Kunigystės 50-metis: keletas JE kardinolo A. J. Bačkio gyvenimo ir veiklos epizodų

Autorius: Data: 2011-03-14, 15:30 Spausdinti

Kunigystės 50-metis: keletas JE kardinolo A. J. Bačkio gyvenimo ir veiklos epizodų

Dr. Aldona VASILIAUSKIENĖ, Vilnius

Jo Eminencija kardinolas Audrys Juozas Bačkis – Vilniaus pedagoginio universiteto Garbės daktaras (1997), Krokuvos Popiežiškosios teologijos akademijos garbės daktaras (2003), Lietuvių katalikų mokslo akademijos akademikas (2003), apdovanotas Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino 2-ojo laipsnio ordinu (2000), Vytauto Didžiojo ordino Didžiuoju kryžiumi (2003), Lietuvos diplomatijos žvaigžde (2011).

Kardinolo tėvai:

Stasys Antanas Bačkis

Prisimindami kardinolo tėvelį, kurio šįmet minime 105-ąsias gimimo metines, pateiksime keletą biografijos duomenų. Daktaras Stasys Antanas Bačkis (1906 02 10–1999 11 10) – diplomatas, teisininkas, visuomenės veikėjas, Lietuvių katalikų mokslo akademijos (LKMA) atkūrimo išeivijoje idėjos kėlėjas ir iniciatorius, apdovanotas Švedijos Poliarinės Žvaigždės IV laipsnio ordinu (1935 m.), Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino III laipsnio ordinu (1937), Jo Karališkosios Didenybės (Britų) Karūnavimo medaliu (1937), Latvijos Trijų Žvaigždžių III laipsnio ordinu (1937) Italijos Corona d’Italia III laipsnio ordinu (1937), Šventojo Tėvo Pijaus XII – Šventojo Grigaliaus Didžiojo IV laipsnio ordino Garbės ženklu (1950 m.), Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino II laipsnio ordinu (1994 m.), Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino I laipsnio ordinu (1996 m.), Prancūzijos Garbės legiono karininko laipsnio ordinu (1996 m.). 1975 m. jam suteiktas LKMA Garbės nario vardas, 1995 m. – Klaipėdos universiteto Garbės daktaro vardas, o nuo 1996 m. jis – Joniškėlio miesto ir Pasvalio krašto Garbės pilietis. Dr. S. A. Bačkis gimė 1906 m. vasario 10 d. Pantakonių kaime, Joniškėlio valsčiuje, Biržų apskrityje. Šeimoje buvo jauniausias – šeštas vaikas.

Ona GalvydaitėBačkienė

Kardinolo motina Ona Galvydaitė–Bačkienė (1907 05 25–2003 06 19) – pedagogė, aktyvi visuomenės veikėja, Pasaulinio motinų sąjūdžio tarybos narė, paskelbusi ne vieną straipsnį pedagogikos bei visuomeniniais klausimais, Lietuvos diplomatijos šefo dr. Stasio Antano Bačkio žmona ir pagalbininkė, įdiegusi meilę Dievui ir Tėvynei bei gilų pareigos jausmą abiem sūnums – Ričardui Stasiui ir Audriui Juozui – Lietuvos kardinolui.

Ona Galvydaitė – jauniausia dukra iš trijų Onos Miškinytės ir Juozo Galvydžio vaikų, gimusi Užpalių miestelyje (Utenos apskritis).

Onos Galvydaitės ir Stasio Bačkio šeima

Paryžiuje studijas baigęs Stasys Antanas Bačkis 1933 m. rugpjūčio 12 d. vedė pedagogę Oną Galvydaitę, kuri jį buvo sužavėjusi dar Panevėžio gimnazijoje. 1934 m. spalio 23 d. Onos ir Stasio Bačkių šeimos pirmagimis buvo pakrikštytas Ričardu Stasiu.

1937 m. vasario 1 d. gimęs antrasis Onos ir Stasio Bačkių sūnus buvo pakrikštytas Audriu Juozu. Krikštijo Kauno Prisikėlimo bažnyčios klebonas Feliksas Kapočius. Krikšto tėvai buvo Ona ir Juozas Kajeckai.

1938 m. Stasys Bačkis paskiriamas diplomatinei tarnybai į užsienį (Paryžius 1938–1960; Vašingtonas 1960–1989; Paryžius 1989–1991 m.) – buvo Lietuvos pasiuntinybės patarėju, reikalų patikėtiniu ir, galiausiai, Diplomatijos šefu. 1993 m. balandžio 27 d. – po 55-erių metų – su žmona sugrįžo į Lietuvą, gyveno Vilniuje.

Tad 1938 m. Bačkių šeima paliko Lietuvą, apsigyveno Paryžiuje.

Ričardo Stasio ir Audriaus Juozo mokslo kelias

Paaugę Bačkių sūnūs pradėjo mokytis vienuolių vadovaujamoje mokykloje. Materialinė šeimos padėtis nebuvo lengva, tėvai manė, kad sūnus reikės perkelti mokytis į valdišką mokyklą. Tačiau padėjo prancūzai, ir vaikai galėjo baigti vidurinę mokyklą (gimnaziją), be to, už gerą mokslą buvo atleisti nuo mokesčių. Namuose vaikai su tėvais galėjo kalbėti tik lietuviškai, o per atostogas su motina mokėsi lietuvių kalbos gramatikos.

Ričardas, mokykloje baigęs finansų sekciją „Ecole Libre de Sciences Politique“ („Laisvoji politinių mokslų mokykla“), toliau gilinosi į teisės mokslus. Baigė teisės studijas, įstaigų administravimo kursus Teisės fakultete Paryžiuje.

Nuo 1956 iki 1988 m. Ričardas Bačkis dirbo Tarptautiniame koncerne UNILEVER Paryžiuje, Madride, Roterdame (nuo 1971 m. dėstė aukštajame prekybos institute Paryžiuje). Europos lietuvių studijų savaitėse vykusiose paskaitose R. Bačkis ne kartą yra kalbėjęs apie pavergtos Lietuvos padėtį. Buvo vedęs lietuvaitę Živilę Bernotaitę ir išaugino keturis vaikus: tris sūnus Vytautą, Rimvydą ir Andrių bei dukrą Dainą.

Audrys Juozas Bačkis dar besimokydamas aktyviai dalyvavo prancūzų skautų ir lietuvių ateitininkų veikloje, vėliau – bendradarbiavo spaudoje.

Baigęs mokyklą, Audrys norėjo studijuoti matematiką, bet galop nusprendė mokytis kunigų seminarijoje. Jo biografinius duomenis „Lietuvių dienose“ pateikė mons. Klemensas Razminas. Perteiksime keletą faktų

1955 m. baigęs Saint-Marie de Monceau tėvų maristų vadovaujamą institutą, įstojo į Saint-Suplica a Issy-les-Molineux kunigų seminariją ir ten baigė filosofijos kursą. Tolesnėms studijoms pasirinko Romą. 1957 m. atvyko į Šv. Kazimiero lietuvių kolegiją Romoje ir teologijos studijas tęsė Popiežiškajame Grigaliaus universitete. Studijas baigė teologijos licenciato laipsniu ir 1961 m. kovo 18 d. buvo įšventintas Kauno arkivyskupijos kunigu. Kunigystės šventimus suteikė kardinolas Luigi Traglia. Išeivijos laikraštyje „Draugas“ (1961, kovo 15, nr. 62, p. 1) rašyta: „Onos ir Stasio Bačkių sūnus Audrys  Juozas š.m. kovo 18 dieną Romoje bus įšventintas kunigu. Pirmąsias iškilmingas Mišias naujasis kunigas atnašaus Romoje, Šv. Kazimiero kolegijos koplyčioje kovo 19 d. 10 v. rytą.

Lietuvos pasiuntinybės  Washingtone patarėjas dr. Stasys Bačkis ir jo žmona Ona vakar išskrido į Paryžių ir Romą. Numato grįžti į Washingtoną balandžio 5 d. Paviešės kiek Romoje, paskui Paryžiuje, kur kun. Audrys Juozas per Velykas atnašaus lietuviams Mišias. Po to bus bendras Velykinis stalas.“

Kunigas Audrys Juozas Bačkis

Tik įšventintas kunigu A. J. Bačkis dirbo Lietuvių sielovadoje JAV. Grįžęs į Romą, įstojo į Popiežiškąją bažnytinę akademiją, kur buvo rengiami kunigai Šventojo Sosto diplomatinei tarnybai. Kartu Popiežiškajame Laterano universitete studijavo bažnytinę teisę ir įgijo kanonų teisės daktaro laipsnį. Nemažai dėmesio skyrė svetimoms kalboms ir dabar laisvai kalba lietuvių, lotynų, italų, ispanų, prancūzų, olandų bei anglų kalbomis.

Diplomatinėje tarnyboje

1964 m., baigęs studijas, būsimasis kardinolas pradėjo diplomatinę tarnybą: paskirtas Apaštalų Sosto nunciatūros sekretoriumi Maniloje, Filipinuose (1964–1965 m.), po to Kosta Rikoje (1965–1967 m.), Turkijoje, Ankaroje (1968–1970 m.) ir Lagose, Nigerijos sostinėje (1970–1973).

Į Filipinus išvyko turėdamas tik 27 metus, išlydėtas popiežiaus Pauliaus VI. Ten daug išmoko, išgyveno – matė žmonių džiaugsmą, įvedus pamaldas gimtąja kalba. Arkivyskupas yra kalbėjęs, kad sunkiausiai buvo Turkijoje, nes ten katalikų mažuma ir juos islamo pasaulis izoliuoja nuo viešojo pasaulio. Reikėjo ginti saujelės katalikų teises, leisti jiems išlikti. O į Nigeriją, buvusią Anglijos koloniją, nuvyko po vienos genties sukilimo ir ilgai trukusio karo – sukilėliai buvo išviję visus misionierius-baltuosius. Per trejus metus ten visai pasikeitė bažnyčios veidas – užaugo vietinė bažnyčia. Iš Nigerijos išvažiavo palikdamas įkurtoje kunigų seminarijoje kelis šimtus vietinių jaunuolių, pasiryžusių Dievo tarnystei. Pagrindinės Apaštalų Sosto nunciatūros sekretoriaus pareigos buvo palaikyti glaudžius ryšius tarp vietinės bažnyčios ir Šventojo Sosto.

A. J. Bačkio dėka Sibiro lietuvaičių – Dievo tarnaitės Adelės Dirsytės – maldaknygė „Marija, gelbėk mus!“ buvo išversta į prancūzų kalbą ir 1964 m. išspausdinta Paryžiuje su Paryžiaus arkivyskupo kardinolo Feltin‘o įvadu. Prelatas Juozas Prunskis Sibiro lietuvaičių maldaknygės išvertimą į prancūzų kalbą taip vertino: „Savo pareigose jis lieka nuoširdus lietuvis, tą liudija, kad jis yra išvertęs į prancūzų  kalbą Sibiro lietuvaičių maldaknygę.“

Vatikano valstybės sekretoriate

Po devynerių diplomatinės tarnybos metų A. J. Bačkis buvo grąžintas atgal į Vatikaną dirbti Vatikano valstybės sekretoriate Bažnyčios Užsienio reikalų taryboje, kur rūpinosi tautinių organizacijų, taikos ir nusiginklavimo reikalais. Į Vatikano valstybės sekretoriatą atėjo jau turėdamas didžiulę patirtį, todėl ir nuncijai buvo patenkinti. Darbas sekretoriate tai irgi sielovadinio gyvenimo gilinimas, nes už tvarkomų popierių – gyva Bažnyčia. Padėti šiai Bažnyčiai – sunkus, bet įdomus darbas. Kaip Šventojo Sosto delegacijos narys A. J. Bačkis dalyvavo daugelyje Jungtinių Tautų konferencijų (Vienoje, Ženevoje ir kt.).

Derybos su sovietiniais kraštais bei su valstybėmis, kuriose buvo įvedama diktatūra, buvo nuolatinis rūpestis, siekiant apsaugoti ir palengvinti tikinčiųjų būklę…

1978 m. spalio 16 d. popiežiumi išrinktas Karolis Vojtyla – Jonas Paulius II, prieš išvykdamas maldingai kelionei į Lenkiją, 1979 m. gegužės mėnesį padarė svarbų paskyrimą Bažnyčios vadovybėje. Vienos iš svarbiausių Vatikano valstybės sekretoriato institucijų – Bažnyčios Užsienio reikalų tarybos vicesekretoriumi paskyrė monsinjorą Audrį Juozą Bačkį, drauge pakeldamas jį Apaštalų Sosto prelatu. Toks netikėtas lietuvio paskyrimas susilaukė daug dėmesio – šį įvykį palankiai komentavo pasaulio spauda, radijas ir televizija. Pateiksime keletą mons. Klemenso Razmino iš įvairiausiuose pasaulio laikraščiuose perteiktų minčių, išspausdintų „Lietuvių dienose“ (1979, rugsėjis, p. 4):

„Šis paskyrimas yra dviguba staigmena. Pirmiausia – prelato A.J. Bačkio amžius!  Tai labai jaunas, turintis vos 42 metus… Antra – jo tautybė!  Jis yra gimęs Kaune, Lietuvoje 1937 m., bet užaugęs Paryžiuje, kur jo tėvas dirbo diplomatinėje tarnyboje. Iš čia prelatas Bačkis jau nebegalėjo sugrįžti į savo tėvynę…“;

„… šis paskyrimas yra labai reikšmingas. Visų pirma dėl to, kad popiežius, visai nežvelgdamas į tarnybinės „karjeros“ eigą, pasirinko „tinkamą žmogų tinkamai vietai“! Antra, dėl to, kad šis paskyrimas, kuris tiesiogiai liečia tarp kitko santykius su Rytų Europa, susilaukė dvasininko, kilusio kaip tik iš tų kraštų“;

„Prelato A. Bačkio, gimusio Lietuvoje, nominacija yra persekiojamos Bažnyčios pagerbimas… Tai garantuoja, kad Vatikano „Ostpolitik“ nėra tų kraštų interesų išpardavimas, bet ženklas, kad neišvengiamame dialoge su marksizmu Bažnyčia visomis jėgomis stengsis apsaugoti vietinių bažnyčių interesus…“;

„…pirmą kartą istorijoje popiežius paskyrė lietuvį prelatą A.J. Bačkį Bažnyčios viešųjų reikalų tarybos pasekretorium. Tai esąs pirmas kartas, kad tokiom aukštom pareigom tapo paskirtas asmuo iš Rytų Europos.

Pats prelatas apie jam patikėtas pareigas sakė:

„Šiais atsinaujinimo laikais daugiau negu bet kada svarbu išsaugoti gyvą meilės ir vienybės ryšį tarp Šv. Tėvo ir vietos vyskupų, tarp Romos ir vietinių bažnyčių, o kartu palaikyti kiek galima geresnius santykius ir ryšius su įvairiausių pasaulio kraštų vyriausybėmis…“

1979 m. A. J. Bačkis, kaip jau minėta, buvo paskirtas Bažnyčios Užsienio reikalų tarybos vicesekretoriumi. Šalia įvairiausių darbų gausos randa laiko rūpintis ir lietuviška veikla. Tai liudija jo laiškas ,,Šaltinio“ redaktoriui dr. kun. Steponui Matuliui MIC: ,,Mielasis Kunige Redaktoriau,

Nuoširdžiai ačiū už ,,Šaltinio“ Nr. 4. Jame ypač gausu informacijų apie ketvirtojo Pasaulinio lietuvių Jaunimo kongreso eigą. Visa tai dar ir nuotraukose paryškinote. Tai gražus ,,Šaltinio” indėlis mūsų lietuviškosios kultūros istorijai. Linkiu ir toliau sėkmės Jūsų darbe. Su geriausiais linkėjimais. Vatikanas, 1979.XII.4. Kun. A.Bačkis“ (Šaltinis, 1979, nr. 6, p. 205).

1981 m. gegužės mėnesį jis lydėjo kardinolą Casaroli kelionėje į Vašingtoną. Aplankė tėvus, buvo nuolatinis svečias Apaštališkoj delegatūroje. Vašingtono arkivyskupas James A. Huckey A. J. Bačkį su tėvais buvo pakvietęs vakarienei į savo rezidenciją taip pat ir į priėmimą, kurį arkivyskupas, kaip Amerikos Katalikų universiteto kancleris, rengė pagerbti universiteto prezidentui. Atvykimo į JAV proga buvo paminėtos prelato Audrio Juozo Bačkio kunigystės 20-ies metų ir jo tėvelio 75-erių metų amžiaus sukaktys. Per Atvelykį prelatas aukojo šv. Mišias lietuvių Šiluvos koplyčioje. Gegužės 4 d. prel. A. J. Bačkis grįžo į Romą (Darbininkas, 1981, birželio 19, nr. 25, p. 7).

1985 m., dirbdamas Nairobyje, prel. A. J. Bačkis, globojo Lietuvių dvasiškių delegaciją atvykusią į 43-iąjį tarptautinį eucharistinį kongresą. Delegaciją sudarė: Vysk. Juozas Preikšas (arkiv. L. Povilonio augziliaras, delegacijos vadovas), kun. Julius Baltušis (Kalvarijos klebonas ir Vilniaus arkiv. Kunigų tarybos konsultorius), kun. Antanas Butvinskas (Kauno arkiv. Kurijos kancleris), kan. Kazimieras Gaščiūnas (Plungės klebonas ir dekanas), kan. Jonas Jonys (Kaišiadorių kurijos kancleris), kun. Jonas Juodelis (Panevėžio kurijos kancleris ir šv. Petro ir Povilo bažnyčios klebonas), kun. Vytautas Vaičiūnas (Kauno arkiv. Tarpdiecezinės Kunigų seminarijos vicerektorius). Šį kongresą prelatas vaizdžiai perteikė rašinyje, išspausdintame „Krivulėje“ (Krivulė, 1985, lapkritis, nr. 2, p. 37–41).

Sidabrinis kunigystės jubiliejus

Apie 1986 m. prelato sidabrinį kunigystės jubiliejų rašė lietuvių išeivių spauda (Krivulė, 1986, birželis, nr. 1 (43), p. 27–28). Čia minima ir Popiežiaus Jono Pauliaus II telegrama, jį pasiekusi JAV, lankant sužeistą tėvelį dr. S. A. Bačkį: „Su gilius nuoširdumu esu dvasioje su prel. Audriumi Bačkiu, Bažnyčios viešųjų reikalų tarnybos pasekretorium, ir kartu su juo dėkoju Dievui už visas malones, kurios lydėjo jo tarnystę Bažnyčiai ir Šventajam Sostui per tuos vaisingus darbo metus. Iš visos širdies teikiu jam ir jo artimiesiems apaštališkąjį palaiminimą. 1986 kovo 18. Jonas Paulius II. Straipsnyje akcentuojama, kad prel. A. J. Bačkis yra „Šv. Tėvo lietuvių kalbos vertėjas. Jis yra visuomet kartu, kai pas Šv. Tėvą atvyksta vyskupai iš Lietuvos. Jis yra taip pat tas asmuo, iš kurio Šv. Tėvas ima lietuvių kalbos pamokas, kai jis kada nors turi tarti viešai žodį lietuviškai.

1988 metais dar būdamas prelatu A. J. Bačkis su Apaštalų Sosto oficialia delegacija, vadovaujama valstybės sekretoriaus Casaroli, dalyvavo Kijevo Rusios krikšto tūkstantmečio jubiliejinėse iškilmėse Maskvoje. Delegacija susitiko su sovietinės valdžios aukščiausiais atstovais bei kompartijos generaliniu sekretoriumi Michailu Gorbačiovu. Prel. A. J. Bačkis kalbėjo, kad pokalbiai suteikė progą sovietų pareigūnams iškelti Apaštalų Sostui kai kuriuos klausimus, o Apaštalų Sosto atstovams išdėstyti kai kurias Katalikų Bažnyčios gyvenimą liečiančias problemas…Pagrindinis tikslas buvo įteikti gen. Sekr. M. Gorbačiovui Šventojo Tėvo Jono Pauliaus II asmeninį laišką. Tame laiške, be kita ko, buvo išsakomas troškimas, kad būtų prieita prie kokio nors pobūdžio pastovių kontaktų su sovietine vyriausybe. Tokie kontaktai sudarytų galimybę apsvarstyti ne tik abiem pusėm rūpimas tarptautinio pobūdžio problemas, bet taip pat Apaštalų Sosto globojamos Katalikų Bažnyčios gyvenimą liečiančius klausimus.

Buvo padarytas pirmas žingsnis, atveriantis kelią kitiems ryšiams ateityje, kuriais galėtų būti sudaryta galimybė tinkamiausiu būdu ir dalykiškai tęsti pradėtąjį dialogą.

1986 m. lapkričio mėnesį prasidėjo Europos Saugumo ir bendradarbiavimo konferencija Vienoje. Nuo 1988 m. sausio 22 d. ji tęsė darbą savo penktoje sesijoje. Sausio 26 d. konferencijos posėdyje apie religinę ir sąžinės laisvę kalbėjo Šventojo Sosto delegacijos antrasis pirmininkas, Bažnyčios Viešųjų Reikalų Tarybos sekretoriaus pavaduotojas prelatas Audrys Juozas Bačkis. Pagrindinės jo kalbos mintys išspausdintos lietuviškoje išeivijos spaudoje (Krivulė, 1988, balandis, nr. 1 (47), p. 25–26). Šventojo Sosto vardu A. J. Bačkis akcentavo tris pagrindinius tikinčiųjų bendruomenės poreikius, kuriems patenkinti yra būtina užtikrinti religijos laisvę: 1) kiekviena tikinčiųjų bendruomenė turi teisę organizuotis pagal savo vidinius poreikius; 2) kiekviena tikinčiųjų bendruomenė turi teisę religiškai auklėti savo narius; 3) turi teisę naudotis socialinės komunikacijos priemonėmis. „Mes nereikalaujame tikintiesiems jokių privilegijų, – baigdamas kalbą sakė Šventojo Sosto atstovas. – Mes reikalaujame pripažinti tikintiesiems tą laisvę, kuri jiems yra privaloma, kad galėtų ne tik išlikti, bet normaliai augti bei plėtotis. Taip jie galės plačiau bendradarbiauti kuriant savų kraštų visuotinę gerovę.

„Šv. Sosto delegacijos vadovas pradžioje apgailestavo, kad konferencijos darbas vyksta lėtai. Darbus ypač trukdo iškilę nesutarimai kaip tik tais klausimais, kurie labai rūpi Europos tautom ir kurie jau nuo 75-tųjų metų užima svarbią vietą Europos Saugumo ir Bendradarbiavimo konferencijoje. Mes apgailestaujame – kalbėjo prel. A. J. Bačkis – vardan tų milijonų žmonių, kurie Europos kraštuose kasdien susiduria su konkrečiais sunkumais. Jeigu šiuos klausimus sprendžiant, vis dar nebus padaryta reikiama pažanga – įspėjo prelatas – viešoji opinija turės pasidaryti išvadą, kad Europa nėra pajėgi surasti bendrą kalbą ir išspręsti tuos klausimus, kurie turi gyvybinės reikšmės šio žemyno tautų dabarčiai ir ateičiai.

Tarp tų klausimų – pažymėjo prel. A. J. Bačkis – yra pagrindinės žmogaus laisvės, kurių respektavimas yra nepamainoma tikrosios, pastovios taikos sąlyga. Užtikrinti šias laisves reiškia apginti asmens žmogiškąjį orumą, jo žmogiškosios prigimties esmę.

Štai dėl ko – tęsė prelatas – Šventojo Sosto delegacija yra susirūpinusi, kad baigiamajame konferencijos dokumente būtų atitinkamai pabrėžta religinė ir sąžinės laisvė. Šį rūpestį yra išreiškęs popiežius Jonas Paulius II, šių metų Pasaulinės Taikos Dienos proga pabrėždamas, kad religinė laisvė yra susijusi su pačiomis žmogaus dvasios gelmėmis. Dėl to ji yra visų kitų žmogaus teisių mastas.

Kiekviena tikinčiųjų bendruomenė turi teisę organizuotis pagal savo vidinės sąrangos poreikius. Ji turi teisę ne tik tikėti, bet ir praktikuoti savo tikėjimą. Tai nėra vien asmeninis privatus reikalas. Religijos praktikavimas – apima ir socialinius tikinčiųjų bendruomenės įsipareigojimus. Europos istorija liudija, kiek daug religinės bendruomenės yra davusios šio žemyno tautų kultūrinei ir socialinei pažangai. Pacitavęs tarptautinius dokumentus, kurie draudžia bet kokią netoleranciją bei piliečių diskriminaciją, Šv. Sosto atstovas pažymėjo, kad tai ypač svarbu katalikų Bažnyčioje, kurioje turi būti išlaikyta hierarchinė tvarka. Katalikų  bendruomenės turi teisę palaikyti nevaržomus ryšius su popiežiumi, kuris vienintelis – pagal Bažnyčios įstatymus – turi teisę skirti vyskupus.

Kalbėdamas apie religinio auklėjimo teisę, prel. A. J. Bačkis pabrėžė, kad religinis auklėjimas yra esminis tikinčiųjų bendruomenės poreikis. Kiekvienas tikintysis tikėjimą laiko brangiausiu savo turtu. Dėl to jis trokšta šį  turtą perduoti savo vaikams. Trokšta šiuo turtu pasidalinti su kitais žmonėmis.

Su religinio auklėjimo teise yra neatskiriamai susijusi teisė turėti Kunigų Seminarijas ir jose laisvai rengti pavienių tikinčiųjų ir religinių bendruomenių dvasinius vadovus.

Auklėjant pilnutinę žmogaus asmenybę, negalima atmesti religinę žmogaus dimensiją.

Pagaliau, Šv. Sosto delegacijos Vienos konferencijoje pirmininkas priminė pavienio žmogaus ir žmonių bendruomenės teisę į informaciją tiek tautinėje tiek tarptautinėje plotmėje. Informacijos, socialinės komunikacijos priemonės yra reikalingos ir tam, kad pavieniai žmonės ir bendruomenės galėtų savo religinius ir kitokius įsitikinimus perduoti kitiems žmonėms bei kitoms bendruomenėms, pasidalinti tomis vertybėmis, kurios yra būtinos visuotinei žmonių gerovei.

Mes nereikalaujame tikintiesiems jokių privilegijų, – baigė savo žodį Europos kraštų Saugumo ir Bendradarbiavimo konferencijoje Šv. Sosto atstovas prel. A. J. Bačkis, – Mes reikalaujame pripažinti tikintiesiems tą laisvę, kuri jiems yra privaloma, kad galėtų ne tik išlikti, bet ir normaliai augti bei plėtotis. Taip jie galės pilniau bendradarbiauti kuriant savo kraštų visuotinę gerovę.“

Audrys Juozas Bačkis – vyskupas

1988 m. spalio 3-6 d. Romoje, vyko XIV LKMA Suvažiavimas. Spalio 4-ąją – antrąją  suvažiavimo dieną Akademijos narys monsinjoras A. J. Bačkis buvo konsekruotas vyskupu. „Tai maloni išimtis  lietuviui, nes paprastai Popiežius šventina kelis kunigus iš karto. Konsekracijos pamaldose dalyvavo nemaža kardinolų, vyskupų, įvairių valstybių diplomatų, konsekruojamojo tėvai iš Vašingtono, brolio Ričardo šeima iš Paryžiaus. Su Šv. Tėvu konselebravo Kauno arkivyskupijos administratorius vyskupas Juozas Preikšas (nes konsekruojamasis priklauso Kauno arkivyskupijai) ir kardinolas Achille Silvestrini, buvęs  vyskupo Bačkio viršininkas Vatikano viešųjų reikalų tarnyboje.

Pamoksle Šv. Tėvas kalbėjo apie Šv. Pranciškaus Asyžiečio gyvenimo dvasingumą, kuris gerai supratęs Kristaus paslaptį – įsikūnijusio Žodžio kančią, mirtį ir prisikėlimą. Ta dvasia ir prel. Bačkis turėtų priimti vyskupystę. Baigdamas pamokslą, šv. Tėvas prisiminė ir Lietuvą, savo prasmę atradusią kryžiaus ženkle. Kryžiuje Lietuva randa stiprybės ir vilties sunkiuose šiandienos bandymuose.

Giedant Visų Šventųjų litaniją, Šv. Tėvas, o po jo ir visi kardinolai bei vyskupai dėjo rankas ant konsekruojamojo galvos, po to – Evangelijų knygą. Po konsekracijos maldos jis buvo pateptas Šv. Krizma, įteikiant jam vyskupiškas insignijas – žiedą, mitrą ir lazdą…

Šios iškilmės parodė Šv. Tėvo dėkingumą ir įvertinimą arkiv. Bačkio darbo Vatikane ir dar kartą patvirtino Popiežiaus prielankumą Lietuvai“ (Krivulė, 1988, gruodis, nr. 2 (48), p. 24).

Vyskupui A. J. Bačkiui buvo suteiktas Metos arkivyskupo titulas ir jis paskirtas pronuncijum į Olandiją. Ten išskrido spalio 9-ąją.

Lietuvai atgavus politinę nepriklausomybę, galėjo įvykti pokyčiai ir Lietuvos bažnytiniame gyvenime.

Nauja Lietuvos Bažnytinė provincija

1991 metų gruodžio 24 d. datuotu oficialiu raštu popiežius paskelbė, kad sudaroma nauja Lietuvos Bažnytinė provincija (savarankiška Lietuvos Bažnytinė provincija su metropolija Kaune buvo įsteigta popiežiaus Pijaus XI 1926 m. balandžio 4 d. apaštaline konstitucija „Lituanorum Gente“). Lietuvos Bažnytinę provinciją sudaro dvi – Kauno ir Vilniaus – metropolijos su keturiomis sufraganinėmis diecezijomis: dviem prie Vilniaus (Kaišiadorių ir Panevėžio) ir dviem prie Kauno (Telšių ir Vilkaviškio).

Vilniaus vyskupija prie Lietuvos Bažnytinės Provincijos priskirta kaip metropolija su dviem sufraganinėmis vyskupijomis, teikiant sostinei svarbų pirmaujantį vaidmenį. Naujuoju Vilniaus arkivyskupu ir pirmuoju metropolitu paskirtas arkivyskupas Audrys Juozas Bačkis. Kaip minėta, 1988 m. spalio 4 d. Šv. Petro Bazilikoje pontifikalinių Mišių metu popiežiaus Jono Pauliaus II asmeniškai konsekruotas vyskupu.

Vilniaus arkivyskupas Audrys Juozas Bačkis

1991 metų gruodžio 24 d. Vilniaus arkivyskupu ir pirmuoju metropolitu Popiežius skiria arkivyskupą A. J. Bačkį:

„Jonas Paulius, vyskupas Dievo tarnų tarnas, siunčia garbingajam broliui Audriui-Juozui, nūdien tituliariniam Metos  arkivyskupui ir pronuncijui Olandijoje, išrinktam Vilniaus arkivyskupu, sveikinimą ir  Apaštališką palaiminimą.

Mes sielojamės dėl visų pasaulyje išplitusių Bažnyčių, jas puoselėjame ir rūpinamės jų dvasine nauda, betgi su ypatingu stropumu domimės anomis Bažnyčiomis, kurios liudydamos (jų) ištikimybę Kristui ir Apaštalų Sostui, narsiai grūmėsi ir pakėlė sunkius vargus.

Tarp jų ypač šviesiu pavyzdžiu žėrėjo mums miela Vilniaus Metropolinė Bažnyčia, kuriai mes esame pakartotinai pareiškę Mūsų meilę ir pasigerėjimą.

Dėl to Mes šią Bažnyčią anuo metu su ypatingu jautrumu buvome pavedę dabar mirusiam garbingam Broliui Julijonui Steponavičiui, kuris šios Bažnyčios tarnyboje pasižymėjo kaip sumanus, sugebąs ir tvirtas Ganytojas.

Taigi Mes, norėdami šiai Bažnyčiai skirti tokį vyrą, kurio asmenybė padėtų tikintiesiems lengviau pakelti jų Arkivyskupo netekimą, turėjome omenyje tave, Garbingasis Broli.

Kaip ligi dabar Bažnyčios tarnyboje Tu pasižymėjai dorybėmis, pajėgumu, patirtimi bei įžvalgia drąsa, taip ir savojoje Tėvynėje, kaip Mes esame įsitikinę, Tu taip pat stropiai tarnausi katalikiškos Dievo Tautos naudai.

Remdamiesi mūsų apaštaline galia, mūsų autoriteto pilnybėje Mes paskiriame tave Vilniaus Metropolinės Bažnyčios Arkivyskupu, patvirtiname ir įvedame.

Šiuo paskyrimu baigiasi Tavo, kaip nuncijaus, įpareigojimas Olandijoje ir užgęsta Metos Bažnyčios titulas.

Tu, Garbingasis Broli, turėsi vesti didelio dievobaimingumo kupiną gentį, kuris ypač pastaraisiais metais buvo jos jėga ir šlovė.

Stenkis, Mielas Broli, žėrėti tokia pat meile Bažnyčiai, kuria ligi dabar švietei, kad pajėgtum kasdien vis labiau tikintiesiems įdiegti to pačios Šventosios Motinos Bažnyčios pažinojimą.

Duota Romoje prie Šventojo Petro, gruodžio 24-ąją, tūkstantis devyni šimtai devyniasdešimt pirmaisiais Viešpaties ir keturioliktaisiais mūsų Pontifikato metais.

Jonas Paulius II.“

Iškilmingai į Vilniaus arkikatedrą A. J. Bačkis įžengė ir arkivyskupijos valdymą perėmė 1992 m. kovo 4 d. per Šv. Kazimiero šventę. O Lietuvą pirmąsyk aplankė prieš trejus metus.

Pirmoji kelionė į Lietuvą

1989 m. arkivyskupas A. J. Bačkis pirmąkart atvyko į Lietuvą, o pirmoji kelionė čia buvo į Marijampolę. Vyskupas Juozas Žemaitis MIC, apie garbingo svečio atvykimą sužinojęs prieš valandą ar dvi, sutiko jį, atsivežė į butą (tuo metu vyskupas gyveno prie Šešupės, Kranto g. 4). Vyskupas mielai prisiminė šį pirmąjį susitikimą su būsimuoju arkivyskupu, jo balsą, iki šiol tegirdėtą tik kalbantis telefonu. Mat keturiems Lietuvos vyskupams būnant Romoje, iš Olandijos paskambino nuncijus A. J. Bačkis ir su kiekvienu norėjo pakalbėti. Vysk. J. Žemaitis prie telefono suskubo pirmutinis… O tada dar prelatą A. J. Bačkį Lietuvos vyskupai žinojo kaip mieliausią, geriausią, draugiškiausią lietuvių globėją… – būdamas šalia Šventojo Tėvo, noriai padėdavo tvarkyti Lietuvos Bažnyčios reikalus, gauti audiencijas pas Popiežių.

Vysk. J. Žemaitis prisimena, kaip arkivyskupas, atvykęs į Marijampolę, grožėjosi gamta, berniokiškai leidosi nuo nepatogaus Šešupės kranto prie vandens, norėdamas į jį panardindami rankas, vis kartodamas „Šešupė, Šešupė!“: tai nuo kūdikystės dainose girdėtas žodis, tai jo meilė Lietuvos gamtai…

Arkivyskupas drauge su vyskupu J. Žemaičiu Marijampolės prokatedroje koncelebravo vakarines šv. Mišias prie palaimintojo Jurgio Matulaičio altoriaus. Nors iš anksto niekam nebuvo žinoma, kad atvyko garbingas svečias, tada, t. y. rugsėjo 8-ąją – Švč. M. Marijos gimimo dieną, žinia apie netikėtą svečią greitai pasklido, be to, buvo Šilinės, tad susirinko nemažai žmonių, daug jaunimo: ateitininkų, skautų. Vysk. J. Žemaitis pristatė svečią, sakė pamokslą. Po šv. Mišių vyskupą A. J. Bačkį pasveikino jaunimo atstovai. Svečias tarė padėkos žodį. Bet vos ištarė sakinį: „Šią dieną, šią valandą išsipildė mano gyvenimo svajonė…“, jo akys prisitvenkė ašarų, balsą užgniaužė… Patylėjęs minutę kitą, sugebėjo sukaupti jėgų ir gražiai padėkoti. O grįžus į zakristiją skausmingai šyptelėjo: „Labai skystai pasirodžiau!..“ Vyskupas J. Žemaitis MIC, pats būdamas labai sujaudintas tokia gilia arkivyskupo meile Lietuvai, kalbėjo: „Geriau ir nebuvo galima pasakyti. Visi jautriai pamatė Jūsų ilgesį savosios tėvynės, per tiek metų puoselėtą jai meilę…“

Vysk. J. Žemaitis dar prisimena, kad 1991 metų gegužės mėnesį, kai lankėsi Vašingtone, Stasys Lozoraitis Lietuvos atstovybėje suorganizavo susitikimą su įvairiausių organizacijų bei asmenų atstovais – dalyvavo apie 100 žmonių. Buvo kalbama įvairiausiais Lietuvos klausimais. O pats S. Lozoraitis paklausė: Kaip jūs galvojate, ko labiausiai trūksta Lietuvos Bažnyčiai?

- Arkivyskupo Audrio Juozo Bačkio, – nedvejodamas atsakęs vyskupas. – Todėl jums visiems reikia dėti daug pastangų…

S. Lozoraitis paabejojo, ar arkivyskupas, užaugęs kitoje aplinkoje, pritapsiąs…

Tada vysk. J. Žemaitis MIC papasakojo epizodą iš arkivyskupo viešnagės Marijampolėje. Visi buvo giliai sujaudinti ir, aišku, sutiko su vyskupo J. Žemaičio pageidavimu.

Šventasis Tėvas labai myli Lietuvą. Ta meilė, kalba vyskupas J. Žemaitis, galima teigti, personifikuota. Mylėdamas jauną prelatą, Šventasis Tėvas parodė nuoširdumą ir jo tėvynei. Mes visi esame dėkingi arkivyskupui metropolitui A. J. Bačkiui už popiežiaus Jono Pauliaus II pagerbimą Lietuvoje. Kaip būtų organizuotas šis pagerbimas, jeigu nebūtų buvusios viską matančios, įžvalgios arkivyskupo akies?

Kaip Apaštalų Sosto atstovas arkivyskupas dalyvavo arkivyskupo Julijono Steponavičiaus laidotuvėse 1991 m. birželio 24 d., o 1991 m. rugsėjo 30 d. Vilniuje Šventojo Tėvo įgaliotinis arkivyskupas Audrys Juozas Bačkis su Lietuvos užsienio reikalų ministru pasirašė diplomatinių santykių tarp Lietuvos Respublikos ir Šventojo Sosto atkūrimo deklaraciją, kartu užsienio reikalų ministrui Algirdui Saudargui įteikdamas Šventojo Tėvo medalį.

Darbas Lietuvoje

1992 m., kaip jau minėta, Šventasis Tėvas arkivyskupą A. J. Bačkį paskyrė darbui į Lietuvą.

Vilniaus arkivyskupijoje 8 dekanatai (Dūkšto, Ignalinos, Šalčininkų. Švenčionių, Trakų, Turgelių, Valkininkų, Vilniaus), Kaišiadorių vyskupijoje – 9 dekanatai (Alytaus, Giedraičių, Merkinės, Molėtų, Saldutiškio, Stakliškių, Širvintų, Žaslių ir Žiežmarių), Panevėžio vyskupijoje šiuo metu taip pat 9 dekanatai (Anykščių, Biržų, Kupiškio, Panevėžio, Panevėžio –Krekenavos, Pasvalio, Rokiškio, Utenos, Zarasų), tad Vilniaus metropolijoje – 26 dekanatai. Vien toks skaičius liudija darbų gausą.

Vos tik pradėjęs darbą Vilniuje arkivyskupas A. J. Bačkis buvo paskirtas Popiežiaus Jono Pauliaus II vizito Lietuvoje parengimo komiteto pirmininku. Prie pirmųjų ypač reikšmingų darbų priskiriamas Vilniaus kunigų seminarijos atkūrimas 1993 metais. Vėliau jo rūpesčiu buvo pastatyti nauji seminarijos rūmai su koplyčia.

Metropolitui A. J. Bačkiui buvo patikėtos labai atsakingos pareigos: 1993 m. spalio 15 d. Lietuvos vyskupai jį išrinko Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininku, o 1996 m. lapkričio 12 d. – buvo perrinktas šioms pareigoms. Po dviejų arkivyskupo kadencijų, Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininku buvo išrinktas arkivyskupas Sigitas Tamkevičius SJ.

Rūpestis tikybos mokytojais

Arkivyskupo rūpesčiu ir iniciatyva 1993 m. įsteigta Vilniaus pedagoginio universiteto Tikybos katedra, pradėjusi rengti tikybos mokytojus. Kardinolas nuolat globoja šią universiteto katedrą, rūpinasi studijų planais bei mokymo turiniu, rekomenduoja dėstytojus, lankosi studentų vasaros stovyklose, kviečia juos į seminarus, susitikimus, bažnytines šventes.

Pagalba vargstantiems

Tik atvykęs į Lietuvą arkivyskupas ėmėsi darbų siekdamas padėti vargstantiems. Jis tapo pirmuoju kapelionu „Tikėjimo ir šviesos“ bendruomenės, kuri subūrė tėvus, auginančius vaikus su negalia.

Nerimo arkivyskupo širdis, matydama skurstančius ir alkanus, tad ieškojo patalpų vargšams. 1992 m. Vilniaus kurija atgavo Lateranų kanauninkų buvusio vienuolyno rūmus (po 1863-1864 m. sukilimo caro valdžia šį vienuolyną uždarė ir pavertė kareivinėmis; beje, kareivinės buvo ir lenkų, ir sovietinės okupacijos metu). Pastatai sovietų armijos buvo nuniokoti. Paminklosauga įsakė nugriauti kareivišką valgyklą, pristatytą prie vienuolyno. Arkivyskupas, apžiūrėjęs patalpas, pasakė: „Čia bus vargšų valgykla. Neleisiu griauti šio pastato – jis man reikalingas“.

Užvirė darbai. Maltos ordinas parūpino reikalingą įrangą, prisidėjo prie remonto išlaidų.

1992 m. gruodžio 8 d. arkivyskupas pašventino „Betanijos“ valgyklą  ir pažadėjo rūpintis, kad šiuose namuose nepristigtų nei duonos, nei meilės. Kurijos archyve yra įrašai, kuriuose atsispindi gili, nuoširdi padėka arkivyskupui A. J. Bačkiui: „Už viską padėkoti tik širdim galiu, – už Jūsų kantrybę, taktą, gerumą. Ačiū Dievui, kad mūsų Lietuvėlėje dar yra tokių nuostabių žmonių kaip Jūs, aptarnaujančių mus, nusilpusius, ligotus… Kas pasaulyje geriausia, lai lydi Jus…“

„Betanijos“ valgykla iš pradžių maitindavo 500, 1997 metais kiekvieną dieną nemokamai pietus valgė 620 vargingų asmenų, pastaruoju metu – iki 700 žmonių.

xxx

Dar 100 vaikų iš daugiavaikių ir asocialių šeimų yra maitinami ,,Caritas“ valgykloje. Čia veikia ir Vaikų centras. Vilniaus arkivyskupo pastangomis ir „Caritas“ iniciatyva 1996 m. įkurti Motinos ir vaiko globos namai Vilniuje, kuriuose gyvena netekėjusios, neturinčios pastogės bei lėšų, artimųjų atstumtos, motinos su mažais vaikais ar jaunos merginos, laukiančios vaikelių. Čia jos ramiai gali kurį laiką paauginti savo mažylius.

xxx

Nuo 1996 metų veikia Gailestingumo Motinos globos namai. Juose Motinos Teresės seserys vienuolės kasdien maitina po 150 žmonių, slaugo sergančius benamius. Ten pat įrengti ir Nakvynės namai, kuriuose kasnakt šiltą pastogę gauna apie 50 savo busto neturinčių žmonių.

xxx

Kardinolas pats asmeniškai dažnai lankosi įvairiose ligoninėse, pensionatuose, kalėjimuose.

Rūpestis jaunimu

Rūpindamasis jaunąja karta, arkivyskupas 1994 m. įkūrė Šeimos centrą, kuriame būsimieji jaunavedžiai rengiami Santuokos sakramentui, šeimoms teikiamos dvasinės ir psichologinės konsultacijos. Nuo 1997 m. kovo 1 d. įvedami privalomi kursai sužadėtiniams. Jie turi išklausyti 5 paskaitas medicinos, psichologijos, bažnytinės teisės ir kitais klausimais. Siekiama, kad šeimos klausimais (apie iškylančias problemas, kaip jas įveikti), remdamosi savo patirtimi, galėtų kalbėti pavyzdingos krikščioniškos šeimos, kurias parinktų kunigai… 1997 m. įkūrė Trinapolio rekolekcijų namus, kurių durys atviros ne tik kunigams, vienuoliams, bet ir pasauliečiams. 1999 m. arkivyskupas įkūrė Vilniaus arkivyskupijos Sielovados centrą, kuriame veikia įvairios katalikų organizacijos.

2000 m. įkurtame Vilniaus arkivyskupijos Amatų centre suburti profesionalūs meistrai padeda jaunimui įsigyti staliaus, juvelyro, statybininko, restauratoriaus, virėjo, siuvėjo profesijas.

Dar mokydamasis gimnazijoje Prancūzijoje A. J. Bačkis aktyviai dalyvavo skautų bei ateitininkų veikloje, tad ir Lietuvoje nepaliauja rūpintis jaunimu.

1992 m. birželio pradžioje Pasaulio jaunimo dienos proga Vilniuje Šv. Jono bažnyčioje arkivyskupas aukojo šv. Mišias, o po to susitiko su jaunimu. Pamokslo metu kalbėjo apie tai, kad galėtume būti Dievo vaikais, reikia vadovautis Šventąja Dvasia. Tam būtina tyla. Reikia nutildyti pasaulio triukšmą, susikaupti ir tyliai paklausti Dievo… Dievas davė meilės ir protingumo dvasią. Vaikai ir jaunuoliai, nepažinę nei žmonių, nei Dievo meilės, dažnai nueina pražūtingais keliais. O mes ar visada tiems paklydusiems parodėme savo meilę? Arkivyskupas meldėsi, kad mumyse įsiviešpatautų Šventoji Dvasia, tiesos, laisvės ir meilės dvasia. O pažinus tiesą ir meilę, jų nebebus galima laikyti tik sau – pati dvasia vers dalytis su savo broliais.

1994 m. liepos 14-17 d. Vilniuje vykusiame XII Ateitininkų kongrese arkivyskupas metropolitas A. J. Bačkis kalbėjo apie jaunimo dvasingumą, uždavinius darbuojantis Lietuvos gerovei.

Paminėtina ir 1994 m. spalio 25-26 d. Vilniuje vykusi mokslinė-praktinė konferencija „Lietuvos  Šeima: tradicija ir ateitis“, kurioje arkivyskupas skaitė pranešimą „Šeima – meilės ir gyvenimo bendrystė“. Jame buvo aptariama ir Kaire įvykusi Jungtinių Tautų tarptautinė konferencija, sušaukta Šeimos metų proga bei skirta demografinei ir ekonominei plėtotei. „Kairo konferencijoje diskutuoti klausimai buvo tiesiogiai susiję su žmogaus teisėmis ir orumu: su teise į gyvybę, su šeimos, kaip pagrindinės visuomenės ląstelės, orumu, su tėvų teise ir pareiga, kurias valstybė privalo saugoti ir globoti, su pasaulio tautų augimu, kuris turi pasitarnauti žmogaus, šeimos gėriui“. „Šventasis Sostas, – kalbėjo pranešėjas, – nuosekliai ir aiškiai pasisakė ir kovojo, kad  dokumentuose ir programose būtų išlaikyta tradicinė ir sveika šeimos samprata, pagrįsta įgimta žmogaus teise, kurią Katalikų Bažnyčia per amžius gynė.“ Šventasis Sostas Kairo konferencijoje stojo į atvirą kovą prieš visas jėgas, kurios ardo šeimą, skleidžia mirties kultūrą, dvasiškai ir fiziškai žlugdo tautas.

Įvertindamas pasaulio patirtį, arkivyskupas apžvelgė padėtį Lietuvoje: į paviršių iškilusias įvairias blogybes ir per mažą rūpestį, kultūrinių bei dvasinių vertybių puoselėjimu, šiurkščiai brukamą šeimos planavimo programą ar pan. Todėl ir Bažnyčia, ir Valstybė privalo vienyti jėgas bei daryti viską šeimų materialinei ir dorovinei gerovei.

Apžvelgęs jau atliktus ir tebedirbamus darbus šia linkme Lietuvos vyskupijose, pranešimo pabaigoje prelegentas kalbėjo: „Mes visi esame atsakingi tėvams, tautai ir galop Dievui. Bažnyčia neužmerkia akių, žiūrėdama į šiandieninę šeimų padėtį. Kad ir disponuodami kukliomis galimybėmis, stengiamės padėti šeimoms, kuriame katalikiškus darželius ir mokyklas. Vyskupijose veikia jau ne vienas katalikiškos šeimos centras, kur stengiamasi padėti šeimoms spręsti jų problemas. Gydytojų, psichologų ir dvasininkų pagalba ruošiamas jaunimas šeimos gyvenimui, rengiami seminarai vedusiems, supažindinama su natūraliais šeimos planavimo metodais. Taip pat nemažai įkurta senelių prieglaudų ir našlaičių namų, kurie yra išlaikomi Bažnyčios lėšomis, kai kur drauge su Valstybės pagalba.

Visų mūsų didžiausias troškimas – turėti laimingas, sveikas šeimas. Turime siekti, kad katalikai, gydytojai, seselės, pedagogai ir tėvai stengtųsi gydyti ne tik ligų simptomus, bet suvoktų esamų problemų priežastis ir skirtų visą dėmesį ir jėgas neigiamiems padariniams įveikti. Visų bendra atsakomybė ir garbingas apsisprendimas padės išlikti gyvai ir sveikai mūsų tautai šiame Žemės lopinėlyje, kurį su meile vadiname „LIETUVA“.

Savo tėveliui diplomatui dr. Antanui Stasiui Bačkiui atminti iš jo palikimo bei aukotojų lėšų arkivyskupas 2001 m. pastatė Vilniaus universiteto Santariškių klinikos koplyčią.

Svarbi kardinolo veikla ir Lietuvoje atkurtoje Katalikų Akademijoje. Tarkim, 1996 m. vasario 8-9 d., LKMA surengus jubiliejinę konferenciją, minint Lietuvos valstybingumo puoselėtojo, Lietuvos diplomatijos šefo dr. Antano Stasio Bačkio 90-ąjį jubiliejų, arkivyskupas skaitė pranešimą-prisiminimus apie savo tėvą ir šeimą, puoselėjusią meilę Lietuvai, pavergtai tėvynei, tikėjimą jos būsima laisve, įvairiausią kovą dėl tos laisvės. Renginiai vyko Joniškėlyje, dr. S. A. Bačkio gimtinėje bei Vilniuje.

1997 m. sausio mėnesį arkivyskupas A. J. Bačkis kalbėjo jubiliejiniuose renginiuose – minint Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos 25-erių metų jubiliejų (sausio 16 d.) bei skaitė pranešimą minint Lietuvos bažnytinės provincijos pertvarkymo ir Vilniaus arkivyskupijos metropolijos 5-erių metų jubiliejų bei palaimintojo Jurgio Matulaičio 70-ąsias mirties metines. Kalbėdamas apie LKB kroniką, prelegentas aiškino jos reikšmę formuojant Bažnyčios vadovų nuomonę apie tikinčiųjų būklę Lietuvoje sovietinės okupacijos metais.

Skaitydamas apie Lietuvos bažnytinės provincijos pertvarkymą, arkivyskupas pažymėjo, kad 1991 m. gruodžio 24 d. oficialiu popiežiaus raštu paskelbta: sudaroma Vilniaus arkivyskupijos metropolija. Tai kalėdinė Šventojo Tėvo dovana Lietuvai. Arkivyskupas aiškino, kodėl tokio potvarkio nebuvo anksčiau, kai Lietuva dar priklausė sovietams:

Vatikanas nesiekė politinių tikslų, tačiau suprato, kad Vilniaus prijungimas prie Lietuvos bažnytinės provincijos būtų sovietų (ir apskritai viešosios pasaulio opinijos)  interpretuojamas, kaip Lietuvos inkorporacijos į Sovietų sąjungą pripažinimas;

Šventasis Sostas gerbė vysk. Julijoną Steponavičiaus tvirtą laikyseną ir siekė, kad jis galėtų grįžti į Ganytojo pareigas. Tam griežtai  priešinosi Sovietų valdžia;

Sielovadiniu požiūriu toks potvarkis nebūtų pakeitęs egzistuojančios padėties, nes nuo Lietuvos vyskupų konferencijos įkūrimo Vilniaus arkivyskupijos valdytojas buvo laikomas teisėtu Lietuvos vyskupų konferencijos nariu.

Manau, - kalbėjo arkivyskupas, – kad istorija pateisino Šventojo Sosto atsargumą ir principinę poziciją: vysk. Julijonas Steponavičius grįžo į Vilnių ir iš karto buvo paskirtas  į  Vilniaus  arkivyskupiją. Tai atvėrė kelią naujos Vilniaus bažnytinės provincijos įkūrimui.

2002 m. Klaipėdos universitete Pedagogikos fakultete vyko Jo Eminencijos Lietuvos kardinolo dr. A. J. Bačkio globojama tarptautinė mokslinė praktinė konferencija ,,Krikščionybės ateitis akademinėje bendruomenėje“, kuri iš uostamiesčio persikėlė į Šiaulių universitetą, o balandžio 27–28 d. buvo tęsiama Vilniaus universitete. Toks jungtinis – šalies universitetų ir Bažnyčios renginys Lietuvoje organizuotas pirmąjį kartą. Klaipėdos universitete prieš konferenciją buvo pašventinta po remonto atnaujinta Katechetikos katedra, naujo vedėjo teologijos mokslų daktaro kun. Arvydo Ramono ,,ingresas“. Pašventinimo apeigas atliko Telšių vyskupas Jonas Boruta, po iškilmingos ceremonijos taręs pasveikinimo žodį dalyviams ir pranešėjams.

2002 m. gegužės 15 d. Trinapolio (Vilnius) vienuolyno rekolekcijų namuose vyko spaudos konferencija, skirta Dirbtinio apvaisinimo įstatymo projektui aptarti. Prelegentai – kardinolas Audrys Juozas Bačkis, Lietuvos Vyskupų Konferencijos pirmininkas arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, evangelikų liuteronų vyskupas Jonas Kalvanas, Stačiatikių Bažnyčios atstovas Vasilijus Novinskis, kunigas ir gydytojas Andrius Narbekovas, kun. Ričardas, Pasaulinės gydytojų federacijos ,,Už gyvybę“ Lietuvos asociacijos pirmininkė dr. doc. Alina Šaulauskienė, Informacijos ir leidybos centro ,,Už gyvybę“ direktorė Bitutė Obelenienė.

Jau šie keli pavyzdžiai liudija plačiašakę mokslinę kardinolo A. J. Bačkio darbų plotmę.

xxx

2001 m. sausio 21 d. arkivyskupas A. J. Bačkis buvo paskirtas Šventosios Romos  Bažnyčios kardinolu.

2001 vasario 21 d. kardinolas Audrys Juozas Bačkis priimtas į Šventąją kardinolų kolegiją. Nuo 2001 m. tapo Katalikiško Auklėjimo Kongregacijos narys. 2002–2005 m. – Lietuvos Vyskupų Konferencijos pirmininkas. 2005 m. rugsėjo 20 d. išrinktas Lietuvos Vyskupų Konferencijos vicepirmininku trejų metų kadencijai, o 2008 m. lapkričio 5 d. perrinktas Lietuvos Vyskupų Konferencijos vicepirmininku dar vienai trejų metų kadencijai. Šiuo metu taip pat pirmininkauja LVK Švietimo komisijai ir Šeimos reikalų tarybai.

Nuotraukoje: Kard. A. J. Bačkis

Voruta. – 2011, kov. 26, nr. 6 (720), p. 3.

Voruta. – 2011, bal. 9, nr. 7 (721), p. 3.

Voruta. – 2011, bal. 23, nr. 8 (722), p. 3.

Voruta. – 2011, geg. 7, nr. 9 (723), p. 3.

Katalikų kardinolai ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra