Kunigas Petras Dagys – Viešpaties ir lietuvybės tarnyboje

Autorius: Data: 2012-11-14, 11:44 Spausdinti

Kunigas Petras Dagys – Viešpaties ir lietuvybės tarnyboje

Vytautas GOCENTAS, Vilnius

2012 metais protestantiškasis pasaulis Amžinybės arba Mirusiųjų minėjimo šventę minės lapkričio 25 dieną, t. y. paskutinį bažnytinių metų sekmadienį. Greta šios šventės, gruodžio 1-ąją – ir reformatų bei liuteronų kunigo, spaudos darbuotojo, visuomenės veikėjo dr. Petro Dagio 35-ųjų mirties metinių sukaktis.

Šiai datai artėjant jos paminėjimu spaudoje pasirūpino P. Dagio žmona Arianė. Surinkusi geroką pluoštą gyvenimo aprašymų, straipsnių spaudoje ir kitų rašinių, įteikė su tokiu prierašu: Liūdna man buvo keliauti į praeitį, tą laiką kai kartu gyvenome. Abu buvome biedni imigrantai, atlikome visokiausius darbus. Ypač Petrui medžiaginiai dalykai nerupėjo. Kai tik Lietuva vėl atgavo Nepriklausomybę žmones, jis pirmas būtų grįžęs – Amerikos pilietybės niekad neėmė, buvo ištikimas savo Tėvynei. Į jo karstą viena parapijietė įdėjo saujelę žemelės iš Lietuvos ir su senu juodu talaru (liturginis ev. reformatų kunigo drabužis – red. past.) išlydėjome į kapines. Čia pat parašė ir apie jų santuokinio gyvenimo pradžią: Už kunigo Dagio ištekėjau 1954 m. lapkričio 20 dieną – mus sutuokė kunigas Jonas Pauperas (1905–1971) iš Čikagos, Ziono lietuvių liuteronų parapijos klebonas. Dabar ten – kunigas Valdas Aušra. Kitoje užrašytoje pastaboje p. Arianė pastebi tokias gyvenimo bendražygio asmenines savybes: Kun. Dagys mokėjo pritraukti žmones (ir mane), visiems buvo paslaugus, mielas.

Prisimindami velionį kunigą Petrą Dagį, ir mes, nors trumpai, apžvelkime jo gyvenimo kelią ir darbus Viešpačiui bei lietuvybei Tėvynėje ir išeivijoje.

Tėviškė – Biržų kraštas. Plačiai ir toli Biržų kraštą išgarsino LDK didikas, valstybės ir karinis veikėjas Jurgis Radvila (1480–1541), žymaus LDK valstybės veikėjo Mikalojaus Radvilos Rudojo (apie 1515–1584) ir Lietuvos didžiosios kunigaikštienės Barboros Radvilaitės (1520–1551) tėvas. M. Radvila Rudasis visomis išgalėmis rėmė Reformacijos judėjimą Lietuvoje. Radvilų kasdienis gyvenimas ir darbai bylojo apie tai, kad savo tautai reikia ieškoti globos ir stiprybės ne kur kitur, bet savo tautos žmonėse ir savo gimtoje žemėje. Šis suvokimas, brangus daugeliui biržiečių reformatų, buvo kelrode žvaigžde ir Dagio šeimai.

Petras Dagys gimė 1904 m. kovo 15 d. Peikštenių kaime (Biržų valsčius ir apskritis). Tėvai – Martynas ir Matilda, gimusi Viederytė, Dagiai – ūkininkai. Mama kilusi iš bajorų, vienok lenkiškai nekalbėjo. Tėvas – ūkininkas, valdęs tėvo ir mamos ūkius. Abu raštingi, ištikimi gimtojo krašto mylėtojai, evangelikai liuteronys. Tėvas prenumeravo ir skaitė visą lietuviškąją spaudą, o taip pat „Rygos naujienas“ bei „Keleivį“ iš JAV. Tėvai išaugino gausią šeimą – penkis vaikus. Vyresnioji sesuo Ona, ištekėjusi – Rukmanienė, buvo pasilikusi tėvonijoje, brolis Jonas – išvyko ir 1961 m. mirė Amerikoje. Po jų, amžiumi jaunesni – Petras ir Matilda, ištekėjusi – Kuolienė, taipgi gyvenusi išeivijoje, Kanadoje, bei Marija, ištekėjusi – Placienė, gyvenusi Čikagoje, JAV.

Studijos Kaune. Žinia, ūkį dažniausiai galėjo paveldėti vyriausias šeimos vaikas. Todėl Petras turėjo ieškotis kaip ir kur galėtų į savo gyvenimą žengti. Petras pasirinko Kauno studento kelią – įstojo į Lietuvos universitetą ir 1930 m. baigė teologijos ir filosofijos studijas. Minėtina, kad greta to jis dar sugebėjo gilintis ir į istorijos bei teisės mokslus, nors jų studijų programos ir nespėjo užbaigti. Studijų metais buvo ir Sodeliškių bei Lapakritos pieno perdirbimo bendrovių, Nemunėlio Radviliškio Smulkaus kredito banko steigėjas, nuolatos buvo deleguojamas į Pieno centro suvažiavimus.

Būtingė ir Klaipėda. Lietuvos evangelikų liuteronų Bažnyčios Konsistorija, parapijai išsirinkus, 1931 m. Petrą Dagį paskyrė Būtingės parapijos kunigu. Parapijos narių dauguma – neturtingi žvejai, į pamaldas atkeliaudavę ir iš Šventosios uosto. Kunigas P. Dagys mėgdavęs sakyti, kad čia jis turėjęs maloniausias dienas šiame gražiausiame Lietuvos kampelyje. Pasižymėjo veiklumu – pradėjo statyti erdvią kleboniją ir salę parapijos ir visuomenės reikmėms. Žvejai kunigą išsirinko ir pirmuoju Šventosios uosto žvejų kooperatyvo pirmininku, buvo „Žuvies“ akcinės bendrovės steigėjas ir revizijos komisijos pirmininkas.

Po dviejų metų, 1933 m. P. Dagys buvo paskirtas Lietuvos kariuomenės 7 pėstininkų pulko kapelionu su gyvenamąja vieta Klaipėdoje, kad galėtų plėsti lietuviškąją veiklą. Pirmąsias pamaldas, dalyvaujant Ministrui pirmininkui J. Tūbeliui ir kitiems aukštiems Lietuvos pareigūnams, laikė Šv. Jono bažnyčioje, kuri iki šių pamaldų buvo tik miesto vokiečių žinioje. Po metų, 1934 m. P. Dagys paskiriamas ir Gubernatūros tikybos reikalų referentu. P. Dagio pastangomis iš įvairių lietuviškų grupių buvo sudarytas Klaipėdos krašto evangelikų susivienijimo bažnytinis komitetas, kuriam pirmininkavo iki Klaipėdos krašto atplėšimo nuo Lietuvos. Savo visokeriopoje veikloje laiko skyrė ir jaunimui – Pedagoginio instituto, Mokytojų seminarijos ir Prekybos instituto studentus subūrė į „Rėzos“ draugiją ir ją globojo.

Bažnytinis komitetas, kun. P. Dagiui pasiūlius, 1935 m. kovo 23 d. Klaipėdoje pradėjo leisti savaitraštį „Lietuvos evangelikų kelias“, kuris vėliau tapo oficialiu Lietuvos ev. Liuteronų Bažnyčios Konsistorijos leidiniu. Jį P. Dagys redagavo iki Lietuvai netenkant nepriklausomybės. Savaitraščio turinys buvo nukreiptas prieš nacių režimą vis labiau įsigalintį Vokietijoje. Savaitraštis drąsiai teigė, kad hakenkreuc yra svastika. Vokiškoji radijo stotis Deutshe Nachrichten ne kartą akiplėšiškai grąsino, kad kun. P. Dagį ir prof. V. Gaigalaitį būtina pakarti.

Savaitraštis „Lietuvos evangelikų kelias“, susitarus su Klaipėdos paštu, buvo platinamas kaip provokiškosios „Lietuwiszkos Zeitungos“ priedas. Tai nepatiko krašto vokiečiams, o skaitytojai evangelikai stebėjosi, kad su vokiška propaganda gauna ir teisingą tikėjimo žodį.

Jūros diena ir ekumeniškumas. Jūros dienos šventė kilo iš žvejų susibūrimų, vakaronių, regatų. Pirmą kartą Jūros diena paminėta Klaipėdoje bei Šventojoje 1934 m. rugpjūčio 11-12 dienomis. Ją Lietuvos Vakarų sąjungos iniciatyva organizavo įvairios jūrinės organizacijos. Šventės metu siekta parodyti žmonėms jūros reikšmę visai valstybei, populiarino jūreivystę ir jūrines profesijas. Pirmojoje dalyje, vykusioje Šventojoje, dalyvavo valstybės Prezidentas ir visas ministrų kabinetas. Antroji – tęsėsi Klaipėdoje ir jau be aukštųjų svečių, bet su ženklia aniems laikams žmonių minia – 60 tūkst. miestiečių ir svečių. Abiejose vietovėse kalbas sakė kunigas P. Dagys, beveik visas jų tekstas buvo spausdintas ir „Lietuvos aide“.

Jūros diena kunigui P. Dagiui ir klaipėdiškiams paliko ir ne itin šventiškų įspūdžių. Šventosios uoste jis ir Palangos klebonas prelatas Juozas Šniukšta pakvietė bendroms pamaldoms katalikus ir evangelikus – pamaldos vyko gražiai, nuotaikingai. Vienok Klaipėdoje Jūros dienos pamaldos nebeturėjo tos dvasios – Telšių vyskupas ordinaras ir Klaipėdos prelatūros valdytojas Justinas Staugaitis pamaldas laikė atskirai ir jau šeštadienį. Todėl kun. P. Dagiui teko rengtis sekmadienio pamaldoms vienam. Tai sukėlė krašto gyventojų nepasitenkinimą. Žinia, kad ankstesnės pamaldos, skirtos Tautos šventei (rugsėjo 8 d.), Sausio 15-osios dienai prie paminklo žuvusiems 1923 m. Klaipėdos sukilime, visuomet vykdavo bendrai.

Po Jūros dienos Klaipėdoje vyko ir Jaunalietuvių suvažiavimas. Jo pradžioje taip pat buvo numatytos bendrosios pamaldos kareivinių (dab. Klaipėdos universiteto pastatai) aikštėje. Vėl ištiko nesėkmė – katalikų kapelionas negavo bažnytinės vyresnybės sutikimo dalyvauti, o kun. P. Dagys kiek pavėluotai pamaldas laikė vienas. Jam buvo būdinga religinė tolerancija, liberalumas. Todėl negalėjo suprasti, kaip evangeliškame Klaipėdos krašte gali būti ignoruojama ar net ir draudžiama tarpbažnytinė veikla. Tokių nepageidaujamų susikirtimų matydamas ir daugiau, kun. P. Dagys jų nekėlė viešumon – išliko ekumenišku kunigu, santūriu tikybos reikalų referentu.

Pagerbiant kun. P. Dagio bažnytinę ir visuomeninę veiklą, 1939 m. jam buvo įteiktas Latvijos Respublikos Trijų žvaigždžių 5 laipsnio ordinas – tuomet kunigas pasitiko savo 35-metį, atsidėkota už Palatvijo liuteronų, tarp kurių buvo ir kuršių ar kuršininkų, dvasinę globą.

1939 m. ir vėlesni įvykiai. Vokiečiams okupavus Klaipėdos kraštą, kun. P. Dagys persikėlė į Kauną ir atliko karo kapeliono pareigas. Galiausiai 1940 m. vasarą (liepos 2 d.) nauja sovietinė valdžia bendru įsakymu atleido visus karo kapelionus.

Po metų, 1941 m. birželyje – dar viena neganda, prasideda II pasaulinis karas. Vilniaus komisariate gaunamas raštas, kuriuo nurodoma kun. P. Dagį ir muziką, poetą, visuomenės veikėją Alfonsą Mikulskį (1909–1983) areštuoti – matyt, už anksteniąją lietuviškąją veiklą Klaipėdos krašte. P. Dagys apie metus laiko slapstėsi, o po to persikėlė į Kauną ir ėmėsi bažnytinės veiklos. Rūpinosi Kauno evangelikų reformatų bažnyčios (Ožeškienės g. 41) vidaus įrengimu – jos išoriniai mūro darbai pagal arch. Karolio Reisono modernistinį projektą buvo baigti dar 1938 metais. Be to, talkininkaujant kun. Povilui Jašinskui (1889–1982) ir Lietuvos evangelikų Bažnyčios kuratoriui P. Kregždei, išleido kun. Adomo Šerno parengtą „Evangelikų giesmyną su maldomis“ (Kaunas, 1942).

Kaune 1944 m. P. Dagys dalyvavo paskutiniame Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK’o) posėdyje, kuriame jam buvo pavesta pasirūpinti jo įkūrėju ir pirmininku Steponu Kairiu ir jį išvežti į Švediją. Artinantis Raudonąjai armijai P. Dagys ir beveik visa šeima, kiti bendražygiai Būtingės žvejų laiveliais pasitraukė į Švediją. 1946 m. P. Dagys atvyko į JAV – buvo gavęs Non Quota vizą Nr. 4. Tai buvo įmanoma tik dėka gydytojo, Lietuvos ir JAV lietuvių visuomenės veikėjo, evangelikų reformatų bažnyčios kuratoriaus Mykolo Devenio iškvietimo. Žinia, liberalesnis persikėlimas iš Europos į JAV prasidėjo kiek vėliau – tuomet, 1950 m. į JAV atvyko ir būsimoji P. Dagio žmona Arianė Grigaitytė, kilusi iš Jonaičių (Šilutės aps.) – vėliau išeivijos lietuviai pripažins, kad p. Arianė ilgus metus stropiai ir ištikimai talkino kun. P. Dagio bažnytinėje ir visuomeninėje veikloje.

Atvažiavęs į JAV P. Dagys netrukus įsitraukė į tautinį bei visuomeninį darbą. Amerikos Lietuvių Taryba pakvietė aplankyti lietuvius didžiuosiuose JAV, Kanados miestuose ir skaityti paskaitas. P. Dagys kurį laiką buvo Lietuvių protestantų sąjungos Amerikoje sekretorius, redagavo jos laikraštį „Gimtinės garsai“, 1947–1967 (su pertraukomis) dirbo Susivienijimo lietuvių Amerikoje (SLA) centre, Niujorke. Padėjo redaguoti šio susivienijimo laikraštį „Tėvynė“, o 1959 m. jo pastangomis imtas leisti ir mėnraštis „SLA jaunuolių atžalynas“. Tvarkė Liuksemburgo radijo stoties transliuojamų lietuviškų religinių programų dalį.

1951 m. sausio 21 d. įkūrė ir iki mirties P. Dagys buvo Niujorko lietuvių evangelikų liuteronų parapijos kunigu, pamaldų laikyti vykdavo ir į Bostoną, Baltimorę (JAV), Hamiltoną, Torontą (Kanada). Neretai į Niujorko liuteronų parapiją atvykdavo ir tautiečiai, išgyvenę Sibiro tremtį. Daugelis jų atvyko su kun. P. Dagio pagalba. Parapijos naujokus kunigas pristatydavo ir prašydavo pasidalinti paskutinėmis žiniomis iš pavergtosios gimtinės. Parapijos gyvumą ir jaukumą nuolatos palaikė Moterų ratelis, kuriam vadovavo ponia J. Jolkovaki-Ambrazienė, vėliau dr. D. Svalbonienė. Jaunimo veiklą organizavo ir vystė tuometinis studentas Julius Maldutis. Tęsdamas ekumeniškąją veiklą savo parapijoje kun. P. Dagys Niujorke surengė pirmąsias ekumenines pamaldas. Kun. P. Dagys gerus tarpbažnytinius santykius mezgė ir su brolių latvių tikinčiaisiais. Dalyvavo 1947 m. rugsėjo 28 d. iškilmingose latvių pamaldose Niujorke, o meninėje dalyje tuomet dalyvavo ir lietuvių dainininkė Z. Griškaitė (sopranas), kuri klausytojams padainavo S. Šimkaus ir J. Naujalio dainas. Sausio 15-osios, Klaipėdos krašto prisijungimo minėjimai ir bendros ekumeninės pamaldos su lietuvių katalikų kunigais ir latviais yra vykusios daugybę kartų – 1970 m. sausio 18 d. su tėvu dr. T. Žiūraičiu, 1971 m. sausio 17 d. su kun. Pauliumi Baltakiu (dab. Išeivijos vyskupu), 1973 m. sausio 14 d. su tėvu Leonardu Andriekumi, 1974 m. sausio 27 d. su tėvu V. Girdžiūnu, 1975 m. sausio 12 d. su kun. J. Pakalniškiu, 1977 m. sausio 16 d. su latvių evangelikų kun. R. Zarinš.

1954 m. Toronte kun. P. Dagio iniciatyva įvyko pirmasis JAV ir Kanados ev. liuteronų Sinodas, o kun. P. Dagys buvo jo nariu. Būrė kraštiečius ir lietuvius į Mažosios Lietuvos bičiulių draugiją, ilgai vadovavo jos Niujorko skyriui. Kasmet vykdavo Sausio 15-osios minėjimai, Vydūno mirties minėjimas (1953 m.), Vasario 16-osios, Motinos dienos, Birželio trėmimų, Mirusiųjų minėjimo, Reformacijos šventės, Tėvų pagerbimo diena – visoms joms buvo parengti pranešimai, meniniai pasirodymai. Minėjimuose dainuodavo operos solistės J. Augaitytė-Tamašauskienė, V. Jonuškaitė-Zaunienė-Leskaitienė. Į pamaldas ir minėjimus ateidavo daug žymių svečių, kurių tarpe buvo prof. S. Kairys, prof. dr. P. Gudavičius, diplomatas, teisininkas V. Sidzikauskas, prof. dr. V. Avižonis, ekonomistas, diplomatas A. Simutis ir kiti. Su ypatinga pagarba parapijoje būdavo sutinkamas Klaipėdos sukilimo karinis vadas pulk. Jonas Budrys-Polovinskas, ilgus metus dirbęs Lietuvos generaliniu konsulu JAV – 1959 m. spalio 25 d. parapija suruošė jo 70-mečio sukakties minėjimą, kun. P. Dagys pasakė jautrią sveikinimo kalbą, o parapijos ponios įteikė atminimo dovaną.

Sunki liga pakirto kun. Petro Dagio sveikatą ir jis pasimirė 1977 m. gruodžio 1 d. Niujorke, kuriame ir palaidotas. Žinant velionio begalinę meilę Lietuvai, žmona Arianė 2006 m. birželio 15 d. kun. P. Dagio ir jo brolio, prieškario Lietuvos kooperacijos pradininko Jono Dagio (1902–1961), palaikus perlaidojo šalia tėvo Martyno Dagio (1868–1919) Legailių kapinėse, Biržų krašte. Perlaidojant dalyvavo Lietuvos ev. liuteronų Bažnyčios vyskupas Mindaugas Sabutis, Lietuvos ev. reformatų Bažnyčios superintendantas Rimas Mikalauskas, Nemunėlio Radviliškio ev. reformatų parapijos administratorė, diakonė Sigita Švambarienė, artimieji bei giminės, kraštiečiai, Pačeriaukštės seniūnas Vytautas Džėja, giedojo Biržų ev. reformatų parapijos choras, vadovaujamas J. Dauderienės.

Iš daugybės kun. P. Dagio paskaitų, pranešimų, straipsnių „Vorutos“ puslapiuse jau publikuota (2011–09–03, nr. 17, p. 10) paskaita „Tėvynės mylėtojų draugija“ – ši visuomeninė lietuvių patriotų organizacija JAV veikia nuo 1896 metų. Paskaita buvo paruošta specialiai „Amerikos balso“ (Voice of America) radijo laidai ir transliuota į okupuotą Lietuvą. Tikėkimės, kad ateityje iš turtingo kun. P. Dagio archyvinio palikimo, kuris perduotas vyskupui Mindaugui Sabučiui, susilauksime ir daugiau publikacijų, galėsime išsamiau pažinti tėvynainio minčių ir siekių pasaulį – neretai rūpestis dėl tėvų krašto, jų žmonių vėl ir vėl atsikartoja, o istoriniai apmąstymai tampa tautos gyvenimo kelrode.

Nuotraukose:

1. Kunigas P. Dagys – Niujorke minint 70-metį (1974 m.) (šeimos asmeninio archyvo nuotr.)

2. Po įžegnojimo, Krikšto sutvirtinimo (Konfirmacijos). Prie Būtingės bažnytėlės 1935 m. vasarą (fotografas Bruckus iš Darbėnų)

3. Kun. P. Dagys su Būtingės parapijietėmis (fotografas Bruckus iš Darbėnų)

4. Susivienijimo Lietuvių Amerikoje (SLA) raštinėje: po kelionės pas kraštiečius (iš kairės) į Europą Pasaulio lietuvių bendruomenės atstovas dr. Juozas J. Bačiūnas-Bachūnas (1893–1969), SLA sekretorius dr. Matas J. Vinikas (1884–1961) ir SLA Prezidentas kun. P. Dagys.

5. Vėl Tėviškėje, Lietuvoje. 2006 m. birželio 15 d. kun. P. Dagio ir brolio Jono Dagio palaikų perlaidojimas Legailių kapinėse, Biržų krašte. Dalyvavo: Lietuvos ev. liuteronų Bažnyčios vyskupas M. Sabutis, Lietuvos ev. reformatų Bažnyčios superintendantas R. Mikalauskas, Nemunėlio Radviliškio ev. reformatų parapijos administratorė, diakonė S. Švambarienė, artimieji bei giminės, kraštiečiai (šeimos asmeninio archyvo nuotr.)

Voruta. – 2012, gruod. 22, nr. 26 (764), p. 2, 3.

Evangelikai liuteronai , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra