Kunigas Juozas Mišeikis: „Tikėjimas palieka viltį“

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Biržų evangelikų liuteronų parapijai šis ruduo ypatingas – po dešimtmečių pertraukos tikintieji turi nuolatinį kunigą. Juo tapo dvidešimt penkerių metų tauragiškis Juozas Mišeikis. Su jaunuoju dvasininku „Šiaurės rytai“ kalbėjosi pačioje spalio pabaigoje, jam vos tik spėjus čia įsikurti.
 
Iš vieno pasienio – į kitą
 
Už kunigo Juozo Mišeikio nuomojamo buto langų Vėjo gatvėje – rudeninė pilkuma. Rūkas ir lėtas, giliai įsismelkiantis lietus užstoja Biržus. Bet tokie orai dvasininkui – ne naujiena. Į Lietuvos šiaurę jis atvažiavo iš kitos Lietuvos pusės, Tauragės, kur debesis dažnai gena ne tiek toli esanti Baltija.
 
„Iš vieno pasienio – į kitą“, – šypsosi kunigas, ant baltutėle staltiese dengto stalo dėdamas karšto vandens sklidiną ąsotį.
 
Sako, jog biržiečiai gerokai santūresni už tauragiškius. Gal tam įtakos turi latviškas kontekstas? Ar konfesijų margumynas?
 
Tauragėje tebuvę liuteronai, katalikai ir stačiatikiai. Biržuose priskaičiuojama iki aštuonių skirtingų krikščioniškų bažnyčių. Bet jaunajam dvasininkui svarbiausia, kad bendraujant tarpusavyje nepristigtų žmogiškosios šilumos. Ją J. Mišeikis spėjo pajusti per pirmuosius apsilankymus Biržuose, kai čia vyko ekumeninės pamaldos.
 
Kunigas neslepia ir to, kad iš pradžių Biržuose patyręs „kultūrinį šoką“.
 
„Taip turi būti, taip man numatyta. Esame tik įrankis Dievo rankose. Jam geriau žinoti, kur turime būti“, – ramiai kalba kunigas.
 
Naujasis evangelikų liuteronų bažnyčios dvasininkas ketina praverti savo tikėjimo brolių ir seserų namų duris. „Noriu susipažinti su žmonėmis“, – tarsi atspėdamas mintį sako kunigas. Vien pamaldų tam nepakanka – reikia nuoširdžių atsivėrimų, susitikimų, popiečių, diskusijų su jaunimu, ligonių lankymo valandėlių. Namuose šalia senyvų, pasiligojusių parapijiečių tikisi sutikti ir jų artimų žmonių, su kuriais būsianti gera proga pabendrauti.
 
Kunigas Juozas neabejoja – veiklos bus daug. Juolab kad Biržų evangelikų liuteronų parapija jau seniai neturėjo nuolatinio, vietoje gyvenančio dvasininko. Mažutė bažnytėlė Kilučių gatvėje jau keletą dešimtmečių puoselėjama vienų tikinčiųjų rankomis.
 
Vyresnioji karta tik mintimis grįžta į Biržų miesto centrą, kur kadaise dabartinėje J. Janonio aikštėje stovėjo didelė liuteronų bažnyčia. Antrojo pasaulinio karo metais ją sunaikino ugnis. Apie atstatymą tais laikais negalėjo būti nė kalbos.
 
Skubėti nežada
 
„Norėčiau įsikurti rimčiau“, – kalba J. Mišeikis. Ir lyg netyčia patikslina, jog visos investicijos –  „į bažnyčios ateitį“.
 
Ko tikėtis? „Judesio“, – atsako kunigas.
 
Vienas iš prioritetų turėtų būti darbas su jaunimu. Dvasininkas ketina jį įtraukti į parapijos veiklą. Galbūt bažnyčioje atsiras ansamblis ar mažas choras. Tai viena iš kunigo Juozo svajonių. Jis pats mėgstantis chorinę muziką, studijų metais Klaipėdoje daug giedojęs.
 
Turi kunigas ir kitokių pomėgių – nuo kasdienybės rutinos dvasininką gelbsti neplanuotos kelionės ar į rankas paimamas piešimo lapas. Prireikus kunigas gali greitai nusibraižyti eskizą. Gali būti, jog to Biržuose prireiks…
 
Skubėti kunigas nežada. „Į viską žiūriu ramiai. Esu nekonfliktiškas, tolerantiškas ir… visapusiškai konservatyvus žmogus“, – prisipažįsta jaunasis dvasininkas. Jis sako mėgstantis, kai viskas bažnyčioje turi savo vietą. Vaikytis „laisvės“ kunigas Juozas nesiruošia.
 
Krikštijo vyskupas
 
„Gyvenime irgi mėgstu pastovumą. Esminė vertybė – atsakomybė“, – sako Juozas Mišeikis. Pastovumo jis ieško ir meno kūriniuose. Pavyzdžiui, architektūroje, muzikoje, dailėje. „Aš norėčiau suprasti modernizmą mene ir gyvenime, bet kol kas nesiseka. Nepalaikau griaunančių iniciatyvų“, – prisipažįsta kunigas. Jis sako, jog dabartiniame gyvenime ir taip jau yra per daug netikrumo, netikėjimo, nemeilės, dėl ko išardytas ir tradicinis šeimos modelis.
 
Dvasininkas Juozas gali džiaugtis iki šiol turintis darnius tėvų namus. Jie – Tauragės priemiestyje. Į juos iš Klaipėdos ligoninės tėveliai sūnų parsivežė 1984–ųjų birželį. Namuose broliuko laukė trys sesutės. Netrukus šeimoje vyko didelė šventė – pagranduką pakrikštijo vyskupas Jonas Kalvanas vyresnysis. Kunigas Juozas tuo didžiuojasi. Ir tuojau prideda, kad jį konfirmavo vyskupas Jonas Kalvanas jaunesnysis. Tai irgi viena iš svarbiausių dienų, pažymėtų 1998 metų kalendoriuje.
 
Kiek Juozas save prisimena, jis visuomet lankė bažnyčią. Kartu su juo būdavo liuteronė mama ir katalikas tėvelis. Dėl konfesijų skirtumo problemų šeimoje niekada nekildavo.
 
Paklaustas apie tikėjimo ištakas, J. Mišeikis sako, jog devyniasdešimt devyni procentai žmonių to negalėtų pasakyti. „Tokių apreiškimų, koks nutiko apaštalui Pauliui, keliavusiam į Damaską, būna retai. Įtikėjimas – procesas. Jis susiformavo iš mažumės. Į bažnyčią mane vesdavosi ir trejų, ir ketverių, ir keturiolikos, todėl net paauglystėje perversmo nepatyriau“, – pasakoja kunigas.
 
Vidurinės mokyklos dešimtoje klasėje jis pradėjo svarstyti, kokį kelią pasirinks. Viliojo ne tik teologija, bet ir istorijos mokslai. Bet per paskutiniuosius dvejus metus mintis studijuoti teologiją stiprėjo. Būdamas abiturientas nutarė, kad jo „arkliukas“ – istorija liks pomėgiu, kuris pravers studijuojant teologiją. Kai sužinojo, kad Klaipėdos universitete jis įstojo ir į teologiją, ir į istoriją, nedvejodamas pasirinko pirmąjį dalyką. Ir nesigaili.
 
Su draugais išsikalbėjus, paaiškėjo, kad tik trys iš dvidešimt penkių, įstojusių į evangeliškosios teologijos fakultetą, specialybę rinkosi tikslingai. Iš aštuoniolikos 2007–aisiais baigusių mokyklą absolventų, Juozas vienintelis pasuko kunigo keliu.
 
Atsakomybė pakeičia gyvenimą
 
Tarnystės pradžia – Šilutėje, kur J. Mišeikis buvo įšventintas į diakonus. Šių metų kovo pradžioje Alkiškiuose (Akmenės rajonas) ordinuotas į kunigus. Dabar dvasininkas rūpinasi trimis parapijomis: iš Biržų suka į Žeimelį (Pakruojo rajono pakraštyje) ir Alkiškius.
 
Liuteronų kunigų nėra daug. J. Mišeikis mano, jog pastaruoju metu kunigų mažėja visose bažnyčiose. Taip nutinka dėl to, kad žmonės bijo įsipareigoti. Priėmus sprendimą, pasak kunigo Juozo, kelio atgal nėra. Tai pakeičia visą gyvenimą, nes dvasininkas gyvena ne vien dėl savęs, bet ir dėl kitų. Tai yra ne tik teisė, bet ir prisiimta pareiga – atsakomybė. Kur kas lengviau, pasak kunigo, nieko neveikti, „prasisukti“, apgauti, į kitą žmogų žiūrėti kaip į banko sąskaitą. Nors tikėjimo pamatuoti neįmanoma, tačiau, anot J. Mišeikio, labai skiriasi bendravimas su tikinčiu ir netikinčiu žmogumi.
 
Ar jaunajam kunigui nebūna silpnumo valandėlių? „Būna. Bet yra tikėjimas, kuris palieka viltį“, – sako Biržų evangelikų liuteronų parapijos klebonas, kunigas Juozas Mišeikis.
 
www.siaure.lt
 
Nuotraukoje: Jaunasis kunigas neslepia Biržuose patyręs „kultūrinį šoką". Bet dabar jis į tai žiūri filosofiškai Dievas žino, kas ir kur turi būti

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra