Kunigaikštis Jonušas Radvila grįžta į Kėdainius

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Tautos ir valstybės ateitis – vargiai įsivaizduojama be didžios ir šlovingos istorijos, iš kurios mūsų himnas ragina semti stiprybę, o žymieji mąstytojai – patirtį. Lietuvos egzistenciniai pagrindai – neatsiejami nuo jos kūrėjų ir stiprintojų. Mindaugas, Traidenis, Gediminas, Vytautas ir Švitrigaila iškyla, kaip kelrodžiai šiandienai ir rytojui. Šiais metais į tautos panteoną vertai sugrįžo dar vienas iškilus asmuo – kunigaikštis Jonušas Radvila, savo giminėje – Jonušas XI.
Reta giminė davė Lietuvai tiek didžiavyrių, kaip kunigaikščiai Radvilos. Dvasios didybė, švietėjiška sąmonė ir gilus patriotizmas atsvėrė jų valstybinę įtaką ir giminystę su karūnuotaisiais Europos valdovais. Valstybei smunkant, valdovams silpstant, o visuomenei – skaidantis, jie vieninteliai galėjo imtis atsakomybės už visą Tėvynę. Ir vargiai suklystume, sakydami, jog tam tikrais momentais – vieninteliai tai ir darė.
1569 m. Liublino unijai gerokai apkarpytą Lietuvą sujungiant su Lenkija, Radvilos tam – labiausiai priešinosi. Svarstant įstatymą, leidžiantį Lietuvos žemes įsigyti užsieniečiams, didžiausias to oponentas buvo kunigaikštis Mikalojus Radvila Rudasis. Taigi, šis klausimas jau tada skyrė tautos išdavikus nuo patriotų.
Į Lietuvos ir Lenkijos valstybės sostą sėdus švediškai Vazų dinastijai, prasidėjo karai dėl Švedijos karūnos, kuriuos dar užaštrino ginčai dėl teritorijų ir prekybos kelių. XVII a. Lietuvą iš vidaus draskė bajorų savivalė, religiniai ir socialiniai prieštaravimai, ginkluoti sukilimai. Iš svetur grasino stiprėjanti Rusija, remianti sukilusius Ukrainos kazokus. Šį sukilimą, iš esmės, išprovokavo Lenkija, dar iki Liublino unijos perėmusi Ukrainą iš Lietuvos: priverstinis šio stačiatikiško krašto katalikinimas ir despotiškas išnaudojimas užkūrė vidinį gaisrą, kuris atsirito ir į Lietuvą. 1654 m. į pagalbą kazokams ateina daugiatūkstantinė Rusijos armija.
Kunigaikštis Jonušas Radvila – didysis Lietuvos etmonas, vyriausias kariuomenės vadas – ėmė telkti savo pulkus žūtbūtinei kovai už Tėvynę. 1654 08 12 ties Šklovu jis su 8000 karių susiremia su 80 000 kunigaikščio Aleksejaus Trubeckojaus kariuomene ir pralaužia priešo gretas, tačiau tolesnės kovos baigtį aiškiai pranašauja žymi jėgų persvara. Iš valdovo meldžiant karinio pastiprinimo, klibantis sostas – delsia. O kai pagalba atėjo, jau buvo per vėlu. 1655 08 08 Rusijos caro daliniai įžengia į Vilnių. Pirmąsyk valstybės istorijoje, priešas užima Lietuvos sostinę.
Ir štai, iškyla dar viena grėsmė: Švedija. 1655 m. švedai pergalingai žygiuoja per visą šiaurės Lietuvą ir Lenkiją. Vienas po kito pasiduoda miestai ir ištisos žemės. Šį karą savo pretenzijomis sukėlęs karalius valstybės išlikimo užtikrinti – neįstengia. Dvi užsienio valstybės be skrupulų dalijasi Lietuvą, visoje šalyje liepsnoja gaisrai, masiškai plėšiama ir žudoma, gyventojams gresia badas.
Jonušui Radvilai iš rusų užimto Vilniaus pavyksta išgelbėti valstybės iždą ir didįjį antspaudą: juridinę ir finansinę valstybės galią, atrandant jiems saugų prieglobstį savo valdose – Kėdainiuose. Tačiau link čia jau žygiuoja nauji okupantai – švedų karaliaus kariuomenė.
Ir šičia žengiamas genialus žingsnis, vertas geopolitikos ir strategijos chrestomatijų. 1655 10 20 sudaroma žymioji Kėdainių sutartis, kuria Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, kaip savarankiškas politinis vienetas, atskiriama nuo Lenkijos ir sujungiama unijos saitais su Švedija. Dėl šio žingsnio, lenkų istorikai iki šiol nekenčia Jonušo Radvilos, laikydami jį išdaviku, užmiršdami pačios Lenkijos laikyseną ir vaidmenį. Kėdainių unijos metu, Lenkija su Karūnos sostinėmis Varšuva ir Krokuva jau pati buvo pasidavusi Švedijai. Nei karalius Jonas Kazimieras, nei Lenkijos didvyriu laikomas etmonas Stefanas Čarneckis, atidavę Lenkiją švedams, nebuvo pavadinti Karūnos išdavikais. Lietuva gi, blogiausiu atveju, būtų vieną uniją pakeitusi kita.
Tačiau iš tikro, Kėdainių unijos planas turėjo gerokai tolesnę perspektyvą. Švedija to meto geopolitinėmis sąlygomis, buvo ganėtinai stipri išvyti tiek rusus, tiek ir lenkus, tačiau ne tokia pajėgi, kad išlaikytų Lietuvą savo valdžioje. Ilgainiui Lietuvai švietėsi savarankiškos, nepriklausomos valstybės perspektyva. Turint mintyje tiesiogines sienas su švedų užimta Latvija bei Radvilų kraujo ryšius su Prūsijos kunigaikščiais, šios šalys taipogi turėjo visas galimybes apsijungimui integralioje valstybėje su Lietuva. Radvilų atstovaujama protestantiška pasaulėžiūra skatino liaudies švietimą, raštą gimtąja kalba, o tai pranašavo tautinį atgimimą kur kas anksčiau ir kur kas geresnėmis sąlygomis, nei Simono Daukanto, Jono Basanavičiaus ir Vinco Kudirkos laikais. Sustiprėjusi Lietuvos valstybė, vadovaujama išsilavinusių ir demokratiškų Radvilų, galėjo atsilaikyti prieš Rusiją ir išsaugoti nepriklausomybę, o tautinis atgimimas šiuo atveju būtų turėjęs tiesioginį ryšį su valstybės tradicija.
Jonušo Radvilos strategija išlaiko aktualumą ir šiandien, vis labiau ryškėjant klausimui: su kuo žengti – su Vašingtonu, ar su Briuseliu? Tolimas sąjungininkas – visad geresnis: dėl savo paties interesų, jis gali apginti, tačiau dėl atstumo nėra pajėgus visiškai užvaldyti.
Deja, vidinės didikų, bajorų ir karo vadų intrigos šį genialų planą – sužlugdė. Karas – tęsėsi, švedai su rusais – toliau alino kraštą, o vargais negalais juos išvijus, Lietuva – taip ir nebeatsigavo. XVIII a. pabaigoje Lietuvos ir Lenkijos valstybė padalinta į tris dalis: Rusijai, Prūsijai ir Austrijai – lyg skerdienos gabalas.
Šiandien Lietuva – vėl atsimena Jonušą Radvilą. Rugpjūčio 12-ąją jo mieste – Kėdainiuose – atidengtas skulptoriaus Algirdo Boso sukurtas paminklas. Jo fundamentas – išsaugotasis valstybės iždas. Kunigaikščio biustas kyla virš jo, lyg milžinas iš istorijos ūkanų. Fone surėmę ginklus lietuvių ir švedų kariai, apačioje – pasirašytoji sutartis. Kitoje pusėje – kunigaikščio tėvo ir senelio bareljefai, genealoginis medis, dar kitoje – lotyniškas užrašas: už Tėvynę, už karalių, už Dievą, už tikėjimą.
Kunigaikštis sugrįžo namo. Simboliška, jog vykdamas į Kėdainius, bronzinis Radvila akimis lydėjo tolstantį Vilnių. Šiandien didysis etmonas žvelgia į Vilniaus  traktą, tarsi laukdamas Vilnių bei Kauną „nuteriojusios“ Rusijos caro kariuomenės galutiniam ir lemiamam mūšiui.
Jo paminklą dėkingi kėdainiečiai iškėlė istorinėje miesto Didžiojoje Rinkos aikštėje, kurią vienoje pusėje puošia Radvilų statyta Evangelikų Reformatų bažnyčia, kitoje pusėje – pirklių namai, primenantys ekonominį miesto klestėjimą, iš trečios pusės teka kadaise laivybos arterija buvęs Nevėžis, už kurio dunkso viena seniausių Lietuvoje Šv. Jurgio bažnyčia. Kėdainiuose, valdant Radviloms, taikiai sutarė daugybės tikėjimų žmonės – katalikai ir stačiatikiai, evangelikai liuteronai ir reformatai, žydai ir arijonai. Visa senamiesčio struktūra atspindi ištisus pasaulius ir atskiras kultūras. Vargiai rastume kitą tokį miestą Europoje.
Dabar Kėdainiai – vėl garsėja Lietuvoje darbščiais ir guviais ūkininkais, pramonininkais ir jų produkcija, aktyviais visuomenės ir valstybės veikėjais. Sugrįžtantį Radvilą sveikino ilgametis rajono meras, o šiandien – Lietuvos Respublikos Seimo pirmininkas Viktoras Muntianas, šiandieninė merė Nijolė Naujokienė, svečiai iš Lenkijos, Estijos ir Švedijos. Kartu su jais – ir paminklo autorius, skulptorius Algirdas Bosas, ir jo bendražygiai – dailininkas Aloyzas Stasiulevičius, dailėtyrininkė Marija Nijolė Tumėnienė, skulptorė prof. Dalia Matulaitė, vyriausias rajono architektas Vytautas Kundrotas. Savo iškilmingumu, šis paminklas vertai stoja į vieną eilę su dviem garbingiausiais paminklais Lietuvos valstybės kūrėjams: Vytautui Didžiajam – Kaune ir karaliui Mindaugui – Vilniuje. Ir visi jie kartu atspindi Lietuvą: kylančią ir smunkančią, skylančią ir vėl besijungiančią, griaunamą ir vėl atstatomą.

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra