Kur ieškoti lauktos ir neužgęstančios žvaigždės?

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Šv. Kalėdų proga organizuojami trys dideli muzikiniai renginiai, kurių centre – Jėzus. Antrą Kalėdų dieną Kaune suskambės italų autoriaus Daniele Ricci miuziklo „Lauktasis“ premjera. Keliuose Lietuvos miestuose žmonės išgirs naujai pastatytą roko operą „Jėzus Kristus superžvaigždė“. Šiaulių arenoje 2010 m.  sausio 3 d. per Šeimų šventę skambės populiarusis roko miuziklas „Prisikėlęs“.
 
 
Tiek renginių vienu metu Lietuvoje apie žvaigždę Jėzų šiuolaikiniais stiliais dar nebuvo. Galima sakyti, kad kai kurie iš jų – tik komerciniai projektai, bet turėkime vilties ir pasistenkime padaryti viską, kad per šiuos renginius žmonės pažintų ir istorinį, tikrąjį Jėzų.
 
Kokio Jėzaus laukiame per Kalėdas? Ar nuseiliotai saldaus, perdėm religiško, ar pagal savo supratimą susikurtos žvaigždės?
 
Dėl Jėzaus ir kitų Evangelijose minimų personažų interpretacijos būtų teisinga sukritikuoti Andrew Lloydo Webberio ir Timo Rice“o sukurtą operą „Jėzus Kristus superžvaigždė“. Tokia kritika reikalinga ir teisinga, tačiau gal kritikuoti reikia ir vadinamąjį tradicinį Jėzų, kuris taip pat nėra tikrasis Jėzus?
 
Ar bažnyčiose sutinkamas tikras Jėzus? Argi jis dažnai nebūna nuseiliotas, saldus, visiškai įspraustas į religinius rėmus?
 
San Franciske per šv.Velykas vyksta patraukliausio Jėzaus rinkimai – tarsi jį mes kiekvienas galėtume užmauti ant savo kurpalio. Kai kam jis tapo hipių ar net anarchistų, vartojančių narkotikus, Jėzus. Tačiau Jėzus yra Jėzus, o ne interpretacija apie jį.
 
O ką besakyti apie tai, kai per istoriją Jėzus buvo padarytas politiniu valdovu, inkvizicijos teisėju, kryžiaus karų vadu, arba atvirkščiai – vien kenčiančiu susitaikėliu, bejėgiu Kristumi. Šiuolaikiniam žmogui toks Jėzus atstumiantis, bet, svarbiausia, jis nėra tikrasis Jėzus.
 
Pirmiausia reikia pradėti nuo to, kad svarbu pažinti jį kaip istorinį asmenį, o ne legendą, mitą, įvairias tariamai sensacingas interpretacijas. Istorikai sutiks, kad istoriškiausio Jėzaus nepateikia niekas kitas, kaip Evangelijos ir pirmųjų amžių krikščionybės tradicija.
Tada jau kitas žingsnis: vieni apie Jėzų manys ir tikės, kad jis žmogus ir Dievas, kiti – kad tik išskirtinis Mokytojas. Tačiau svarbiausia laikytis kuo arčiau tikrų istorinių šaltinių.
 
Jėzus Kristus superžvaigždė
 
1970 m. pirmą kartą publikai pristatyta roko opera „Jėzus Kristus superžvaigždė“ tapo viena garsiausių roko operų pasaulyje. Muzikos genijų Andrew Lloydo Webberio ir Timo Rice“o sukurta opera netrukus buvo perkelta į kino ekranus. „Oskarui“ pristatytame ir daugybę kino apdovanojimų pelniusiame muzikiniame filme filmavosi daugybė roko žvaigždžių.
 
Roko opera „Jėzus Kristus superžvaigždė“ Vilniuje pirmą kartą buvo pastatyta Dailės institute 1971 m. per šv. Kalėdas. Renginys įvyko, nepaisant KGB persekiojimų. Tai buvo ne tik pirmasis tokio tipo pastatymas Sovietų Sąjungos represuojamoje Lietuvoje, bet ir pirmoji roko operos premjera visoje Europoje. 
 
To meto ateistinės ideologijos klaidinamai jaunajai kartai tai buvo savotiškas religinis protesto reiškinys, supažindinęs su kai kuriais tikėjimo elementais. Tai tapo simboliu, paskata ieškoti, kas buvo ta išskirtinė žvaigždė – Jėzus.
 
Šios operos melodijos per geležinę sieną prasiskverbė ir skambėjo su tikėjimu mažai tesusidūrusiam jaunimui, jo sąmonėje ir pasąmonėje.
 
Lietuvoje viena komercinė televizija pasirinko šią roko operą savo 5 metų sukakčiai pažymėti. Ta proga šis jau laisvės sąlygomis pastatytas kūrinys sutraukė tūkstančius tiek jaunų, tiek vidurinio amžiaus žmonių.
 
Šia proga teologas Holgeris Lahayne“as žurnale „Prizmė“ kritiškai komentavo šį reikšmingą kultūrinį įvykį: „Teologijos perspektyvoje „Jėzus Kristus superžvaigždė“ yra labai prieštaringas meno kūrinys – nepaisant kokybiškų pusių ir mito, kuris vis dar dengia šią garsiausią roko operą. Tačiau būdamas krikščioniu, negali iš tokio kūrinio per daug tikėtis. Šis miuziklas iškelia klausimą: kas yra Jėzus? Tačiau aiškaus atsakymo neduoda. Taigi krikščionys turėjo puikią progą pateikti savo atsakymą, kas vis dėlto yra Jėzus“.
 
Pažinti tikrąjį Jėzų kitame
 
Tad ir žvelgiame į pirminius šaltinius, kurie teigia, kad jau nuo pirmųjų krikščionybės amžių buvo įvairių interpretacijų: vienos jų kilo labai natūraliai, ieškant tiesos, kitos – kaip sąmoningas klaidinimas.
 
„Stebiuosi, kad jūs nuo To, kuris pašaukė jus į Kristaus malonę, taip greitai persimetate prie kitokios evangelijos, kuri, tarp kitko, nėra kitokia, o yra tik jus klaidinantys žmonės, norintys iškreipti Kristaus Evangeliją. Bet nors ir mes patys ar angelas iš dangaus jums skelbtų kitokią evangeliją, negu mes jums paskelbėme, – tebūnie prakeiktas!“ (Gal 1, 6-8).
 
Šią mintį pratęsti ir paaiškinti galima savais žodžiais: kas skelbia kitokią Evangeliją ar Jėzų, kuris nėra Meilė, save prakeikia egoizmo pragarui. Koks protingas žmogus to nori?
Manau, jei žmonės pažintų tikrąjį Jėzų, jie norėtų artimiau su juo susipažinti ir jį sekti. „Jėzus Kristus
superžvaigždė“ – gera pirminė pažintis su šia žvaigžde, tačiau paskui būtina žengti tikresnių ir patikimesnių šaltinių link.
 
Jis ne ta žvaigždė, kuri traukia savo melagingu įvaizdžiu, blizgučiais, silpnybėmis, nuodėmėmis, sumautu gyvenimo stiliumi, griuvenomis – kaip eiliniai žmonės. Ši žvaigždė ragina leistis į kelionę, sekti ta žvaigžde, beje, ir keistis, o to mes nelabai norime. Labiau tą patį Jėzų norėtume sukirpti pagal save.
 
Svarbiausia tikrosios Evangelijos žinia: matyti Jėzų kito veide, savo artimajame. Tai yra Evangelijos esmė – įžvelgti kitame Dievo atvaizdą.
 
Koks šiandien atrodytų Jėzus? Gal kai kas įsivaizduoja, kad jis būtų apsisiautęs drobėmis ir panašiai? Gal su kostiumu, gal su džinsais, o gal kokio kitokio stiliaus rūbu?
 
Vis dėlto reikėtų klausti ne to, kaip Jėzus atrodytų, o kaip vienoje ar kitoje situacijoje jis pasielgtų, ką pasakytų.
 
Apaštalas Paulius pirmiesiems krikščionims rašė: „O kas neturi Kristaus Dvasios, tas nėra jo“ (Rom 8, 9). Tik išoriškas, ritualinis Jėzaus garbinimas – neturint tikrosios Kristaus dvasios, mąstymo, užsidegimo, gyvenimo būdo – nepadaro žmogaus krikščionimi.
 
Jei šiandien sakoma, kad Lietuva yra krikščioniška šalis, o jos gyventojai – krikščionys, reikia susimąstyti apie tai, kad kiek žmonės turi Kristaus Dvasios, tiek jie gali būti laikomi krikščionimis. Kas Jėzaus dvasios neturi – nėra jo.
 
Statistika, kriminalinės suvestinės, visuomeninė nelygybė, pirmavimas savižudybėmis ir neviltimi tikrai nerodo, kad tos Jėzaus Dvasios būtų daug.
 
Jėzus – žvaigždė, kuri tikrai neužgeso. Jei kai kuriose Europos šalyse Jėzaus žvaigždė prigesusi, neatpažįstama, tai, pavyzdžiui, Afrikoje ji vis ryškesnė. O Lietuvoje? Ar būsime tais karaliais, išminčiais, kurie pamatę žvaigždę sektų paskui ją?
 
www.lrytas.lt
 
Nuotraukoje: J. Dapšauskas

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra