Kunigo Edvardo Kraujalio 80 vasarų

Autorius: Data: 2011-08-11, 11:57 Spausdinti

Kunigo Edvardo Kraujalio 80 vasarų

Monika RYBELIENĖ, Molėtai

„Tiesos ir laisvės per daug nebūna, tik laisvė be pareigos pavojinga, o be istorinės tiesos – akla“, – kadaise, prieš kelis šimtmečius, pasakė vienas iš žymių filosofų, tačiau ir šiais laikais ši mintis kartojama daugelio šviesuolių. Šviesos, o ypač dvasinės, šiais laikais labai stinga. Atrodytų, kas daugiau, jei ne kunigai, gali ją geriausiai nešti ir perduoti žmonėms? Pačiame Molėtų rajono pakraštyje, Joniškio kaime, jau 15 metų klebonauja kunigas iš didžiosios raidės Edvardas Kraujalis. Kunigystę didžiausia gyvenimo dovana laikantis klebonas rugpjūčio 13 d. minės garbingą 80 metų jubiliejų, ta proga gerbiamą E. Kraujalį sveikins bendruomenės nariai, kurie jam sakė būtinai padėkosiantys už laiku ištartą žodį, jų šeimoms įskiepytas krikščioniškąsias vertybes. Apie pasirinktą gyvenimo kelią, meilę Dievui ir žmonėms kalbėjomės su ilgamečiu Joniškio šv. apaštalo Jokūbo bažnyčios klebonu Edvardu Kraujaliu. Šis kunigas ne tik mėgsta skaityti poeziją, bet ir ją cituoti.

„Gyvenimas prabėgo greitai, kaip paukštis nuplasnojo… ir nesvarbu, kad tai žodžiai iš giesmės, kurią moteriškės per laidotuves gieda, bet labai tinka ir mano gyvenimui apibūdinti. Nebuvau toks tiesmukas kaip kunigas Milžinas, kurio gyvenimo aprašymą dažnai pavartyti mėgstu, nes ten daug smagių jo istorijų aprašyta. Nebuvau ir toks gyvas, audringas kaip kunigas Jonas Žvinys, kuris įvairius juokus kalbėdavo, netikėtais poelgiais parapijiečius stebindavo. Buvau pilkas, eilinis kunigas, – sakė klebonas E. Kraujalis, daugiausiai dėmesio kasdieniame gyvenime skiriantis ne prabangiems materialiniams dalykams, o dvasinio pasaulio tobulinimui, kas jį, pasak bendruomenės narių, ir daro išskirtiniu. Aplinkiniai apie kleboną E. Kraujalį pasakoja, kad tai labai gerbiamas ir mylimas kunigas, giliai tikintis, labai kuklus, tačiau visa širdimi atsidavęs darbui ir gali tapti pavyzdžiu bet kuriam jaunam kunigui.

Giminės kunigai

Kraujalių giminės pavardė buvo žinoma jau nuo seno dėl „Ryto“ draugijos steigėjo kunigo Petro Kraujalio veiklos, o giminėje būta ir daugiau dvasininkų. Klebonas pasakojo, kad ir mamos, ir tėčio giminėje buvo kunigų – Juozas Kraujalis, Petras Kraujalis, Jonas Žvinys, taip pat senelės Onos Maželytės brolis, mamos brolis Juozapas Gylys. Klebono krikšto tėvas Adolfas Kraujalis dalyvavo 1917 m. vykusioje konferencijoje, kurioje išrinkta visa taryba, 1918 m. vasario 16 d. paskelbusi Lietuvos nepriklausomybę.

Apie save ir artimuosius

80 metų jubiliejų minintis kunigas stebina atmintimi, žiniomis ir noru pasauliui po savęs palikti daugiau nei vien sakytinį žodį pamaldų metu. Gimęs ir augęs Molėtų rajone, Milių kaime, esančiame netoli Stirnių, kunigas E. Kraujalis nemažai gyvenimo dienų praleido ieškodamas informacijos apie savo giminės šaknis, norėjo, kad ir ateinančios kartos apie tai žinotų.

„Seneliai iš tėvo pusės gimė Avilčių kaime, seneliai iš mamos pusės – nuo Labanoro, Matalėnų kaimo. Ir vieni, ir kiti buvo baudžiauninkai, tačiau labai darbštūs, tad su laiku praturtėjo. Lietuvos centriniame archyve sužinojau, kad prosenelis greičiausiai dirbo Panevėžio apylinkėse – Ramygaloje – esančiame dvare, tačiau iš ten pabėgo, nes buvo sunku dirbti, ir įsikūrė prie Čiulų dvaro. Rašytiniuose šaltiniuose minima, kad 1812 m. prie šio dvaro Staškavietėje gyveno Kraujaliai, tad greičiausiai tai ir buvo mano giminaičiai“, – sakė klebonas bei tęsė, kad per karą Napoleono kariai kaimą sudegino ir kaimo gyventojai gyventi rinkosi kitas vietas, kol galiausiai atsidūrė Avilčiuose, kur gimė E. Kraujalio senelis. Gimė gausioje – septinių vaikų – šeimoje, tačiau dvi seserys ir brolis jau mirę, likusios dar dvi seserys ir brolis, tačiau ryšio su jais beveik nepalaikome, nebent per giminės susitikimus gimtose žemėse.

Milių kaime gyveno trys ūkininkai Kraujaliai, turėjo ir žemės. 1939 m., kai Lietuvoje siautė neramumai, klebono tėtis Mataušas su kitais Kraujaliais – Adolfu ir Jonu – dalijosi žemes. Mataušas gavo daugiau žemės, bet prastos, kurioje 1940 m. naujus trobesius pasistatė, tačiau neilgai jais džiaugėsi, mat 1944 m., užsikrėtęs dėmėta šiltine, mirė. Vaikystėje anksti netekęs tėvelio Edvardas ėmėsi visokių darbų. Kaip pasakojo, teko jam vasaromis šienauti, arti ir atlikti kitus ūkio darbus. Nuo vaikystės prie darbo pratęs ir 80 metų jubiliejaus sulaukęs klebonas sunkių darbų nevengia, pats ir bažnyčią, ir šventorių ir klebonijos aplinką susitvarko. Paprašytas daugiau apie save papasakoti, minėjo, kad gimė ir augo Molėtų rajone, mokėsi Molėtų gimnazijoje.

Kunigystės keliu

„Šią vasarą organizavome bendraklasių susitikimą po 60 metų, nemažai mūsų susirinko. O Molėtų bažnyčioje mudu su dekanu Kęstučiu Kazlausku Mišias laikėme. Iš klasės ne aš vienas kunigo kelią pasirinkau, tačiau Albinas Graužinis jau ne kokios sveikatos buvo ir atvykti į susitikimą negalėjo, – sakė guvus aštuoniasdešimtmetis kunigas E. Kraujalis ir tęsė, kad kunigystės kelias kiekvienam savitas ir įdomus, sudėtinga tik, kai senatvėje ligos apninka, tuomet nebūna, kam senais kunigais pasirūpinti. Tam tikslui Marijampolės savivaldybėje buvo įsteigti senų kunigų namai, kuriuose jie būna karšinami iki tol, kol iškeliavo amžino poilsio atgula. –1951 metais įstojau į Kauno kunigų seminariją. Po trejų metų studijų teko vykti tarnauti į armiją – Pečioroje, Uchtoje, Karelijos Suomijoje, miškuose. Tiesėme antrą geležinkelio liniją nuo Kotlaso į Vorkutą. Grįžęs iš kariuomenės dar metus pasimokiau ir 1958 m. vyskupo J. Steponavičiaus buvau įšventintas į kunigus. Pirmoji vieta, į kurią buvau trylikai mėnesių paskirtas, buvo Marijampolė, vėliau Stakliškės (Prienų r.), Semeliškės (Trakų r.), Kalviai (Kaišiadorių r.). Bobriškių ir Akmens kaimai esantys Varėnos r. Vėliau kunigavau Onuškyje ir Vytautavos kaimuose Trakų r., Kaukliuose (Širvintų r.), Butrumonyse (Alytaus r.) iš kur ir atvykau į Joniškio kaimą ir čia klebonauju jau 15 metų. Neturi, kur manęs seno jau dėti, tai ir bus čia mano paskutinioji vieta.

Neseniai, vos prieš dvejus metus, klebonas minėjo ir gražų savo kunigystės 50 metų jubiliejų, o šiandien su šypsena veide sako, kad ir 80 gyvenimo metų pralėkė nepastebėti kaip viena graži diena, per kurią būta daug susitikimų, daug žmonių pažinta, daug šalių aplankyta.

Susitikimai ir kelionės

„Menu dar tuos laikus, kai akmeninės Stirnių bažnyčios vietoje nieko nebuvo, o žmonės melsdavosi mediniame pastate. Patys gyventojai akmenis iš vietinių apylinkių laukų rinko ir rankomis bažnyčią statė. Apie 1940 m. statybos buvo baigtos. Stirnių bažnyčia stovi ant dvarininkų Žarnauskų žemės. Turiu savo senelio metrikų nuorašą, senelės pasą, kuris buvo išduotas Pirmojo pasaulinio karo metais, tačiau pasiekus 1812 m. visos žinios apie Kraujalių giminę baigiasi.

Menu ir tai, kaip teko bendrauti su kunigu, vienuoliu jėzuitu Jonu Danyla, kuris 1963–1969 m. buvo Stirnių klebonas. Vaikystėje man teko susitikti ir su dabar jau žinomu žurnalistu Algimantu Čekuoliu. Jis gyveno prie Stirnių ežero esančiame Kraujalių kaime, kur jo tėtis dirbo mokytoju. Dabar jis ne tik žurnalistas, bet ir keliautojas, o keliones ir aš labai mėgau. Daug kur buvau, daug ką ir mačiau, tačiau Paryžius liko neaplankytas, Luvras nepamatytas. Norėtųsi ten, nes, kiek teko matyti ir skaityti, nepaprastai gražus miestas. Į Ameriką nenoriu, negraži, per daug naujų technologijų prikišta ji man atrodo, o apie kelionę į Paryžių vis pasvarstau. Gal po 80-ojo gimtadienio kada dar ir sugalvosiu nuskristi, juk dabar judėjimas iš šalies į šalį labai paprastas. Jau daug kur buvau, iš pradžių kelionėms draugų ieškojau, bet vėliau pamačiau, kad metai bėga, o draugų, norinčių keliauti, nėra, tad visur kur buvau daugiausiai vienas.“ Kunigas E. Kraujalis lankėsi Rygoje, Taline, Minske, Maskvoje, Tbilisyje, Kijeve, Sankt Peterburge, meldėsi armėnų bažnyčios šventovėje Ečmiadzino katedroje, esančioje netoli Jerevano. Beje, Ečmiadzino miestelis vadinamas armėnų Vatikanu, nes ten yra įsikūrusios pagrindinės bažnytinės struktūros-katedra, apaštaliniai rūmai, katolokosos rezidencija, kurijos tarnyba, kunigų seminarija… Labiausiai klebono atmintyje išlikusi kelionė Gruzinų karo keliu, kuriuo kažkada yra keliavęs lietuvių literatūros klasikas Antanas Žukauskas-Vienuolis. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę Edvardui Kraujaliui vyskupo rūpesčiu savaitę teko svečiuotis Romoje. 1999 m. rudenį jis lankėsi Šventojoje Žemėje, kur aplankė Karmelio kalną, Jeruzalę, Nazaretą…

Asmeninio kunigo Edvardo Kraujalio archyvo nuotr.

Nuotraukose:

 

1. Kun. Edvardas Kraujalis 1958 m.

 

2. Kun. E. Kraujalis

 

3. Kun. Edvardo Kraujalio klasės draugų susitikimas po 60 metų, vykęs šią vasarą. Centre – kun. E. Kraujalis ir Molėtų dekanas K. Kazlauskas

Voruta.– 2011, rugpj. 20, nr. 16 (730), p. 4.

Katalikų kunigai , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra