Pasiekus Stanionių kaimo kapinaites visiems darbo nestigo. Buvo genimos nudžiuvusios senų medžių šakos, tvarkoma apardyta metalinė kapinių tvora. Čia pat buvo deginamos sausos šakos, ant laužo išvirta arbata, kuri gerta trumpos pertraukėlės metu ir aptarta, o kaipgi saugiai įkelti dingusios koplytėlės padarytą kopiją į vieną iš aukščiausių pušų. Naujoji koplytėlė – kolektyvinis darbas. Medinę dalį ir nukryžiuotojo figūrėlę sumeistravo tautodailininkas B. Mažylis, metalinį stogelį ir kryžių virš jo su vėjarode pridėjo panevėžiečiai. Koplytėlę, kitiems padedant, įkėlė ir pritvirtino Algimantas Stalilionis. Buvo perdažyta informacinė lenta, kurioje yra įrašas „Šioje vietoje XVII–XIX a. buvo Stanionių kaimo kapinės ir koplyčia“.

 

Stanionių kaimo kapinės dabar nebeveikiančios, čia buvo laidojama prieš tris šimtmečius. Jose 1697 m. buvo pastatyta medinė šešiakampė koplytėlė, statyta vienuolių karmelitų. Vienuoliai karmelitai tada jau buvo įsikūrę netoliese esančiuose Pumpėnuose (Pasvalio r.). Kapinėse koplytėlė stovėjo iki 1781 m., kol buvo iškelta į Paįstrį, kuri perstatant buvo žymiai padidinta.

 

Baigus darbus Stanionių kapinaitėse, įvairiose tų kapinių vietose, prie seno kryžiaus, prie 1997 m. pastatyto stogastulpio (aut. B. Mažylis), buvo uždegtos žvakelės. Ant lininio rankšluosčio padėtas duonos kepalėlis, giros ąsotis. Nuskambėjo B. Mažylio skaitomos eilės, Ona Striškienė perskaitė savo kūrybos eiles, skirtas motinoms, partizanams. Vakarėjančiais Stanionių laukais nuvilnijo žygeivių dainuojama „Vai neverk motušėle“. Tylėdami vieni iš kitų rankų laužėme duoną, kiekvienas paskendęs savo mintyse ir brangiuose prisiminimuose.

 

Užkėlę sutvarkytų Stanionių kapinaičių vartus pasukome link Baroniškių senkapio. Eidami pro Senąją Kareiviškių kaimo pušį pasigėrėjome jos didumu ir gražumu. Praeidami pro Zvackių sodybą pasigrožėjome senąja alėja, erdviu šimtamečiu gyvenamuoju namu ir kitais gerai išlikusiais ūkiniais pastatais. Praeidami pro buvusią Žemauskų sodybą miške, tiesiog negalėjome nepasilenkti prie obuolių, pabirusių ant žalių samanų. Vaisiai buvo tokio puikaus skonio ir kvepėjo kažkuo, kuo tik gali kvepėti miške prinokęs obuolys…

 

Pasiekę Baroniškių senkapį jau žvakelių šviesoje klausėmės B. Mažylio pasakojimo apie 1968 m. iš čia vežtą smėlį su žmonių kauleliais, apie 1983 m. vykdytus archeologinius kasinėjimus. Kasinėjimuose jis pats dalyvavo, papasakojo apie rastas kapavietes, čia aptiktus radinius. O kad pirmasis šią brangintiną vietą, jis pats atžymėjo stogastulpiu, kuris ir dabar tebestovi, Bronislovas nepaminėjo. Pasakė, kad 1990 m. Benedikto Striškos, tuometinio ūkio vadovo, iniciatyva buvo atgabentas didelis akmuo, iškaltas užrašas „Senkapis“, vėliau į jį įtvirtintas kryžius ir 1996 m. pašventintas. Tais pačiais metais taip buvo pažymėtos dar šešerios kitos, Paįstrio krašte buvusios kapinaitės.

 

Kiek paėjėję priėjome tik ką, spalį, Baroniškių kaime pastatytą paminklą tuose laukuose kritusiems partizanams. Paminklui parinkta vieta ant kalvelės, iš kurios matyti tos vietos, kur krito 3-osios šiaurės Lietuvos Laisvės armijos ir Algimanto apygardos Žaliosios rinktinės partizanai. Uždegėme žvakes, prie paminklo A. Stalilionis skaitė Jono Strielkūno eiles, Ona Striškienė savo kūrybos eilėraštį „Partizanų sesėms“.

 

Jau sutemus pasiekėme B. Mažylio sodybą, kurioje tą vakarą buvo atidengtas jo paties sukurtas paminklas Žalgirio mūšio 600-osioms metinėms paminėti. Ant akmens iš vienos pusės yra iškalti Žalgirio mūšio, iš kitos pusės Vytauto Didžiojo simboliai.

 

Tik vėlų vakarą susėdome užkąsti prie bendro žygeiviško stalo. Paskui žiūrėjome filmus apie 2010-ųjų Rasas Kubiliūnų piliakalnyje prie Dubysos ir tarptautinį rudens žygį šiaurės Lietuvos ir Latvijos istorinėmis vietomis.