Kunigas V. Vaišvilas: „Mylėti kitą nelengva, bet būtina“

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

„Jei blogai, tai Dievas baudžia arba velnias puola“, – tokie žmonių samprotavimai kunigą Vaidą Vaišvilą varo į neviltį. Vilniaus Dievo Gailestingumo šventovės rektorius įsitikinęs – didelę dalį kančios žmonės susikuria patys. Šv. Velykos – proga susimąstyti, kaip nesukelti kančios sau ir savo artimui.
 
Kokius mitus žmonės susikuria apie krikščionybę?
 
Lietuvoje nedaug žmonių, turinčių teologinį ir filosofinį išprusimą. Didžioji dalis Lietuvos katalikų užaugo skaitydami vyskupo Paltaroko katekizmą. Jame – labai aiškūs klausimai ir labai aiškūs atsakymai, po kurių naujų klausimų neturėtų kilti. Todėl normalu, kad kartais žmonės labai keistai įsivaizduoja kai kuriuos krikščioniško gyvenimo momentus. Kai tai dar sumaišoma su pagonybe, gali nualpti iš nevilties. Bet ką darysi, tokie laikai buvo.
 
Pavyzdžiui, daugelis mano – jei yra blogai, tai Dievas baudžia arba velnias puola. Tačiau retai kada susimąsto, kad žmogus pirmiausiai turėtų protu ir širdimi pasižiūrėti į savo gyvenimą. Didelę dalį kančios žmogus pats susikuria.
 
Netikintieji dažnai pašiepia krikščionis – neva jie šiame pasaulyje tik kenčia ir laukia amžinosios laimės. Paneigtumėte, kad krikščionybė yra aukštinanti kančią religija?
 
Tokie įsivaizdavimai daugiau atsiranda iš nežinojimo ir nesidomėjimo krikščionybe. Normalu, kad krikščionys kartais priima kančią kaip dovaną. Jei žmogus gyvenime patiria kančią, jis turėtų vienyti ją su Kristaus kančia. Tačiau jis niekada neturėtų pamiršti Jėzaus žodžių: „Aš atėjau, kad jūs turėtumėte gyvenimą, kad apsčiai jo turėtumėte“.
 
Kristus kviečia į laimę, bet kartu ragina su viltimi priimti kančią, kuri ištinka gyvenime ir nebūtinai yra Dievo bausmė. Žmogus pats savo pasirinkimais ir mintimis kančią sukelia, negali iš jos ištrūkti, o tada kaltina Dievą ir visus aplinkinius.
 
Daugelis supranta maldą, kaip būdą kažką pasiekti ir gauti. Jie kenčia, jei Dievas neatsako į jų maldavimus. Kas yra malda?
 
Malda yra būdas pasiekti ramybę ir artumą su Dievu. Bet tai turi būti širdies malda. Gali nuo ryto iki vakaro kalbėti rožinį ar litanijas, bet jeigu širdyje nebus to vaikiško Dievo jautrumo, tai kas iš to?
 
Žmonės dažnai įsivaizduoja, kad atėję į bažnyčią, turi prieš Dievą atrodyti pavyzdingai. Bet kai baigiasi maldos, jau jiems Dievo nebėra. Tačiau Dievui visai nereikia, kad sulaukę tam tikro paros ar savaitės laiko, atkalbėtumėte tą ar aną, taip suvaidindami pavyzdingus krikščionis.
 
Malda yra visas gyvenimas. Malda bet kur gali prasiveržti žmogui. Kai popiežiaus Jono Pauliaus II paklausė, kur jam geriausia melstis, jis atsakė – metro. Kai važiuoji metro, matai daug įvairių žmonių. Metro gali melstis įvairiomis intencijomis – už studentus, už senukus, už vargstančiuosius, už skubančius, už dirbančiuosius.
 
Kitų akims gali atrodyti, kad štai tas žmogus yra baisiausias nusidėjėlis ir pasmerktas. Bet jo širdyje prasiveržusi malda galbūt Dievui yra mielesnė už tų, kurie save laiko teisiais.
 
Čia labai sunku pasakyti. Tik Dievui ir tam žmogui žinoma, koks tas santykis yra. Kai Jėzų prikalė prie kryžiaus kartu su dviem piktadariais ir vienas iš jų tarė: „Jėzau, prisimink mane, kai ateisi į savo karalystę!“. Ką Jėzus atsakė visų „teisiųjų“ nuostabai? „Iš tiesų sakau tau: dar šiandien su manimi būsi rojuje“.
 
Kokį žmogų galima vadinti krikščioniu?
 
Tą, kuris krikštytas.
 
Įdomus atsakymas. Jei tas žmogus po krikšto nuo Bažnyčios nutolęs, jis vis tiek krikščionis?
 
Jeigu po krikšto jis kurį laiką nutolsta nuo Bažnyčios gyvenimo, dėl to nereikėtų žmogaus per daug smerkti. Mes visi gerai žinome, koks yra žmogaus gyvenimas: šiandien jis ant Dievo visaip deda, rytoj verkia ir santykio su Dievu ieško.
 
Labai lengva pasakyti – šitas yra netikintis, o šitas yra tikintis. Manau, kad amžinybėje mes labai nustebsime, pamatę, kad Dievo artumoje yra daug žmonių, kurie mums atrodė keisti ir neverti.
 
Yra žmonių, kurie tvirtina esantys laimingi, nors netiki Dievu. Turbūt sakysite, kad žmogus negali būti laimingas be Dievo. Bet kodėl?
 
Galbūt žmogus jaučiasi laimingas, kad turi artimųjų ir draugų, gerai leidžia laiką. Tačiau Dievo reikia, kad būtų pilnatvė, ramybė. Žmogus yra Dievo sukurtas, niekur nuo to nepabėgsi.
 
Galbūt žmogus kažkada sutiko krikščionių, kurie elgėsi nekrikščioniškai, todėl nepamatė krikščionių brolystės grožio ir džiaugsmo. Galbūt nuo persūdyto požiūrio ar perlenktos lazdos jam buvo koktu ir dabar jis nenori į Bažnyčios pusę net žiūrėti. Bet manau, kad kiekvienam žmogui tai yra laiko klausimas – šiandien jis nenori, o ką žinai, kaip Dievas jį rytoj pakvies.
 
Kartais žmogų ištinka ir apaštalo Pauliaus istorija. Tu kovoji su Dievu, o jis tave nuverčia nuo žirgo ir apakina. Ir kai tu praregi, visą likusį gyvenimą kalbi, kokia protu nesuvokiama yra Dievo malonė, kokia stipri, kaip ugnis, yra Dievo meilė.
 
Prieš interviu skaičiau amžinatilsį religijotyrininko Gintaro Beresnevičiaus tekstą, kuriame jis tvirtina, kad besipriešinantys krikščionybei žmonės dažnai ieško kitokio dvasingumo. Religiją jiems pakeičia magija, ezoterika.
 
Žmogus yra dvasinė būtybė iš prigimties. Normalu, kad jis gyvenime ieško dvasingumo. Tik svarbu, kad laiku iš to savo sukurto dvasingumo išlįstų, nes kai atsivers visos čakros, bus labai sunku jas uždaryti. Nei psichologai, nei kunigai negalės padėti.
 
Tikite, jog taip į žmogų gali įlįsti piktoji dvasia?
 
Taip būna. Tik nereikia įsivaizduoti, kad didžioji dalis gatvėmis vaikštančių žmonių yra apsėsti velnio, nes nevaikšto į bažnyčią. Reikia gerai prisidaryti, kad piktoji dvasia apsėstų.
 
Dvasinis pasaulis yra labai arti mūsų. Bažnyčia tiki gyvųjų ir mirusiųjų bendravimu. Melsdamiesi prašome šventųjų užtarimo, o juk šventieji – tai mirę žmonės, išėję į amžinybę. Taip pat yra mirusiųjų, kurie nėra danguje. Yra blogis, Liuciferis ir visa šutvė kitų jo bendrų, kuriuos gali prisišaukt.
 
Kokį santykį matote tarp mokslo ir religijos? Daugelis išsilavinusių žmonių mano, kad anuo pasauliu tikintieji yra tamsuoliai.
 
Tegul jie sau taip mano. Gyvenimas parodo visai ką kita. Žinome, kiek daug religingų žmonių buvo šviesūs ir garbingi mokslininkai, kurie labai daug davė žmonijai. Mokslas ir religija juk vienas kitą papildo.
 
Nesu mokslininkas, todėl pasakysiu paprastai – žmogus yra Dievo sukurtas, o Dievas žmogui davė ir protą. Žmogus gilinasi, ieško, kuria, bando. Kodėl nuo viso to turėtų būti atstumtas dvasingumas? Ar tai įmanoma? Jei žmogus iš prigimties dvasinė būtybė, kaip gali pašalint vieną jo dalį?
 
O kai žmogus savo bandymais kenkia visatai, žemei, žmogui, jis tikriausiai yra mokslininkas, kuris, pažeisto smalsumo vedinas, be savęs, daugiau nieko aplink nemato.
 
Mokslas neatsiejamas nuo abejojimo ir tikrinimo. Kokia tikėjime yra abejonės vieta? Kartais klausant katalikiškų šnekų atrodo, jog net klausti, kodėl taip yra, žmogus neturi teisės.
 
Kodėl neturi teisės abejoti? Kol žmogus gyvas, jis visada abejos. Pavyzdžiui, miršta mažas vaikas. Kaip tokią dieną gali artimuosius paguosti? Tėvų tikėjimas gali būti labai stiprus, atrodytų – nepalaužiamas, bet tą dieną jie išgyvena didžiulį skausmą ir liūdesį. Bažnyčia kalba apie prisikėlimą. Tačiau ar tokią dieną žmogus neabejoja, ar neklausia – kodėl?
 
Ir nereikia bijoti, kad abejoji. Šiandien abejoji, rytoj gal jau būsi ramus ir tikras.
 
Kai įsimylite žmogų, kai svajojate apie jį kaip apie sužadėtinį ar sužadėtinę, argi nėra abejonių? Ne taip pažiūrėjo, ne tą pasakė, gal nemyli, gal kitą turi. Tai yra abejonė. Visas gyvenimas toks. Jūs visur abejosit.
 
Kai kurie tikintieji gali pasijausti geresni už kitus ir uždaryti Bažnyčios duris tam, kuris jiems atrodo ne toks, abejoti jo širdies troškimais, visai nepagalvodami, kad tas žmogus galbūt ieško. Ne iš blogos valios, bet iš nežinojimo ir nemokėjimo bendrauti jie gali žmogų sužeisti. Tada reikia labai daug laiko, kad galėtum pagydyti padarytas žaizdas.
 
Kalbantis su kai kuriais katalikais, neretai atrodo, jog norėdamas vadintis kataliku, turi atitikti griežtus kriterijus. Jei mąstysi kitaip, durys pas Dievą tau ir liks užvertos.
 
Bažnyčios durys atdaros visiems. Tai yra Kristaus Bažnyčia, atvira ir šventiesiems, ir nusidėjėliams. Jei žmogus eina į Bažnyčią, jis eina ne pas mane, ne pas tave, o į Dievo artumą. Ir nė vienas iš mūsų, ar būtume kunigai, ar labai šventi parapijiečiai, neturime teisės uždaryti durų. Atėjęs į Bažnyčią žmogus pirmiausia turi atrasti brolystę ir supratimą kaip iš Kristaus.
 
Žinoma, tas, kuris atėjo į Bažnyčią, taip pat neturėtų ten esančiųjų šokdinti, bet pats pagauti jau ten grojamos melodijos ritmus.
 
Kas atsitiko, kai pas Kristų atvedė pagautą svetimaujant moterį? Minia buvo ištroškusi kraujo – tuoj bus akmenimis užmėtyta moteris. Jėzus tarė: „Kas iš jūsų be nuodėmės, tegul pirmas meta akmenį“. Taip jis mokė, kad niekada nebūtume minios dalis, kad visada pakeldami akmenį pagalvotume ir apie save. Juk man duotas gailestingumas, man ne sykį buvo atleista. Tai reiškia, kad turiu atleisti kitam ir parodyti gailestingumą.
 
Būna žmonių, kurie įsivaizduoja esantys tokie šventi, kad bijo prie stalo gerti kavą ir kalbėtis su žmonėmis „nusidėjėliais“.
 
Tačiau Evangelijoje pasakojama, kad Jėzus sėdėjo su muitininkais ir nusidėjėliais, kad duotų jiems gyvenimo žodį ir ramybę. Koks turėtų būti mano elgesys? Kaip fariziejaus, teisiojo, kuris ratu aplenks nusidėjėlį, ar kaip Kristaus, kuris pasišnekės, visada paliks žmogui laisvą valią, o šis džiaugsis, kad jis su juo kartu buvo?
 
Žmogus yra silpnas. Mylėti ir kitą priimti nelengva, reikia kai kur ir save nugalėti. Bet mylėti yra būtina.
 
Kaip nugalėti savo egoizmą?
 
Žmogus turėtų labai gerai pagalvoti, kiek jo gyvenime yra visko buvę – ir parklupimų, ir kitų bandymų jį pasmerkti, ir atsikėlimų, ir vilties ieškojimo. Kai visa tai peržvelgi, supranti, kad gyvenimas trapus ir labai greitai praeina.
 
Atsimenu, teko lankyti seną žmogų. Jis buvo prie mirties. Paklausiau, kaip praėjo jo gyvenimas. Jis atsakė šypsodamasis: „Žinai, tai buvo nuostabi akimirka“.
 
Akimirka. Kai šitiek metų nugyventa… Mums, jauniems, atrodo, kad dar daug gyvensime. Tačiau jau dabar metas susimąstyti, kaip gyventi taip, kad nesigailėtum savo gyvenimo. Ar galėsi džiaugtis gyvenimu, būdamas egoistas? Būsi labai vienišas.
 
Daugelis mano, kad gyvenimo prasmė yra pasiekti kokių nors tikslų, palikti kažką visuomenei ar savo vaikams.
 
Iki paskutinio atodūsio turime kurti, ir jei pavyksta, ką nors gražaus palikti. Bet manau, kad didžiausia prasmė yra mylėti gyvenimą ir sutiktus žmones, džiaugtis kuo gali gyventi.
 
Tai yra labai sunku. Sutinki daug žmonių, kurie dėl pavydo, įsiskaudinimo ar nesusikalbėjimo yra pasirengę į tave mesti akmenį. Labai sunku juos mylėti. Bet jei pats save nugali ir pasakai, kad Dievas išmokė tave jiems atleisti ir už juos melstis, tai yra labai daug. Tada tu blogį savo gerumu nugali. O tai labai prasminga.
 
Ko palinkėtumėte šv. Velykas šiandien švenčiantiems žmonėms?
 
Džiaukitės, pailsėkite, švęskite. Linkiu, kad kiekvienas žmogus šv. Velykų dieną suprastų – kad ir koks yra jo gyvenimas, Dievas jį myli. Kristaus prisikėlimu visi mes esame pašaukti amžinajam gyvenimui. Mirtis yra nugalėta. Po nuostabios gyvenimo akimirkos mūsų laukia dar nuostabesnė amžinybė.
 
***
 
Kunigo V. Vaišvilo kalba apie atdaras bažnyčios duris – ne tik graži metafora. Iškart po šv. Velykų prasideda Dievo gailestingumo savaitė, per kurią Dievo Gailestingumo šventovės durys tikintiesiems ir ieškantiesiems bus atdaros visą parą.
 
Asmeninio archyvo nuotr.
 
www.lrytas.lt
 
Nuotraukoje: Anot kunigo V. Vaišvilo, didelę dalį kančios žmogus pats susikuria

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra