Kunigas Justinas Staugaitis – Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras, žurnalistas, visuomenės veikėjas
Autorius: Voruta Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti
Ieškojimus apvainikavo knyga
Signataro J.Staugaičio veiklai nagrinėti, jo darbų ir pastangų Lietuvai skirtas renginys buvo surengtas Vasario 16 – sios klubo ir Signatarų namųVilniuje.
Renginį – minėjimą pradėjo Signatarų namų direktorė Meilė Peikštienė ir Vasario 16 – osios klubo pirmininkas Kęstutis Petrulis. Renginį vedė aktorius Rimantas Bagdzevičius. Dainininkas Danielius Sadauskas minėjimą pagyvino signatarų mėgiamos dainomis.
Įžanginį žodį turėjo tarti Telšių vyskupas Jonas Boruta, tačiau dėl ligos jis atvykti negalėjo. Todėl pranešimą perskaitė Telšių kurijos atstovas.
Pranešimą „Signataro, vyskupo Justino Staugaičio gyvenimas ir veikla” skaitė Šiaulių universiteto Edukacinio tyrimo centro direktorė prof. Audra Juodaitytė, signataro sesers anūkė..
Kaip saugomas signataro atminimas Staugaičių giminėje, papasakojo šios giminės atstovė Elena Staugaitienė. Ji pasidalino patirtimi, kaip renka medžiagą apie signataro gyvenimą. Tarkim, buvo žinoma, kad J.Staugaitis parašė atsiminimus. Atkaklūs ieškojimai atvedė pas Antalieptės kleboną, kuris padovanojo išsaugotas I ir II atsiminimų dalis. Tačiau dar trūko III ir IV dalių. Pasitarus, duotas skelbimas į laikraštį. Į skelbimą atsiliepė žmogus, kuris šias atsiminimų dalis buvo išsaugojęs. Atkaklios paieškos buvo apvainikuotos – atsiminimai buvo išleisti solidžia knyga.
Kunigystė ir visuomeninė veikla
Būsimasis Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras gimė 1966 m. lapkričio 19 d. Tupikų kaime, Šakių rajone, valstiečių šeimoje. 1877 – iais pradėjo lankyti Naumiesčio (dab. Kudirkos Naumiestis) pradžios mokyklą, o baigęs gimnaziją, 1885 m. įstojo į Seinų kunigų seminariją. Po penkerių metų gavo kunigo šventinimus ir buvo paskirtas Alytaus, vėliau Smiadovo (Lenkija) vikaru, 1893 m. perkeltas į Balbieriškį. Dar po dviejų metų pradėjo dirbti Varšuvos arkivyskupijoje – Blendovo, Lodzės parapijų vikaru. Dar vėliau – Varšuvos realinės gimnazijos kapelionu. 1906 – iais kunigas J.Staugaitis tapo naujos Lekiečių parapijos (Šakių raj.) klebonu.
Tuo gyvenimo laikotarpiu ganytojas jau buvo sukaupęs nemažą gyvenimo patirtį. Išryškėjo svarbus kunigo J.Staugaičio charakterio bruožas – atjauta, noras padėti skurstantiems. Vedamas šios intencijos, jis Marijampolėje įkuria senelių ir našlaičių namus. J.Staugaitis yra ir pirmojo vaikų darželio įkūrėjas ne tik Marijampolėje, bet ir Lietuvoje. 1906 metais įkūrė katalikišką „Žiburio” švietimo draugiją, rūpinosi pradinių lietuviškų mokyklų steigimu, Marijampolėje atidarė mergaičių progimnaziją. Matydamas, kad ūkininkai stokoja ekonomikos, agronomijos žinių, aktyviai dalyvavo įsteigiant Marijampolėje žemės ūkio draugiją „Žagrė”, veikusią nuo 1907 m. iki I – ojo Pasaulinio karo.
Solidi žurnalistinė veikla
1908 – iais J.Staugaitis pradėjo bendradarbiauti Seinuose leidžiamame katalikų dvasininkams skirtame žurnale „Vadovas”, tuo pačiu ketverius metus jį redagavo. Dalyvavo ir kituose leidiniuose. Straipsnius tikybos, etikos, socialiniais, politikos klausimais publikavo laikraščiuose ir žurnaluose „Šviesa”, „Ūkininkas”, „Šaltinis”, „Vilniaus žinios”, „Viltis”, „Bažnytinė apžvalga”, „Spindulys”, „Tiesos kelias”, „Švietimo darbas”, „Naujoji Romuva”. Nuo 1911 – ųjų priklausė Lietuvos mokslo draugijai.
J.Staugaitis pats įsitraukia į politinę veiklą. Tampa Lietuvos krikščionių – demokratų partijos nariu, o vėliau vienu iš vadovų. Jis pasiūlė labdaros tvarkymo principus kurti specialias šalpos draugijas, kuo daugiau socialinės rūpybos darbų pavesti parapijoms. Šie principai buvo pritaikyti Pirmojo pasaulinio karo metais ir net Lietuvos Respublikoje.
1912 – iais tapo Pakruonio, 1916 m. – Aukštosios Panemunės klebonu.
J.Staugaitis įsitraukė į politinį tautinio atgimimo darbą, buvo prie pačių Lietuvos nepriklausomybės ištakų.. Jis dalyvavo rengiant 1917 m. rugsėjo 18 – 22 d. Vilniaus lietuvių konferenciją, kurioje buvo išrinktas į Lietuvos Tarybą. 1918 – ųjų vasario 16 – ąją kartu su kitais Tarybos nariais pasirašė nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo aktą. Tą pačią dieną signataras tapo antruoju Tarybos vicepirmininku.1918 m. buvo Lietuvos Tarybos, o vėliau Valstybės Tarybos pirmininkas.
Diplomatinė veikla ir žemaičių kalba
J.Staugaitis kartu su A.Smetona ir J.Vileišiu dalyvavo derybose su Vokietija, kurių metu buvo gautas Lietuvos Nepriklausomybės pripažinimas de facto. 1920 – iais J.Staugaitis vadovavo Steigiamojo Seimo delegacijoms, pasiųstoms į Londoną, Paryžių ir Romą, siekiant Lietuvos tarptautinio politinio pripažinimo.
J.Staugaitis sėkmingai darbavosi diplomatijos srityje. Pranešėja prof. Audra Juodaitytė pasakojo, kad signataras mokėjo 7 užsienio kalbas, o tai ir padėjo jam operatyviai užmegzti dalykinius, draugiškus kontaktus su užsienio šalių diplomatais. Jau būdamas vyskupu, jis juokavo, jog niekaip nesiseka išmokti aštuntos kalbos – žemaičių…Kunigas buvo zanavykas, tik atvykęs į žemaičių kraštą, bandė pramokti žemaitiškai.
Beje, diplomatinėse misijose J.Staugaičiui ir jo kolegoms keliauti tekdavo savo lėšomis, juolab kad šalies iždas buvo tuščias. Važiuota traukiniais, stengtasi tarp keleivių neišsiskirti. Taip vengta įvairių nesklandumų, tarkim, vagysčių pasitaikydavo ne tik traukiniuose, bet ir viešbučiuose.
J.Staugaitis sėkmingai darbavosi parlamentinėje veikloje. Buvo išrinktas į Steigiamąjį, Pirmąjį ir Antrąjį Seimus. Buvo šių Seimų vicepirmininku, o 1923 – 1926 -iais Antrojo Seimo pirmininku. Jam pirmininkaujant, Seime buvo priimta Lietuvos konstitucija, žemės reformos projektas.
Pripažinimas Romoje
Signataras nemažai pasidarbavo ir steigiant bažnyčios provinciją. Šiais reikalais jam teko daug lankytis Romoje. 1919 m. tokios kelionės rezultatas buvo akivaizdus – Vatikanas pripažino Lietuvos nepriklausomybę de facto, nors de jure ją pripažino tik 1922 m.
Romoje jo pastangos buvo apvainikuotos, o darbai šventinti. J.Staugaitis paskiriamas Popiežiaus rūmų prelatu, 1926 – iais Telšių vyskupu ir Klaipėdos krašto prelatu. Tais pačiais metais pagal vyskupo Jurgio Matulaičio – Matulevičiaus projektą popiežius Pijus XI paskelbė apaštališkąją konstituciją, kurioje iš esmės buvo sutvarkytas Lietuvos katalikų bažnyčios gyvenimas. Daugiau nei keturis šimtmečius gyvavusi Žemaičių vyskupija buvo diferencijuota į Telšių, Panevėžio vyskupijas ir Kauno arkivyskupiją.
Prof. A.Juodaitytė pasakojo, jog po 1926 m. perversmo J.Staugaitis iš politinio gyvenimo tyliai pasitraukė, juolab kad jo ir A.Smetonos politinės pažiūros jau išsiskyrė. Tuo metu Telšių vyskupijoje kunigai jau buvo garbaus amžiaus, o pribrendus reikalui statyti naują kunigų seminariją, šalies valdžia ne tik nepadėjo, bet dar ir trukdė.
Kur gauti lėšų? J.Staugaičiui kreipusis į Amerikos lietuvius, lėšų atsirado. Buvo pastatyta graži, erdvi ir tuo laiku palyginti didelė kunigų seminarija, vyskupo rūmai. Vyskupas J.Staugaitis reorganizavo ir vyskupiją. Pirmiausia ją padalino į 12 dekanatų, administravo Klaipėdos prelatūrą. Pradėjo leisti žemaičiams skirtą laikraštį „Žemaičių prietelius”, kuriame buvo propaguojamos vyskupo M.Valančiaus blaivybės idėjos.
„Dieve, neapleisk Lietuvos!…”
Reziumuojant kūrybinę veiklą, galima akcentuoti, jog vyskupas J.Staugaitis parašė 17 knygų ir daugiau nei 350 straipsnių. Visa jo publicistika buvo apologetinio pobūdžio, o tai įvertino Vytauto Didžiojo universitetas, suteikdamas jam teologijos licenciato ir daktaro laipsnius. Kaip argumentinį atsaką V.M.Putino romanui „Altorių šešėly” vyskupas parašė trikų tomų romaną „Tiesos keliu”, apysaką „Tarp jausmų ir pareigos”.
J.Staugaitis buvo vienas veikliausių ir aktyviausių prieškario Lietuvos vyskupų, aktyviai dalyvavo atkuriant Lietuvos nepriklausomybę. Plataus masto politikas ir diplomatas, vaisingai dirbęs Lietuvos labui. Kaip aukštas Bažnyčios hierarchas, daug nuveikęs žemaičių kraštui ir bažnyčiai. Visą savo gyvenimą paskyrė Lietuvai . Mirdamas, ištarė paskutinius žodžius: „Dieve, neapleisk Lietuvos!…”
