Kunigaikštis M. Radvila stotų ginti Vilniaus, jei jį pultų lenkai

Autorius: Data: 2014-11-04, 11:31 Spausdinti

Kunigaikštis M. Radvila stotų ginti Vilniaus, jei jį pultų lenkai

„Neseniai skaičiau, kad lietuviai Lenkiją laiko antra didžiausia grėsme Lietuvai. Iškart po Rusijos, kuri yra pirmoji. Aš jums pasakysiu: esu jau brandaus amžiaus, ir per savo gyvenimą nesu sutikęs nė vieno žmogaus Lenkijoje, kuris norėtų atsiimti Vilnių. Galiu pažadėti jums, kad aš pats stosiu į Lietuvos kariuomenę, jei Lenkijos kariuomenė veržtųsi į Vilnių“, – sako didelis savo giminės istorijos žinovas kunigaikštis Motiejus Radvila, gyvenantis Varšuvoje.

- Jūsų giminės įtaka kelis šimtmečius apėmė didžiules teritorijas, ir Radvilų palikimas yra pasklidęs po kelias dabartines valstybes. Kai būnate Baltarusijoje, jiems esate baltarusis, kai čia – tai lietuvis. Lenkijoje, manyčiau, esate lenkas. Tada jūs atsitraukiate ir sakote: aš esu iš LDK.

- Aišku, visų pirma esu lenkas. Mano senelis vadovavo Armijai Krajovai prie Varšuvos. Tačiau labai svarbi dalis mūsų palikimo yra LDK tradicija. Žečpospolitos problema, kad joje nebuvo tokio žodžio, kaip „british“ (R.B. –britas). Jungtinėje Karalystėje piliečiai gali būti velsiečiai ar škotai, bet visi jie – britai. Senais laikais tą patį reiškė žodis „polak“ (R.B. – -lenkas-), jungiantis Karūną ir Kunigaikštiją. Tačiau vėliau lenkas tapo tik Karūnos, t.y. Lenkijos, atstovo apibrėžimu.

- Buvęs jungiantis platesnis terminas liko susiaurintas ir pritaikytas tik vienai daliai.

- Radvilų giminėje mes išsaugojome tą seną dvigubą lojalumą. Mano mama kilusi iš Čartoryskių, o jų herbe yra Vytis. Tai yra tiesioginiai didžiojo kunigaikščio Algirdo palikuonys. Jie daug veikė rusėnų žemėse, bet ne vienas jų dirbo Vilniuje. Universiteto rektoriaus Čartoryskio paveikslas yra Šv. Jonų bažnyčioje.

- Kokie jūsų ryšiai su užsienyje gyvenančiais giminaičiais?

- Dėl mano žmonos kilmės esame artimi visiems Radviloms. Keli yra Londone. Mūsų pusbroliai gyvena Niujorke. Vienas iš jų buvo vedęs Jacqueline Kennedy (R.B. – buvusio JAV prezidento Džono F. Kennedy žmonos) seserį. Buvau ją porą kartų sutikęs. Lee Radziwill dabar daugiau gyvena Paryžiuje. Bet ji toli nuo šeimos – su vyru, mano žmonos artimu dėde, seniai išsiskyrė, jis jau apie 40 metų kaip miręs. Aš palaikau labai glaudžius ryšius su jo sūnumi ir dukra. Taigi, mano šeimoje susijungia visa giminė, ir mes stengiamės išsaugoti visus ryšius. 90 procentų Radvilų gyvena Lenkijoje. Dalis jų grįžo, žlugus komunizmui. Formaliai mes nesusijungę, nors, pavyzdžiui, Čartoryskių giminė turi savo asociaciją.

- Jūs minėjote, kad kalba tėra vienas iš tapatybės atributų. Kaip mums spręsti nesutarimus kalbiniais klausimais su tokia politine partija, kaip Lietuvos lenkų rinkimų akcija?

Aš manau, kad tokio pobūdžio nesutarimai su lenkiškai kalbančiais galėtų būti palaipsniui išspręsti su vaisto, vardu LDK, pagalba.- Ir man yra toks įspūdis, jog didelė dalis Vilnijos žmonių yra likę LDK.

- Žmogus turi teisę pasirinkti, ar jis lietuvis, ar lenkas, ar žydas. Vilniaus krašto gyventojai, kurie save identifikuoja lenkais, nėra čia atkeliavę kur nors iš Lodzės ar Varšuvos. Jie vietiniai. LDK buvo daugybė tokių grupių, kalbančių kitomis kalbomis ir su savo religijomis. Jei tęstume šią tradiciją, kalba bus tik vienas iš elementų. Lenkijoje lenkakalbiai Vilniaus krašto gyventojai kartais pavadinami „Polonia“, kas yra užgaulu, nes taip vadinami emigravę lenkai: JAV gyvenantys lenkai vadinami „amerykanska Polonia“. Net to nesakydami, Lietuvos lenkai yra LDK piliečiai.

- Tačiau jie nepasirinko, kada kūrėsi dvi nacionalinės valstybės, Lenkija ir Lietuva. Jie išsaugojo tą apibendrinančią „polak“ reikšmę, kurią jūs minėjote.

- Ir jie yra lyg našlaičiai. Tačiau jei jie jaučiasi spaudžiami, tada kreipiasi į Varšuvą. Aš nekalbu apie poną Tomaševskį, apie kurio ryšius su Maskva tenka girdėti. Apie tai nieko nežinau ir nenoriu kalbėti. Bet iš esmės – kuo daugiau bus LDK dvasios, tuo mažiau rūpesčių bus su ta žmonių grupe. Tai nereiškia, jog nėra istorinių problemų, jog nėra žaizdų: Želigovskio klausimas, kariavimas, Paneriai, palietę ne tik žydus, bet ir kitus vilniškius…

- … ir Armija Krajova veikimas Vilnijoje. Tai buvo kitokia AK, negu ta prie Varšuvos, kur kariavo jūsų senelis.

- Nesusikoncentruokime į tuos atvejus, dėl kurių didelės dalies niekas iš mūsų neatsakingas. Sukelti priešpriešas buvo iš kitur atėjusių žmonių interesas. LDK istorijos grožis ir didingumas vertas daugiau. Aš Lenkijoje sutinku žmonių, kurie galvoja, kad 19 a. nieko nevyko, išskyrus du sukilimus. Bet juk tai netiesa.- Lenkijoje buvo poetas, kuris po Pirmo pasaulinio karo mirdamas paprašė, kad jam ant krūtinės uždėtų rusų stačiatikių soboro plytą. Tas didelis soboras buvo nugriautas, jo vietoje dabar yra Pilsudskio aikštė. Poetas tuo norėjo pasakyti, kad nežiūrint to, kad soborą pastatė užkariautojai, jis yra istorijos dalis.

Lietuvoje aš pastebiu, kad jūs per dažnai atsigręžiate į Mindaugą, kuris yra – pripažinkime tai – legenda. Juk vienuoliai buvo išvaryti, tad kas galėjo užrašyti istoriją? Niekas.Tai buvo didelė klaida, padaryta galbūt Lizdeikos klano (juokiasi). (R.B. – pagal legendą, mano pašnekovo kilmė vedama iš vyriausiojo pagonių žynio Lizdeikos. )

Daug lietuvių galvoja, kad tarp Liublino unijos ( R.B. – 1569 m.) ir Žečpospolitos padalinimo ( R.B. – Trečiasis padalinimas 1795 m.) nieko nebuvo. Tada kas pastatė šį gražųjį miestą? Manau, kad prof. Alfredas Bumblauskas rado gerą raktą: jūs esate naujieji lietuviai, o aš esu senasis lietuvis. Tačiau visi mes esame lietuviai.

- Ar jums nepanašu, kad bendra istorija ataidi mūsų, Lietuvos ir Lenkijos, bendrose pastangose palaikyti Ukrainą šiandien? Lenkai su lietuviais turbūt geriausiai suprantame ukrainiečius.

- Teisybė, tačiau lenkai su ukrainiečiais turi labai skaudžią praeitį. Tai nieko bendro su LDK. Tai liečia Antrojo pasaulinio karo laikus. Ukrainiečių nacionalinė savimonė gimė Austrijos–Vengrijos imperijai priklausančioje dalyje, Galicijoje. Paskui Voluinėje vyko masinės žudynės, kurios Lenkijoje daugeliui žmonių iki šiol yra labai… Ten buvo siaubingai žiauru.

- Tokių baisumų nėra lenkų-lietuvių istorijoje?

- Tiesa, kažkiek yra blogybių, kažkiek negerų salų, bet tikrai ne tokio dydžio, ne tokio masiškumo žudynės su neišpasakytu žiaurumu. Voluinėje dėjosi protu nesuvokiami dalykai. Jie buvo kurstomi UPA ( R.B. – Ukrainos sukilėlių armija „Ukrainskaja Povstančeskaja Armija“), bet dažnai vykdomi kaimynų prieš kaimynus.

- Dabar Ukrainos prezidentas Petro Porošenka UPA skelbia nacionaliniais didvyriais.

- Tai labai jautrus klausimas Lenkijoje, nes Lenkijoje UPA reiškia masines žudynes.

- Taigi, tiesti tiltus tarp Varšuvos ir Vilniaus yra lengviau?

- Be jokios abejonės. Bet kai ko aš nesuprantu. Neseniai skaičiau, kad lietuviai Lenkiją laiko antra didžiausia grėsme Lietuvai. Iškart po Rusijos, kuri yra pirmoji. Aš jums pasakysiu: esu jau brandaus amžiaus, ir per savo gyvenimą nesu sutikęs nė vieno žmogaus Lenkijoje, kuris norėtų atsiimti Vilnių. Galiu pažadėti jums, kad aš pats stosiu į Lietuvos kariuomenę, jei Lenkijos kariuomenė veržtųsi į Vilnių. Nors ir nesu didelis drąsuolis. Tikrai negaliu suprasti, iš kur kyla tas grėsmės pojūtis.

- … Arba kas iš šalies jį įdiegia…

- Yra kas suinteresuoti tai įdiegti. Tačiau kada toks pojūtis yra plačiai išplitęs, veikia labai slegiančiai.

- Dažnesni Jūsų Mylistos apsilankymai protėvių žemėje ir viešas bendravimas padės tuos slogius įtarimus išsklaidyti. Jūsų mintys sukuria gelmės vertinimams ir svarstymams.

Nuotrauka: Motiejus Radvila
Šaltinis:

Ramūnas Bogdanas,
www.DELFI.lt

Istorija Lietuva Miestai Politika , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra