Kunigas salezietis Bronislavas Chodanionkas

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Taip 1973 m. rašė apie ką tik mirusį salezietį kunigą Bronislavą Chodanionką Lavoriškių bažnyčios klebonas kunigas Toporekas, laiške kunigui Pavlui Gollivui. Šie žodžiai apima viską: ir dėkingumą už kunigystei atiduotą gyvenimą ir jo kaip kunigo darbo įvertinimą ir paskutinius atsisveikinimo žodžius su draugu ir kolega.

Borislavas Chodanionkas, Juzefas ir Bernardo Chodanionkų sūnus, gimė 1910 m. lapkričio 17 d., daugiavaikėje šeimoje, Pramianos kaime, buvusioje Dysnos apskrityje, Vilniaus gubernijoje (dab. Šarkovščinsko r., Vitebsko aps., Baltarusija).
Štai jo kaip saleziečio kelias: 1928-1931 m. – Dašavos žemesnioji dvasinė seminarija; 1932-1933 m. – noviciatas Červinskė; 1933 m. birželio 15 d. – pirmieji įžadai Červiske; 1933-1935 m. teologijos studijos Maršalkuose; 1938 m. liepos 13 d. – amžinieji įžadai Sokolove; 1935-1936 m. – asistentas Vilniuje ir 1936-1938 m. Jacenžke; 1938-1939 m. – teologijos studijos Krokuvoje; 1939-1941 m. – Vilniuje ir Saldutiškyje; 1941 m. lapkričio 2 d. diakonatas Vilniuje. 1941 m. gruodžio 8 d. įšventintas kunigu Vilniuje. Mirė 1973 m. lapkričio 25 d. Kišeniove (Moldavija), turėdamas 63 m., 41 m. atidavė vienuolynui ir 32 m iš jų – kunigystei sviascenničestva.
Dar vaikystėje pajuto pašaukimą sviasčenničestvui ir tas tylus, bet ryžtingas balsas kvietė jį: „Eik paskui mane“. Jo giminaičiai prisiminė, kaip kadaise žiemą jis sunkiai susirgo, bet nepaisydamas ligos, nutarė eiti į mišias sekmadienio. Tokiam jo žingsniui pasipriešino tėvai sakydami, kad ten jo niekas nelaukia. Bronislavas drąsiai jiems atsakė: „Manęs ten laukia Dievas“.

Vaikystė
Pradinį išsilavinimą įgijo Stalico kaimo mokykloje, taip pat lankė septynklasę mokyklą Germanovičiuose, kur, kaip įprasta, eidavo ne pagrindiniu keliu, o palei vingiuotą Plavni upeliuką, gėrėdamasis ne tik jo tekėjimu, bet ir gamtovaizdžiu.
Jausdamas pašaukimą kunigystei, jau nuo pat mažumės vietos parapijos bažnyčioje Germanovičiuose, pradeda jai ruoštis. Pas kleboną kunigą dekaną daktarą Ildefonsą Bobičių mokosi lotynų kalbos, kuri tais laikais buvo būtina stojant į dvasinę seminariją. Paskaitas lankė du tris kartus per savaitę. Čia jam iškilo nelengvas sprendimas   atsisakyti pasauliečio gyvenimo ir  ieškoti tinkamo kelio tarnauti Dievui. Jis pasirenka vienuolyną ir tėvų saleziečių ordiną.

Bronislavas saleziečių vienuolyne
Būdamas aštuoniolikmetis buvo priimtas į žemesniąją tėvų saleziečių dvasinę seminariją Dašaveje. Rekomendacijas parašė gimtosios parapijos klebonas kunigas daktaras Ildefonsas Bobičius.
Mokslo metai seminarijoje ne visada buvo džiugūs ir kupini nuostabių prisiminimų. Jo motina prisiminė, kad klierikus prastai maitino, dėlto jie nekartą protestavo. Problema buvo išspręsta jų naudai.
1932 m. birželio 13 d. įteikęs būtinus dokumentus saleziečių vadovo vardu Bronislavas buvo priimtas į saleziečių noviciatą Červinske. 1932 m. gruodžio 6 d. provincijos kunigas Tomašas Kopa parengė noviciatui.

Antrasis pasaulinis karas
Prieš prasidedant kariui klierikas Chodanionkas buvo Vilniuje, mokėsi teologijos Vilniaus aukštojoje arkivyskupijos dvasinėje seminarijoje, kuri dar buvo ir kaip Stepono Batoro teologijos universiteto filialas. Seminaristai kartu mokiniai vienu metu buvo filialo studentai, o universiteto profesoriai – seminarijos dėstytojai. 1939 m. gruodį universitetas uždarytas, bet ir toliau nelegaliai funkcionavo kaip dvasinė seminarija. 1939 m. rugsėjo 14 d. seminarijos vadovybė per radiją kreipėsi į seminaristus, kad jie į užsiėmimus atvyktų anksčiau, nei planuota. Užsiėmimai tais mokslo metais seminarijoje tekėjo įprasta vaga, be ypatingų sunkumų, nepaisant materialinių. Deja, universitetas gyvavo tik vieną semestrą. Valdžios įsakymu 1939 m. gruodžio 15 d. jis buvo likviduotas ir veikė nelegaliai. Kiti mokslo metai buvo gerokai sudėtingesni.
Nuo 1941 m. birželio Vilnius buvo vokiečių okupuotas. 1942 m. kovo 3 d. gestapas apsupo seminarijos pastatą ir areštavo visus seminaristus ir dėstytojus, susodino į kalėjimą Lukiškėse, paskui išvežė į Vokietiją. Kai kuriems iš jų vėliau pavyko pabėgti.
Stanislavo Kostkos provincijos saleziečių namams vadovavo kun. Plyvačekas. Kai Vilniaus kraštas grįžoLietuvai, buvo įkurta lietuviška vizitacija. Saleziečių namai nuo to laiko priklausė centrinei Švč. Jėzaus Širdies inspekcijai Turine. Vizituotoju buvo paskirtas kun. A. Skeltis. Jo sprendimu 13 nelietuvių klierikų buvo išsiųsti į Lietuvos gilumą. Jie apsistojo Saldutiškyje. Ten kunigas Plyvačekas slapta mokė teologijos. Su šia grupe kun. Chodanionkas pabaigė teologijos mokslus.
1940 m. Bronislavas Chodanionkas parašė prašymą, kad jam suteiktų tonzūrą, ir pirmuosius šventimus. Gavęs leidimą 1940 m. vasario 16 d. Vilniuje jis gavo tonzūrą vasario 17 d. gavo asciatrijos ir lektorato šventinimus, vasario 18 d. –egzorcistų ir akolitų. Visus iš Vilniaus arkivyskupo Romualdo Jalžykovskio rankų.
1941 m. lapkričio 2 d. saleziečių ordino naudai įšventinta diakonu klierikas Bronislavas prašė provincijos vedlį kun. Plyvačeką, kad leistų jį įšventinti kunigu. Pareiškime rašė: „Puikiai įsivaizduoju, ką tiesiogiai ir net tiesiogiai reiškia šie šventimai. Įsitikinęs, kad Dievas ir toliau man padės sunkiomis mano gyvenimo minutėmis: tikiu, kad su Dievo palaiminimu dirbdamas didesnei Dievo garbei. Mano devizas bus: „Išpirkti save ir kitus“.

Įšventinimas
1941 m. gruodžio 8 d. Nekaltojo Mergelės Marijos prasidėjimo šventėje Vilniaus arkivyskupo Romualdo Jalbžykovskio. Primicijos turėjo vykti gimtajame mieste Germanovičiuose, bet teko atidėti iki 1942 m. vasario 6 d. dėl advento ir šaltos žiemos. Netrukus po to, vasario 10 d. mirė jo tėvas Bernardas.
Kaip kunigas Chodanionkas pirmuosius metus dirbo parapijiečių sielovados darbąir mokė vaikus lietuvių mokyklose.
Beveik po dvejus metus kunigavo Vitanų, Saldutiškio, Eišiškių ir Paraduminio parapijose. 1949 m. Lietuvą paliko visam laikui.
Kartu su motina kunigas salezietis Bronislavas Chodanionkas išvykoį Kišeniovą, kur 24 metus ištikimas Dievo tarnas, iki paskutinių gyvenimo maldų minčių atsidavęs Didžiajam ir Amžinajam Dievui. Visu šių laikotarpio jis buvo vienintelis moldavų katalikų kunigas.
Po karo daugelis kunigų išvažiavo į Lenkiją. Bronislavas nusprendė likti tarnauti Dievui savo gimtinėje, puikiai suprasdamas, kokie sunkumai jo laukia, nepaisant, kad saleziečių namai Sovietų Sąjungos jau buvo uždaryti. Jis sąmoningai pasirinko sunkų kelią, liko ištikimas pašaukimui ir tai žemei, kuri jį maitino. Kaip apibūdina jį kunigas Kaminskis: „Buvo labai prisirišęs prie nuostabių gimtųjų kraštų, bet dar labiau prie katalikų tikėjimo, kurį norėjo išsaugoti likusių ten žmonių širdyse. Buvo tarp jų kaip gerasis ganytojas.
Tarnavo su dideliu pasišventimu ir tėvišku atsidavimu. Buvo „kasdiene duona“ daugiatautei, bet ištikimai tikinčiųjų „avių bandai“. Taip apie jį atsiliepė parapijiečiai.

Kišiniovas
Po Antrojo pasaulinio karo Moldavijoje liko apie 25 tūkstančius lotynų apeigų katalikų, kurių dauguma, apie 18 tūkst., gyveno sostinėje Kišeniove ir apylinkėse. Tada ten dirbo tik vienas kunigas, kuris mirė 1948 m. Po jo mirties komunistų valdžia leido čia dirbti saleziečiui kunigui Bronislavui Chodanionkui, kuris atvažiavo čia 1949 metais.
Kišiniove tarnavo bažnyčioje, kuri buvo miesto centre. Gyveno nuosavame name, miesto pakraštyje, t. y. toli nuo bažnyčios. Todėl dažniausiai važiuodavo motociklu, kuris tapo kunigo simboliu. Tiesa, kunigą Chodanionką sunku buvo įsivaizduoti be motociklo, jis tarsi suaugo su juo. Į atokesnius sielovados punktus važiuodavo autobusu arba traukiniu, o į pačius tolimiausius (Jasos) skrisdavo lėktuvu. Ten jis atlikdavo sielovados paslaugas vietos koplyčiose, dar neuždarytose bažnyčiose, kartais tiesiog tikinčiųjų namuose, dažniausia slapta.
Kišiniove jį dažnai aplankydavo giminės. Tai galima paaiškinti ir tuo, kad ten su juo gyveno motina. Atvažiuodavo ir brolis Stanislavas su dukterimi Teresa, kuri vėliau prisimindavo, kaip jie perveždavo religinio kulto reikmenis, kryželius, grandinėles, medalionus paslėptus duonoje, kartais po 500-1000 vienetų. Jos tėvas dažnai nusiplėšdavo nuo batų padą ir iš ten ištraukdavo visus šiuos daiktus.
Be giminaičių pas jį dažnai atvažiuodavo katalikų kunigai iš įvairių Sovietų Sąjungos kampelių. Buvo ir iš jo gimtojo Vilniaus krašto: kun. Adolfas Trusevičius iš Sudervės, kun. Juzefas Obremskis iš Maišiagalos.
Bronislavas Chodanionkas buvo labai talentingas. Jis ne tik nuostabiai dainavo, grojo vargonais, bet ir piešė. Vargininkė Irena pasakojo: „Su didele meile ir meistriškai lipdė figūrėles kalėdinei prakartėlei. Išliedavo jas gipso, po to išpjaudavo ir spalvindavo. Tokių figūrų komplektus lipdė ir kitiems kunigams“.
Taip pat buvo žinomas kaip talentingas religinių organizatorius, jiems visada iš anksto stropiai ruošdavosi. Ypač stropiai ruošdavo vaikus pirmajai komunijai. Tai liudija toks įdomus faktas, kad pas jį į Kišiniovą atveždavo vaikus net iš Vilniaus krašto:tiek iš jo gimtosios parapijos, tiek iš tų, kur jis anksčiau dirbo.
Domėjosi ir muzika. Padėdavo vargonininkei organizuoti vienbalsį ir daugiabalsį giedojimą. Liturginės giesmės buvo giedamos ir lotyniškai. Prie bažnyčios buvo muzikos mokykla.
Svarbu paminėti irtai, kad Kišniove buvo likusių nedaug katalikų vokiečių, kuriems Bronislavas patarnaudavo vokiečių kalba.
Nepamiršdavo ir savo gimtojo krašto – dažnai atvažiuodavo į savo gimtąją parapiją Stolico kaimą. Jis ne tik bendraudavo su vietos gyventojais, bet ir teikdavo jiems visas sielovados paslaugas, slaptai, kadangi buvo labai sunkūs laikai ir vienas neatsargus žingsnis galėjo kainuoti ne tik kunigo karjerą, bet ir gyvenimą. Suinteresuoti žmonės patys žinodavo kur reikia ateiti. Ten jis juos tuokė, klausė išpažinčių ir krikštijo. Ir šiandien daugelis prisipažįsta, kad juos krikštijo kunigas Bronislavas Chodanionkas.
1960 m. pradžioje valdžia uždarė bažnyčią ir perstatė ją į kino teatrą (įdomi analogija), leido atlikti  pamaldas mažoj armėnų stiliaus koplyčioje kapinėse . Joje tilpo ne daugiau kaip 50 žmonių. Bronislavas ją sutvarkė, išdažė, suremontavo, rūpinosi jos išore. 1969 m. gruodžio 12 d. laiške jis rašė: „ Ką tik baigiau dažyti savo bažnytėlę. Darbai užtrūko apie pusmetį, nes nebuvo pakankamai meistrų“. Čia iš bažnyčios jis pernešė vargonus, kurie netilpo.
Kunigas Bronislavas Chodanionkas mirė 1973 m. lapkričio 25 d. 1.07 val. nakties  sekmadienį, išgyvenęs tik 1 valandą Kristaus Karaliaus šventės, kurios labai norėjo sulaukti. Jo paskutiniai žodžiai buvo tokie: „Jau greitai aš išvysiu Dievą“.
Laidotuvėse dalyvavo 12 katalikų kunigų iš įvairių Sovietų Sąjungos kampelių, taip pat du vietos pravoslavų šventikai.
Palaidotas Kišiniove kapinėse, šalia savo motinos, kuri mirė 1971 m. sulaukusi 90 metų, kuri jį lydėjo per visą jo kunigystę, visai taip, kaip saleziečių ordino įkūrėjo Jono Bosko.
Kunigą Bronislavą Chodanionką pakeitė kunigas Vladislavas Zavalniukas, kuriam Kišiniovas buvo pirmoji sielovados darbovietė, ir kur jis aukojo pirmąsias promincialias mišias. Dabar kunigas Zavalniukas tarnauja kunigo Bronislavo gimtinėje, yra Minsko Šventųjų Simono ir Elenos bažnyčios klebonas . Kadaise ši bažnyčia buvo perdaryta į kino teatrą.
Iš tikrųjų Dievo keliai nežinomi. Tik, ką tuo nori pasakyti Dievas?
P. S. Norėtųsi padėkoti Šventųjų Simeono ir Elenos bažnyčios Minske klebonui kunigui Vladislavui Zavalniniukui už pagalbą renkant medžiagą apie kunigą salezietį Bronislavą Chodanionką.

Literatūra:


1. Ksiądz Bronislaw Chodanionek// M. Žurek. Jęcy na wolnosci. Warszawa.2000
2. Zbawic innych i siebie. Krynka. – 2002. – Nr. 3 – S. 5-6
3. A. Adamkovič. Ksiondz Branislau Chadanionak// A. Adamkovič, A. Rajčonak, U. Liaskouski. Hemanavičy. Pastavy. Sumežža. 2006. S. 83-87
4. A. Adamkovič. Ksiondz Branislau Chadanionak// Pamiac: Historyka – dakumentalnaja chronika Šakrauščynskaha rajona. – Minsk: Bielta, 2004. 512 sc.:il. S. 125-126

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra