KUNIGO AMBRAZIEJAUS JAKAVONIO ŽŪTIES MĮSLĖ

Autorius: Data: 2013-08-08, 09:54 Spausdinti

IRENA JUKNEVIČIŪTĖ

Įvadas

Kunigo Ambraziejaus Jakavonio likimas įdomus tuo, kad jis vienaip ar kitaip susijęs su įvairiomis lietuvių ir lenkų konflikto formomis. A. Jakavonis gimė dabartiniame Varėnos rajone, žemėje, kurią vėliau okupavo Lenkija. Po L. Želigovskio intervencijos A. Jakavoniui teko ilgai rūpintis lietuviškų pamaldų išlaikymu ir kultūros puoselėjimu Gervėčių, Kliukščionių ir Švenčionėlių parapijose. Perkeltas į lenkišką parapiją, jis jau nebegalėjo veikti kaip lietuvybės puoselėtojas, o 1944 m. buvo nužudytas Armijos krajovos partizanų. Nužudymo priežastis iki šiol nėra visai aiški.

Rašant šį darbą trūko archyvinių šaltinių, ypač pirmajai daliai, skirtai A. Jakavonio gyvenimui. Buvo naudinga tik kunigo asmens byla, saugoma Mokslų akademijos bibliotekos Rankraščių skyriuje, Vilniaus arkivyskupijos kurijos archyvo fonde. Čia buvo galima rasti duomenų apie jo veiklą ir konfrontaciją su lenkų valdžia1. Įdomu tai, kad paskutinis dokumentas šioje byloje datuojamas 1934 metais. Duomenų apie A. Jakavonio veiklą Eitminiškių parapijoje ir apie jo mirtį byloje nėra. Reikia manyti, kad kažkieno buvo pasirūpinta informaciją nuslėpti. Daugiau duomenų galima rasti apie Armijos krajovos (toliau – AK) veiklą. Lietuvos centriniame valstybės archyve (toliau – LCVA) yra saugomi Bernardinų bažnyčioje rasti AK dokumentai. Juose yra informacijos apie AK susikūrimą Vilniaus krašte ir jos tikslus2. A. Jakavonio suėmimo 1944 m. faktas minimas Lietuvos ypatingojo archyvo LKP dokumentų skyriuje (toliau – LYA (LKP)) saugomoje byloje apie AK veiksmus3.

Broniaus Kviklio „Lietuvos bažnyčių“ 5 tomo 1-ojoje dalyje yra trumpa A. Jakavonio biografija4. Daugiau duomenų apie jį ir parapijas, kur jis dirbo, galima rasti to paties tomo antrojoje dalyje5. B. Kviklis surinkus duomenis apibendrino 6-ame tome6.

Iš A. Jakavonio biografijos tyrėjų reikia paminėti Antaną Patacką, paskyrusį kunigui atskirą brošiūrą7. Šis leidinys vertingas tuo, kad čia apžvelgiama A. Jakavonio biografijos faktai nuo pat gimimo iki žūties. Tačiau šią informaciją daug kur reikia patikslinti. Pavyzdžiui, rašydamas apie kunigo mirtį, A. Patackas tik atkartojo nepatikrintus ir netikslius duomenis (apie tai kalbama šiame darbe toliau).

Mykolo Biržiškos leidinyje „Vilniaus Golgota“ surinkta informacija apie Vilniaus krašto lietuvių persekiojimą padeda geriau suprasti A. Jakavonio veiklos Gervėčiuose laikotarpį, ypač pirmuosius metus po L. Želigovskio intervencijos8.

Apie A. Jakavonį ir jo veiklos įamžinimą 1989 m. laikraštyje „Vilniaus balsas“ rašė Unė Norkaitytė9. Kunigo žūties 50-ųjų metinių progai skirtas vysk. J. Borutos pamokslas, išspausdintas „Vorutoje“10.

Bene pirmasis nuosekliau A. Jakavonio žūties aplinkybes ir datą mėgino nustatyti Juozas Lebionka kolektyvinėje studijoje apie AK veiklą11. Jis teisingai sako, jog A. Jakavonis negalėjo būti nužudytas 1943 m.

tiriant Armijos krajovos veiklą, galima remtis gausia lenkų istoriografija. Dauguma monografijų, memuarų ir straipsnių yra gerokai politizuoti, tačiau faktografinės medžiagos čia pateikta užtektinai.

Faktų gausa ypač išsiskiria J. Wolkonowskio veikalas12, kur yra susintetinti ankstesni tyrimai. Aptardamas lenkų pogrindžio veiklą 1939 – 1945 m., autorius remiasi tiek Lenkijos, tiek Lietuvos archyvais, atsiminimais, taip pat lenkų ir lietuvių literatūra.

Minėtina M. Ney-Krwawicziaus monografija, kur aprašoma AK organizacinė struktūra13. J. Ślaskio veikalas apie Antrąjį pasaulinį karą yra bendresnio pobūdžio, bet ir jame taip pat yra nemažai informacijos apie AK veiklą Rytų Lietuvoje14. Vienas žymiausių AK veiklos tyrėjų R. Korab-Źebrykas yra išleidęs dvi dėmesio vertas studijas. Viena jų skiria AK veiklai apskritai ir ypač Vilniaus puolimui 1944 m. liepos mėn.15, kitoje mėginama pateisinti visus „krajovcų“ veiksmus Vilniaus krašte. Pastarasis leidinys įdomus tuo, kad pateikia lenkų A. Jakavonio nužudymo aplinkybių versiją16. Kunigo nužudymas minimas ir M. Wardzyńskos monografijoje apie lenkų gyventojų padėtį Lietuvos generalinės srities teritorijoje17.

Yra išleisti buvusių AK partizanų E. Banasikowskio18 ir E. Pisarczyko19 atsiminimai. Pastarasis priklausė AK Vilniaus apygardos 4-ajai brigadai, A. Jakavonio nužudymo metu veikusiai būtent tose apylinkėse.

1999 m. išleistoje studijoje „Armija krajova Lietuvoje“ yra pateikta lietuvių ir lenkų istorikų darbų, kur kritiškai vertinama AK veikla Lietuvoje20. Čia daugiausia svarstomi AK bendradarbiavimo su vokiečiais klausimai.

Iš straipsnių minėta A. Bubnio publikacija „Švyturio“ žurnale; čia pateikta daug neigiamos veiklos pietryčių Lietuvoje faktų. Be to, kun. A. Jakavonio žūtis apžvelgiama kitame A. Bubnio straipsnyje21.

AK tematika yra parašyta ir kitų darbų, bet jie būtų naudingi tik rašant šios organizacijos istorijai skirtą darbą.

Taigi, remiantis išleista medžiaga, šiame darbe mėginama objektyviai ir nepasiduodant emociniam vertinimui parodyti kunigo A. Jakavonio darbų reikšmę, Armijos krajovos veiklos motyvus. Kitaip tariant, stengiamasi atsakyti į klausimą: kiek bendros istorinės tendencijos (lietuvių ir lenkų etninis konfliktas) veikė atskirų žmonių, šiuo atveju A. Jakavonio, gyvenimą

KUNIGO AMBRAZIEJAUS JAKAVONIO GYVENIMAS IR VEIKLA IKI ANTROJO PASAULINIO KARO

VAIKYSTĖ IR MOKSLO METAI. Ambraziejaus Jakavonis gimė 1886 m. vasario 5 d. Randamonių k., Merkinės parapijoje. Dabar Randamonys priklauso Ratnyčios parapijai, Druskininkų rajonui.

Būsimo kunigo tėvai -  Karolis Jakavonis ir Regina Valevičiūtė. B. Kviklys veikalo „Lietuvos bažnyčios“ 5-ame tome pateiktoje kunigo biografijoje tėvo pavardę rašo – Jakavonis ir rodo, kad dokumentuose rašoma – Jakovanis22 (sulenkinta forma). Šiame darbe vartosime tradicine tapusią formą – Jakavonis. Be Ambraziejaus, Jakavonių šeimoje buvo dar keturi vaikai: du broliai – Petras ir Tomas ir dvi seserys – Agota ir Vincenta. Būsimasis kunigas buvo jauniausias. Dzūkijos žemė nederlinga, todėl teko verstis ir pagalbiniais verslais – rinkdavo ir parduodavo grybus uogas23. Petrui ir Tomui teko išvykti į Ameriką. Petras vėliau grįžo ir ėmė ūkininkauti, o Tomas liko Amerikoje. Ten jis prasigyveno ir padėjo Ambraziejui mokytis24. Ambraziejus baigė keturias gimnazijos klases Vilniuje ir įstojo į Vilniaus kunigų seminariją.

XX a. pradžioje suaktyvėjęs tautinis atgimimas ir panaikintas spaudos draudimas neabejotinai turėjo įtakos Ambraziejui, kaip ir pamaldūs tėvai, kurių dėka jis galėjo apsispręsti ir pasukti kunigystės link. Ypač pamaldi buvo motina, ją kunigas labai gerbė ir po mirties pastatė jai paminklą Gervėčiuose25. Reikia pasakyti, kad Randamonyse gyveno aktyvūs lietuviai – 1926 m. čia buvo vaidinama, giedamas Tautos himnas. 1927 m. Randamonyse buvo įsteigtas Šv. Kazimiero draugijos skyrius, kurio pirmininku buvo A. Jakavonis26.

Neaišku, kaip A. Jakavoniui mokslas sekėsi gimnazijoje. Seminarijoje jį pasitiko pusiau lenkiška aplinka – vadovaujančius postus joje užėmė daugiausiai lenkai. Iki tautinio atgimimo pradžios lietuviai čia nebuvo skriaudžiami, tačiau vėliau į tautybę buvo labai atsižvelgiama – lietuvių klierikų skaičius ėmė mažėti. 1912 m. jų buvo tik 23 iš 150 auklėtinių27. Lietuviams būdavo nelengva ir dėl lenkų kalbos nemokėjimo. Dėstytojai, kurių dauguma buvo lenkai, savo auklėtinius stengėsi ugdyti lenkiška dvasia. Padėtis pasikeitė tik 1918 m., kai Vilniaus vyskupu tapo J. Matulaitis. Deja, A. Jakavonis seminariją buvo pabaigęs jau prieš septynerius metus.

A. Jakavoniui pradėjus lankyti seminariją, lietuvių kalba buvo neprivalomas dalykas. Ji buvo dėstoma tik popietinėmis valandomis. Vėliau šis dalykas tapo privalomas. Lietuvių kalbą dėstė kun. J. Kukta, o 1909 – 1911 m. – kun. K. Maliukevičius. Kartu su A. Jakvoniu seminarijoje mokėsi ir daugiau ryškių asmenybių. Kun. K. Čibiras buvo ilgametis Vilniaus ir Švenčionių gimnazijų mokytojas, išleido keletą vadovėlių; žuvo Raudonajai armijai bombarduojant Vilnių. Kun. L. Puciata vėliau įgijo teologijos ir filosofijos mokslų daktaro laipsnį ir dėstė Vilniaus universitete. Jis buvo vokiečių įkalintas koncentracijos stovykloje, iš jos paleistas netrukus mirė. Kun. P. Bieliauskas vėliau kartu su A. Jakavoniu buvo suimtas ir kalintas Lukiškių kalėjime už lietuvybės idėjų skleidimą.

Pasak U. Norkaitytės, nemažą įtaką seminarijos klierikui A. Jakavoniui turėjo literatūros kritikas V. Krėvė-Mickevičius, kilęs iš tos pačios parapijos28. V. Krėvė 1898–1900 m. taip pat mokėsi seminarijoje. Jis buvo atleistas iš jos esą dėl mažo ūgio, tačiau lietuviai klierikai kalbėjo, kad taip atsitikę dėl to, kad V. Krėvė slėpė ginklus. Nors A. Jakavonis mokėsi vėliau, seminarijoje dar sklandė gandai apie V. Krėvės išmetimo priežastis. Būdamas studentas V. Krėvė parvažiuodavo atostogų į Subartonių k. prie Merkinės ir bendraudavo su vyresnio amžiaus mokiniais. Tarp jų buvo ir A. Jakavonis, jaunesnis už V. Krėvę tik ketveriais metais. Pažintis su rašytoju galėjo prisidėti prie būsimo kunigo tautinio brendimo29.

A. Jakavonis seminarijos kursą išėjo per ketverius metus ir 1911 m. buvo įšventintas kunigu. Tais pačiais metais paskirtas vikaru į Gervėčių parapiją. Jo veiklą šioje parapijoje galima vadinti vienu šviesiausių kunigo gyvenimo etapų.

KUNIGAS AMBRAZIEJUS JAKAVONIS – GERVĖČIŲ PARAPIJOS GANYTOJAS. Gervėčiai yra viena lietuviškų salų Baltarusijoje, Astravo rajone. 1535 m. Vilniaus vyskupas Jonas iš Lietuvos kunigaikščių įsteigė Gervėčių bažnytinę fundaciją. Po metų buvo pastatyta medinė bažnyčia. Jau šio klebono laikais keletą metų Gervėčiuose pamaldos buvo atliekamos lietuviškai30. Maždaug tuo laiku apylinkes pasiekė ir tautinis atgimimas. 1898–1901 m. vargonininkas Mikas Petrauskas suorganizavo 80 giesmininkų lietuvišką chorą ir 30 muzikantų orkestrą.

Kai A. Jakavonis 1911 m. buvo paskirtas į Gervėčius vikaru31, ten klebonavo kun. Dalikevičius, lietuvis, tačiau tais pačiais metais lietuviškos pamaldos Gervėčiuose buvo panaikintos. Į parapiją atvykęs jaunas vikaras tuojau pat ėmėsi darbo, stiprindamas vietos lietuvių tautinę savimonę. Dėl sunkios kun. Dalikevičiaus ligos jis 1911 m. rugsėjo 19 d. buvo paskirtas laikinai eiti klebono pareigas. 1915 m. spalio 21 d. kun. Dalikevičius mirė ir A. Jakavonis tapo nuolatiniu klebonu32.

1912 m. Gervėčių parapijos lietuviams vėl laikomos pamaldos savo kalba. A. Jakavonis savo lėšomis samdė giedotojus – mokėjo jiems po rublį, kad būtų kam giedoti per lietuviškas pamaldas. Jis subūrė ir chorą. Kunigas ugdė ir to krašto lietuvių inteligentiją – atrinkdavo mokinius, pats juos parengdavo ir siųsdavo į gimnaziją Vilniuje. 1913 m. A. Jakavonis Gervėčių parapijoje pradėjo steigti „Ryto“ draugijos skyrius33.

A. Jakavonis pats lankė lietuviškus parapijos kaimus, skatino žmones eiti į bažnyčią, steigti lietuviškas mokyklas. Pats pasirūpindavo, kad mokyklos turėtų mokytojus. Pavyzdžiui, Mockų kaime tokią mokyklą lankė net 30 vaikų. Pamokos būdavo po tris dienas kiekvieno mokinio namuose paeiliui. Nuo 1916 m. pradedamos steigti „Ryto“ mokyklos. Vakarais jų mokytojai mokė rašto ir suaugusiuosius. Buvo rengiami klojimo teatro spektakliai, šokiai ir žaidimai34.

Naujas pavojus ne tik Gervėčių, bet ir viso krašto lietuviškumui iškilo po L. Želigovskio žygio. Lenkų valdžia kreivai žiūrėjo į tautinio atgimimo apraiškas jai priklausančioje teritorijoje. Kunigai taip pat negalėjo jaustis saugūs. Antai Širvintų apylinkėse, Janiūnų sodžiuje lenkų žandarai nužudė Zibelų koplytėlės kunigą K. Lajauskį. Žudikams valdžia skyrė viso labo aštuonis mėnesius kalėjimo35.

1921 m. Gervėčiuose uždrausta giedoti lietuviškai. 1922 m. gruodžio 12 d. uždrausta „Ryto“ mokykla. Nepaisant to, šio krašto lietuviai nenurimo. Lietuviškos mokyklos buvo įsteigtos Galčiūnų, Gėliūnų, Mockų, Petrikų, Rimdžiūnų kaimuose. Prie jų atsirado ir vakariniai kursai. Kūrėsi Šv. Kazimiero draugijos skyriai. Blaivybės draugija parapijoje turėjo net 14 skyrių. Visos lietuviškos mokyklos buvo uždarytos tik 1934 m.36.

1922 m. sausio 6 d. Petrikuose buvo surengtas vaidinimas; gruodžio 26 d. Rimdžiūnuose – mokinių eglutė su dainomis ir deklamacijomis. Kitais metais gruodžio 27 d. Gėliūnuose suvaidinta „Amerika pirtyje“. 1924 m. gegužės 24 d. Knystuškėse suvaidinta „Nežudyk“ ir „Grybų karas“, maždaug po mėnesio – „Mūsų gerasis“. 1925 m. Mickūnuose suvaidinta „Ant bedugnės krašto“ ir netgi vienas gudiškas vaizdelis. 1927 m. balandžio 19 d. Gėliūnuose suvaidinta „Nesipriešink“ ir „Dūšelės“. Klojimas, kur vaidinama, buvo išpuoštas lietuviškomis vėliavomis. Balandžio 23 d. Mickūnuose, be įprastų vaidinimų, monologų, dialogų ir dainų, buvo parodytas netgi baletas37. Čia paminėti anaiptol ne visi Gervėčių krašto lietuvių tautinės veiklos pavyzdžiai.

Be abejo, į tokią aktyvią veiklą lenkų valdžia atsakė neigiama reakcija. 1921 m. balandžio 20 d. A. Jakavonis buvo suimtas „už antilenkišką agitaciją“. Iš Gervėčių parapijiečių balandžio 21 d. kreipimosi į Vilniaus arkivyskupą R. Jalbžykovskį matyti, kad į kleboniją anksti rytą žandaras Visockis su keturiais pagalbininkais. Kai prie bažnyčios susirinko žmonės ir ėmė reikalauti, kad kunigą paleistų, Visockis išvyko ir vėl grįžo su kareivių būriu. Prašydami paleisti kleboną, gervėtiškiai tikino, kad jis puikiai atlieka savo pareigas, nepalieka parapijiečių likimo valiai nė akimirką, naktimis važinėja pas ligonius ir, reikalui esant, netgi pavaduoja gretimų parapijų kunigus. Kreipimesi sakoma, kad A. Jakavonis esąs labai užimtas, politika jam nerūpi, į visų tautybių žmones jisai žiūri vienodai38. Gegužės 12 d. parašytas dar vienas analogiškas kreipimasis.

Kunigas buvo paleistas, bet netrukus vėl kilo konfliktas. Šį kartą su Mokyklų inspekcija. 1923 m. vasario 23 d. raštu ji pranešė Vilniaus arkivyskupijos kurijai, kad vasario 17 d. A. Jakavonis laikė Mišias Lietuvos 5-erių metų nepriklausomybės proga ir į jas privertė eiti visus vaikus. Tai vadinama nelojaliu ir nepedagogiškų elgesiu ir raginama perkelti A. Jakavonį į kitą parapiją39.

Kurija į raštą atsakė, esą jų duomenimis, Gervėčiuose vasario 17 d. buvo laikomos Mišios už mirusįjį ir politinio konteksto jose nebūta40. Tai patvirtinama ir paties A. Jakavonio pranešime kurijai.

1927 m. balandžio 7 d. Gervėčių klebonas buvo pakviestas pas arkivyskupą. Kvietimo priežastis ir pokalbio turinys nežinomi, tačiau aišku, kad tuo metu virš A. Jakavonio galvos jau kaupėsi debesys.

Dar 1926 m. Gervėčių bažnyčioje per Velykas įvyko muštynės, jas suorganizavo lenkas vikaras. Kai lietuviai užgiedojo „Linksma diena mums nušvito“, į bažnyčią įsiveržė keletas lenkų. Lietuviai gynėsi, vėliau arkivyskupas juos nubaudė41.

A. Jakavonio perkėlimo iš Gervėčių iniciatoriai, matyt, buvo pasaulietinės valdžios atstovai. 1927 m. spalio 5 d. gervėtiškiai vėl išsiuntė prašymą arkivyskupui, kur sakoma, kad A. Jakavonis vėl buvęs suimtas už tariamai antivalstybinę veiklą. Parapijiečiai dar kartą patvirtino, kad klebonas politika neužsiima. A. Jakavonio populiarumą tarp vietos gyventojų rodo tai, kad kreipimąsi į arkivyskupą pasirašė 603 žmonės42.

Apie A. Jakavonio areštą kuriją oficialiai informavo Vilniaus aps. 2-os apygardos teisėjas. Arkivyskupas atsakydamas teisėjui išsiuntė laišką, kur paprašė kunigą paleisti. R. Jalbžykovskis pažadėjo, kad A. Jakavonis gyvens jo namuose, Pilies g. 8, ir į Gervėčius nuvažiuos tik vieną kartą susirinkti daiktų. Atsakyme rašoma, kad jį numatoma perkelti į kitą parapiją43.

A. Jakavonis buvo palestas tik gruodžio 20 d. Galima spėti, kad be arkivyskupo įsikišimo kunigui kalėjime būtų tekę praleisti ne vienerius metus. Jau kitą dieną po paleidimo kurijos sekretorius A. Savickis pranešė A. Jakavoniui, kad jis skiriamas Kliukščionių parapijos klebonu44.

PASTORACINĖ IR LIETUVIŠKA VEIKLA 1927–1939 m. Kliukščionys yra 14 km į pietus nuo Švenčionių. Dabar jie priklauso Baltarusijai. Apylinkėse daugumą sudarė slavai, tačiau Kulbariškių, Svitališkių, Karklinės ir kai kuriuose kituose kaimuose dar buvo kalbama lietuviškai. Pirmojo pasaulinio karo metais Svitališkėse netgi veikė lietuviška mokykla. Kai kuriuose kaimuose lietuviškos mokyklos veikė ir lenkų okupacijos laikais. Buvo rengiami lietuviški vakarai45.

A. Jakavonis Kliukščiuonyse neužsibuvo. Jau 1928 m. sausio 28 d. jis buvo kurijos įspėtas dėl to, kad kelis kartus lankėsi Gervėčiuose ir bendravo su žmonėmis. Primenama, kad už tai jis gali būti dar kartą suimtas ir bažnytinė vadovybė tada jau negalės nieko padaryti46. Rugpjūčio 27 d. Kliukščionių parapijiečiai kreipėsi į arkivyskupą prašydami nekelti A. Jakavonio į kitą parapiją, nes jis gerai atliekąs savo pareigas ir netgi padedąs gyventojams pinigais statyboms47. Tai rodo, kokį didelį žmonių pasitikėjimą klebonas gebėjo įgyti per trumpą laiką.

Deja, parapijiečių prašymai nebuvo išklausti. Išbuvęs Kliukščionyse apie metus, A. Jakavonis buvo paskirtas Švenčionėlių klebonu. Švenčionėliai tuo metu buvo augantis miestas, nes per juos ėjo geležinkelio linija. Tačiau ten iki 1905 m. visai nebuvo bažnyčios. 1906 m. klebono J. Burbos rūpesčiu buvo pastatyta medinė bažnyčia. A. Jakavonis 1929 m. pradėjo čia statyti naują bažnyčią. Jis pirko medieną, o parapijiečiai turėjo parūpinti akmenų. Už tai A. Jakavonis jiems užsakydavo lietuviškos spaudos*. Kartu su kunigu K. Pukėnu, kuris tuo metu dėstė tikybą gudiškoje vietovėje netoli Minsko, A. Jakavonis nutarė statyti Liaudies namus. K. Pukėnas atostogavo Švenčionėliuose, todėl dažnai susitikdavo su klebonu. Susitarta, kad ½ statybos išlaidų padengs kun. A. Jakavonis, o  ⅓ – kun. K. Pukėnas. Mėginta ieškoti finansinės paramos nepriklausomoje Lietuvoje, bet aukų surinkta nedaug48. 1934 m. Liaudies namai buvo pastatyti. Tiesa, pabaigti juos teko vienam K. Pukėnui, nes A. Jakavonis jau buvo iškeltas kitur. Galima spėti, jog Liaudies namų statyba prisidėjo prie sprendimo iškelti kunigą iš Švenčionėlių. 1936 m. Liaudies namai buvo uždaryti kaip „pavojingi statybos atžvilgiu“49.

Dėl naujo A. Jakavonio paskyrimo kurioje, matyt, turėta nemažai abejonių. Iš pradžių jam buvo pranešta, kad turės dirbti klebonu Smalvų parapijoje, Breslaujos aps., vėliau – kad Sorokpolio parapijoje, galų gale balandžio 9 d. nutarta, kad jis turės vykti į Eitminiškių parapiją Vilniaus – Trakų aps.50.

Eitminiškių bažnytkaimis yra 9 km į šiaurės vakarus nuo Nemančinės ir 8 km į pitryčius nuo Paberžės. 1924 m. gyventojų rūpesčiu pastatyta medinė bažnyčia, tuo metu ji buvo Paberžės parapijos filija51. Šiose apylinkėse lietuviškai kalbėjo tik kai kurie seni žmonės, todėl lietuviškas pamaldas įvesti, kaip ir apskritai užsiimti lietuviška veikla, buvo neįmanoma. Anot A. Patacko, Eitminiškės A. Jakavoniui buvo tremties vieta52. Sąlygos lietuvybei puoselėti Eitminiškėse atsirado tik Lietuvai atgavus Vilnių, o vėliau – vokiečių okupacijos laikais. Apie tai rašoma toliau.

Naujose parapijose nebuvo tokių sąlygų lietuviškai veiklai kaip Gervėčiuose, tačiau A. Jakavonis visur įgydavo didelį autoritetą, visose parapijose nudirbo daug darbo kaip bažnyčių statytojas ir švietimo įstaigų kūrėjas.

KUN. AMBRAZIEJUS JAKAVONIS LEMTINGŲ ĮVYKIŲ AUDROJE

A. Jakanoniui atvykus į Eitminiškių parapiją, kaip sakyta, lietuvių beveik nebuvo ir klebonui teko pasitenkinti tik pastoracine veikla. Sąlygos patiko, 1939 m. Vilniaus kraštą atgavus Lietuvai. Tais metais Eitminiškėse buvo įvestos lietuviškos pamaldos kur susirinkdavo lietuviai mokytojai ir šiek tiek vyresnio amžiaus žmonių53. Tačiau lietuvių valdymas čia buvo trumpas, tad ir tautinė veikla negalėjo išsiplėsti.

Vokietija, 1941 m. okupavusi Lietuvą, norėjo ją suvokietinti ne kultūrine ar kalbine, o grynai rasine prasme. Tai reiškė, kad dauguma gyventojų turės būti iškelti kitur, o į jų vietą turės atsikraustyti vokiečiai. Visų pirma nutarta į Lietuvą grąžinti buvusius vietos vokiečius, kurie SSRS okupacijos metais buvo repatrijuoti į Vokietiją. Jų žemėse jau gyveno lietuviai, daugiausiai iš Užnemunės atkelti ūkininkai.

1942 m. antrojoje pusėje buvo parengtos trys instrukcijos, kurios turėjo reglamentuoti lietuvių iškėlimą. Iš vokiečių repatriantų ūkių nauji šeimininkai turėjo būti iškraustyti. Jie turėjo gauti ne prastesnės vertės ūkius kitose Lietuvos generalinės srities vietose54. Numatyta atimti ūkius ir iš aktyvesnių Vilniaus krašto lenkų, jų žemės atiteko iškraustytiems lietuviams. Tuo būdu vokiečiai dar labiau pakurstė ir taip didelius etninius nesutarimus Vilniaus krašte. Vėliau lietuviai dažnai kentėdavo nuo lenkų partizanų ir net būdavo priversti išsikraustyti.

Nemažai lietuvių buvo atkelta ir į Eitminiškių parapiją. Deja, tikslaus jų skaičiaus nustatyti nepavyko. Pasak M. Vardzyńskos, tankiausiai lietuvių repatriantų gyventa Paberžės valsčiuje, kuriam ir priklausė Eitminiškės55. 1942 m. Paberžės valsčiuje jau 42,7 % gyventojų užsirašė lietuviai56. Iš viso tuo metu Eitminiškių seniūnijoje gyveno 965 gyventojai, iš jų 156 – pačiose Eitminiškėse. Seniūnijoje buvo 12 kaimų57.

Taigi lietuvių skaičius A. Jakavonio parapijoje labai greitai padidėjo. Lietuviams buvo laikomos Mišios jų gimtąja kalba. Kai kuriems vietiniams lenkams tai labai nepatikdavo. Bažnyčios vargonininkas Krečas netgi trukdydavo giedoti lietuviškai. Tarp jo ir A. Jakavonio kilo konfliktas. Krečiui užgiedojus Lenkijos himną. A. Jakavonis pakilo ir išėjo iš bažnyčios. Lietuviai prašė vargonininką atleisti, bet klebonas jį paliko, nenorėdamas atimti šeimai pragyvenimo šaltinio58.

Tokiomis įtemptomis sąlygomis Vilniaus krašte pradėjo kurtis Armijos krajovos partizanų būriai. 1944 m. pavasarį, kai buvo nužudytas A. Jakavonis, jų aktyvumas pasiekė apogėjų. Jau 1943 m. lapkričio 11 d. Paberžės vls. viršaitis pranešė Vilniaus aps. viršininkui, kad Eitminiškių seniūnijoje padėtis esanti labai pavojinga dėl siaučiančių banditų59. Tiesa, neaišku, kokius partizanus – lenkų ar sovietinius – turėjo omenyje viršaitis.

Nors AK brigados dažnai keisdavo dislokacijos vietą, galima teigti, kad 1944 m. pavasarį Paberžės vls. dažniausiai veikė pagarsėjusi 5-oji Z. Szendzielarzo – „Lupaškos“ brigada. Tai reiškė, kad nė vienas lietuvis negalėjo jaustis saugiai.

AK buvo sudariusi nepatikimų gyventojų sąrašus, kuriuose esantys nepatikimumo įrodymo kriterijai dabar gali atrodyti absurdiški. Sąraše iš viso yra 750 žmonių. Pavyzdžiui, Bronislavas Aktonorovičius kaltinamas tuo, kad pakeitė tautybę į lietuvių. Tas pat pasakyta apie Arčionį (buvusį Arciševskį), P. Bezusparį, J. Bachanovičių, J. Baranovskį ir daugelį kitų60. Suprantama, kad vokiečių okupacijos metu padaugėjo žmonių, užsirašiusių lietuviais. 1944 m. pavardės ir tautybės pakeitimas jau buvo prilyginta išdavystei. Taip pat traktuoti ir žmonės, pakeitę tautybę į gudų. Apie Isakevičių pasakyta, kad tai „komunistas, dabar lietuvis“. J. Maleckis apkaltintas vien tuo, kad yra lietuvis61. Akivaizdu, kad tokiomis aplinkybėmis net kunigas negalėjo būti ramus dėl savo ateities.

Apie A. Jakavonio mirties aplinkybes rašysime vėliau. Kol kas tik pažymėsime, kad jis buvo suimtas per Velykas. 1944 m. Velykas 5-oji brigada sutiko Buivydžiuose, tai yra visai netoli nuo klebono žūties vietos. Kaip tik tuo metu Vilniuje buvo suimtas „Lupaška“ ir lenkų partizanai pradėjo gaudyti vokiečius ir lietuvius, kuriuos planuota iškeisti į brigados vadą. Po poros dienų brigada susirinko Balingrade62. Taigi ir taip įtempta padėtis dar labiau komplikavosi.

Apie A. Jakavonio mirties aplinkybes buvo rašyta įvairiai. Anaiptol ne visos hipotezės pasitvirtina atidžiau patyrinėjus šį klausimą. B. Kviklys, remdamasis K. Pukėno liudijimu, sako, kad 1943 m. Didįjį šeštadienį (balandžio 24 d.) pas A. Jakavonį atėjo viena lenkė parapijietė ir pasiskundė, jog lenkų partizanai iš jos paėmė jautį, paršus ir smulkesnio turto. Klebonas paklausė,  ar moteris pažinusi plėšikus. Ši išvardijo maždaug penkis asmenis. A. Jakavonis surašė jų pavardes ant lapelio ir pakišo po staltiese63.

Pirmąją Velykų dieną į Eitminiškes atvyko Armijos krajovos būrys, užėmė kleboniją, įsibrovė į kunigo kambarį ir ištraukė iš po staltiesės lapelį. Sakoma, kad toji moteris pati kažkam pasigyrė kreipusis pagalbos į kunigą, ir taip gandai nuėjo iki partizanų. Kad aplinkiniai gyventojai apie tai žinojo, rodo ir tai, jog vargonininkas, po A. Jakavonio nužudymo tardomas, prisipažino prašęs partizanų nepalikti kunigo gyvo64.

B. Kviklio veikalo „Lietuvos bažnyčios“ 6-ame tome rašoma, kad tikrų žinių apie A. Jakavonio tardymą, kankinimą ir mirtį nėra. Gandų buvę daug. Vieni sakė, kad klebonas buvęs ilgai kankinamas, kiti – kad buvęs gyvas pririštas už kojų prie dviejų berželių ir taip perplėštas pusiau, o dar kiti – kad A. Jakavonis buvęs paprasčiausiai sušaudytas. Nurodoma, kad kūnas nerastas, ir daroma prielaida, jog jis esąs paslėptas, kad neliktų įrodymų, koks sudarkytas kankinant65.     

Maždaug tą patį pakartoja ir A. Patackas. Jis tik prideda, jog kunigas buvo nuvarytas į Armijos krajovos štabą Balingrado apylinkėse, netoli Neries66 . kaip anksčiau sakyta, būtent Balingrado  apylinkėse po 1944 m. Velykų buvo susirinkusi 5-oji brigada. Tai perša mintį, kad „Lupaškos“ partizanai jeigu ir ne patys nužudė A. Jakavonį, tai aktyviai talkino nusikaltimo metu. A. Patackas dar pateikia ištrauką iš „Mūsų Lietuvos“, kur sakoma, kad kunigas buvo kankinamas, siekiant išgauti informaciją apie veiklesnius lietuvius. Jis nieko nepasakęs ir buvo nužudytas. Kūnas po poros mėnesių rastas miške netoli Pabradės67.  Jokie kiti šaltiniai kūno radimo fakto nepatvirtina.

Nelabai įtikėtina K. Pukėno pateikta nužudymo data. 1943 m. pavasarį Vilniaus krašte didesnių ginkluotų AK būrių dar nebuvo. Galėjo veikti mažos diversinės grupės ir visai tikėtina, kad vienos tokios grupės nariai galėjo apiplėšti moterį, kuri kreipėsi į A. Jakavonį pagalbos. Tačiau viduryje dienos iš bažnyčios išsivesti kunigui reikėjo didesnio būrio. Juo labiau kad minimas štabas, kur buvo nuvestas kunigas. Visa tai perša mintį, jog A. Jakavonis negalėjo būti nužudytas 1943 m. pavasarį.

Bene pirmasis išsamiau tyrinėti A. Jakavonio žūties aplinkybės ėmė aktyvus AK veiklos tyrėjas Juozas Lebionka. Savo straipsnyje jis suabejojo K. Pukėno pateikta informacija. Karo metu A. Jakavonis gyveno Trakuose, taigi tolokai nuo Eitminiškių68.

Per spaudą buvo kreiptasi į visuomenę – prašoma suteikti informacijos apie šį įvykį. Netrukus paskambino žmogus, gyvenantis Šalčininkų rajone. Pas tą asmenį nuvyko „Vorutos“ ir Vilnios laikraščių korespondentai ir „Vilnijos“ draugijos atstovai. Lenkų tautybės žmogus papasakojo, kad A. Jakavonis buvo nužudytas 1944 m. trečią arba ketvirtą Velykų dieną ⃰ . žinių suteikęs asmuo tuo metu gyveno Balinavo viensėdyje, 6 km nuo Magūnų apylinkės centro. Už 2 km nuo Balinavo, Noselėnų kaime, buvo AK štabas. Į jį atvežtas kunigas. Jis buvo uždarytas svirne, vietiniai žmonės kalbėjo, kad ten kali „ksiądz Ambrozy“. Balandžio 11 ar 12 d. du partizanai varė A. Jakavonį Neries upės link. Jie kalbėjo lenkiškai, vienam prie kuprinės buvo prisegtas erelis. Liudytojui buvo prigrasinta niekam neužsiminti apie tai, o po kurio laiko pasigirdo šūviai. Kadangi žmonės lavono paupyje nerado, daroma išvada, kad žudikai jį įmetė į upė69.

Buvo kreiptasi į W. R., gyvenantį Lenkijoje, o karo metais mokytojavusį Eitminiškėse. 1993 m. jis atsakė, kad A. Jakavonis iš tiesų nužudytas 1944 metais. W. R. Eitminiškėse pradėjo mokytojauti 1943 m. rudenį, o 1944 m. per Velykas dar buvo svečiuose pas A. Jakavonį. Buvęs mokytojas taip pat nurodė, kad 1943 m. pavasarį AK veikla dar nebuvo išsiplėtusi70.

Kad A. Jakavonis buvo nužudytas Balinavo viensėdžio galulaukėje prie Neries ir įmestas į upę, 1993 m. lapkričio 4 d. „Kurjer Wileński“ redakcijai pranešė Magūnų apylinkės, Šeškinės kaimo gyventojas Marjanas Orlovskis71.

J. Lebionka įtikinamai įrodė, kad Eitminiškių klebonas negalėjo būti nužudytas 1943 metais. Aišku, kad jis buvo išsivestas pirmąją Velykų dieną. Dviejų liudininkų parodymai patvirtina ir tai, kad A. Jakavonis nužudytas būtent Balinavo apylinkėse, prie Neries. Taigi K. Pukėno versiją, kuria naudojosi B. Kviklys ir A. Patackas, reikia atmesti. Yra teisinga, kad klebonas buvo išvestas per Velykas, tačiau dėl įvykių senumo supainioti metai. Nepasitvirtina ir gandai apie kunigo nužudymą pririšant kojas prie dviejų berželių. Tuo tarpu pasakojimo apie iš moters atimtus gyvulius ir raštelį su AK narių pavardėmis kol kas atmesti negalima.

Objektyvumo dėlei reikia atkreipti dėmesį ir į lenkų istoriografijoje paplitusią versiją. Ji įdomi, tačiau menkai pagrįsta. M. Wardzyńska savo monografijoje teigia ,kad dalis lietuvių kunigų buvo gestapo agentai. Jos nuomone, A. Jakavonis taip pat taikė žinių gestapui ir buvo lenkų pogrindinio teismo nuteistas mirties bausme. Bendradarbiavimu su gestapu autorė kaltina ir Lukiškių kalėjime išpažinčių klausydavusį J. Baltramaitį72 Deja, M. Wardzyńska nepaaiškina. Iš kur gavo duomenų tokiems kaltinimams.

Daug dėmesio A. Jakavinio žūčiai skiria R. Korab – Źebrykas. Jis iš esmės teigia tą patį, ką ir M. Wardzyńska, tačiau apie įvykį pasakoja išsamiau. Pasak jo, A. Jakavonio problema – tai problema žmogaus, kuris pamiršo savo kunigo pašaukimą ir rašė pranešimus apie lenkų tautybės parapijiečius73.

Pasak  R. Korab – Źebryko, A. Jakavonis aktyviai bendradarbiavo su lietuvių policininkais lenkų repatrijavimo metu. Klebonas neva nurodydavęs policijai, kur iškeliamieji lenkai slepia savo turtą.  Dar nurodoma, kad 1942 – 1943 m. jis persekiojęs lenkų mokytojas Józefą Sankowską ir Budrewiczówną. Teigiama, kad A. Jakavonis abi jas įskundęs saugumui. Mokytojas norėta areštuoti, bet jos sugebėjo pabėgti.

Toliau prieinama iki visiško absurdo – esą už lenko nužudymą A. Jakavonis žadėjęs 300 dienų atlaidų. Patikrinti gandų į Eitminiškes išsiųsta AK operatyvinė grupė iš Vilniaus. Atseit žmonės patvirtino gandus apie antilenkišką klebono veiklą. Nutarta jį įspėti. Kunigas grupę priėmė priešiškai ir nenorėjo įsileisti. Kai AK nariai įėjo į valgomąjį, A. Jakavonis sumišęs, pribėgęs prie stalo, ištraukęs raštelį, suplėšęs jį ir mėginęs praryti. Tą lapelį suklijavus paaiškėjo, kad tai pranešimas saugumui apie parapijos gyventojus priklausančius AK. Po to kunigas specialaus karo lauko teismo nuteistas mirt74. Pranešimui saugumui turbūt vadinamas tas pats raštelis su gyvulių pagrobėjų pavardėmis. Sunku patikėti, kad toks patyręs žmogus kaip A. Jakavonis būtų puolęs traukti iš po staltiesės ir plėšyti raštelį kuris galėjo kainuoti (ir kainavo) gyvybę. Deja, autorius nepasako, iš kur jis gavo duomenų apie kunigo veiklą ir jo nužudymą. Tai vėlgi panašu į eilinį desperatišką bandymą apginti Armiją krajovą. 

Pavyko surasti tik vieną archyvinį liudijimą apie A. Jakavonio mirtį. Pranešime apie lenkų partizanų veiklą nurodoma, kad 1944 m. balandžio 24 d. „Eitminiškių k. Paberžės vls. lenkų partizanai iš namų pagrobė lietuvį Ambraziejų Jakavonį“75. Kaip matome, data nesutampa su liudytojų nurodytąja. Neaišku, kas šį dokumentą surašė, po jo nėra netgi datos, todėl J. Lebionkos pateikti duomenys atrodo įtikimiau. 

Taigi A. Jakavonis buvo nužudytas 1944 m. balandžio 11 arba 12 d. netoli Balinavo viensėdžio, prie Neries. Tikėtina, kad tai padarė AK štabo operatyvinė grupė, galbūt talkinama 5-osios brigados partizanų.

IŠVADOS

Kunigas Ambraziejus Jakavonis nuo jaunystės turėjo patirti skirtingų kultūrų įtaką. Mokymasis lenkų kunigų seminarijoje galėjo lemti ne lietuviškos, o lenkiškos kultūros pasirinkimą. Tuo labiau kad tiek gimtasis A. Jakavonio kaimas, tiek parapijos, kur jis dirbo, tarpukariu priklausė Lenkijai. Nepaisant to, nuo savo paskyrimo vikaru į Gervėčius jis ėmė reikštis kaip aktyvus lietuvybės gynėjas ir puoselėtojas. Jo dėka buvo įvestos lietuviškos pamaldos, suaktyvėjo kultūrinė veikla. Klebonas buvo labai populiarus tarp parapijiečių. Tai ypač nepatiko civilinei lenkų valdžiai – A. Jakavonis buvo du kartus suimtas. Vilniaus arkivyskupo R. Jalbžykovskio prašymu jis buvo paleistas, tačiau iškeltas į kitą parapiją.

Nors Kliukščionių ir Švenčionėlių parapijose A. Jakavonis išbuvo neilgai, bet ir čia jis buvo aktyvus vietinių gyventojų reikalų gynėjas; Švenčionėliuose pradėjo statyti naują bažnyčią. 1934 m. jis buvo perkeltas į lenkišką Eitminiškių parapiją, kur galėjo imtis lietuviškos veiklos.

Konfliktas tarp lietuvių ir lenkų Vilniaus krašte prasidėjo dar XIX a., bet jis tada daugiausiai reiškėsi kultūrinėje ir religinėje plotmėje. Po Pirmojo pasaulinio karo šis konfliktas peraugo į karinį susidūrimą, kurio metu lenkai užėmė Vilnių. Įtampa išliko per visą tarpukarį ir dar labiau išaugo lenkams pradėjus organizuoti ginkluotus partizanų būrius vokiečių okupacijos metais.

Nuo Antrojo pasaulinio karo pradžios pradėjusi kurtis lenkų pogrindinė organizacija 1942 m. buvo pavadinta Armija krajova (AK). Vilniaus krašte įsikūrė AK Vilniaus apygarda, kurios svarbiausias tikslas – kovoti dėl Lenkijos teritorijos išvadavimo. 1943 m. atsirado ginkluoti būriai. Jie dažnai susidurdavo su lietuvių policijos ir Vietinės rinktinės daliniais. Deja, dažniausiai nukentėdavo taikūs gyventojai. Iš esmės tokie AK veiksmai Vilniaus krašte nebuvo inspiruoti centrinės jos vadovybės. Visa tai reikia vertinti regiono problemų kontekste.

Paberžės valsčiuje, kuriam priklausė Eitminiškės, veikė 5-oji AK brigada, vadovaujama Z. Szendzielarzo – „Lupaškos“. Ši brigada pasižymėjo aktyviais veiksmais, nukreiptais tiek prieš policiją, tiek prieš taikius gyventojus; 1944 m. ji veikė jau beveik nebijodama okupacinės valdžios organų įsikišimo.

1942 m. atkėlus į Eitminiškės lietuvių repatriantus, atsirado galimybė A. Jakavoniui atnaujinti lietuvišką veiklą, tačiau kartu iškilo tautinės nesantaikos pavojus. Su klebonu konfliktavęs vargonininkas lenkas įskundė AK daliniams A. Jakavonį. Nors anksčiau teigta, kad kunigas buvo suimtas ir nužudytas 1943 m., paaiškėjo, kad jis iš tikrųjų žuvo 1944 m. trečiąją ar ketvirtąją Velykų dieną netoli Balinavo viensėdžio, prie Neries. Kas konkrečiai jį nužudė – neaišku. Lenkų istorikų versija, teigianti, kad A. Jakavonis buvo gestapo agentas, nėra pakankamai pagrįsta. Greičiausiai jis buvo sušaudytas dėl Eitminiškių parapijoje atsiradusios įtampos tarp lietuvių ir lenkų. Klebonas lietuvis tokioje situacijoje galėjo būti pavojingas lenkams veiksnys.

A. Jakavoni galima laikyti ilgalaikio etninio konflikto auka. Antrojo pasaulinio karo metais tokių aukų buvo šimtai. Dažniausiai jomis tapdavo žmonės, nieko bendra neturintys su politika ar karyba.

1 Mokslų akademijos bibliotekos Rankraščių skyrius, f. 318 – 19603.

2 Lietuvos centrinis valstybės archyvas, f. R. – 601.

3 Lietuvos ypatingasis archyvas (LKP dokumentų skyrius), f. 3377, ap. 58, b. 273.

4 B. Kviklys, Lietuvos bažnyčios, Chicago, 1985, t. 5, d. 1, p. 194.

5 B. Kviklys, Lietuvos bažnyčios, Chicago, 1986, t. 5, d. 2.

6 B. Kviklys, Lietuvos bažnyčios, Chicago, 1987, t. 6, p. 553 – 555.

7 A. Patackas, Kunigas Ambraziejus Jakavonis, Trakai – Vilnius, 1993, 71 p.

8 M. Biržiška, Vilniaus Golgota, Vilnius, 1992,

9 U. Norkaitytė, „Du paminklai – aukai ir budeliams“, Vilniaus balsas, 1989, rugsėjo 18 – 25.

10 J. Boruta, „Kunigo Ambraziejaus Jakavonio žūties 50-osios metinės“, Voruta, 1993, gegužės 27 – birželio 10.

11 J. Lebionka „Kada ir kur nužudė kun. A. Jakavonį“, Armija krajova Lietuvoje, Vilnius – Kaunas, 1995, d. 1, p. 93 – 96.

12 J. Wolkonowski, Okręg Wileński. Związku Walki Zbrojnej Armii Krajowej, Warszawa, 1996, 383 p.

13 M. Ney-Krwawicz, Komenda Główna Armii Krajowej 1939 – 1945, Warszawa, 1990.

14 J. Ślaski, Polska walcząca, Warszawa, 1990.

15 R. Korab-Źebryk, Operacja wileńska AK, Warszawa, 1988.

16 R. Korab-Źebryk, Biała księga w obronie Armii Krajowej na Wileńszczyźnie, Lublin, 1991.

17 M. Wardzyńska, Sytuacja ludności polskiej w Generalnym komisariacie Litwy (Czerwiec 1941 – lipiec 1944).

18 E. Banasikowski, Na zew ziemi wileńskiej, Warszawa, 1990.

19 E. Pisarczyk, „5 brygada „Śmierci“, Zeszyty histiryczne, WIANO, Zeszyt 11.

20 Armija krajova Lietuvoje, Vilnius – Kaunas, 1999, d. 2, 304 p.

21 A Bubnys, „ AK pietryčių Lietuvoje“ Švyturys, 1989, nr. 22; A. Bubnys, „253-iasis lietuvių policijos batalionas (1943 – 1944)“ , Genocidas ir rezistencija, Vilnius, 1998, nr. 2 (4), p. 115.

22 B. Kviklys, Lietuvos bažnyčios, t. 5, d. 1, p. 194.

23 A. Patackas, Kunigas Ambraziejus Jakavonis, p. 4.

24 Ten pat, p. 7.

25  Ten pat.

26  Ten pat.

27  Ten pat, p.8.

28 U. Norkaitytė, „Du paminklai – aukai ir budeliams“, Vilniaus balsas, 1989, rugsėjo 18 – 25.

29 A. Patackas, Kunigas Ambraziejus Jakavonis, p. 12.

30 B. Kviklys, Lietuvos bažnyčios, t.5, d. 2, p. 460.

31 Pranešimas apie A. Jakavonio paskyrimą vikaru, MAB RS, byla iš tvarkomo fondo, l. 1.

32 1915 m. spalio 21 d. A. Jakavonio paskyrimas Gervėčių klebonu, MAB RS, Byla iš tvarkomo fondo, l. 10.

33 A. Patackas, Kunigas Ambraziejus Jakavonis, p. 16.

34  B. Kviklys, Lietuvos bažnyčios, t.5, d. 2, p. 463.

35 M. Biržiška, Vilniaus Golgota, p. 109.

36 B. Kviklys, Lietuvos bažnyčios, t.5, d. 2, p. 463.

37 A. Patackas, Kunigas Ambraziejus Jakavonis, p. 18, 19.

38 1921 m. balandžio 21 d. Gervėčių parapijos žmonių kreipimasis į Vilniaus arkivyskupą, MAB RS, byla iš tvarkomo fondo, l. 8.

39 1923 m. vasario 23 d. Mokyklų inspekcijos raštas Vilniaus arkivyskupijos kurijai, MAB RS, byla iš tvarkomo fondo, l. 22.

40 1923 m. spalio 26 d. Vilniaus arkivyskupijos kurijos raštas, MAB RS, byla iš tvarkomo fondo, l. 24.

41 B. Kviklys, Lietuvos bažnyčios, t.5, d. 2, p. 464.

42 1927 m. spalio 5 d. Gervėčių parapijos žmonių kreipimasis į Vilniaus arkivyskupą, MAB RS, byla iš tvarkomo fondo, l. 39.

43 1927 m. spalio 15 d. Vilniaus arkivyskupo laiškas Vilniaus aps. 2-os apygardos teisėjui, MAB RS, byla iš tvarkomo fondo, l. 50.

44 1927 m. gruodžio 21 d. A. Savicko raštas, MAB RS, byla iš tvarkomo fondo, l. 53.

45 A. Patackas, Kunigas Ambraziejus Jakavonis, p. 27.

46 1928 m. sausio 28 d. Vilniaus arkivyskupijos kurijos laiškas A. Jakavoniui, MAB RS, byla iš tvarkomo fondo, l. 55.

47 1928 m. rugpjūčio 27 d. Klikščionių parapijos gyventojų prašymas Vilniaus arkivyskupui,  MAB RS, byla iš tvarkomo fondo, l. 59.

* Bažnyčios statybos darbus vėliau tęsė klebonas lenkas B. Bazevičius, tačiau iki karo nebaigė. Jau sovietmečiu ją užbaigė kitas tragiško likimo Vilnijos kunigas Br. Laurinavičius.

48  A. Patackas, Kunigas Ambraziejus Jakavonis, p. 29, 30.

49 Ten pat, p. 30.

50 1934 m. balandžio 9 d. Vilniaus vyskupo sufragano raštas, MAB RS, byla iš tvarkomo fondo, l. 70.

51 B. Kviklys, Lietuvos bažnyčios, t.5, d. 2, p. 162.

52 A. Patackas, Kunigas Ambraziejus Jakavonis, p. 31.

53 Ten pat.

54 O. Burauskaitė, Suvalkų krašto lietuvių trėmimas, p. 57.

55 M. Wardzyńska, Sytuacja ludności polskiej…, p. 105.

56 B. Kviklys, Mūsų Lietuva, t. 1, p. 181.

57 Vilniaus aps. Apylinkių sąrašas, LCVA, f. R-685. ap. 4, b. 55, l. 13 a.p.

58 Iš rengiamos knygos „XX amžiaus Lietuvos tikėjimo kankiniai“.

59 1943 m. lapkričio 11 d. Paberžės vls. viršaičio pranešimai Vilniaus aps. viršininkui,  LCVA, f. R-685, ap. 5, b. 30, l. 25.

60 Armija krajova Lietuvoje, d. 2, p. 216, 218.

61 Ten pat, p. 229, 238.

62 E. Pisarczyk, „5 brygada „Smierci“, Zeszyty historyczne WIANO, zeszyt 11.

63 B. Kviklys, Lietuvos bažnyčios, t. 6, p. 554.

64 J. Botuta, „Kunigo Ambraziejaus Jakavonio žūties 50-osios metinės“, Voruta, 1993, gegužės 27 – birželio 10.

65 B. Kviklys, Lietuvos bažnyčios, t. 6, p. 555.

66 A. Patackas, Kunigas Ambraziejus Jakavonis, p. 35.

67 Ten pat.

68 Armija krajova Lietuvoje, d. 1, p. 93, 94.

* 1944 m. Velykos buvo balandžio 9 d. (Red. past.)

69 Armija krajova Lietuvoje, d. 1, p. 94.

70 Ten pat, p. 95.

71 Ten pat.

72 M. Wardzyńska, Sytuacja ludności polskiej…, p. 58.

73 R. Korab-Źebryk, Biała księga…, . 75.

74 Ten pat, p. 85, 86.

75 Pranešimas apie lenkų partizanų veiklą, LYA (LKP), f. 3377, ap. 58, b. 273, l. 59.

 

 

  

  

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra