Kur dingo baltų astrologija

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Visais laikais žmonės norėjo sužinoti savo likimą – būrė iš akmenų, plunksnų, paukščio skrydžio, kavos tirščių, lėtai dangumi slenkančių žvaigždynų… Dabar paprasčiau – atvertei kokį nors dienraštį ir paskutiniame puslapyje perskaitai, kokie, anot horoskopų, tavęs laukia džiaugsmai ar bėdos.

O juk esama žinių, kad ir mes, lietuviai, baltų palikuonys, kažkada turėjome savąjį pranašavimo iš žvaigždžių meną – ne veltui senieji metraščiai tai registruoja. Dabartiniai horoskopų autoriai savo „pranašystes“ kuria nesivargindami, todėl viename laikraštyje tą pačią dieną po Avino ar Vėžio ženklu gimę gali susilaukti pranašaujamos nelaimės, kitame – jiems pranašaujama sėkmė ir džiaugsmai.

Susipainioję tarp tų horoskopų kreipėmės pagalbos į senovės baltų kalendorinių švenčių, Mėnulio ir Saulės ciklų mokslo žinovą, žurnalistą, doc. Libertą Klimką, neseniai išleidusį šių metų „Senovinį kalendorių“.

Daugelio senovinių kosmologijų bei astrologinių tyrinėjimų nuomone, senovės baltų astrologija panašiausia į senovės arijų, Vedinę… Buvo atrastas baltų medžio raižinys, kuriame išskaptuoti keturi lanku sujungti veidai, žvelgiantys į skirtingas puses. Jie žvelgė į keturias pasaulio dalis. Tai kai kuriems mokslininkams priminė indų keturgalvio Visatos kūrėjo Brahmos atvaizdą, o senovėje lietuviai esą mūsų Visatos kūrėją vadinę Barma…
Mano žiniomis, vienas baltiško panteono dievų lyg ir turi keletą veidų. Tai vėjų dievas Vėjopatis, arba Gentaitis (kiekviena gentis turbūt jį vadino kitaip). Saulę vaizduojančiuose ornamentuose Saulė irgi žiūri į keturias puses. Matyt, taip mėginama išskirti keturias pagrindines kryptis – tarkim, tai Saulės laida Rasos Kupolių šventės metu, jos patekėjimas tą rytą. Ar, sakykim, trumpiausios dienos, kai ji teka ar leidžiasi – Kūčios, Kalėdos. Keturios kryptys – dvi saulėgrįžos ar du lygiadieniai (senovėje tas dienas itin iškilmingai atšvęsdavo). Man artimiausia būtų tokia „keturių veidų“ interpretacija.
 
Sakėte, kad lygiadienius iškilmingai švęsdavę – taigi lietuviai gerbė ir, matyt, neblogai žinojo kosmologines tradicijas, jautė dabar jau nelabai gerbiamą neatsiejamą Žemės, žmogaus, Visatos ryšį?
Ta prasme jie tikrai buvo išmintingesni. Kai kurios pagarbos Saulei, Visatai tradicijos išliko iki šiol – į krikščioniškųjų Velykų papročius atėjo Gandrinių papročiai, nepamirštosios senosios pavasario šventės. Iš rudeninių švenčiama tik vadinamoji šv. Mataušo diena – rugsėjo 21 d. Rudens lygiadienis – rugsėjo 22 d. Kaip šią dieną garbindavo pagonys, aprašė Liudvikas Jucevičius, XIX a. etnografas. Lygiadienis buvo švenčiamas rimtai – tai pirmoji šventė po vasaros darbų, namuose… Prieš vaišes šeimininkas apeiginiu alumi apliedavo kiekvieną kampą – tikėta, kad kampe gyveną namų dievai. Užtėkšdavo alaus ant durų, langų, kad joks piktasis žiemą nepatektų į namus. Tik tuomet buvo vaišinami svečiai, šeimynykščiai. Šis rudens lygiadienio paprotys kai kur dar liko iki mūsų dienų.
 
Turbūt lietuviai Europoje kone ilgiausiai išsaugojo senus kosmologinius, kalendorinius papročius?
Lietuvoje senos tradicijos ypač gajos – esame sėsli žemdirbių tauta. 600 krikščionybės metų Lietuvoje ne daug ką pakeitė – juk papročiai, tradicijos buvo susijusios su gyvybiškai svarbiais reikalais, – žeme, derliumi, gyvuliais. Teko krikščioniškąjį kalendorių susieti su pagoniškuoju (t. y. darbų ir atokvėpių seka). Pastarasis buvo skirtas tam, kad apskritai išgyventume atšiauriame mūsų klimate… Tarkim, Sekminės… Lietuvis, kaip doras krikščionis, nueina į bažnyčią, o grįžęs laikosi tradicinių papročių: piemenukai vainikuoja karvutes, kitą rytą – rytelio paprotys, giesmėmis garbinama gamta, jos gajumas, grožis. Paskui – ledų diena, kurios dievybėms irgi atliekami tam tikri reveransai, kad kruša neišmuštų derliaus…
 
Kitaip tariant, istoriškai susiklostė tokia padėtis, kad senąją kosmologiją geriausiai pažinti per išlikusius kalendorinius papročius?
Iš dalies, taip. Pavyzdžiui, Kūčių papročiai – grūdais barstomi vaikai, 9 patiekalai ant stalo… Kai 12 ar 13 – jau krikščioniška tradicija: dvylika apaštalų per paskutinę vakarienę, tryliktasis – pats Jėzus Kristus. Tačiau senovėje dėdavo devynis patiekalus. Mat lietuviai turėjo devynių dienų savaitę. Be to, buvo gerbiamas 9 mėnesių gyvybės į pasaulį atėjimo ciklas. Egzistavo devynių, vėliau – dešimties mėnesių metai. Devyni – mūsų skaičius, juk dainuojama: „Devynios šakelės, dešimta viršūnėlė“, sakoma: „Už devynių upių, devynių girių…“ Ši devynskaitlė sistema siekia akmens amžių. Manoma, kad skaičiuota nuo rudens, elnių vestuvių meto. Elnias – gyvybės nešėjas, medžiojamas žvėris, nuo jo priklausė žmogaus išlikimas. Tai va: po vestuvių, dylant mėnuliui, elniai meta ragus. Tuomet pagal mėnulį skaičiuodavo: 3 mėnesiai po vestuvių – saulėgrįža, dar 3 – pavasario šauktuvės (šią pavasario sutikimo apeigą aprašė istorikas Teodoras Narbutas). Dar 3 – Rasos šventė (Joninės). Trys, šeši, devyni… Ir mįslė: „Seredoj subadoj gimė Dievo kumeliukas – aukso kamanėlės sidabro padkavėlės“.
Kas tai? Ogi jaunas mėnulis, trečioji ir šeštoji diena. Šitaip būdavo nustatomos pagrindinės šventės, skirstančios metus ketvirčiais.
 
Kur daugiausiai randate senųjų lietuvių kosmologijos mokslo liekanų?
Be abejo, kaimuose. Nepaisant vienuolynų, parapijinių mokyklų krikščioniškų tradicijų diegimo, žmonės senąja kosmologija rėmėsi iki XX a. Aš pats daugybę archaiškiausių dalykų sužinojau iš kaimo senolių, kas vasarą važinėdamas į ekspedicijas. Koks nors senukas, pavyzdžiui, sako: „Ateis Jurginės – saulutė patekėdama iš už to berželio išlįs…“ Taip tikslią dieną pagal tai, iš kurios vietos pasirodys saulutė nustatydavo ir XV a. – ant Birutės kalno. O močiutės viską darydavo pagal mėnulį – iš seno žinoma, kad jis reguliuoja gyvybės procesus. Tai įrodė ir šių laikų mokslas – tarkim, Amerikoje per pilnatį neoperuojama, netraukiami dantys – tuomet atviri kraujagyslių kapiliarai. Važinėdamas po kaimus įsitikinau, kad dabartinis mokslas daugelį subtilios senoviškos mokslo sistemos žinių patvirtina.
 
Tik sunku būtų atrasti senuosius baltų planetų, žvaigždynų pavadinimus, – turbūt visi jie išnykę?
Žinių liko labai nedaug. Daugiausiai apie Venerą, kurią lietuviai gerai pažinojo, vadino Aušrine, Vakarine, Marių žvaigžde, Prūsine (kai Vakaruose), Maskoline (kai Rytuose). Aušrinė – mėgstamas pasakų personažas, pagal jos ciklą derinami kalendoriai. O planetos, kaip sužinojau, kai kur buvo vadinamos, žvėrinėmis žvaigždėmis – jos esą rodydavusios žvėrims kelią miške. Yra posakis: „Klaidžioja danguje kaip žvėris miške…“ Jų lietuviškus pavadinimus dabar sunku atrasti. Be abejo, jų būta. Prieš kelerius metus pernai mirusi daktarė Eugenija Šinkūnaitė spaudoje buvo paskelbusi keletą jų vardų, anot jos, atrastų Tauragnų krašte, jos gimtosiose vietose. Tai Vaivora (Merkurijus), Indraja (Jupiteris), Sėlija (Saturnas), Žiezdrė (Marsas). Tačiau kitose Lietuvos dalyse folkloristai nerandą šių vardų atitikmenų. Gali jie būti ir kokių kaimo išminčių sugalvoti. Tačiau vardas Indraja (Jupiteris), ko gero, tikras, – mat Aukštaitijoje tokiu vardu vadinamas dar ir ežeras bei piliakalnis.
 
Senovės indų šventraščiuose karališkoji Jupiterio planeta vadinama Indra, padangių dievo buveine. Lietuvoje šis pavadinimas įgavo moterišką formą…
Ko gero, tokia dangiška būtybė buvo tikrai garbinama, jeigu jos vardas išliko ir hidronimuose ir toponimuose. Beje, ši ir kita planeta turi ir vėlyvesnių pavadinimų – Šeimininkas ir Bernas. Gal tai Jupiteris ir Saturnas? Seni žmonės dar moka nustatyti, geri ar blogi laukia metai pagal tai, kuri rudeniop pirma pakyla dangaus skliaute.
 
O pagal žvaigždynus? Jų lietuviškieji vardai turbūt irgi išnykę?
Metų pobūdis nustatomas ir pagal žvaigždynus. Jų vardų variantų kur kas daugiau. Kaimuose atradau du jų sluoksnius: susijusį su krikščionybe (Bažnyčia, Kelias į Bažnyčią, Kryžius, šv. Andriaus kryžius, šv. Jono kryžius, Marijos žvaigždės, Marijos vainikas), kuris atsirado apie XVII a. per vienuolynus. Ir įprastą, lietuvišką – Paukščių takas, Grįžulo ratai… Kažkada norėta ir iš graikiškos mitologijos atėjusius žvaigždžių vardus pervardinti krikščioniškai. Zodiako bei daugelio žvaigždžių pavadinimai – indoeuropietiškos prigimties, atspindintys indoeuropiečių istoriją. Zodiako sistema artima ir mums, baltams. Tai atskleidė jau nebe etnografinių ekspedicijų patirtis, bet archeologiniai kasinėjimai… Anksčiau dauguma tyrinėtojų legenda laikė tai, kad Vilniuje buvusi šventykla su Zodiako ženklais pažymėtais kriptais. Kasinėjant tos šventyklos ir laiptų likučiai buvo rasti po Katedra; tuomet atsirado hipotezė – gal Zodiakas indoeuropiečių kilmės, gal jį išplatino būtent baltai? Istorikas Augustinas Rotundas XVI a. rašė, kad Šventaragio slėnyje stovėjusi šventykla, kurioje žyniai stebėję žvaigždes. Ten buvęs aukuras, pakilimas laiptais aukštyn, link vasarvidžio, nusileidimas žemyn – link žiemos saulėgrįžos…
 
Ar Zodiako ženklų pavadinimai buvo tokie pat – tarkim, Žuvys, Avinas, Svarstyklės?
Tai tyrė ir baltarusių mokslininkai (kaip žinote, Baltarusija – Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės dalis, buvęs baltų arealas). Jie rado archaišką indą – mažą kaušelį, ant kurio ratu ištapyta 12 Zodiako ženklų. Kai kurie skiriasi nuo dabartinių – yra raitelis, arklas, bet šiaip panašūs. Senuosius ženklų pavadinimus sunku nustatyti. Pasakysiu tik tiek, kad pirmųjų lietuviškų kalendorių autoriai, – D. Poška, L. Ivinskis, – jau vartojo Europoje priimtus Zodiako ženklų vardus. Tiesa, Skorpioną jie pavadino lietuviško vabalo vardu – Kurkliu.
 
Ar senųjų laikų Zodiako ženklų laikas atitinka dabartinį?
Vargu. Zodiakas susiklostė prieš du tūkstantmečius. Per tą laiką Saulė jau pasitraukė į gretimą ženklą. Dabar ji kitur negu tuomet. Zodiako horoskopų mėgėjus nuliūdinsiu – klysta tie, kurie mano, kad pagal senąją sistemą jie tikrai yra, tarkim Žuvys. Ne! Dabar Saulė jau gretimame žvaigždyne, taigi pasikeitęs ir asmeninis ženklas. Todėl astrologai dabar vartoja tokią terminologiją – Saulė yra ženkle, ne žvaigždyne. Į tai retas atkreipia dėmesį, bet labai svarbu sakyti – Saulė yra, tarkim, Avino ženkle, ne žvaigždyne…
 
Jei senais laikais sudaryta ir „europeizuota“ horoskopų sistema ne visada galima pasitikėti, tai gal mums tiktų senovės keltų žynių – druidų horoskopas, kur tam tikru laikotarpiu gimusiems žmonėms suteikiami medžių pavadinimai?
Jie mums tinka – ir istoriškai, ir geografine prasme. Mes gyvenome arti prie keltų, jų arealas, anapus Vyslos. Kronikose rašoma – skyrė vienos dienos žygis. Europa tuomet buvo gyvenama retai, gentį nuo genties (net Lietuvoje) skyrė dykros, tokios negyvenamos ir nedirbamos vietovės, mitologiškai vertinant – mirusiųjų dvasių buveinė, skiriamoji riba… Perkeliavę dykrą galėjome bendrauti su keltais, druidais, keistis dvasinėmis vertybėmis. Mokslininkai rado daug baltų ir keltų mitologijos, papročių sutapimų. Astrologiniai dangaus tyrimo metodai irgi panašūs. Tarkim, panašiai buvo nustatomos švenčių dienos, lygiadieniai XV a. ant Birutės kalno ir akmens amžiuje prieš 4 tūkst. metų Anglijoje – Stuonhendže. Ir ten, ir ten, buvo naudojami azimutiniai saulės stebėjimai pro tam tikrus „vartus“, ir ten ir ten, naujieji metai buvo švenčiami pavasarį.
 
Būtent kada?
Įvairios gentys įvairiais istoriniais laikotarpiais, žinoma, šventė šiek tiek skirtingu laiku. Lietuvoje Naujieji Metai prasidėdavo Jurginėmis, kai kur – Pavasario šauktuvėmis (kai tais metais pateka 3-asis jaunas mėnuo). Naujieji metai kai kur (?) prasidėdavo nuo pavasario lygiadienio (t. y. senosios Velykos) apie kovo 21 d. Naujieji galėjo prasidėti ir Vieversio dieną (kai atskrisdavo pirmas paukštelis) – apie vasario 24 d. Kuršiai, jotvingiai, žiemgaliai naujuosius metus galėjo švęsti vis kitu metu, be to, naujųjų metų ciklo pradžios data žemdirbiui vienokia, gyvulių augintojui ar medžiotojui – kitokia. Naujųjų Metų šventės reliktas – pusiaužiemis, vadinamosios Kumeliuko krikštynos, dar A. Baranausko aprašytas paprotys.
 
Viena aišku – baltams Naujieji prasidėdavo tikrai ne sausio 1-ąją. O ar jie švęsdavo, kaip ir dabartiniai skandinavai, gruodžio 13ąją, vadinamąją Šviesos dieną?
Lietuvoje kai kuriuose kaimuose ji irgi švenčiame, tik ne taip ryškiai, kaip Skandinavijoje. Pagal senovės paprotį, nuo gruodžio 13-osios (imtinai) 12 dienų stebimas oras ir nustatoma, koks kitąmet kiekvieną mėnesį bus oras. Tarp 13 ir 25 d. (Kalėdų) skirtumas toks, kaip tarp dviejų kalendorinių algoritmų – Julijaus ir Grigaliaus kalendorių. Kažkada gruodžio 13 d. atitiko dabartinę 25 d. – saulėgrįžą… Norit tikėkit, norit ne – ir aš pora metų taip „spėliojau“ orus, beje, mano prognozės pasitvirtindavo. Kad ir praeitais metais- visi žadėjo rūsčią žiemą, o aš sakiau – tik žiemos pradžia bus tokia atšiauri… Taip ir buvo.
 
Gal šitokiu protėvių metodu galima nuspėti ir potvynius, katastrofas?
Potvynių – ne , tokios patirties nebūta, nes protėvių laikais jų paprasčiausiai nekildavo – augo vešli giria, sulaikanti potvynius. Jie prasidėjo tik tuomet, kai pirkliai iškirto miškus, į Prūsus ėmė sieliais plukdyti medieną. O katastrofų, susijusių su žmogaus veikla (ozono skylės, sprogimų sukelti žemės drebėjimai ir pan.), irgi šiuo būdu prognozuoti neįmanoma. Galima numatyti tik natūralius gamtos reiškinius. Beje, jeigu viršum Lietuvos atsirastų šių laikų ozono skylė, senovės liaudies meteorologinės žinios nebeliktų. O kol šitaip nėra, galime drąsiai naudoti senovinius būdus, nuspėti gamtos elgesį, net ir žmogaus sveikatą bei likimą.
 
Taigi ar įmanoma šių laikų moksliniais metodais atkurti senųjų baltų horoskopus ir kitus likimo pranašavimo būdus?
Taip. Tačiau tai ilgas ir kruopštus darbas… Aš pats neseniai sukūriau naują tokių ieškojimų hipotezę, dabar į ją gilinuosi. Tai Užgavėnių kaukių simbolika. Kaukės prasminiu atžvilgiu daugiasluoksnės, susiformavusios skirtingais laikotarpiais. Archaiškiausios – gyvulių bei žvėrių. Meška, Avinas, Žirgas, Ožys… Paukščiai. Amžiams bėgant Meška virs Juodu Kudlotu, vėliau – Ragana, paskui – Čigone, Juodu Gandru. Iš Devyniaragio Elnio ar briedžio atsiranda Avinas, Ožys, velniukas. Užgavėnių šventės žvėrys ilgainiui virsta antropomorfinėmis būtybėmis, tarsi atėjūnais „ iš kitur“. Manyčiau, kad tokios atėjūnų kaukės kažkada galėjo reikšti ir ateitį pranašaujančias protėvių dvasias. Žvėrys – tarsi sisteminiai protėviai, globėjai… Senovės baltai tikėjo, kad pomirtinis kelias į protėvių pasaulį – Paukščių takas, Vėlių takas. O aplink jį ir susibūrę visi tie žvaigždynai, kuriuos simbolizuoja Užgavėnių kaukių personažai… Ar tik ne pagal juos išmintingieji protėviai ir mėgino nuspėti žmonių bei tautų likimus?.. Kad ir kaip ten būtų, ši paslaptinga sritis, baltų astrologija, manyčiau, laukia rimtų tyrinėjimų ir entuziastų.
 
Tikėkimės, jų rasis. Dėkojame už pokalbį.
 
Kalbėjosi Audronė Gečiauskienė

Voruta. – 1998, saus. 3. nr. 7 (331).
 

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra