „Eik mokytis“ Taip Dominykas tėvų dėka, remiamas sesers Irutės ir giminių, likusių Lietuvoje, vasaromis dirbdamas kroviku uoste, baigė vidurinę mokyklą. Mokėsi taip pat sąžiningai, kaip ir dirbo. Mokslo buvo pasiilgęs. Užklasinės veiklos, mokyklos vakarėlių vengė, nors fašisto Rozenbergo rolės kažkokioje pjesėje išvengti nepavyko. Sesuo Alma mokėsi puikiai. Tremtyje ji žymiai išaugo. Naujametiniam maskaradui Mama ją aprengė Sesers Irenos tautiniais rūbais. Už kostiumą „Lietuvaitė“ Alma laimėjo pirmąją vietą. Po mokyklos baigimo Dominykui reikėjo sąmoningai  ir savarankiškai išsirinkti naują vagą, kuria teks eiti galbūt visą likusį gyvenimą. Remiamas šeimos ir giminių, Dominykas pasiryžo įgyti aukštąjį išsilavinimą. Deja, tremtiniui specialybių pasirinkimas buvo menkas: komendantūra leido išvažiuoti tik į Krasnojarską, kur veikė viso labo trys institutai: pedagoginis, medicinos ir Sibiro miškų technikos. Į komunizmo statytojų auklėtojus jisai netiko, mediku būti nenorėjo: bijojo, kad visuose žmonėse matys vien ligonius. Taip Dominykas, labiausiai mėgęs humanitarinius mokslus  istoriją, literatūrą, logiką, pasirinko inžinieriaus mechaniko specialybę, susiedamas savo tolimesnį gyvenimą su technika,  nors pats iki tol buvo įvaldęs tik kirvį, rankinį pjūklą ir kūjį bei vieną kartą nesėkmingai bandęs išardyti ir vėl surinkti žadintuvą.Todėl dabar, gulėdamas ant ilimkos stogo viduryje Angaros, Dominykas nejaučia ypatingo entuziazmo. Masina tik laukianti nežinomybė ir gana romantiška kelionė į ją.
Mažoje ilimkos kajutėje prie vairo per vasarą gyvena upeivis, dažnai su visa šeima. Gyvena su visais patogumais: vanduo čia pat už borto, tualetas  ten pat. Angara viską priima ir viską išvalo. Ilimkos krovininis skyrius  dengtas, skirtas sausoms prekėms gabenti. Tokiomis ilimkomis ir baržomis per vasarą iš Krasnojarsko atgabenami visi rajono gyventojams reikalingi produktai ir prekės. Krasnojarskan jos plukdomos tuščios: vienintelė rajone pagaminama prekė  mediena išplaukia Angaros upe pati sielių pavidalu. Kartu plaukia Dominyko klasiokas Sania-Saša-Šūra-Aleksandras Tolstych. Tokia galūne baigiasi daugumos vietos gyventojų pavardės: Biezrukich, Siedych, Sizych, Kosych… Kaimai Angaros vingiuose išsimėtę per kelias dešimtis kilometrų ir kiekviename iš jų dominuoja viena kuri nors pavardė. Sania savo pavardės toli gražu nepateisina: plonas ir nedidukas, šviesiais, tiesiais, nuo viršugalvio slystančiais plaukais, atlapaširdis ir visada linksmas, nors gyvenimo nelepinamas berniokas. Tėvui žuvus kare, jis  vyriausias vyras šeimoje. Į mokyklą vaikščiojo rudu išaugtu, visko mačiusiu švarkeliu, į numintus kerzinius batus subruktomis kelnėmis, pasmakrėje niekad neužsegamais marškiniais. Su panašia „uniforma“ važiuoja ir aukštųjų mokslų krimsti. Jo motina ir šią kelionę suorganizavo taupumo sumetimais: pažįstamas upeivis nuplukdys Krasnojarskan dykai. Klasės draugai išplaukė neseniai pradėjusiu kursuoti nediduku keleiviniu laivu „Pionierius“. Dauguma rajono vietinių gyventojų gyvena gana vargingai, bet po patirtų karo meto nepriteklių, toks gyvenimas jiems atrodo visiškai geras. Juk parduotuvėje pasirodė net balta duona, nors iš pradžių eilę prie jos reikėdavo užsiimti iš vakaro. Todėl visai nenuostabu, kad, Stalinui mirus, jie verkė tikrai nuoširdžiai, nekalbant jau apie vaikus mokykloje. Žinoma, miestelyje yra sava ponija-nomenklatūra, kuri tikrai neblogai gyvena: rajoninio masto sovietiniai ir partiniai funkcionieriai, valstybinių ūkinių įstaigų viršininkai. Svarbiausias iš jų  miško pramonės ūkio direktorius Vstovskis, kurio pavaldiniais tapo ir tremtiniai iš Lietuvos. Tik jis ir komendantas sprendė tremtinių reikalus. Jo valdomame ūkyje dirbo dauguma rajono gyventojų. Žiemos metu ir kolchozninkai dirbo pramonės ūkyje su kolchozų arkliais. Dominykas susitiko su juo asmeniškai vienintelį kartą, pradėjęs dirbti pramkombinate. Nuėjo į kontorą devintą valandą ryto. Sekretorė liepė palaukti, nes direktorius užimtas. Pasirodė, kad į kabinetą atėjęs kirpėjas skuto direktoriui barzdą. O kaip jis važinėdavo žiemą Impozantiškas vežikas kalmukas be gailesčio varydavo dvejetą arklių, įkinkytų rogėsna vienas paskui kitą. Stambesnis po lanku (koriennik) bėgdavo galinga risčia, o smulkesnis priekyje  šuoliais. Kai reikėdavo nuvažiuoti į rajono pakraštį, arklius keisdavo tarpiniuose punktuose. Vežikas, apsivilkęs šuns kailių tulupu, sėdėdavo aukščiau priekyje, užstodamas direktorių nuo vėjo. Tuo tarpu kurjeriai (naročnyje), gabendavę miško kirtimo-plukdymo punktų ataskaitas į Bogučanus, eidavo pėsti net kelias dešimtis kilometrų, nakvodami pakelės kolchozuose ar miško kirtėjų gyvenvietėse. Jie atnešdavo naujienas ir laiškus nuo kitur gyvenusių pažįstamų.
Saulė jau suka vakarop ir žeria savo spindulius išilgai Angaros, nors tas „išilgumas“ nelabai ir juntamas: kalnai, uždarantys horizontą upės vingiuose, yra tik šiek tiek toliau, negu krantai. Pasiveja vilkikas „Dvina“  nedidukas, giliai įsėdęs vandenin. Plaukia jis pilnu greičiu, versdamas į šonus dvi galingas bangas, kurios, pasidaugindamos ir mažėdamos, skuba link krantų, kad ten ištikštų į pakrančių uolas arba užgestų seklumų žolėse. Visus vilkikus, praplaukiančius pro Ust’ Karabulą ir Bogučanus, Dominykas pažįsta neblogiau, nei kadaise aplinkinių kaimų arklius Lietuvoje  žino jų vardus, galingumą bei šeimininkus. Jų buvo ne taip jau daug, kadangi aukščiau pagal Angarą buvo tik Kiežmos rajonas, dar priklausantis Krasnojarsko kraštui. Piečiau ir ryčiau plytėjo Irkutsko sritis, šiaurėje  Evenkų nacionalinis rajonas. Vilkikai buvo tarsi likusio, tremtiniams nebepasiekiamo pasaulio simbolis. Jie, kaip kometos, su tuščių baržų ir ilimkų uodegomis greitai pranerdavo žemyn, arba lėtai kaip mėnulis pasirodydavo iš apačios, vilkdami tas pačias, bet nuo krovinių apsunkusias ilimkas ir baržas. „Dvina“  vilkikas su metaliniu korpusu ir dyzeliniu 150 AJ galingumo varikliu. Tai ne koksai ten medinis „Širšov“  50-ties, ar „Centrosojūz“  75-erių arklių jėgomis. Štai jis kairiuoju bortu, apkabinėtu automobilių padangomis, kaip generalisimo krūtinė ordinais, švartuojasi prie pirmosios ilimkos. Skamba kapitono komandos, tokios pačios kaip ir vandenynus raižančiuose laineriuose. Tai daro įspūdį. Tarp atvykusiųjų ir „ilimščiko“ užsimezga linksmas pašnekesys, nuo kurio kaip mašalų spiečius sklinda čia taip įprasti žodelyčiai, prasidedantys „b“ ir „ch“ garsais. Biznis, matyt, pavyko. Ilimščikas tvirtina paduotą nuo vilkiko buksyro galą, kapitonas komanduoja „malyj vperiod“ ir, vilkikui tolstant, stora balta gyvatė, susivyniojusi ant vilkiko denio, neria vandenin ir tuojau  išnyra tampri ir beveik tiesi. Girgždėdama vairais ir tarpusavio ryšiais, tarytum pasirąžydama po popietinio pogulio, išsitiesina ir ilimkų vilkstinė, o buksyras pakyla dar aukščiau virš vandens. Reiškia, kapitonas davė svarbiausią komandą: „polnyj vpieriod“ Krantai toli, todėl plaukimo greitį galima pajusti tik praplaukiant farvaterį žyminčius ženklus  bakenus  medines, baltai arba raudonai dažytas nedideles piramides ar tiesiog kartis su šluotomis, pritvirtintas prie inkarų.
O 1948 metų birželio 22 dieną, lygiai po mėnesio nuo ištrėmimo dienos, krovinine valtimi (zavoznia), velkama „Širšovo“, Dominykas iš Artiugino atplaukė į Ust`Karabulą  miškakirčių ir sielininkų gyvenvietę (plotbišče) Karabulos upės žiotyse. Tai ir bus jo Rio de Žaneiro. Ant aukšto dešiniojo Karabulos kranto iš tolo buvo matyti stovintis galu į Angaros pusę bakenščiko namelis,  ant kurio puikavosi dideli balti skaičiai: 301  tai atstumas kilometrais nuo Angaros žiočių. Valtis sustojo prie uolėto Angaros kranto. Visiems knietėjo kuo greičiau pamatyti, kaip atrodo išsirinktoji gyvenvietė „tautų tėvo“ dovanotoje žemėje. Užkopęs ant kranto, Dominykas pamatė dvi eiles barakų, išdėstytų išilgai Karabulos, kelias mažesnes trobeles, arklides, o žemiau prie upės  pirtį. (Pav. 3). Už keliolikos metrų stūksojo taiga. Atvyko iš viso apie 50 žmonių (17 šeimų). Krantan išlipus, užpuolė mašalai („moška“)  mažytės musytės, kurios ne kaip uodai kraują gėrė, o tiesiog ėdė žmogieną. Jos puolė visas atviras kūno vietas, lindo į akis, tiesiog varė į neviltį. Atrodė, kad nuo jų nėra jokio išsigelbėjimo. Tik gyvenvietės viršininko  meistro Igumnovo jos, atrodė, prisibijojo. Šis tamsaus gymio, skvarbių akių, niūrios išvaizdos pilietis susibūrusiems krūvon lietuviams pasakė, kad jų buvo laukiama  planas ant jų galvų jau „nuleistas“. Todėl nedelsiant turį pradėti dirbti. Kadangi dauguma atvykusiųjų nemokėjo rusų kalbos, arba, kaip ir Dominykas, suprato ją blogai, vertėjavo Dominyko motina, rusiškai išmokusi dar vaikystėje Rygoje, kur jos šeima buvo išvykusi prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Taip nuo pirmosios dienos Mama  tapo lietuviškosios kolonijos „lydere“. Nors tremtinių, kaip teigė meistras, buvo laukiama, bet vietų barakuose pristigo. Todėl kelias šeimas, tarp jų ir Dominyko, apgyvendino už 5 km. Jarki kaime pas kolchozninkus. Jarki kaimas buvo už 5 kilometrų link Bogučanų dideliame Angaros vingyje. Tas paskutinis tremties etapas buvo daug kuo panašus į pirmąjį, net ir atstumas buvo toks pat. Sukrovę visą savo mantą į vežimą, visi šeimos nariai sekė iš paskos. Aišku, vežime sėdėjo ne Dominykas, o apysenis kolchozninkas, ir vežimas ne toks (su „platforma“) ir arklys po lanku   taip Žemaitijoje nekinkoma. Bet svarbiausia, kad paskui nesekė enkavedistai su automatais. Tai rodė, kad po kojomis jau „pažadėtoji žemė“. Už miško kelias nusileido į kolchozo laukus, užsėtus avižomis ir vasariniais kviečiais. Paangarėje buvo matyti berželiai ir karklynai. Širdis šiek tiek atlėgo. Jei ne tos prakeiktos “moškės“, nuo kurių teko gintis berželių šakomis, ir horizontą iš visų pusių uždarantys kalnai, atrodytų visai kaip Lietuvoje. Visą kaimą sudaro viena gatvė, nutįsusi išilgai upės kranto, bet ne jos pakrante. Namai abiejose gatvės pusėse dvišlaičiais (stovi galu į gatvę), rečiau keturšlaičiais stogais. Tarp namų – kaip priekinių sienų tęsinys  aklinos lentinės dviejų metrų aukščio tvoros, kuriose prie kiekvieno namo tokio pat aukščio aklini vartai (durys) ir šalia jų mažesnės durelės  pėstiesiems (kalitka). Gatvė atrodė kaip didelis lovys su langais šonuose. Nebuvo joje nei grindinio, nei šaligatvių, vietomis augo skurdi žolė, kurią skabė deglos laibakojės kiaulės. Gulinėjo dideli aptingę šunys, nekreipiantys jokio dėmesio į nematytus svetimus žmones. Buvo aišku, kad jų pareigos buvo kitos, o ne savo kiemą sergėti. Nebuvo jokio medelio nė vieno darželio. Prie namų po langais stovėjo suoliukai. Ant jų vakarais plepėdavo senutės, kai temstant gatve traukdavo būrys merginų ir mergiščių su vaikigaliais ir „pod garmošku“ ne savu balsu klykdavo „častuškas“. Tai atvykėliai patyrė vėliau. O tą pavakarę visi buvo pavargę ir susirūpinę, kurgi jie galės laikinai prisiglausti. Jokio turgaus nebuvo, kambariai buvo, matyt, paruošti iš anksto. Dominyko šeima viename iš namų gavo nedidelį kambarėlį  šeimininkų miegamąjį. Maloniai nustebino trobos viduje palaikoma švara. Grindys išskustos baltai (tam yra specialūs peiliai) ir padengtos takeliais-skiautiniais (poloviki). Krosnis išbaltinta kalkėmis. Ant tvarkingai užtiestos lovos  piramidė mažėjančių pagalvių. Pasirodė, kad lovoje šeimininkai miega tik savaitgaliais, išsiprausę pirtyje, kuri yra kiekviename kieme. Šiokiadieniais miegama ant grindų. Paskutinį kartą šioje kelionėje sutampę savo mantą į vidų, apsiprausę ir užvalgę, Dominykas su tėvais ir sesėmis kaip tikri čaldonai išsitiesė ant grindų kambaryje  po stogu ir lubomis  ne judančiame vagone, baržoje, ar krante ant akmenų.Tikra palaima Rytas čia prasideda karvių melžimu ir išvarymu iš tvartelio kieme į gatvę, kuria jos, piemens prižiūrimos, traukia pažįstamu keliu į ganyklą  priekalnes už kolchozo laukų, skalambydamos po kaklais parištais, iš skardos padarytais barškalais. Tai vienintelė čia girdima rytinė „muzika“. Nei varnėnų švilpavimo, nei kregždžių krykštavimo. Retkarčiais sučirškia vienas kitas žvirblis. Vakarais, pargintos į kaimą, karvės pačios išsiskirsto po savus kiemus, kaip ir kiaulės, kurios pusalkanės vakare sugrįžta iš gatvės namo, tikėdamos, kad grįžusi iš kolchozo šeimininkė kuo nors jas pradžiugins. Karvės dažniausiai buvo vadinamos Mašomis, o kiaulės  Bor`komis. Patys čaldonai šiame kaime beveik visi buvo Berankiai (Bezrukich). Be vietinių čia gyveno 1930 m. atitremti ukrainiečiai ir 1941-aisiais  vokiečiai iš Saratovo ir Leningrado sričių. Į šį kaimą caro laikais buvo ištremtas ir lietuvis bolševikas Zigmas Aleksa, vėliau pasivadinęs Angariečiu. Pasirodė, kad vasaromis čia gyventi be specialių tinklelių nuo „moškių“ visiškai neįmanoma. Buvo pati pradžia jų sezono, kuris tęsiasi iki pirmojo sniego ir kurio metu visi vaikšto ir dirba visus lauko darbus su maišais ant galvų, tarsi kokie ku-kluks-klanininkai. Kadangi tų maišų (sietki) su tinkleliais ties veidu skubiai įsigyti nebuvo įmanoma, meistras liepė eiti darban naktimis. Naktys buvo trumpos ir šviesios, kadangi Bogučanų rajonas yra šiauriau negu Lietuva. Reikėjo risti į Karabulą rąstus, likusius po plukdymo ant akmenuoto kranto, nusekus upei. Darbas sunkus, vanduo upėje šaltas, o kojų nesušlapęs rąsto nenuplukdysi, tuo labiau, kad jie strigo net nusekusios upės viduryje. Kamavo ir moškės, kurios „keldavosi“ anksti ir „guldavo“ vėlai. Tas „sietkas“ visi įsigijo kuo greičiau, dažniausiai išsikeisdami į atsivežtus daiktus. Priprato ir prie degutu ištepto, dvokiančio ašutinio tinklelio prie veido.  Sunkiau buvo įsisąmoninti, nors buvo sakoma ir senbuvių demonstruojama, kad rūbai turi kabėti laisvai. Užsispyrę žemaičiai marškinių rankoves, kelnių klešnes užsiverždavo virvutėmis, gumelėmis, marškinius  diržu. Joks sandarinimas nepadėjo: užveržimo vietos bemat būdavo kruvinos. Galop visi įsitikino, kad tik po laisvai plevesuojančiais drabužiais tos žudikės nelenda. Vieni nuo jų įkandimų net sutindavo, kitiems, tarp jų ir Dominykui, tos vietos tik perštėdavo. Bet pirmomis dienomis visa ši aplinka Dominyką ma

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra