Pagrindinis puslapis Sena Voruta Kunigas Vladas Jezukevičius

Kunigas Vladas Jezukevičius

Mindaugas Bloznelis, Kaunas

Šiemet gegužės 16 d.  sukako 40 metų, kai mirė žymus Vilnijos veikėjas, Šv. Mikalojaus bažnyčios klebonas (1914-1924 m.), kunigas Vladas Jezukevičius.

Kun. V. Jezukevičių matome daugelyje „Vilniaus golgotoje“ spausdinamų nuotraukų, jo pavardė minima A. Šapokos „Lietuvos istorijoje“, daugelyje kitų publikacijų, susijusių su Vilniaus lietuvių veikla caro, o vėliau ir Lenkijos okupacijos metais.

Vladas Jezukevičius gimė 1886 m. liepos 27 d. Marcinkonyse. Jo senelis buvo teisėjas. Iš senelio paveldėjo pravardę: Sandziulis, susijusią su teisėjo pareigomis. Ją kartais naudojo kaip literatūrinį slapyvardį. Jauniausiajam sūnui tėvas-teisėjas buvo paskyręs bites, kurios buvo išmėtytos po visą mišką „drevėse“, medžioklę ir kitus ūkio darbus. Kun. Jezukevičiaus tėvas Jonas, mylimiausias teisėjo vaikas, vedė dailią neturtingą Zervynų kaimo mergaitę, bet tvirto ir valdingo būdo. Būtent tai lėmė, kad Vladas buvo mokomas iš pradžių Marcinkonių mokykloje, Merkinėje išlaikęs mokyklos baigimo egzaminus (ten rinkdavosi egzaminų komisija), Vilniuje privačiai pasiruošė keturių klasių egzaminams (tai buvo pigiau negu gimnazijoje) ir juos išlaikęs įstojo į Vilniaus kunigų seminariją.

Vladas buvo giliai tikintis jaunuolis, tad kunigystė buvo jo pašaukimas. Seminarijoje buvo mokama lenkų kalba, ir tai gerokai sunkino Vladui mokslą, nes Marcinkonyse visi kalbėjo lietuviškai. Jis buvo gabus ir darbštus mokinys, seminarijos vadovybė jį vertino. Jis mėgdavo vienas likti bažnyčioje, melstis ir medituoti. Polinkis į mistiką išliko visą gyvenimą.

1909 m. liepos 8 d. Vladas Jezukevičius Vilniuje buvo įšventintas kunigu N. Švogžlys-Milžinas, labai mėgęs ir gerbęs vyresnį už save kunigą Jezukevičių, teigia, kad šis buvęs paskirtas vikaru į Kalvarijų bažnyčią.

Ši bažnyčia garsėjo savo kalvarijomis, į kurias maldininkai keliavo iš visų Vilniaus vyskupijos parapijų. Nors dauguma parapijų buvo lietuviškos, ir maldininkai keliaudami giedodavo lietuviškai, atvykę į Vilnių šioje bažnyčioje je turėjo giedoti lenkiškai. Kun. Švogžlys tvirtino, kad būtent jaunasis vikaras Vladas Jezukevičius pasitinkant maldininkus liepdavęs giedoti lietuviškai.

Gal dėl to, o gal dėl kitų priežasčių po metų kun. V. Jezukevičius buvo iškeltas į nuošalią Gervėčių parapiją. Pasak paties kun. V. Jezukevičiaus, Gervėčiuose buvo ganėtinai susipratę ir aktyvūs lietuviai, kurie dar labiau įtvirtino jo lietuvišką nuostatą.

Kun. prof. P. Kraujalis Vilniuje leido katalikišką laikraštį „Aušra“, į kurį jaunasis vikaras iš Gervėčių siuntinėjo korespondencijas.

Gervėčiuose buvo įvestos lietuviškos pamaldos.

Iš Gervėčių kun. V. Jezukevičius buvo iškeltas į Molėtus. Ir čia jis įvedė lietuviškas pamaldas, čia su klebonu jis įsteigė lietuvišką blaivybės draugiją, o 1912 m. jų rūpesčiu suvaidintas pirmasis lietuviškas spektaklis.

Kai kun. J. Kukta ieškojo klebono į savo vietą Šv. Mikalojaus bažnyčioje, kun. P. Kraujalis pasiūlė kun. V. Jezukevičių, kuriam numatė perduoti ir „Aušros“ leidimą.

Vilniuje kun. V. Jezukevičiui teko rūpintis parapijos pastato statyba. Čia buvo įrengta klebonija, kitos patalpos, svarbiausia – salė, kuri vėliau tapo Vilniaus lietuvių veiklos centru. Kun. P. Kraujalis V. Jezukevičiui perdavė „Aušros“ leidimą.

Kaip prisimindavo pats kun. V. Jezukevičius, anuometiniame Vilniuje leisti lietuvišką laikraštį buvo labai sudėtinga. Dauguma lietuvių buvo nepasiturintys, tad lėšų laikraščiui nepakakdavo. Lenkai lietuviško laikraščio nerėmė, tačiau senamiesčio klebonas gerai sutarė su Vilniaus žydais, jie sumokėdavo už skelbimus ir šitaip paremdavo laikraštį.

Kun. V. Jezukevičius mokėjo vokiškai, lenkiškai, rusiškai, domėjosi ne vien tikėjimo klausimais, bet ir istorija, kultūra, daug skaitė ir kaupė savo biblioteką.

Atvykęs į Vilnių aktyviai įsijungė į Lietuvių mokslo draugijos veiklą, tapo jos nariu.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui į Vilnių pradėjo plūsti pabėgėliai. Kun. V. Jezukevičius drauge su Viktorija Landsbergiene (Gabrieliaus Žemkalnio-Landsbergio žmona) ir buvusiu Dūmos nariu A. Bulota išsirūpino Vilniaus karo srities vadovybės leidimą steigti Lietuvių komitetą nukentėjusiems nuo karo šelpti. Šv. Mikalojaus parapijos salėje buvo sukviestas susirinkimas (dalyvavo 44 asmenys), išrinktas komitetas. Vėliau šis komitetas išsiplėtė ir vadinosi Centrinis komitetas nukentėjusiems nuo karo šelpti. Kaip rašo A. Šapoka „Lietuvos istorijoje“, komitetas, kaip vienintelė veikti veikli lietuvių organizacija, atliko ir didelį valstybės kuriamąjį darbą.

Šv. Mikalojaus bažnyčios salė tapo savotišku lietuviškos veiklos centru – čia buvo renkamasi aptarti aktualijų lietuvių visuomenės problemų, čia buvo švenčiamos įvairios šventės, čia rinkdavosi pasilinksminti jaunimas, nes jaunas ir veiklus kunigas visus svetingai sutikdavo.

Kun. V. Jezukevičius organizavo vaikų prieglaudas, mokyklas, rūpinosi jų išlaikymu. Apie kun. V. Jezukevičiaus nuoširdų rūpestį vaikais prisiminė P. Makarevičienė, liudija V. Drėmos išsaugotos nuotraukos, publikuotos jau šiais nepriklausomais metais. Tose nuotraukose drauge su kun. V. Jezukevičiumi matyti ir jo jaunesnė sesuo Ona Jezukevičiutė. Atvykusi šeimininkauti pas brolį ji baigė pedagoginius kursus, ir mokydavo jo įsteigtose ir išlaikomose mokyklose.

Žinodamas, kaip sunkiai lietuviai išsikovojo lietuviškas pamaldas, kun. V. Jezukevičius leido žinomam gudų veikėjui kun. Stankevičiui Šv. Mikalojaus bažnyčioje laikyti pamaldas gudiškai. Čia susibūrė gudų tautinio atgimimo branduolys.

V. Jezukevičius pirmiausia buvo kunigas – pastoracinis darbas buvo pagrindinė jo pareiga. Iš Vilniaus arkivysk. Jurgio Matulaičio jis išsirūpino leidimą Šv. Mikalojaus bažnyčioje teikti religinius patarnavimus (pvz., krikštynų, sutuoktuvių, laidotuvių) visų Vilniaus parapijų lietuviams, kadangi kitose parapijose jie buvo teikiami nelietuviškai.

Kun. V. Jezukevičius buvo parengęs ir išspausdinęs Jėzaus Širdies arkibrolijos įstatus, savo parapijoje išugdė branduolį, skleidė Vilniuje.

1920 m. sausio 27 d. Šv. Mikalojaus bažnyčią ir prie jos veikusią lietuvių gimnaziją aplankė popiežiaus vizitatorius arkivusk. A. Ratis (vėliau popiežius Pijus XI).

Jau anksčiau minėjome kun. V. Jezukevičiaus polinkį į mistiką. Jis yra sakęs, kad savo maldose prašo Lietuvai Nepriklausomybės. Ypač jam reikšmingos būdavo maldos Didįjį penktadienį, kai vadovaujantis liturgija kunigas guldavosi prieš altorių. Tokios maldos metu jis davė įžadus stotį į vienuolyną, jei Lietuva taps nepriklausoma.

Kun. V. Jezukevičius buvo labai tolerantiškas, gebėjo sėkmingai bendrauti su įvairių tautybių žmonėmis. Tačiau ir Lenkijos okupacijos metais jis liko veiklus lietuviškų organizacijų narys. Tai netiko lenkų administracijai. Lietuvių enciklopedijoje rašoma, kad 1924 m. kun. V. Jezukevičius buvo priverstas palikti Vilnių.

Kiek prisimena Marcinkonyse gyvenę giminės, brolio šeima, kunigas Vladas Lietuvą paliko labai staiga, nedaug pasiėmęs daiktų – gal tik biblioteką, kurioje buvo nemažai retų ir senų knygų.

Lietuvoje kun. V. Jezukevičius stojo į vienuolyną Marijampolėje, tačiau jam susirgus, arkivysk. J. Matulaitis nuo įžado atleido. Kaip Vilniaus vyskupijos kunigas jis J. Kuktos, tuo laiku įgaliojo tvarkyti Lietuvoje likusią Vilniaus dalį, 1925 m. buvo paskirtas Stakliškių dekanu ir klebonu.

Vilniuje dirbusiam ir aktyviai veikusiam kunigui provincijos miestelis tapo savotišku gyvenimo lūžiu. Iš religinio ir intelektualaus gyvenimo centro, kuriame Vlado Jezukevičiaus veikla buvo pakankamai ženkli, jis atsidūrė smulkiuose buitiniuose rūpesčiuose paskendusiame miestelyje, kurį su Kaunu siejo tik vienas privatus autobusas.

Čia, Stakliškėse, žemės buvo geros, bažnyčia – tikras vėlyvojo baroko šedevras. Per karus ji apšepo, nebuvo varpų. Bažnyčios remontas, parapijos namo statyba (būtinai su sale!), dar 30 ha geros bažnytinės žemės privertė užmiršti miestą. Buvęs visuomenės veikėjas tapo tradiciniu kaimo klebonu – vaišingu, visų parapijos renginių globėju, dažnai mecenatu, ir geru ūkininku.

Kun. V. Jezukevičius nepriklausė jokiai partijai, svarbiausia jam buvo Lietuvos ateitis, jos gerovė. Jis ėmė pavasarininkus, šaulius. Džiaugėsi geru choru. Prenumeravo daug laikraščių ir kultūros žurnalų. Stengėsi išlaikyti pavyzdingą ūkį – laikė veislinius gyvulius, taikė modernią agrotechniką. Ypač džiaugdavosi arkliais, laikė bičių. Kun. J. Kukta tapo Kaišiadorių vyskupu, jo tiesioginiu vadovu. Kaip autoritetingam kunigui ir dekanui, dažnai skirdavo maištingesnius vikarus, kurie kun. V. Jezukevičiui kartais kainuodavo nemažai nervų. Nors šiaip jo savijauta buvo nebloga, tačiau įtempta veikla Vilniuje buvo gerokai pakirtusi nervų sistemą, skųsdavosi nemiga.

Išliko tolerantiškas kitaip mąstantiems, kitų tikėjimų žmonėms. Užmezgė glaudžius ryšius su rabinu. Mažame miestelyje bendruomenės siejosi, todėl ir daugelis dorovinių pastoracinių problemų buvo bendros.

Kai sykį į Stakliškes šaknų ieškodamas užklydo Olandijos menotyrininkas, rabinas svečią atvedė pas klebiną supažindinti su bažnyčios architektūra. Klebonas neblogai mokėjo vokiškai, svečias stebėjosi tokiame Europos užkampyje slypinčia architektūra ir pašnekovų erudicija. Toks abiejų dvasininkų bendravimas skatino ir greta gyvenančių, nors etniškai skirtingų žmonių gražų sugyvenimą. Kalbama, kad klebonas rėmė žydus ir nacių okupacijos metais.

Stakliškėse kun. V. Jezukevičius pergyveno ir abi sovietų okupacijas. Ūkio jau nebebuvo, ir kun. V. Jezukevičius ėmėsi senos svajonės – aprašyti savo krašto papročius, gyvenimą, kuris jau tik prisiminimuose belikęs. Tai buvo XIX a. pabaigos įspūdžiai ir išgyvenimai, susiję su Gudų šalimi, ją supančiomis giriomis.

Šią etnografinę studiją kun. V. Jezukevičiaus labai brangino, skyrė jai daug laiko ir dėmesio.

Dar jaunu vikaru į Stakliškes patekęs kun. V. Sladkevičius šiltai prisimena senąjį klebiną, jo tėvišką rūpestį ir jo etnografines studijas, kurių kalbą klebonas prašydavo pataisyti, teisindamasis, kad nebemokąs naujoviškos gramatikos.

Ši etnografinė studija vėliau pateko pas kun. Švogžlį, tačiau šiam mirus dingo.

Kai sovietinė valdžia atėmė kleboniją, senasis klebonas iš buvusios pirties surentė nedidelę trobelę, kur įsikūrė su savo biblioteka. Ten jis ir geso tapęs altaristu. Mirė 1959 m. gegužės 16 d., žydint alyvoms.

Minint dvidešimt penktąsias mirties metines kun. N. Švogžlys stakliškiečiams per pamokslą kalbėjo: „Jūsų šventoriuje guli Vilniaus didvyris ir Vilniaus kankinys! Neužmirškit.“

„Voruta“ Nr. 21 (399) 1999 m. gegužės 29 d., 5 p.

Naujienos iš interneto