Kun. Vytenis Vaškelis. Žėrintis Gailestingumas per Atvelykį

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad Atvelykio sekmadienis į mus meta akibrokšto akmenėlį. Kodėl Bažnyčia parinko tokią Evangelijos vietą, kuri byloja apie Kristaus mokinių širdyse esančią sumaištį ir baimę? Juk Velykų šventę šventėme prieš savaitę ir jau tada džiaugsmas, kad Viešpats tikrai prisikėlė, visiškai išsklaidė visus mūsų dvejonių rūkus.

Evangelijoje rašoma apie Jėzaus mokinius, kurie dėl fariziejų baimės viename kambaryje buvo susigūžę į krūvą (Jn 20, 19). Juos ne tik kaustė baimės ledai, bet jie pelnytai buvo verti Mokytojo priekaištų dėl to, kad pernelyg mažai stengėsi „tikėti tuo, ką yra skelbę pranašai!“ (Lk 24, 25).

Ar nebūna taip, kad kartais mes patys panašėjame į tuos buvusius bailius apaštalus ir kartu stebimės jų nevykusia reakcija jiems pasirodžiusio Jėzaus atžvilgiu? Maža to. Argi savo aplinkoje nepastebime krikščionių, kurie dėl įvairių kompromisų su savo sąžine praranda vidinę ramybę ir juos kartais pradeda kamuoti ateities nežinomybės baimė, neretai sukelianti nervų ligas, ypač depresiją? Argi kai kurių jų gyvenimą demoralizuojančių problemų našta nėra atsiradusi dėl jų pačių dvasinio gyvenimo aplaidumo?

Jei į šiuos klausimus atsakėme žodeliu „taip“, galime sakyti, kad Bažnyčia tikrai nesuklydo pateikdama Evangelijos vaizdelį apie suglumusius pirmuosius Kristaus sekėjus. Ji ir mūsų laikais atverdama savo meilės kupiną Širdį trokšta, kad jos nariai, kurių nemaža dalis dėl tam tikrų nepateisinamų priežasčių vėluoja savo viduje nusityrinti, dvasia atsinaujinti ir su Prisikėlusiuoju susivienyti, padarytų tvirtą sprendimą: pasinaudotų jiems suteikta galimybe velykinę išpažintį ir Komuniją priimti iki Petrinių šventės. Beje, nors Velykų laiku Sakramentų priėmimas (bent kartą per metus) tikinčiuosius priartina prie Dievo Sūnaus, tačiau Katalikų katekizmas labai pataria tikintiesiems (pasirengus Sutaikinimo sakramentu) priiminėti šventąją Eucharistiją sekmadieniais ir per šventes arba dar dažniau, net kasdien.

Tačiau kaip džiugu žvelgti į neįtikėtinai greitai besikeičiančius apaštalus, kai Jėzus juos pasveikino ramybės palinkėjimu ir parodė jiems savo žaizdų randus.  Jie atpažino Jį ir tada džiaugsmo banga vos nepartrenkė jų ant žemės. Kaip jie galėjo nedžiūgauti, jei į tą jų širdžių sielvartą atėjo pats Nemirtingasis ir savo pasirodymu, buvimu, artumu, žodžiais ir meile visiškai išgydė tuos, kurie Dievo plane buvo nuo amžių numatyti tapti centrinėmis visuotinės Bažnyčios mokymo ir liudijimo figūromis.

Tad reikėjo apaštalams patirti baimės ir nevilties būsenas, kad palaidoję Jėzų ir paskui Jį išvydę gyvą suvoktų, kas būtų įvykę, jei Jo kapo angą dengiantis akmuo būtų nenublokštas šalin. Jei nebūtų buvę Jo Prisikėlimo, nebūtų gyvenimo, nebūtų mūsų, nebūtų nieko, kas įprasmina nebūtį, ir iš jos vardais šaukia į buvimą.

Su palengvėjimu atsidūstame: dabar yra viskas kitaip. Nepajudinamai tikime, kad Jėzus amžinai gyvas. Jis parvertė mirtį ant menčių, Jis išrovė nuodėmės geluonį, Jis sugriovė šėtono tvirtoves. Jis mus, anot vieno išminčiaus, kasdien moko pranokti save pačius: „Įžvelgti drugelį – vikšre, erelį – kiaušinyje, šventąjį – egoistiškame žmoguje“.

Perfrazuojant vieną Velykų sparnuotą sveikinimą, mums duota nepakartojama ir vienintelė galimybė – su Prisikėlusiuoju į ateitį žvelgti tiktai viltingai: kas nematoma akiai, tapo regima širdžiai, kas nesuprantama protui, tapo aišku sielai. Ko nepajėgia apglėbti rankos, apglėbia mintys ir ko nepasiekia kojos, pasieks svajonės.

Kasmet Atvelykis sutampa su Dievo Gailestingumo sekmadieniu. Kartą Jėzus šv. Faustinai Kovalskai maldos metu kalbėjo apie šią Gailestingumo šventę, per kurią „kunigai turi kalbėti apie šį didžiulį ir neišsemiamą mano gailestingumą“.

Viešpatie, Jėzau, Tavo dieviško gailestingumo slėpiningą pilnatvę išreiškia du žodžiai: (…) „Aš Esu!“ (Jn 8, 58). Tu jau amžinai buvai, kai mes nors Tavo Širdyje buvome, bet pasaulyje mūsų dar nė kvapo nebuvo. Tačiau, Viešpatie, kai laikų tėkmėje nusprendei su mumis pasidalinti savuoju Buvimu, iš anksto žinojai, kas ir kaip Tavęs atsižadės, Tave išduos, pasmerks ir nukryžiuos…

Vis dėlto Tavo gailestingoji meilė pasirodė daugybę kartų didesnė už Tavąjį teisingumą, nes Tu, Dievo Sūnau, nors žinai, kad iki pat pasaulio pabaigos bus tokių, kurie savo kaltėmis vis iš naujo bandys Tave kryžiuoti, tačiau blogio ir gėrio jėgų pusiausvyra bus išlaikyta, nes Tavo gailestingumo vandenys nepaliaus vis lietis ant tų žmonių, kurie mels Šventosios Dvasios palaiminimų, įveiks visus išbandymus ir išliks Tau ištikimi. Jų gyvenimo ištikimybės sektinas pavyzdys ilgainiui taps išsigelbėjimo lieptu tiems, kurie kol kas dar nesuvokia savo atsakomybės dėl negrįžtamai prabėgančių dienų.

Prisikėlusiojo Gailestingumui visada teskamba „Aleliuja!“, nes jis išties yra pajėgus pakeisti net nuo Jo nusigręžusiųjų likimą.

EPA nuotr.

www.bernardinai.lt

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra