Kur galėjo būti senoji Upytės gyvenvietė?

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Šiuo straipsniu noriu atkreipti dėmesį į šiame regione priešistorėje vykusius procesus tiek gamtinėje, tiek istorinėje erdvėje, kurie dėl savo išskirtinumo, tyrimų duomenų stokos, yra prieštaringai vertinami ir šio klausimo sprendimas be abejonės archeologų, istorikų toliau bus tęsiamas.
 
Upytės žemėje, ypač jos centrinėje dalyje, Nevėžio vidurupyje nuo amžių gyventa, todėl natūraliai kyla susidomėjimas senųjų gyvenviečių paieška. Jos tikrai buvo ir, galbūt, jų centrai visai panosėje, tik negalime atrasti. Gal neatėjo laikas? Bet žvelgiant viltingai, besikaupiantys tyrinėjimų duomenys, istorijos žinios, pavieniai radiniai ir naujas žvilgsnis į ateitį padarys ją iškalbingesnę.
 
Apie Upytės gyvenvietės paiešką leidžia klabėti šios vietos išskirtinumas – Tarnagalos piliakalnis, kapinynas, vietovardžio kilmė ir istoriniai šaltiniai. Dažnai užduodamas klausimas, kur galėjo būti senoji Upytės gyvenvietė?
 
Jau XIII a. Upytės vardas fiksuojamas kronikose ir reiškė žemę, kuri priklausė aukštaičiams. Ji įsiterpusi tarp žiemgalių iš pietų, sėlių ir Deltuvos – iš rytų, o pietuose jungėsi su lietuvių gentimis. Šio krašto ribas XIII a. nusakyti padeda ir rašytiniai šaltiniai. Remiantis Ona Maksimaitiene, Upytę ir jos krašto žemes pirmą kartą rašytiniai šaltiniai mini 1254 m. Tuo metu vyko žemių padalijimas tarp Rygos vyskupo Alberto ir Livonijos ordino magistro, buvo nustatyta Žiemgalos žemių riba, kuri siekė Upytės ir Šiaulių žemes (1). Tačiau 1219 m. kunigaikščių sutartyje minimi Ruškaičiai. Istoriko Edvardas Gudavičiaus nuomone, šiuos kunigaikščius galima sieti su Upytės žeme (2). Reikia manyti, kad jau iki XIII a. pradžios Upytė buvo svarbi, kaip karinis centras, kurį pripažino kitos žemės. Tuo metu Upytės žemės ribos pietuose apėmė šiaurinę dabartinio Kėdainių rajono dalį, vakaruose – Šeduvą, šiaurėje nesiekė Pasvalio, o rytuose driekėsi iki dabartinio Rokiškio rajono ribos. Taip kraštas atrodė, kada Upytės piliavietė buvo senosios Upytės žemės centras. Tuo metu šis kraštas buvo pasikartojančių antpuolių kelyje, informuoja Livonijos kronikos metraštis (3). Anot Gintauto Zabielos, Upytės žemė XIII a. dar buvo maža, vėliau jos teritorija plėtėsi šiaurės kryptimi į istorines žiemgalių žemes (4). XIV a. jos valdos dažnai minimos livoniečių žygio maršrutuose, matyt šių žemių šiaurinės ribos galėjo pasiekti dabartinės Latvijos pasienį (5).
 
Dabar Upytės vardu vadinamas nedidelis miestelis, seniūnijos centras, esantis Panevėžio rajone, netoli Krekenavos regioninio parko. Miestelis įsikūręs šalia garsios Tarnagalos piliavietės. Nors Upytės miestelyje yra rasta keletas archeologinių radinių: geležis pleištinis kirvis, o 1933 m. miestelio teritorijoje po akmenimis – indas, ar lobis (6). Tačiau šiuos radinius sieti su senąją gyvenviete ir šiaurinėje miestelio dalyje veikiančiomis kapinėmis, bei III–VII a. kapinynu – sudėtinga. Didžiąją jo dalį 1938 m. tyrinėjo Pranas Kulikauskas, 1998–1999 m. Saulė Urbanavičienė ir 2006 m. Alfreda Petrulienė. Iš viso kapinyne buvo ištirti 53 griautiniai kapai su III–VII a. įkapėmis, aptikta ir akmeninio vainiko dalis (7). Upytės kapinyno didžioji dalis kapų priklauso senajam geležies amžiui. Aptikta ir pilkapių liekanų, kurios galėtų paliudyti, kad pirmiausia šiame kapinyne buvo pilami pilkapiai.
 
Pats žodis Upytė – hidroniminės kilmės ir reiškia nedidelę upę (8). Tačiau Tomas Baranauskas pateikia užuominą, kad Upytės vietovardį galima sieti net su rytų žiemgaliais (Upmala), jos centru Mežuotnėje, kadangi šie kraštai artimi (9). Lietuviškai Upmala reikštų Upkrantę (Upės krantas), kuris apėmė žemes palei Mūšą ir Upytė galėjo būti lietuviškasis žiemgališkojo pavadinimo atitikmuo.
 
Keista, bet pro patį dabartinį Upytės miestelį ir piliakalnį teka Vešeta, kuri už 4 km į pietus nuo miestelio įteka į 38 km ilgio kairįjį Nevėžio intaką – Upytę. G. Zabiela pateikia keletą argumentų Upytės, kaip Upytės žemės centro nenaudai (10). Tai būtų Upytės vietovardžio kilmė ir tai, kad Tarnagalos piliakalnis ant Vešetos kranto nėra argumentas tapatinti Upytę su Upytės krašto centru. Tiesa, prie Vešetos ir Upytės santakos esančiame Sabonių kaime pastaruoju metu aptikti dar vieno kapinyno su žirgų palaidojimais pėdsakai, kurie liudija buvusį didelį šios vietos apgyvendinimą ir netoliese buvusią gyvenvietę. Gal reikėtų apie šią vietą kalbėti, kaip apie gyvenvietės galimybę?
 
Kalbant apie vietovardžio kilmę, reikėtų pridurti, kad piliakalnis gal būt neišsaugojo savo senojo pavadinimo, nes senoji pilaitė ant kalno, perėmusi įtvirtintos dvarvietės funkcijas, galiausiai dėl neaiškių aplinkybių sunyko. Piliakalnis istoriniais laikais gavo šalia buvusio Tarnagalos kaimo vardą.
 
Paleografas Rimvydas Kunskas turi savo paaiškinimą, kodėl senovinė gyvenvietė neaptinkama prie dabartinio Upytės miestelio ir kodėl per miestelį tekanti upė – ne Upytė. Jau biolingo, alerodo ir borealio laikotarpiais vyko jūros kilimo ir slėnių užpildymas. Atlantyje (prieš 8–5 tūkst. metų) pradėjo smarkiai grimzti Nemuno delta ir žemupys, o pavasariais Nevėžio slėnis virsdavo ištisu 130 km ežeru ir savo vandenimis maitindavo Dauguvos baseiną. Todėl Upytė net vėlyvajame neolite bei žalvario amžiaus pradžioje pavasarį plūsdavo Vešetos senslėniu pro Berčiūnus Sanžile ir drauge su Nevėžio vandenimis, visiškai priešinga linkme nei dabar (11). Todėl šios upės vardo kilmės pradžią galima nukelti net į I tūkst. pr. Kr.
 
Pagrindinis argumentas, kad miestelio vardas kilęs nuo Upytės upelio pavadinimo, yra istoriškai susiformavusi tradicija, jog hidronimai yra senesnės kilmės, nei gyvenamųjų vietų vardai. Viena, seniausia gyvenvietė Upytės miestelio teritorijoje nefiksuota: pirma, ji galėjo būti mums žinomos piliavietės, vadinamos Čičinsko kalnu, teritorijoje. Gyvenvietės buvimą šioje vietoje lėmė ir palankios gamtinės sąlygos – Vešetos pelkė.
 
Iki šiol vykdyti riboti archeologiniai tyrinėjimai Upytės miestelio ir piliavietės teritorijoje kol kas nepatvirtino čia buvus priešistorinių laikų gyvenvietę. Tačiau vertėtų atkreipti dėmesį į Tarnagalos piliakalnio išplanavimą, kuris leidžia klabėti apie įtvirtintą gyvenvietę (12). Pats Upytės (Tarnagalos) piliakalnis, dar vadinamas Čičinsko vardu, įrengtas Vešetos dešiniajame krante (13). Čičinsko kalnu Upytės piliavietė greičiausia pradėta vadinti vėliau, kai buvo sukurtas pats padavimas apie Čičinsko klaną, tik XVIII a. pab. – XIX a. pirmoje pusėje (14). Šio piliakalnis apima beveik 3 ha pločio teritoriją. Jį supa dar 1930–1931 m. nusausintos pelkės, kurios dabar paverstos pievomis (15). Pačioje kalvoje, arčiau ŠR galo yra natūrali ovali 85 m ilgio, 25 m pločio, 6 m gylio įduba užpelkėjusiu dugnu (16). Manoma ši įduba galėjo būti pritaikyta prieplaukai (17). Pagal R. Kunską senoji tvirtovė–sala Vešetos pelkėse buvo įtvirtinta, su mūrinėmis sienomis, 5 vartais, trimis kulgrindomis į salą, o valtims įplaukti buvo paruošti dveji arkiniai vartai (18). Aplink piliakalnį galėjo tyvuliuoti didelis ežeras, kadangi užtvenktas Vešetos upelis ir vandeningos pelkės tapdavo sunkiai įveikiama apsauga. Piliakalnio aikštelė keturkampė, pailga ŠR–PV kryptimi, 40×18 m dydžio, 1 m aukštesniu PR šonu. ŠR aikštelės krašte supiltas 1,2 m aukščio, 17 m pločio pylimas, kurio išorinis 4 m aukščio šlaitas leidžiasi į 8 m pločio, 1,5 m gylio griovį, už jo yra supiltas antras 0,3 m aukščio, 8 m pločio pylimas (jame matyti iki 30 cm skersmens akmenys), už jos yra 4 m pločio, 0,5 m gylio griovys. Už griovio supiltas antras 0,3 m aukščio, 6 m pločio pylimas. Šlaitai statūs, 6 m aukščio. Į šiaurės vakarus nuo piliakalnio, kitapus daubos esančioje didesnėje plokščioje kalvos dalyje įrengtas papilys, kurio trapecijos formos aikštelė pailga ŠR–PV kryptimi, 200 m ilgio, 16–38 m pločio. Jos PV–ŠR kraštuose supiltas 250 m ilgio, 2 m aukščio, 10 m pločio puslankio formos pylimas. Š papilio šlaite, 4 m žemiau pylimo iškastas 7 m pločio, 1,5 gylio griovys, už kurio supiltas pylimas (nuardytas). Griovys ir pylimas per 1 m kyla į ŠR pusę ir ŠR šlaite tampa 9 m pločio terasa, toliau į ŠR vėl virstančia 4 m pločio, 0,2 m gylio grioviu ir 0,3 aukščio, 5 m pločio pylimu. Papilio PV ir ŠR šlaitai ir pylimo dalys sunaikintos karjero. Vidurinėje dalyje pylimas perkastas. Aikštelės šiaurinėje dalyje matosi didelė duobė. Papilio šiaurinę dalį 1997 m. tyrinėjo S. Urbanavičienė ir nustatė, kad jis piltas per vieną kartą. Tuo metu buvo ištirtas 40 m2 pylimo plotas. 2004 m. papilio aikštelėje A. Petrulienė ištyrė 35 m2 dydžio plotą, aptiko dvaro laikų pastato pamatus (19). G. Zabiela šį piliakalnį datuoja plačiu laikotarpiu, nuo I tūkstantmečio pirmosios pusės iki II tūkstantmečio pradžios ir teigia, kad jam nedera didžiulis gerai įtvirtintas papilys, kuris būdingas tik XIV a. ar dar vėlesniam laikui (20).Neabejotinai paties Upytės piliakalnio reikšmė išaugo jau valstybiniais laikais, kada jis tapo viena pagrindinių atramų lietuviams kovoje su ordinu. Žinoma, kad papilyje XVII–XVIII a. stovėjo Upytės pavieto dvarininko Vladislovo Sicinskio (1614 – po 1673 m.) dvaras.
 
Juk piliavietės aikštelės beveik visiškai netyrinėtos, išskyrus nedidelius nuardytų pylimų ruožus PR ir ŠV pusėse, todėl didžiausia tikimybė išlieka, kad šioje vietoje ir buvo senoji įtvirtinta gyvenvietė. Dabartiniame Upytės miestelyje sunkiai tikėtina aptikti senosios Upytės gyvenvietės pėdsakus, kadangi jau nuo seno yra susiklosčiusi tradicija laidoti toliau nuo gyvenamosios vietos, kitapus vandens, kalno, ar miško. Labai svarbu, kad Upytės upelis yra nutolęs nuo dabartinės gyvenvietės 4 km, nors nederėtų teigti, kad gyvenvietė buvo prie šios upės, tačiau R. Kunskas atskleidė, kodėl šalia piliakalnio tekanti upė – ne Upytė. Jau vėlesniais laikais, kada prasidėjo Ordino riterių antpuoliai, gyvenvietė galėjo būti įkurta priešais piliakalnį – tai yra dabartinio miestelio teritorijoje.
 
Šaltiniai ir literatūra:
 
1. Maksimaitienė O. Pirmos žinios apie Panevėžio miestą // MADA – Vilnius, 1961, t. 2 (11), p. 125–132; Maksimaitienė O. Upytės senovė // Upytė – Vilnius, 1986, p. 21.
2. Gudavičius E. Mindaugas. – Vilnius, 1998, p. 164.
3. Hermanas iš Vartbergės, Livonijos kronika, Henrikas Latvis, Hermanas Vartbergė, Livonijos kronikos. -Vilnius, 1991, p. 187–191.
4. G. Zabiela, Upytės žemė II tūkstantmečio pirmoje pusėje // Iš Panevėžio praeities: Upytės žemei 750 metų. – Panevėžys, 2004, p. 24; Zabiela G. Aukštaitijos žemės // Aukštaičių tapatumo paieškos. – Kaunas, 2006, p. 23.
5. Gudavičius E. Hermano Vartbergės kronikos mįslė // Uliūnai. – Vilnius, 1993, p. 10.
6. Malonaitis A. Geležiniai pleišto pavidalo kirviai Lietuvoje // LA. – Vilnius, 2005, t. 27, p. 23–28; Valstybės archeologijos komisijos medžiaga // KPCDC, f. 1, a. 1, Nr. 34, p. 397.
7. Kulikauskas P. Upytės priešistorinio kapinyno (Naujamiesčio vls., Panevėžio aps.) tyrinėjimų duomenys // LA. – Vilnius, 1998, t. 15, p. 19–85; Urbanavičienė S., Upytės kapinyno tyrinėjimai //ATL 1998 ir 1999 metais. – Vilnius, 2000, p. 292; Petrulienė A. Upytės kapinyno (A 1989) Panevėžio r. archeologinių tyrinėjimų 2006 m. ataskaita // LIIR, f. 1, b. 4701.
8. Vanagas A. Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas. – Vilnius, 1991, p. 354.
9. Baranauskas T. Senosios žinios apie Upytę // Voruta. 2004 spalio 30 d., Nr. 20, p. 5.
10. Zabiela G. Upytės žemė II tūkstantmečio pirmoje pusėje // Iš Panevėžio praeities: Upytės žemei 750 metų. – Panevėžys, 2004, p. 26.
11. Kunskas R. Paleografijos pastabos apie Nevėžio Lygumą ir Upytės apylinkę // Upytė. – Vilnius, 1986, p. 13; Juknevičius P. Vasiliauskaitė L. Sanžilė. – Panevėžys, 2003, p. 8.
12. Valstybės archeologijos komisijos medžiaga // KPCDC, f. 1, a. 1, Nr. 34, p. 365.
13. Ten pat, f. 1, a. 1, Nr. 34, p. 360.
14. Michelbertas M. Čičinsko kalnas ir Upytės kapinynas // Mokslas ir gyvenimas. – Vilnius, 1963, Nr. 9, p. 35
15. Zabiela G. Upytės žemė II tūkstantmečio pirmoje pusėje // Iš Panevėžio praeities: Upytės žemei 750 metų. – Panevėžys, 2004, p. 24.
16. Urbanavičienė S. Žvalgomieji tyrinėjimai Upytės piliavietėje 1997 metais // ATL 1996 ir 1997 metais. – Vilnius, 1998, p. 111–112.
17. Kunskas R. Paleografijos pastabos apie Nevėžio Lygumą ir Upytės apylinkę // Upytė. – Vilnius, 1986, p. 18.
18. Autorius mini XIII–XVI a. piliavietę.
19. Petrulienė A.Upytės (Tarnagalos) piliakalnis // ATL 2004 metais. – Vilnius, 2006, p. 44–45.
20. Zabiela G. Upytės žemė II tūkstantmečio pirmoje pusėje // Iš Panevėžio praeities: Upytės žemei 750 metų. – Panevėžys, 2004, p. 24.
 
Nuotraukose:
 
1. Upytės (Tarnagalos) piliakalnis iš pietų pusės
2. Upytės kapinyno radiniai PKM archeologijos ekspozicijoje
Voruta. – 2010, liep. 24, nr. 14 (704), p. 12.

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra